Šiame straipsnyje aptarsime Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, susijusią su svetimo turto perleidimo dokumentais, sukčiavimu PVM srityje ir didelės vertės svetimo turto pasisavinimu. Aptarsime svarbiausius aspektus, kurie leidžia atskirti baudžiamąją atsakomybę už turtinius nusikaltimus nuo civilinės teisės.
Kad smulkaus verslo schema būtų paprasta
Sukčiavimo PVM Srityje Samprata ir Šios Nusikalstamos Veikos Sudėties Požymiai
Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.
Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią, panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui.
Pagal susiformavusią teismų praktiką kaip sukčiavimas kvalifikuojami ir veiksmai, kuriais siekiama įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus.
Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su VMI pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas (kartais ir kitus dokumentus) ir taip suklaidinant dėl PVM prievolės dydžio ar teisės į atskaitą apimties. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma.
Apgaulė išvengiant PVM reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu. Tokia veika pagal teismų praktiką paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę - asmens (fizinio ar juridinio) turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu, pavyzdžiui, jau minėtais fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM.
Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis turtinę prievolę. Teismų praktikoje sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM paprastai laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai mokesčių administratoriui pateikiama PVM deklaracija, kurioje, siekiant apgaule išvengti PVM, įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetą mokėtiną PVM sumą.
Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką kvalifikuojant tokią veiką kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią panaikinti prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM, kuri pasireiškia per tai, kad tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia).
Išvada dėl kaltininko tyčios turinio daroma, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar kaltininkas, perduodamas suklastotus dokumentus bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, jam nurodo šiuos dokumentus ne tik įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą, bet ir jų duomenis panaudoti PVM deklaracijoje.
Veiksmai, kuriais siekiama įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, kvalifikuojami kaip sukčiavimas.
Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su VMI pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas (kartais ir kitus dokumentus) ir taip suklaidinant dėl PVM prievolės dydžio ar teisės į atskaitą apimties.
Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita. Apgaulė išvengiant PVM reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu.
Kvalifikuojant tokią veiką kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią panaikinti prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM, kuri pasireiškia per tai, kad tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia).
Didelės Vertės Svetimo Turto ar Turtinės Teisės Pasisavinimas
Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Objektyviai turto pasisavinimas - tai neteisėtas, neatlygintinas, tyčinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas.
Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto.
Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas.
Turto pasisavinimo subjektas - specialusis, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žinion. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnį, svarbu nustatyti tiesioginę tyčią, kuri tokios nusikalstamos veikos padarymo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.
Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes - kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar jo žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai, ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.). Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra.
Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes fiktyvios sutarties pagrindu įgyti pinigai negali būti nusikaltimo, nustatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, dalykas, nes tai nėra teisėtai priklausantis turtas. Turto pasisavinimo dalykas yra svetimas turtas. Teismų praktikoje aiškiai nurodoma, kad turtas laikomas svetimu, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, t. y. priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui.
Uždarosios akcinės bendrovės, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, kad šios bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių (taip pat ir vienintelio akcijų savininko) turto. Uždarosios akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu.
Apibendrinant galima teigti, kad teismų praktika nuosekliai aiškina sukčiavimo PVM srityje ir turto pasisavinimo požymius, atkreipdama dėmesį į būtinumą nustatyti kaltininko tyčią ir neteisėtus veiksmus, kuriais siekiama turtinės naudos svetimos nuosavybės sąskaita. Šie aspektai yra itin svarbūs siekiant teisingai kvalifikuoti nusikalstamas veikas ir atskirti jas nuo civilinių teisinių santykių.
tags: #svetimas #turtas #dokumentai