Senojo kaimo statybos tradicijos, gyvenimo būdas ir papročiai, puoselėti amžius, traukiasi į praeitį, užleisdami vietą sparčiai plintančioms kosmopolitinėms vertybėms. Šalia jų liūdnai beatrodantys etninės architektūros pastatai vis dar traukia akį savo formų paprastumu, mastelio pajautimu, dekoro subtilumu ir neatsiejamu ryšiu su supančia aplinka.
Etninė architektūra - tai tarsi ta sovietmečiu nutrūkusi gija, kuri galėtų rišti mus su krašto praeitimi, tradicijomis ir tapti šiandieninės aplinkos neatsiejama dalimi, senųjų formų, simbolių kalba susiejančia mus su savo šaknimis, tautos savastimi. Poreikis "prikelti" tradicinę kaimo architektūrą šiandien išlieka gyvybiškai aktualus, turime siekti, kad susigrąžintos senųjų pastatų formos būtų artimos savo kraštui, regionui.
Lietuvos etnokultūriniai regionai
Tradicinio Sūduvos Namo Sandara
Pasak Jurgio Gimbuto, „Užnemunėje gyvenamąjį namą tarmiškai vadina stuba. Pro duris buvo įeinama į priemenę. Virtuvei atitverdavo priemenės dalį. Iš virtuvės buvo pakuriamas pečius, čia buvo gaminamas valgis. Pietiniame gale - didžioji gyvenamoji patalpa - Grinčia. Toliau - bulvinė kamara. Pastogėje, ant vadinamo aukšto sukraudavo senus daiktus. Pamatai stubai dažniausiai būdavo iš akmenų. Priemenėje ir virtuvėje - molinė asla. Grinčioje - lentinės grindys. Bulvinėje - po kojomis smėlis. Lubos - lentinės. Stubos stogas buvo aukštokas, dviejų šlaitų ir apdengtas šiaudais.
Arčiausiai prie stubos stovėdavo klėtis. Čia buvo sandėliuojamas ir saugomas derlius. Stovėdavo grūdai, miltai, rūkyta mėsa. Klojimas - tai ūkinis pastatas, kuris stovėdavo priešais gyvenamą namą. Šiek tiek toliau nuo kaimo kelio. Čia sukraudavo ir kuldavo javus. Didesni ūkiai turėdavo daržines pašarams sandėliuoti, o mažesni - klojimus. Viduryje būdavo grendimas, o iš galų - šalinės. Tvartai būdavo pailgi ir nedideli. Kai kurie ūkiai turėdavo atskirai pastatytus rūsius bulvėms ir kopūstams susidėti. Vadinamos bulvinės būdavo virš žemės, su sienelėmis.
Liaudies Architektūra: Tradicijos Ir Savitumas
Liaudies architektūra - tai vietos gyventojų ar savamokslių meistrų pagal senąsias tradicijas statyti pastatai ir kita. Senovinė liaudies architektūra atspindėjo baltiško krašto etnokultūros tradicijas, įvairių vietovių papročius, gyvenseną bei savitumus.
Nuo senųjų laikų gyvavo statybos meistrų amatas. Tokie meistrai statydavo pagal savo pirmtakų perduotas liaudies architektūros žinias bei sukauptą patirtį, atsižvelgdami į savininko-užsakovo pageidavimus. Todėl liaudies architektūroje būta tiek pastovių (vietovės pastatuose daugelį kartų kartotų), tiek ir naujų bruožų (statybos meistro sugalvotų ar užsakovo pageidautų - pvz., vienokių ar kitokių puošmenų).
Baltiškame krašte tūkstančius metų gyventa mediniuose pastatuose, palaipsniui tobulinta jų konstrukcija bei įranga, atrandami nauji puošimo būdai ir kita. Krašte daugėjant gyventojų, valdžiai pasisavinus miškus ir medienai tampant brangesne preke, plito molinė statyba. Taip seniausią Mažosios Lietuvos liaudies architektūrą (medinius pastatus) pakeitė naujesnių laikų liaudies architektūra (mediniai ir kitokie pastatai). Klostėsi savi mūrinių ir molinių pastatų statybos bei puošybos būdai.
Tačiau Mažosios Lietuvos tradicinės liaudies architektūros raiškos galimybes toliau keitė bei siaurino krašte vykę ekonominiai, tautiniai, administraciniai ir kitokie pokyčiai. Pvz., XIX a. krašte sparčiai plėtojosi amatai bei pramonė, daugiau įmonių gamino vis įvairesnę produkciją, keitusią senųjų liaudies meistrų dirbinius. Plito įvairūs pusgaminiai, nurungdami rankų darbo gaminius kokybe bei kaina.
