Lietuvos likimo istorijoje „išeiviai“ ir „emigrantai“ 21-me amžiuje įgauna vis prieštaringesnių, naujų spalvų ir atspalvių. Gimiau okupuotoje Lietuvoje ir tik atgimus Lietuvai, galėjau pamatyti už geležinės uždangos atskirtą savo tautos dalį - išeiviją, sovietinėje mokykloje vadinamą tarybinės tėvynės išdavikų vardais.
Susidraugavusi su senąja Šveicarijos išeivijos karta, supratau, kad jų veikla Lietuvos okupacijos metais užėmė ryškiausią vietą bendrojoje Lietuvos istorijoje. Išeivija - Europos sąžinės ir demokratijos atminties tautos dalis, apie kurią šiandien labai mažai girdime.
1990 metais atvykusiai į Šveicariją mažos Europos šalies Lietuvos pilietei buvo įdomu stebėti dar mažesnės Šveicarijos gyvenimą. Tautos požiūrio supratimui reikia rakto, kad prisikastum prie jos gelmių, kūrybinių tautos gijų, vakarų krikščioniškojo tikėjimo įjausmintų šalies piliečių gyvensenos metaforų, nes keturkalbė ir keturtautė Šveicarijos valstybė - išskirtinė kiekvienos tautos savasties branginimu, santarve ir tolerancija.
Alpių šalis spinduliuoja didelius dvasinius turtus, todėl jos piliečiai anksti sugebėjo subręsti neutralumo ir nepriklausomybės būviui, kurį tvirtai tebelaiko ir už jokius pinigus jų niekas nesugundys įstoti į korupcijoje besimaudančią Europos Sąjungą.
Kiekviename žingsnyje jaučiau žymių savo tautiečių pėdsakus. Užtenka tik užversti galvą į kalnų viršūnes ir suskamba Maironio, S. Nėries, B. Sruogos, V. Mykolaičio-Putino posmai… J. Biliūno, J. Savickio, Šatrijos Raganos, S. Gedos kūrinių svoris ir šviesa.
Šveicarijos niekaip nepavyks sulyginti su kita pasaulio šalimi, nes visi emigrantai, išskyrus tuos, kurie atvyko po 1990 metų, čia atvyko ne ieškoti ekonominės naudos, o semtis mokslo, politinių ir kūrybinių jėgų, todėl lietuvius Šveicarijoje negalima skirstyti į ekonominių emigrantų bangas, kaip Š. ir P. Nesigailiu, kad visą savo kūrybą paskyriau Šveicarijos lietuvių išeivijos istorinės veiklos aprašymams. Lietuvių Tautos piliečiai visą savo gyvenimą paskyrę okupuotos Tėvynės laisvei atgaivinti nusipelnė ypatingo įvertinimo.
Gyvenimas yra tiek vertas, kiek gali palikti po savęs. Jei didelių turtų neturi - pats brangiausias visad tavyje ir su tavimi - tavo MEILĖ TĖVYNEI. Vakarų Europoje, Amerikoje ir kt. pasaulio šalyse rengusi savo meno paveikslų parodas Juzė Katiliūtė sakydavo: mano atviras pasiskelbimas, kad esu Lietuvos dailininkė, mane stiprino, darė drąsesne, naudingesne Tėvynei prisikelti iš okupacijos.
Apie Lietuvos pasiuntinį Tarptautinės teisės mokslų daktarą Albertą Gerutį, ilgiausiai tarnavusį Tėvynės diplomatijoje, kalba jo paties knygos, Respublikos užsienio ministerijos archyvai ir mokslininkai, tyrę jo veiklą. Diplomatas, 1933m.
Kai 1999 metų vasarą atsiverčiau ŠLB rūpesčiu į Vilniaus mokslinės bibliotekos Rankraštyno fondus nugabentą A. Geručio archyvą (F-155-332), jame radau ir unikalius, liūdnus mūsų tautiečių gyvenimo aprašymus Šveicarijos pabėgėlių stovyklose 1945 metais… Didžioji dalis A. Geručio dienoraščio aprašymų patalpinta į mano sudarytą „Alpių lietuviai“ knygą, 2005 m. (psl. Narcizo Prielaidos, kaip akredituoto žurnalisto 30-ties metų kūrybinė patirtis išeivijos laikraštyje „Pasaulio lietuvyje“ atspindėjo visą Vakarų Europos išeivijos gyvenimą ir veiklą: svarbiausius įvykius, išeivių gyvenimo įvairenybes, lietuviškų studijų savaites, politines konferencijas, kurių turinyje visada atsispindėjo kova už Lietuvos išsilaisvinimą iš okupacijos.
