Tarpukario Sodyba: Projekto Bruožai ir Istorinė Raida

Rokiškio pertvarkymas pagal klasicistinio plano principus pirmiausia sietinas su Tyzenhauzų gimine apie 1770 m. Nusprendus perkelti savo rezidenciją čia, buvo nutarta radikaliai pertvarkyti ir patį miestelį.

Rokiškyje, beveik tuščioje miestelio dalyje į rytus nuo bažnyčios, buvo suprojektuota ilga stačiakampė turgaus aikštė, tapusi pagrindine kompozicijos ašimi. Vakarų pusėje ją užbaigė bažnyčia ir varpinė, o kitame aikštės gale atsidūrė dvaro rūmai.

Rokiškio dvaras

Antrąją kompozicijos ašį sudarė Vilniaus-Rygos kelio kryptimi nutiestos Kamajų ir Čedasų gatvės. Rokiškis buvo pertvarkytas viduramžių miestų principu, kuomet naujasis miestas buvo prijungtas prie senojo, tačiau senoji dalis nebuvo perstatoma, nekeistas jos užstatymas ir gatvių tinklas.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad dvaro rūmų pagrindinio fasado sienoje iškalta 1801 metų data leidžia manyti, kad miestelio perplanavimas ir klasicistinių rūmų statyba vyko vienu metu. Naujieji dvaro rūmai buvo vienaaukščiai su aukštais pusrūsiais, jų tūris susidėjo iš trijų dalių, centrinė dalis turėjo mezoniną su virš jo iškeltu kupolu. Rūmų parterinį aukštą ir mezoniną jungė keturių dorėninių orderio kolonų portikas su trikampiu frontonu, keturkampiai rizalitai pažymėjo rūmų kampus.

Kas projektavo miestelį ir dvaro sodybą, iki šiol nėra žinoma, tačiau skirtingi tyrėjai pateikia skirtingas versijas. Gana dažnai miestelio perstatymo ir dvaro rūmų projektavimo nuopelnai priskiriami Laurynui Gucevičiui. Iki šiol tai patvirtinančių dokumentų nėra rasta, tačiau dalis autorių teigia, kad palyginus numanomus jo darbus Rokiškyje su kitais architekto kūriniais, matyti aiškus architekto braižas, panašios pastatų bei jų elementų proporcijos, kupolas dvaro rūmuose, orderis ir kitos detalės.

Kiti autoriai nurodo, kad A. Tyzenhauzas ir L. Gucevičius buvo gerai pažįstami, todėl šis galėjo rekomenduoti architektą savo sūnėnui I. Tyzenhauzui, kuris Rokiškyje ruošėsi statyti naują rezidenciją. Kita istorikų iškelta versija siejama su rūmų stilistika - vienaaukščius rūmus su mezoninu išplėtojo italas architektas Karlas Spampanis, todėl manyta, kad rūmai ne tik suprojektuoti itališkuoju stiliumi, bet ir nežinomo architekto italo.

Viena naujausių versijų rūmų projektavimo nuopelnus priskiria Sudervės bažnyčios statytojui dominikonui architektui Laurynui Bortkevičiui, kuris dirbo I. Tyzenhauzui statant Kalvarijas Skapiškyje, tačiau nesant tikslių archyvinių šaltinių, kurie galėtų pagrįsti miestelio pertvarkymo ir dvaro rūmų autorystę, visus šiuos svarstymus galima laikyti tik prielaidomis.

Tuo pat metu išraiškingesnės architektūros statinių atsirado ir šalia naujai suformuotos turgaus aikštės. XIX a. pr. šalia jos buvo pastatytas mūrinis prekybinis pastatas - ilgas trijų dalių prekybinis pastatas buvo sumūrytas iš lauko akmenų, pagrindinis fasadas simetriškas su centriniu rizalitu, kurio plokštumą skaido puskolonės, šoniniuose galuose stovėjo dorėninio orderio kolonos.

