Išskirtiniai modernizmo architektūros pavyzdžiai, savas istorijas pasakojantys gatvių pavadinimai, pastatai ir erdvės - Tauro kalno prieigose, kur bepažvelgsi, į paviršių prasiskverbia istoriniai šios vietos sluoksniai.
Su jais subtiliai susipina ir naujosios modernaus miesto erdvės su savo kultūriniu gyvenimu ir pramogomis, paslaugomis, kavinėmis ir šiuolaikiniais verslo centrais.
Tokiame kontekste šiandien kuriasi ir „Matau Vilnių“ namai. Jų vietoje anksčiau veikė legendinė ir savo laiku Vilnių visoje Europoje garsinusi „Šopeno“.
Šalia buvo įsikūręs ir vienas žymiausių praėjusio amžiaus sostinės restoranų „ Tauro ragas“.
Visai greta - neatskiriama sostinės kraštovaizdžio dalimi tapęs Tauro kalnas, kurio istoriją gali pratęsti šioje vietoje planuojama statyti Nacionalinė koncertų salė.
Lukiškių aikštė ir pagrindinė miesto gyvybės arterija - Gedimino prospektas - taip pat ranka pasiekiami.
Kaip ir Neries krantinė, kuri Lukiškių prieigose nuo senų laikų glaudė amatininkus ir verslus.
„Gyventojai daug mieliau renkasi gyventi turtingą istorija turinčioje aplinkoje, nei visiškame kultūriniame vakuume iškilusiuose namuose.
Istorinė ir kultūrinė vietos aura šiandien yra ne mažiau svarbu nei būsto komfortas ir modernumas.
Galimybė išgerti rytinį kavos puodelį pro langą ar balkoną žvelgiant į Vilniaus miesto panoramą, kurioje kone kiekvienas pastatas, gatvė ar skveras pasakoja tam tikrą Vilniaus istorijos epizodą, yra suvokiama kaip išties didelis privalumas“, - sako K.Vanagas.
Kaip ir galimybė pasinerti į šiandieninį miesto gyvenimą, su jo siūlomais kultūros renginiais, pramogomis ir besiplečiančia paslaugų infrastruktūra.
Dar prieš kurį laiką rytinėje Gedimino prospekto dalyje labiau besitelkęs miesto gyvenimas šiandien vis sparčiau plečiasi ir į Tauro kalno papėdės teritoriją.
Naujam gyvenimui prikelta Lukiškių aikštė jau tapo viena labiausiai miestiečių pamėgtų viešųjų Vilniaus erdvių, o greta įsikūrusios kavinės ir restoranai tik dar labiau didina vietos patrauklumą.
Planai kultūrinėms miestiečių reikmėms ar verslo įstaigoms pritaikyti buvusio Lukiškių kalėjimo patalpas šį procesą gali dar labiau paskatinti.
K.Vanagas pažymi, kad, kaip ir dešiniojoje Neries krantinėje „YIT Lietuva“ įgyvendinami projektai - „Naujoji Rivjera II“ ir „Raitininkų Sodas“, „Matau Vilnių“ sulaukia itin didelio susidomėjimo pirmiausiai dėl to, kad suteikia žmonėms galimybę gyventi nuolatos jaučiant Vilniaus dvasią, jo gyvą istoriją ir kultūrinius procesus, turėti namus, kurie kartu būtų vartai į miestą.
Tuo pačiu gyventojai nori, kad jų namai taptų ramybės užuovėja, būtų ergonomiški ir šiuolaikiški, su tvarkinga aplinka.
Visa tai dera „Matau Vilnių“ namuose.
Tauro kalno parkas
Tauro Apygardos Partizanų Veikla
Dokumentai atspindi Tauro apygardos vadovybės pastangas tęsti Pasipriešinimo centralizacijos veiklą, po provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio išdavystės atskleidimo, stiprinti partizanų organizacinę struktūrą, ryšių užmezgimo tarp visoje Lietuvoje veikusių apygardų bei su užsieniu sunkumus.