Kai 1993m. žymiam Vakarų Europos veterinarijos mokslų daktarui Vaclovui Dargužui Vilniaus universitetas suteikė Garbės daktaro titulą, VU mokslinės bibliotekos direktorė B. Butkevičienė pabrėžė, kad „V. Apie Alpių šalies žmones ir su jais kartu pusę amžiaus pragyvenusius savo tautiečius - Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius- parašiau kelias knygas, užrašiau daug jų atsiminimų, o savo temą noriu užbaigti 1952-02-17 d.
Janina Survilaitė | J. 2015 m. Nobelio apdovanojimo laimėtoja baltarusė Svetlana Aleksijevič tikina, kad savo gyvenimo ir kūrybos negali atsieti nuo politinių, ekologinių ir egzistencinių šalies katastrofų. Parašyti kūrinį istorine politine tema rašytojui didelė atsakomybė.
50 metų jų egzistenciniai namai buvo pažangi, demokratiška, krikščioniška laisva Europa. Šiandien visa išeivija jau mirusi, tačiau, mes perėmėme puikaus politinio kultūrinio įdirbio įvaizdį, kokia turėtų būti atgimusios Lietuvos valstybė.
1999 metais rugpjūčio mėnesį Ženevoje Iškeliavo į amžinybę šviesos ir ramybės menininkas, visą gyvenimą svetimoje šalyje ieškojęs DIDŽIOSIOS PASLAPTIES tapytojas skulptorius Gabrielius Stanulis. Savo didžiąją kūrybinę paslaptį jis siekė palikti savo Tautai, kad širdimi ir jausmais prisilietę prie didžiojo kūrėjo darbų pajustų jo Ženevoje sukurtos stebuklingosios paslapties galią…
…nors bolševikai mūsų tautą ilgus metus žemino, išniekindami partizanų lavonus ir kapus, išniekindami Katedrą, šv. Kazimiero ir šv. Jono šventyklas, pagal Talmudą: tas žmogus, kuris kitą žmogų viešumoje su pilna sąmone nužemina t.y.
1989 m. rugpjūčio 23 d. apie du milijonai žmonių ėjo į gatves vedini laisvės idėjos. Jie kibosi už rankų su šeima, draugais ar nepažįstamaisiais, nutiesdami 600 km ilgio grandinę, sujungusią sostines: Vilnių, Rygą bei Taliną.
Tęsiame prieš du metus gimusią Baltijos kelio minėjimo iniciatyvą, kviesdami rugpjūčio 23 d. 17.30 val.
Kaip džiaugiuosi, kad iš pirmo karto neįstojau studijuoti aktorinio meistriškumo! Nors sėkmingai mokiausi pramoninės statybos paslapčių Kauno Politechnikos institute, tuo pačiu labai smagiai leidau laiką ir scenoje: šokau, deklamavau, mušiau būgnus, vedžiau renginius. Ilgainiui kurso vadovas I. Burneika pasiūlė man stoti į Lietuvos konservatoriją (Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), tačiau suklupau trečiajame specialybės egzamino ture - negalėjau ištarti nė žodžio. Lyg kas būtų atėmęs amą, nors buvau įrašyta į pirmųjų sąrašą. Dievulis tikrai žino, kodėl ir kur kreipia mūsų kelius. Neįstojusi nusprendžiau sužinoti kas yra teatras. Tuo metu Kauno valstybinis dramos teatras buvo prikaustęs kultūrinės bendruomenės dėmesį - tam, kad pamatytum J. Jurašo sukrečiančius pastatymus, įspūdingus, modernius Kauno pantomimos teatro spektaklius, bilietų tekdavo stovėti per naktį!