Be prekybos namų, svarbiausi aikštės pastatai buvo medinė austerija su 11 kolonų, stovėjusi priešais prekybos namus bei medinis su 4 kolonomis ligoninės pastatas pietrytiniame aikštės kampe.

1864 m. miestelio centrinėje dalyje kilo gaisras, kurio metu sudegė medinė bažnyčia, todėl buvo imtasi naujų mūrinių maldos namų statybos darbų. Pirmajame etape, kurį inicijavo ir fundavo dvaro savininkas Reinoldas Tyzenhauzas, naujoji bažnyčia buvo statoma sudegusios vietoje, ji buvo tokio pačio pločio, tik kiek ilgesnė, todėl šventorius vakarų pusėje buvo padidintas, jo forma tapo trapecine, todėl teko pakeisti aikštės ir kelio į kapines sankryžą.

Naujoji bažnyčia buvo trijų navų stačiakampio formos statinys, tačiau palyginti kukli, be bokšto, tik su siluetą paryškinančiais laiptuotais skydais įėjimo ir presbiterijos pusėje. 1880 m., mirus R. Tyzenhauzui, jo sesuo Marija Pšezdzeckienė pradėjo ansamblio papildymo darbus.

Galutinai klasicistinės ašies dominantės buvo suformuotos 1905 m. po dvaro rūmų rekonstrukcijos. Santūrias klasicistines formas rūmuose pakeitė stilizuotos barokinės ir gotikinės formos - pastatas buvo paaukštintas, sumūrytas antras aukštas ir išplėstas šonuose pastačius vienaaukščius fligelius, vietoj monumentalaus portiko pagrindiniame fasade paliktos trys arkinės angos pirmo aukšto sienoje, vizualiai arkas tarsi pratęsė antro aukšto langai.

Naujieji dvaro rūmai tarsi atkartojo kitoje kompozicinės ašies pusėje buvusio bažnyčios komplekso architektūrą, taip išryškindami kompozicijos vientisumą, pagerindami ryšį tarp dviejų pastatų bei sustiprindami kompozicinės ašies poveikį miestelio centrinei daliai.

Tačiau, kaip matyti iš amžininkų miesto gyventojų atsiminimų ir publikacijų tuometinėje spaudoje, tarp jų plytėjusi turgaus aikštė ir ją supę pastatai kūrė purvino ir prastai prižiūrimo miestelio įspūdį. Pavyzdžiui, leidinyje „Savivaldybė“ buvo nurodoma, kad aikštė prieš karą buvo negrįsta, purvina, joje „telkšojo vandens liūnai, kuriuose plaukiojo antys ir žąsys, o prieš bažnyčią stovėjo kelios eilės skurdžių krautuvėlių“.

Tačiau ryškesni pokyčiai ir tvarkymo darbai prasidėjo jau tik nepriklausomoje Lietuvoje - didėjant miesto gyventojų skaičiui 1922 m. buvo pradėtas įgyvendinti Rokiškio plėtros planas, kuriame naujos gatvės turėjo darniai susisieti su senosiomis, o 1924 m. buvo pradėta Rokiškio dvaro žemių parceliacija, kurios metu nusavintos teritorijos į pietryčius nuo centro buvo atiduotos miesto reikmėms - naujai suplanuotoje teritorijoje skirti plotai miesto gimnazijai, sporto aikštynui, miesto valdybai, kalėjimui, miestiečių gyvenamiesiems namams.

Rokiškio išvaizdą keitė ne tik miesto plėtra į dar neužstatytus plotus, bet ir prasidėję tvarkymo darbai - prieš karą menkai prižiūrėtas miestelis tarpukariu miesto valdybos iniciatyva buvo planingai tvarkomas. Mieste imtos grįsti gatvės, 1926 m. pradėtas ir cementinių šaligatvių dėjimas - pirmiausia jie sudėti aikštėje, vėliau visose gatvėse iš eilės, o jau 1933 m. „Lietuvos aide“ buvo nurodyta, kad „sutvarkytas beveik visas senasis miestas, išskiriant Kapų rajoną, kur liko dar neišgrįstos kelios nedidelės gatvės“.