Parinktieji dokumentai daugiau siejasi su A.Baltūsio-Žvejo veikla ir padeda geriau atskleisti šio vado, organizatoriaus asmenybę.
Dokumentai yra palydimi trumpais komentarais, platesnė juose minimų asmenų charakteristika yra pavardžių-slapyvardžių rodyklėje publikacijos pabaigoje.
Dokumentų originalų kalba netaisyta, išskyrus smulkias gramatines klaidas. Dalis dokumentų surasti tik vertimuose į rusų kalbą.
1. Jūsų cirkuliarą 1946 12 19 gavau tik gruodžio 31 vėlai vakare.
Dėl tokio pavėlavimo negalėjau tikėtis ryšininkų ir išvykau į Kauno pusę, kur pats viską paruošiau būsimam suvažiavimui.
Čia susitikau su p.Kazimyru** ir perdaviau jam cirkuliarą, pirmus susitikimo punktus ir parolius.
Aš turiu ryšius su Dainavos apygarda ir pats jiems pranešiu vietą, laiką kai tik gausiu jų sutikimą.
Nepaisant to, kad Jūs pažadėjote artimiausiu laiku atsiųsti man mano paskyrimą PLP vadu, bet aš iki šiol jo negavau.
Dėl šio klausimo iškyla man daug nemalonumų, nes Dainavos apygardos vadas, eidamas PLP vado pareigas, siunčia man įsakymus, ir aš nežinau vykdyti juos ar nevykdyti.
Kadangi pirmo mūsų susitikimo metu Jūs pranešėte ir cirkuliare pakartojote, kad aš gausiu rotatorių, foroaparatą ir filmų, labai Jus prašau kuo greičiau man visa tai perduoti.
Po kelių dienų atsiųsiu sunkvežimiu į Vilnių ryšininkę, kuri susitiks su p.Kazimyru ir viską parvežus, perduos man tiesiai į rankas.
Todėl gal Jūs galite visa tai perduoti p.Kazimyrui, kuris perduos ryšininkei.
Mano rotatorius sugedo ir negaliu išleisti apygardos organo, todėl rotatoriaus gavimas apygardos spaustuvei yra gyvybinis klausimas.
Aš savo ruožtu norėčiau paprašyti Jus, p.Daktare, jeigu galima - iki suvažiavimo atvykti į Kauną, kur aš atvešiu plk. M-ą*, ir mes galėtume pakalbėti labai svarbiais mums klausimais.
Kadangi cirkuliare sunku surašyti visus norus ir reikalavimus, tad būtinai reikia susitikti ir apie viską pakalbėti.
Be to, būtą gerai, kad Jūs pasakytumėt paskutinį žodį apie vietą, laiką ir kitas pasitarimo sąlygas, nes aš noriu, kad Tauro apygarda nesusikompromituotų prieš kitas apygardas.
Tai būtų taip pat puiki galimybė pasitarti su pulkininku M. ir per suvažiavimą Jūs viską apie jį jau žinotute.
Ponas Kazimyras manęs prašė, kad aš jį paskirčiau Tauro apygardos atstovu VGPŠ sudėtyje.
Aš iš dalies su tuo sutinku, bet būtų gerai jei mes galėtume apie tai pasikalbėti.
Remdamasis anksčiau išsakytomis mintimis, kviečiu Jus atvykti anksčiau, kad prieš pasitarimą išspręstume kai kuriuos klausimus.
Atvykimo vietą Jums nurodys žodžiu p.Kazimyras.
Nurodytoje vietoje 1947.1.16 nuo ryto iki 1.17 vakaro lauks pasyvus kovotojas Kazokas-Saulė, kuris atves Jus ten, kur aš su pulkininku M.
Dokumentas parašytas rašomąja mašinėle.
A.Baltūsio-Žvejo laiškai Dainavos apygardos vadui D.Jėčiui-Ąžuoliui 1947 m. sausio 5 d.
