Baltijos jūros baseiną maitina tūkstančiai upių ir upelių. Palanga suvienija visų etnokultūrinių regionų žmones.
Dar prieš du dešimtmečius šviesios atminties palatvijo kuršis Niklaus Murkšis Būtingėje, pajūryje, kur stovėta jo protėvių sodybų, pasakė: „Kiekviena žmogaus dūšelė šiame krante esame vienos - Palangos „kraujo grupės“.
Mes gerbiam ir mylim rūpestingą Pajūrio žuvininkystės direktorių Vaclovą Petkų, ir menininką Edvardą Žibą, kuris pusvelčiui Būtingės evangelikų - liuteronų bažnyčios bendruomenės narių džiaugsmui aliejum ant drobės nutapė kelis šventųjų paveikslus.
Daug pagarbių prisiminimų apie 1959-06-28 Palangoje gimusį, čia 1-ąją vidurinę baigusį Edvardą Žibą, kuris keliasdešimt neeilinių tapybos darbų sukūrė senelių sodyboje Anaičių kaimuose. 1993-1996 metais jis buvo pirmasis Palangos menininkų grupės „Mostas“ prezidentas.
Jo gyvenimo kelią 2000 metų rudenį autoavarijoje netikėtai sustabdė pušis netoli Vievio. Bet jis tebėra! Jį keliolika kartų prisiminė žinoma žurnalistė ir buvusi Kretingos rajono laikraščio „Švyturys“ leidėja Audronė Petraitytė-Griežienė.
Jo giliai filosofinį paveikslą „Į ten“ profesionaliai vertina Nacionalinės premijos laureatas Rolandas Rastauskas, baigęs tą pačią vidurinę mokyklą.
„Švariausias“ vyras iš mūsų savo vidumi buvo Edvardas Žiba, - vis pakartoja jūros tiltą, Birutės parką gabiai drobėse įamžinęs Jonas Vaišė.
Švarūs gegužės 11-ąją išsakyti ir to paties meninio likimo brolio, tapytojo - marinisto Romo Pauliko žodžiai apie Edvardą Žibą: „Trūksta žmogaus. Kaip rankos piršto. Laimei, mes dar turtingi jo kūrybiškos širdies pėdsakais. Paveikslais. „Pavasaris“, „Kontūrai“, „Į ten“, „Žvaigždžių dialogai“...
Biografijoje parašyta: „Neserga už stilių, serga už gerą darbą“.
Edvardo Žibos vaikai Neringa ir Povilas, taip pat jų rūpestinga mama - žmona - Daiva gali didžiuotis Edvardo kūrybiniais laimėjimais, tęsiančiais jo Amžių. Dabar Edvardas Žiba ramiai ilsisi bene gražiausiose Vakarų Lietuvoje - Šventosios kapinaitėse, greta savo mylimo senelio, kurį vadino, „opapa“ (močiutė - „omama“), - gal jiedu kai kada net pasikalba, kas žino, patys patirsim (arba ne), o kapelį prie centrinio tako su kukliu, o jo sielą atspindinčiu ženklu - akmenine palete aplanko ir pamedituoja, palikdami pagarbos gėlę daugelis šventojiškių ir palangiškių.
Esame čia buvę ir su prasmingos poezijos kūrėju Donium Remiu, kurio knygas iliustravo Edvardas Žiba: 1995 metų spalį sykiu gėrėme kavą ir įspūdingai diskutavome apie meną, menininko misiją šioje, jei ne ašarų, o sunkių, šiurkščių, godžių ir nemokančių mėgautis asmenybės laisve, savo valstybės negerbiančių lietuvių pakrantėje.
„Man tai nėra negražu, pardavinėti Palangos centre karštus sumuštinius, - bet ar gražu valstybės, vyriausybės, Palangos miesto vadovams, kad nesugeba išlaikyti, garbingai sumokėti atlygį už gabumus produktyviai dirbantiems savo dailininkams, literatams, teatralams, muzikams?“ - klausė Edvardas Žiba.
Dažna meniška siela gavo Darbo biržos „pasą“ ir, žinoma, ne be sielvarto patyrė „pragarėlį“ žemėje. Ir Edvardui Žibai teko blaškytis tarp „noriu“ ir „negaliu“. Ko tik neišbandė! Bet išliko savimi. Šaunuolis su šio krašto užsispyrėlių „stuburu“.
Vis naujus paveikslus kūrė Anaičiuose, senelių Žibų sodyboje, kuri „sutirpo“, kaip jų rąstus saulėn kėlusių ir namus stačiusių darbščių giminės vyrų rankos. Čia visiems visada buvo gera.