Vis dėlto, bene svarbiausias senosios miesto dalies tvarkymo akcentas buvo aikštės pertvarkymas - jos dalyje prie bažnyčios buvo įrengtas skveras su medeliais ir gėlynais, o jo viduryje 1931 m.

Svarbu ir tai, kad iki karo centrinėje dalyje dominavusius medinius namus ėmė keisti mūriniai pastatai, didėjo statinių tūriai, atskirose gatvių atkarpose išryškėjo vientisas užstatymas, pabrėžiantis plano kompoziciją ir aikštės proporcijas.

Kaip matyti iš Rokiškio centrinės dalies urbanistinių tyrimų, laikotarpiu tarp XX a. 3 d. pab. ir XX a. 4 d. pab. aplink centrinę aikštę buvo statyta intensyviausiai nuo klasicistinio Rokiškio miesto plano suformavimo, o tarp naujų statinių aiškiai dominavo mūriniai, tačiau šiaurinėje ir pietinėje aikštės dalyje iškilo ir keletas aikštės erdvėje neišsiskyrusių medinių pastatų.

Didėjo ir naujai statomų pastatų aukštis - šalia dominavusių vienaukščių ėmė atsirasti dviaukščiai ir triaukščiai pastatai, kurie tapo svarbiais centrinės miesto dalies architektūriniais akcentais, šiuo metu buvo rekonstruota ir keletas statinių, statytų XIX a. pab., daugiausia tokių namų stovėjo prie bažnyčios, šiaurinėje aikštės dalyje.

Naujieji pastatai nepakeitė klasicistinio plano, buvo statomi prisilaikant statybos linijos, todėl padidėjęs užstatymo tankumas tik paryškino taisyklingą Rokiškio planą, o sutvarkius aikštę, išvalius ją nuo menkaverčių namų ir jos prieigose pastačius aukštesnių pastatų buvo išryškintos aikštės erdvės.

Vis dėlto, statant naujus statinius centrinėje miesto dalyje neišvengta ir klaidų - 1928 m. Vis dėlto, tarpukariu pagrindiniai architektūriniai elementai, kaip paveldo objektai, dar nebuvo įvertinti.

Didžiausias dėmesys buvo skirtas pagrindinei miestelio dominantei bažnyčiai, jau tarpukariu buvo suprastas jos išskirtinumas ne tik mieste, bet ir visoje Lietuvoje - kaip viena įspūdingiausių bažnyčių ji buvo vertinama tiek šio laikotarpio leidiniuose, tiek periodinėje spaudoje.

Leidinyje „Lietuvos miestai. Bendri istorijos bruožai“, išleistame 1932 m., Rokiškio bažnyčia įvardijama kaip savo grožiu visoje Lietuvoje išsiskirianti bažnyčia, architektūra, įrangos turtingumu prilygstanti maldos namams Prancūzijoje, Italijoje ir kituose Europos miestuose. Tačiau kiti objektai ne tik nesulaukė įvertinimo, bet dar ir buvo keičiami, pavyzdžiui, prie prekybos namų rytinės sienos buvo pristatytas neišraiškingos architektūros vieno aukšto priestatas, kuriame įsikūrė parduotuvė, tačiau naujasis statinys visiškai nesiderino prie bendro prekybos namų vaizdo, ardė šio pastato harmoniją.

Svarbu ir tai, kad prastesnės būklės objektai būdavo ne tvarkomi, o tiesiog griaunami, kaip įvairiose miesto vietose stovėjusios kalvarijų kelio koplytėlės.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pirmiausia buvo rūpinamasi miesto sutvarkymu, be to, okupavus Lietuvą, išryškėjo okupantų siekis iš pagrindų pertvarkyti politinį, ekonominį, socialinį gyvenimą, todėl keitėsi ir požiūris į paveldo objektus.