Visus Jūsų laiškus gavau.
Paskutinį gavau š.m. sausio 4 d.
Jūs savo dokumentuose rašote, kad negaunate beveik jokių mano atsakymų.
Pareiškiu, kad nerašiau, nes sutrukdė įvykiai, ypač tie, kuriuos Jūs savo paskutiniuose dokumentuose minėjote.
Kadangi esu ne savo štabe, bet Geležinio Vilko rinktinėje, todėl tiksliai ir išsamiai atsakyti į visus klausimus negaliu.
Įvykių seka tokia, kad viskas keičiasi ir iškyla vis naujos problemos.
Kadangi dokumentuose visko išsakyti negaliu, siunčiu apygardos pareigūną.
Šiame suvažiavime bus aptariamos PLP egzistavimo problemos, ryšiai, ribos ir kiti svarbūs klausimai, todėl savo ir kitų apygardų vadų prašau Jūsų atvykti arba atsiųsti kitą tinkamą pareigūną mano pareigūno nurodytu laiku.
Apie Jūsų minimą vyriausiąjį štabą aš esu minėjęs anksčiau, bet tai ne PLP štabas apie kurį Jūs man anksčiau rašėte.
Kas įvyko su šiuo vyriausiuoju štabu, papasakos mano atsiųstas pareigūnas.
Galiu tik tiek pranešti, kad jį atstovavo Tauras ir Jovaras.
Paskutinis yra iš Vilniaus.
Kad išvengtų Vilniuje išdavimo, tegul jie pasilieka Jūsų apygardos ribose.
Pranešu, kad tai ką Jūs rašėte dėl miškų naikinimo ir rinkimų, mano apygardoje jau seniai vykdoma.
P.S. Visi ką tik gauti dokumentai nesuplėšyti ir nesugadinti.
Š.: LYA. F.K-1. A.3. B.220.
LLK Tauro apygardos Vadas 1947 m. sausio 16 d.
Kadangi gyvename kaimynystėje, tad reikia draugauti ir visus veiksmus ir visa kita tarpusavyje derinti.
Tam būtina keistis žiniomis, naudojamais metodais ir taktika.
Visų pirma atsakysiu Į Jūsų laišką Nr.126.
- Apygardos vado Žvejo.
- 3. 4. Įvesta.
- 6. Buvome numatę sudaryti apdovanojimams komisiją, bet dėl pareigūnų trūkumo nesudarėme. Apdovanojamiesiems įteikiamas specialus, gražiai apipavidalintas apdovanojimo aktas ir prie krūtinės prisegama atitinkamo apdovanojimo baretė*.
- Mūsų apygardoje keliama iki viršilos. Laipsnį kelia apygardos vadas. Grandinio laipsnį suteikia rinktinės vadas. Apygardos vadas kelia laipsnį iki viršilos, pasižymėjusiems sumaniu vadovavimu, ypatinga drąsa, kurie nepriklausomybės metais yra baigę mokomąsias kuopas ir turėję jaunesniojo puskarininkio laipsnius. Visi tie, kurie nori gauti puskarininkio laipsnį, privalo pagal sudarytą programą laikyti egzaminus. Programą sudarė apygarda ir ji atitinka nepriklausomybės laikų mokomosios kuopos programą.
- Programa praktiškai nebuvo įgyvendinta. Praktinis ir teorinis mokymas vyksta labai sunkiai, nes blogos mokymo sąlygos.
- Dažniausiai vadovauja pats rinktinės vadas. Iš apygardos štabo gauna bendras direktyvas ir jomis remdamasis išleidžia operatyvinius įsakymus. Paskutinis operatyvinis įsakymas išleistas miškų naikinimo sustabdymui. Šis įsakymas tiksliai vykdomas ir duoda gerus rezultatus. Žmonės patenkinti, nes nereikia kirsti ir išvežti miško.