Antai daugybėje medienos apdirbimo įmonėlių Nemuno deltoje gaminti įvairūs medienos profiliai, atskiros detalės (pvz., kelių rūšių pjaustytinės vėjalentės ir kita). Statytojai iš ten parsigabendavo norimą dirbinį (pvz., patikusio piešinio ir reikiamo ilgio vėjalentės gabalą) ir panaudodavo jį statyboje (užuot užsakę vėjalentę išdrožti vietos meistrui pagal jo sugalvotą piešinį). Dailiai išpjaustytus langų apvadus - sandrikus keitė paprastesni karnizėliai iš lentpjūvėse išpjauto medinio profilio. Taip unikalias detales (sukurtas vietoje tik šiam objektui) vis labiau keitė standartinti dalykai. Kita vertus, tokių pusgaminių sumanytojai taip pat taikėsi prie vietos tradicijų, žmonių skonio, savaip tęsdami liaudies architektūros tradicijas.
Tradicinės liaudies architektūros baras siaurėjo dėl nesulaikomo nutautėjimo krašto germanizacijos dešimtmečiais, spartaus miestiškos (Vakarų Europai būdingos) kultūros plitimo Mažosios Lietuvos kaimuose. Vis dažniau norėta statytis ne senovišką medinę trobą, o miestelyje matytą erdvesnį ir puošnesnį mūrinį namą. Plito tipiniai projektai, vienodėjo statiniai įvairiose apskrityse.
Tradicinės liaudies architektūros raiškos barą itin ribojo XIX a. įsigalėjusios griežtos (ir toliau vis griežtintos) Prūsijos statybos taisyklės. Įvesta statyba pagal valdžios patvirtintus projektus (reikėjo parengti kiekvieno naujo didesnio statinio projektą ir pateikti jį valdžios pareigūnams tvirtinti). Tad liaudies architektūros meistrai, statydami pagal užsakovo pageidavimus ir teikdami savo siūlymus, galėjo pastatą dailinti vienokiomis ar kitokiomis puošmenomis, naudoti įvairias detales. Todėl ir pagal projektus statyti pastatai nebuvo nuobodžiai standartinti.
Palaipsniui nykstanti liaudies architektūra kartais (istorizmo architektūros, eklektizmo architektūros, tautinės architektūros laikotarpiais) tapdavo sektinu pavyzdžiu profesionaliajai architektūrai - miestų bei kurortų pastatuose tada naudoti liaudies architektūros motyvai. Dar ir XX a. pradžioje būta Mažosios Lietuvos vaizdingos liaudies architektūros įspūdingų statinių bei sodybų.
Štai kaip keitėsi statybos medžiagos ir būdingi bruožai skirtingais laikotarpiais:
| Laikotarpis | Statybos medžiagos | Būdingi bruožai |
|---|---|---|
| Senovė | Medis, akmuo | Paprastos formos, natūralios medžiagos |
| XIII a. | Mūras, molis | Atsiranda mūrinių pastatų |
| XIX a. | Plytos, čerpės | Plinta pramoninė gamyba, standartizavimas |
Suvalkiečių Sodybų Ypatumai Lietuvos Liaudies Buities Muziejuje
Muziejuje Suvalkija pristatoma 3 sodybomis, aliejine, stiebiniu vėjo malūnu. Viena, būsima stambiausia suvalkiečių sodyba, dar nebaigta, kita, bežemio miško darbininko - sodybos vardo neverta, nes joje tik mažytė stubelė ir ūkinis pastatėlis - tvartukas su kamarėle ir daržinėle po vienu stogu. Kol kas daugiausia informacijos galima gauti iš vidutinio suvalkiečio sodybos, turinčios būdingą Suvalkijai stačiakampį kiemą ir perimetrinį vienkiemio užstatymą.
Suvalkietiška sodyba Rumšiškėse
Stuboje stovinčio krosnies su „zelikiu“ (šildomu krosnies priestatėliu, ant kurio taip malonu pasėdėti ar pagulėti , kai už lango dargana ar speigas) pakūra virtuvėje - suvalkietis nekūrens krosnies tame pačiame kambaryje, kuriame miega. Rūpestingas šeimininkas taupo malkas - mėsos rūkykla įrengta virš krosnies ant aukšto, taupo savo laiką, nervus ir (gal būt, svarbiausia!) kibirą vandeniui iš šulinio semti - įtaiso užraktą kibirui ant svirties kablio.
Kuplūs, žemai nuleistais stogais stambių tūrių pastatai, erdvūs kiemai, sodybose daug įvairios paskirties pastatų, pastatuose - daug patalpų. Audiniai ryškūs, sodrių spalvų, moterys labai mėgo skareles. Žmonės atkalūs, tvirti, dažnai nekalbūs, užsidarę.
tags: #suvalkiecio #sodyba #xix