Rokiškio dvaro sodybos pastatai atiteko tarybiniam ūkiui ir buvo menkai prižiūrimi. Iš 1948 m. dvaro sodybos apžiūros akto matyti, kad pastatai buvo labai apleisti - kairioji rūmų dalis buvo paversta grūdų sandėliu, nuo kurių svorio įlūžo lubos, per stogą tekantis vanduo sugadino lubas ir sienas, rankų darbo durys buvo užkalinėtos lentomis, abipus rūmų stovėjusios oficinos paverstos sandėliais ir tvartais, sodybos vartai sulankstyti, dvaro parkas sunykęs.

Tačiau būtent šiuo laikotarpiu pradėti organizuoti pirmieji tvarkymo darbai - buvo nutarta iš rūmų iškelti tarybinį ūkį, o dvarą ir parką perduoti Rokiškio kultūros namams, taip pat numatyta suteikti lėšų jų pataisymui.

Nors perdavus rūmus kultūros skyriui buvo numatyta juos restauruoti, tačiau iš archyvinių dokumentų matyti, kad buvo susidurta su problemomis - iki galo nebuvo pasidalinta, kuri teritorija ir pastatai priklauso tarybiniam ūkiui, o kuri - kultūros namams, tarybiniam ūkiui vis dar priklausė centrinius rūmus supę statiniai, todėl rūmai, parkas ir toliau buvo neigiamai veikiami tarybinio ūkio veiklos, o neorganiškas teritorijos padalijimas darė didžiulę žalą visam ansambliui.

Tvarkymo darbai paspartėjo tik 1952 m., kuomet į rūmus buvo įkeltas muziejus, tačiau realiai dvaro priežiūra pagerėjo tik 8 deš. pabaigoje, tam didelę įtaką turėjo ir tai, jog nuo 1979 m. visi ansamblio statiniai atiteko vienam savininkui - krašto muziejui, o tai turėjo palengvinti pastatų tvarkymą, tačiau net ir tada darbai vyko lėtai, nekokybiškai.

Svarbu ir tai, kad didžiausias dėmesys buvo skirtas tiems dvaro sodybos pastatams, kurie buvo pritaikyti muziejaus reikmėms, pirmiausia, dvaro rūmams ir oficinoms, tačiau tie statiniai, kuriems nebuvo numatytas joks pritaikymas, stovėjo tušti ir nebuvo remontuojami, todėl pastarųjų būklė buvo labai prasta.

Pavyzdžiui, prie vartų stovėjusio sargo namelio sunykimo laipsnis 9 deš. vid. siekė 70%, statinio sienos buvo ištrupėję, langai užkalti, pastatui reikėjo atlikti skubų remontą.

Paradoksali situacija susidarė dėl alaus daryklos pastato - per visą sovietmetį jis buvo saugomas kaip senieji dvaro rūmai, vadinamoji „Krošinskių pilaitė“, nes iki 1988 m. nebuvo atlikti jokie pastato tyrimai. Nors statinys turėjo respublikinės reikšmės paminklo statusą, tačiau realių veiksmų jį apsaugoti nebuvo imtasi - pastatas priklausė Buitinio gyventojų aptarnavimo dirbtuvėms, kurios be projektų ir leidimų atliko daugybė pertvarkymų - buvo prakirsta eilė naujų angų langams, vienaukštės pastato dalies pastogėje įrengtas antras aukštas, 1968-1969 m.