- Žiemai išleistas įsakymas sumažinti vykdomų operacijų skaičių ir bet kokius vaikščiojimus. Leidžiama naudoti pasalas ir slapta gaudyti bolševikinius pareigūnus, jų lavonus paslepiant taip, kad niekas nesurastų, įsakyta žiemos metu įsiskverbti į įstaigas, verbuoti darbui žmones, rinkti įvairiaus pobūdžio žinias apie bolševikinius kėslus ir sumanymus. Žodžiu, įsakyta žiemai sulįsti į bunkerius, kad būtų kuo mažiau judėjimo.
- Visa teritorija užimta ir kontroliuojama.
- Daugiausia remiamės žiniomis surinktomis žvalgybos skyriaus viršininko. Niekas bendrai nesprendžia, tik po sunaikinimo rašomas raportas, kurį pasirašo keletas kovotojų.
- Ryšys ganėtinai greitas, bet sudėtingas, ypač su apygardos pakraščiais, bet įsakymai ir nurodymai pasiekia per 2-4 dienas, o jei siunčiama dienos ryšiu - tai ir greičiau.
- Partizanų ir visuomenės nuotaikos geros.
- Rusams iš Lietuvos pasitraukus, lengvai savo jėgomis sunaikinsime likusius bolševikus ir jų valdžią. Kiek tai užtruks - sunku pasakyti, nes nežinome, ką jie darys ir kur slėpsis. Mūsų apygardos ribose tokius bolševikus daugiausia sunaikins patys gyventojai, nes ant jų nepaprastai įpykę.
- Bolševikinei valdžiai griuvus, mūsų apygardoje naują valdžią sudarys tik partizanai. Beveik visur buvo numatyti aukštieji valdininkai [...]*. Yra daug pakeitimų ir spragų, bet niekas nenumatyta.
- Literatūra aprūpinami gerai.
- Kol nesutvarkytos apygardos ribos, apie Pjūklą nieko negaliu pasakyti. Apie šį reikalą kalbėjau su Rimvydu, ir jis viską jums žodžiu praneš.
Nors ir pavėluotai pateikiu keletą informacinių pranešimų apie mūsų apygardą.
- Naktį ir dieną buvo ruošiamos pasalos stribams, enkavedistams ir šnipams. Ypač gerus rezultatus davė pasalos, suruoštos dieną. Buvo sunaikinta daug žymių bolševikų. Tauro apygarda nusiteikusi bolševikų nesigailėti, nepaisant to, ką kiti bekalbėtų ir kaip mus smerktų.
- Bolševikams vykdant masinį žmonių trėmimą į Sibirą, buvo sunaikinta atitinkamas kiekis bolševikinių šeimų. Rezultatai buvo puikūs. Susirinkimuose bolševikai kėlė triukšmą, kad jiems neužteks jų bolševikinių šeimų, jei ir toliau bus vykdomi tokio masto trėmimai. Buvo sprogdinami geležinkeliai, tiltai ir keliai. Visoje apygardoje masiškai užpuldinėjamos ir naikinamos stribelnyčios, daugiausia įrengtos mūriniuose namuose. Rezultatai buvo nuostabūs. Visi stribai, enkavedistai ir bolševikai buvo taip išgąsdinti, kad nežinojo, kur slėptis. Temstant visi bolševikai - stribai ir jų šeimos, su visu turtu bėgo iš gyvenviečių, gulėjo ginkluoti krūmuose, prie upių ir drebėjo nuo mažiausio lapų sušnarėjimo. Visų valsčių stribai, enkavedistai, bolševikai slėpėsi valsčių centruose, saugodami savo kailį, bet ne valsčių. Tokia demoralizacija privedė prie to, kad bolševikai ne kartą susišaudė tarpusavyje, nes pamatę ką nors besiartinant, be perspėjimo paleisdavo ugnį. Tokiu būdu žuvo įvairūs NKVD ir NKGB viršininkai, ėję tikrinti sargybų. Galima tvirtinti, kad dar ir dabar juos paralyžiuoja ši baimė, nes stribelnyčiose bijoma naktį miegoti. Jei rusų ir enkavedistų būna daug, tada jaučiasi saugiai, bet jei rusų sumažėja - panika žymiai sustiprėja. Mūsų apygardoje buvo sudegintos ne tik medinės valsčių stribelnyčios, bet ir mūrinės, kaip pavyzdžiui Gižų valsčiaus mūrinis pastatas, prie plento Marijampolė-Vilkaviškis. Šiame mūriniame pastate žuvo apie 40-50 stribų ir rusų, o pastatas, beveik visiškai sunaikintas ir sudegintas. Šiuo metu Gižų stribai ir enkavedistai priversti gyventi klebonijoje pas kleboną, kurio niekur neišleidžia, o miegoti eina į bažnyčios rūsį.