Ak, Anaičiai! Knygoje „Palanga. Kultūros paveldas“ skaitėme: „Anaičių kaimo etnografinės kapinaitės, istorijos paminklas, kaip ir Nemirseta, priklausė Klaipėdos krašto teritorijai. 1999 m. sausio 1 d. perduotas Palangos miestui. Istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. Aneiten, Uszeneiten vardu. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Pakapiu vadinamoje kalvelėje, netoli Anaičių kaimo kapinių, kasant rūsį, aptikta įvairių senienų - ietgalių, apyrankių, diržų sagčių“.
„Anaičių aplinka mane labai įkvepia filosofiniams paveikslams. Nusiraminu. Anaičiuose aš esu labai gerai. Nors būna dienų - juoda matau. Pernai Anaičiuose buvome sykiu su žmona Vlada Marija ir svečiais iš Kauno - žinoma fotomenininke Birute ir poetu Vladu Vatkevičiais.
Mažlietuvių amžino poilsio vietas ženklinantys mediniai krikštai senovės prūsų ir vokiečių kalbomis daug kur baigė „susivienyti“ su samanomis, čia gali pajusti nueinantį laiką, žmogaus būties trapumą, menkumą... Švytėjo neužmirštuolių kereliai. Fotografavomės.
Aš Vladui Vaitkevičiui papasakojau apie evangeliką - liuteroną dailininką Edvardą Žibą iš Palangos - Anaičių, apie tai, kad jis daug gabaus sukūrė ir gyvendamas Kaune, Višinskio gatvėje. „Žinau, labai stiprus ir gerbiamas menininkas, savitas, įdomus.
Kalbant apie 1993-1996 metais buvusį pirmąjį Palangos menininkų grupės „Mostas“ prezidentą Edvardą Žibą, dabar jam vadovaujantis Juozas Griušys prisiminė, kai kada bičiulį buvus gal kiek ir impulsyvų, tačiau nepaprastai valingą kūryboje ir tapantį darboholiškai, neskaičiuojant valandų.
„Labai gabus buvo Edvardas, todėl bet koks negatyvas seniai pamirštas. Žinia - kiekvieno menininko siela yra nerimastinga ir besiblaškanti, kaip savo uostelio krante per štormą jūroje ieškanti valtelė. Didžioji paveikslų dalis yra išsisklaidžiusi po visą pasaulį. Juose daug paslapties.
„Paukščiai neša mane ant sparnų ir nepaleidžia. Paukštis jam - meilės, laisvės simbolis.
„Buvo laikas, kai dalinau save į dvi dalis: aš - šeimai ir kūrybai. O pasirodo, nei šeimai buvo naudos, nei kūrybai, arba kentėjo jos abi.
Net yra ir tiesioginis atsakymas: „Amžiną atilsį senelio sodyba, kurioje Edvardas gyvena ir kuria, yra netoli Nemirsetos, Anaičių kaime. Šypsodamasis dailininkas patikslina, kad dabar jau „ir ten vadinasi Palanga“.
Taigi, sodyboje medžių šakose lizdą suko varnos. „Galvoju: pjauti tą šaką ar ne? Bet juk su varnom „šposyti“ nereikia - ims ir prikarksės ką nors ne taip... Palikau, tegul gyvena. O kitąmet žiūriu apstulbęs - tame varnų lizde tupi apuokų šeimyna!
„Paveikslų su paukščiais Edvardas Žiba yra nutapęs apie 20. Beje, ir parodoje daugiausia - paukščiai paukščiai...
Ramiu balsu dailininkas atsako, jog niekada nei gyvenimo, nei kūrybos iš anksto neplanuoja. „Su gyvenimo nutariau ne kovoti, o draugauti. O kuriu tai, ką tuo momentu noriu. Svarbiausia, kad būčiau nusiteikęs. Savi jausmais, savo širdimi ir rankom gana sudėtinga perteikti tai, ką sumanei. Edvardas reiklus sau.
Kai nuneša į palangiškių dailininkų kūrybinio susivienijimo „Mostas“, kurio narys jis yra, galeriją kokį naują savo paveikslą parduoti, vis eina ir eina pažiūrėti, kaip ten tas paveikslas žiūrisi. Ir beveik visada randąs prie ko prikibti. Tada pardavėjos prašąs, kad grąžintų patobulinti. Jam jūra - savaime yra kūrinys. Iš jūros tarsi iš didžiulės versmės jis semiasi energijos, ramybės, gėrio ir įkvėpimo“.
Negyvų tarp mūsų nebūna.
Edvardo Žibos kūrybos bruožai
- Filosofinis įkvėpimas iš Anaičių apylinkių
- Paukščių motyvai paveiksluose
- Reiklumas sau ir nuolatinis tobulinimas
- Jūros, kaip įkvėpimo šaltinio, naudojimas
Nemirseta, netoli Anaičių kaimo
tags: #svyturys #graziausios #sodybos #kretingoje