Panašioje situacijoje atsidūrė ir prekybos namų pastatas - nors jis taip pat gavo architektūros paminklo statusą, tačiau jam išsaugoti buvo atlikti tik smulkūs remonto darbai, atlikta eilė pertvarkymų. Iš XX a. 7 d. vid. pastato nuotraukų matyti, kad prekybos namai buvo labai prastos išvaizdos - namas dėl saugumo aptvertas tvorele, pagrindiniame fasade matyti išdaužyti langai, ištrupėjęs čerpių stogas, vidurinėje dalyje čerpės pakeistos šiferiu.

Tokia pastato nepriežiūra ir savalaikio remonto neatlikimas lėmė, kad 1967 m. nugriuvo priekinio fasado karnizas, viena moteris žuvo, o kita buvo sužeista. Tik po šio įvykio imtasi minimalių tvarkymo darbų avarinei būklei pašalinti - paremontuota stogo konstrukcija, nugriautas karnizas, nutinkuotas fasadas, tačiau didesni restauravimo darbai šiuo laikotarpiu taip ir nebuvo pradėti.

Didesnis dėmesys statiniui skirtas tik sovietinio laikotarpio pabaigoje, kuomet 1989 m. jame norėta suprojektuoti kavinę ir parduotuvę, tačiau matyti, jog jo būklė nuo 1971 m. Geriausiai prižiūrimas paveldo objektas Rokiškyje buvo bažnyčios kompleksas, didžiausią įtaką tam darė išskirtinė ansamblio architektūra, jo vertinimas atsispindėjo ir realiuose tvarkymo bei apsaugos darbuose.

Bažnyčios kompleksas buvo nuolat tvarkomas, todėl nepasiekė tokios būklės, kokią įgavo dvaro pastatai - nors karo metu išdužo bažnyčios vitražai bei buvo apgadintas stogas, tačiau pastatas buvo greit sutvarkytas, be to, per aptariamąjį laikotarpį pastatas buvo nuosekliai tvarkomas - vien per 6 deš. 1954 m. buvo parengtas Rokiškio miesto generalinis planas.

Jame planuota tik gyvenamoji zona be geležinkelio stoties gyvenvietės, pramonės ir transporto teritorijų. Miestas numatytas plėsti į rytus bei vakarus - planuojamoje teritorijoje suformuoti 6 nauji kvartalai, juose numatyta statyti tik sodybinius namus bei suformuoti taisyklingą gatvių tinklą.

Nors centrinėje dalyje didesnių statybos darbų nenumatyta, tačiau rytinėje aikštės dalyje, pagal projektą buvo pastatytas dar vienas namas, kuris beveik visai užstojo dvaro rūmus, suardė ryšį tarp ašies dominančių, sumažino klasicistinio plano poveikį senajai miesto daliai.

Be šių pertvarkymų, generaliniame plane buvo numatyta ir aikštės rekonstrukcija - jos dalyje prie bažnyčios buvo prisodinta medžių, kurie bėgant laikui užgožė aikštės tūrius bei paminklą, paslėpė kompozicinės ašies dominantes - bažnyčią ir dvaro rūmus.

1961 m. buvo sudarytas dar vienas generalinis planas, jame miestą numatyta plėsti pietų kryptimi - prie geležinkelio suplanuotas pramonės rajonas, prie pietinės miesto užstatymo ribos - daugiabučių rajonas, ant šios ribos - naujasis miesto centras, kuriame turėjo iškilti daugiaaukštis administracinis pastatas, paštas, daugiabučių gyvenamųjų namų masyvas, prekybos centras, kultūros namai ir kitos administracinės įstaigos, plane numatytas taisyklingas gatvių tinklas, atitinkantis vietovę ir senojo planavimo tradiciją. Istorinis centras šia kryptimi neplėtotas, o miesto dalis tarp jo ir naujojo centro, užstatyta XVIII a. pab. - XX a. vid. mediniais namais, numatyta rekonstruoti, sodybinius namus keičiant daugiabučia...

Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinta informacija apie sodybas Tauragės ir Jurbarko rajonuose:

tags: #tarpukario #sodyba #projektas