- Apygardos laikraštyje ir atsišaukimuose skleidžiama plati propaganda.
- Bus negailestingai naikinami stribai, enkavedistai, bolševikinis aktyvas, šnipai ir įvairaus plauko išsigimėliai. Numatoma kaip naktį, taip ir dieną rengti pasalas, kartais gana stambias. Pasikeitė ir toliau bus keičiami kovos metodai ir taktika, kad bolševikai nesusiorientuotų kaip gintis.
- Numatoma didesniuose miestuose rengti pasalas daugiausia dieną, siekiant sunaikinti stambius veikėjus: partorgus ir kitus žymius bolševikų vadus.
- ----------- *Apygarda buvo įsigijusi keletą vokiškų prieštankinių faustpatronų. Kalbėdamas apie stribelnyčių nušlavimą nuo žemės paviršiaus, Žvejys, matyt, turėjo galvoj šių ginklų griaunamąją jėgą. Šie ginklai buvo sėkmingai panaudoti užpuolant Žaliąją Vilkaviškio aps. ir Sintautus Šakių aps. **Panaši operacija buvo įvykdyta 1947 m. vasario 18 d.
- Vedama ir numatoma vesti plati žvalgyba, verbuojant arba provokuojant pačius bolševikus.
Tai štai maždaug tokie planai.
Rinktinių vadai nuolat rodo savo iniciatyvą, nelaukdami įsakymų ar nurodymų iš apygardos štabo.
Š.: LYA. F.K-1. A.3. B.220.
A.Baltūsio-Žvejo laiškas savo pavaduotojui A.Zaskevičiui-Narimantui* 1947 m. Liečia: Jūsų instrukciją š.m. 1.25. Nr.5 ir Birutės rajono vado cirkuliarą š.m. 1.
- Pripažįstu ir sutinku, kad išvykimas į užsienį ir ryšių užmezgimas su Vakarais yra neatidėliotinas ir ypatingai skubus reikalas.
- Visiškai sutinku, kad tai neatidėliotina. Žinoma, tikra išvykimo data priklausys nuo paruošiamųjų darbų.
- Reikia kaip galima greičiau viską paruošti pirmajai porai, kad ji galėtų išvykti, o antroji pora gali išvykti ir vėliau, jei nesuspės reikiamu laiku pasiruošti. Jei antroji pora suspės pasiruošti, tai, žinoma, niekas neprieštaraus, kad ji būtų išsiųsta kartu.
- Apie kelionės pobūdį nieko tikro negaliu pasakyti. Labai abejoju antrojo kelionės pobūdžio pasisekimu, t.y. per Vokietiją. Aš neseniai kalbėjau su dviem vokietėm moterim iš Rytų Prūsijos, kurios papasakojo, kad civilių vokiečių vyrų Rytų Prūsijoje visiškai nėra. Todėl vykti pusiau partizaniniu būdu visiškai neįmanoma, nes kiekviename žingsnyje bus sutiktos neįveikiamos kliūtys. Partizaniniu būdu taip pat neįmanoma, kadangi susiduriama su maitinimosi problema. Jei aš galėčiau susitikti su Rytų Prūsijoje esančiais vokiečių partizanais, tai, galimas daiktas, išsiaiškinčiau su jais mums rūpimus klausimus, tačiau šiuo metu, kai rusai beveik visuose rajonuose baisiai siautėja, tai beveik neįmanoma. Aš pabandysiu pasiųsti į Rytų Prūsiją nors kelis žmones, kurie turės susitikti su vokiečių partizanais ir sužinoti viską apie sienos perėjimą ir kelionės galimybes, taip pat apie partizanų veiklą pačioje Vokietijoje. Jei pavyks sužinoti ką nors gero, pasistengsiu tuojau pat pranešti. Jeigu nepavyks iškeliauti per Rytų Prūsiją, tada abi poras reikės pasiųsti per Lenkiją. Galų gale abi poros tegul pačios pasirenka sau kelią ir ištyrinėja maršrutą. Aš nieko negaliu pasakyti, negaliu kištis, protestuoti ar ką nors įsakyti.
- Materialinė dalis: nepasitarus su rinktinių vadais, sunku ką nors pasakyti, ypač apie rūbus. Galiu pažadėti, kad du asmenis aprengsiu tiek civiliais, tik kariškais rūbais, o trečiam kol kas niekuo negaliu padėti. Pasistengsiu duoti tūkstantį červoncų, o gal ir truputį daugiau. Didelėmis sumomis operuoti aš nepajėgus. Pasistenk paspausti Dainavos apygardą, kad ir ji padėtų. Jeigu pavyks sukombinuoti daugiau pinigų, duosiu daugiau, bet iš anksto įsipareigoti negaliu. Nepaisant to, kad Tauro apygarda imasi visos iniciatyvos, ji visgi kartais būna bejėgė. Jeigu ne būsimi rinkimai, gal kartais ir pavyktų iš kokio nors banko ar organizacijos "pasiskolinti" pinigų.
- Apie techninį pasiruošimą kelionei, nieko negaliu pasakyti. Visus įgaliojimus paruošk pats, susitark su Gediminu.
- Atleisiu jį iš rinktinės vado pareigų tik tada, kai reikės išvykti.
- Ginklų klausimas nėra svarbus. Kada atvyksite, tada ir gausite. Negaliu prižadėti, kad visus keturis aprūpinsiu desantiniais, nes negaliu skriausti rinktinės, bet du gausiu.
- Generolo Gintauto** mes dar neturime. Todėl savaitės viduryje ar kitos pabaigoje mes jį pavogsime ir atsivesiu. Mano pasiųstą ryšininkę, jo duktė iš kambario išvijo, neleidusi pasikalbėti ir pasitarti.
- Dėl temų, kurias reikia paruošti, galiu tik giliai atsidusti. Būtų gerai apie viską pasikalbėti, bet niekaip negaliu pajudėti, nes tai labai pavojinga ir atimtų iš manęs daug laiko. Kai vyksite su dokumentais, - raskite laiko ir atvykite pas mane. Galėsime daug ką pakalbėti ir aptarti. Kadangi Gediminas su jumis,-spręskite patys, nes aš nieko naujo nepasakysiu.
Š.: LYA. F.K-1. A.3. B.214.
A.Baltūsio-Žvejo laiškas Tauro apygardos štabo politinės dalies viršininkui A.Vabalui-Gediminui 1947 m.
Rūbus siunčiu pavėluotai, bet, kadangi Jūs pasiėmėte dalį civilinių rūbų, tad nebuvo reikalo skubėti.
Laišką iš Kauno atvežė ir aš jį siunčiu.
Labai vėlai atvažiavo ryšininkė, nes negalėjo pagauti Katino*.
Generolas** sutiko važiuoti, tik duktė jo neleidžia, todėl kitos savaitės viduryje ar pabaigoje jį išvogs ir atveš pas mane.
Jis dar gali ir nori dirbti, bet viską gadina duktė, kurios žydiškas kraujas neleidžia mums padėti.
Ji visa dega kerštu mums, sako ir yra įsitikinusi, kad pas mus dauguma vadų -vokiečių karininkai, ir todėl ji jokiu būdu negali leisti tėvui dirbti su vokiečiais.
Tai štai kokie reikalai su generolu.
Mano apylinkėje tylu ir nieko naujo neįvyko.
Visi sveiki ir gyvena po senovei.
Į tavo būstinę nebuvau nuėjęs nepaisant to, kad kel...
Tauro Kalnas: Tautos Namų Vizija ir Realijos
Ar šiandien reikalingi tokie Tautos namai, kokie sugalvoti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą?
Situacija pasikeitė neatpažįstamai, o kalbant apie Tautos namų atsiradimą ant Tauro kalno, matomas tik neįsigilinimas ir diskusijų stoka, LRT KLASIKAI sako architektūros istorikė Marija Drėmaitė.
Jai antrina architektas Tomas Grunskis, sakydamas, kad dabartinė situacija - kapstymasis po 20 a.
Išrinkti Tautos namų - nacionalinės koncertų salės - architektūrinio konkurso nugalėtojai.
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė, kalbėdama LRT KLASIKOS laidoje, sako, kad konkurso komisijos tikslas buvo gauti aiškią ir išraiškingą architektūros koncepciją: „Pastatas turi būti atviras visuomenei, matomas iš įvairių miesto kampų, patogus, funkcionalus.
„Norėtųsi apie Tautos namus pakalbėti ir plačiau.
Mano galva, pirmoji klaida buvo tokio masto ir tokio sudėtingumo konkursą įvykdyti vienu turu.
Kai dalyvauja tarptautinė architektų kompanija, natūralu tikėtis daugiau nei 100 darbų.
Tokie dideli konkursai vyksta rengiant kelis turus, stengiamasi labai kruopščiai vertinti visus dalyvius ir jų darbus.
Tačiau mano, kaip architekto ir kaip piliečio, lūkesčių būsimas pastatas netenkina ir dėl to, kad kritiškai žiūriu į vietos tapatybę ir jos gydymą (jei galima taip pasakyti) pastato pagalba“, - tvirtina T.
„Vienas argumentų - istorinis tęstinumas, nes toje vietoje kadaise nupirktas sklypas Tautos namams statyti.
Kitas argumentas - kad iš bendrų erdvių atsivers puiki miesto panorama.
Ir be to - tai būtų pastatas-ženklas, nes Vilniui trūksta atpažįstamumo“, - tikina A.
Pastatas gali tapti ženkliškas su laiku, sako A.
Architektūros istorikė Marija Drėmaitė teigia siūlanti pradėti nuo klausimo, ar tokie Tautos namai, kokie buvo sumanyti prieš Pirmąjį pasaulinį karą, reikalingi šiandien: „Dažnai kalbama apie šią idėją, bet pamirštamos istorinės aplinkybės - kad tuo metu, kai carinė valdžia leido kurtis tautinėms bendrijoms ir imta puoselėti Tautos namų idėja, tai turėjo atstovauti lietuvių tautinę mažumą Rusijos imperijoje.
Tokiomis sąlygomis tautinio susitelkimo centras - teatras, muzikos salė ar parodų erdvė - buvo reikalingi.
Daug tautinių draugijų turėjo tokius namus.
Bet kas nutiko 1918 m. vasario 16 d.? Pasak M.
„Istorinės kolekcijos valstybėje turi nacionalinį muziejų, dailės kolekcijos - dailės muziejų, kalba - lietuvių kalbos ir literatūros institutą, kultūra - kultūros ministeriją.
M. Drėmaitė sako, kad visa situacija, susijusi su Tautos namais, buvo proga ištirti, pažinti ir patikslinti istoriją: „Deja, matome, kad visiems pakanka paviršutiniškų žinučių internete.