Vieną kartą, stovėdama eilėje, išsikalbėjau su mergina, kuri lankė „Literatūrinį teatrą” Kauno Profsąjungų kultūros rūmuose. Jos vardas buvo Vitalija Truskauskaite. Prakalbėjome visą naktį ir susitarėme susitikti „Literatūriniame teatre”.1971-1972 m. - antrasis teatro gyvenimo sezonas. Režisierius Giedrius Mackevičius kartu su susiformavusia teatro grupe mane priėmė labai draugiškai. Jokių egzaminų nebuvo - pakako pokalbio. Taip ir prasidėjo mano tikrosios teatro studijos. Įvairūs judesio užsiėmimai: pantomima, joga, pažintis su naujomis aktorinio meistriškumo ugdymo praktikomis ir režisieriaus J. Grotovskio teatro metodais, modernios muzikos klausymas.
Režisieriaus pagalba atradome Lietuvos ir Sovietų Sąjungos meno, kultūros leidinius. Skaiteme žurnalą „Užsienio literatura”, kuris supažindino mus ne tik su naujausia užsienio literatūra, bet ir moderniais pasaulio teatro pastatymais ir meno kryptimis. Susipažinome su Kauno ikikarinę istorija ir to laikotarpio kunkuliuojančiu meno pasauliu. Susipažinome su dar tebegyvais tarpukario inteligentais, kurie tylutėliai gyveno Kaune. Iš tiesų, iki šiandienos negaliu suprasti tų, kurie alpsta dėl 20 a. pradžios Paryžiaus bohemos gyvenimo, o tuo tarpu nieko nežino apie pašėlusiai įdomų Kauno tarpukario kultūrinį gyvenimą, padėjusi pamatus ir šiandienos menui. Taip pat šiuolaikiniu Kaunu, modernia jo architektūra. Net atradome apleistą Pažaislio vienuolyną, kuriame buvo žmonių su psichine negalia ligoninė. Pamenu, kad į teritoriją negalėjome pakliūti, tačiau vienas vienuolyno sienos apgriuvęs bokštas buvo nesaugomas. Ne kartą su Giedriumi ten lankėmės. Iš tikrųjų, nežinau, kokiu būdu pavykdavo užsikabaroti į patį aukščiausią bokšto aukštą. Ilgai vakarodavome, naktinėdavome, širdis vienas kitam atverdavome, poeziją skaitydavome, apie gyvenimą kalbėdavome, filosofuodavome ir svajones krintančioms žvaigždėms patikėdavome. Sakoma, kad net sienos turi ausis. Bet sienomis tenai tarnavo dangus, kuris mūsų pokalbių paslapčių niekam neišdavė.
Giedrius ne tik repetuodavo su mumis spektaklius, bet ir skatino mūsų kūrybiškumą, siekė atskleisti mumyse aktorinius ir režisūrinius gebėjimus. Prigalvodavo daugybę užduočių į namus, pavyzdžiui, turėdavome sukurti trumpus etiudus pagal paveikslus. Pamenu - mudvi su Vitalija kūrėme vaidybinę kompoziciją „Raudona ir juoda”. Tokiu būdu jis mumyse brandino abstraktų ir konceptualų mąstymą. Individualiai dirbdavome daug, neskaičiuodami valandų. Būdavo, kad iš Profsąjungų kultūros rūmų išeidavome paskutinieji. Giedrius mus užkrėtė aistra kūrybiniam procesui ir padėjo suvokti, kad jeigu pačiam nebus „saldu” repetuoti, tai žiūrinčiam nebus ką „šmalyžiauti”.
Kūrybinis procesas vykdavo ne tik repeticijų metu. Ilgai nesiskirstydavome, kartais net iki paryčių. Dažniausiai važiuodavome pas režisierių Giedrių - kalbėdavome apie naujai kuriamą spektaklį „Apsiaustis”, klausydavomės muzikos, diskutuodavome apie perskaitytas knygas, gyvenimo ir kūrybos prasmę. Drauge lankėme spektaklius, parodas. Taip plėtėsi mūsų minčių, supratimo apie teatrą, meną erdvė. Giedriui buvo labai svarbi sielų bendrystė - juk tik tada gali pasiekti susikalbėjimo, ansambliškumo spektaklyje.
Atėjusi į Literatūrinį teatrą, iš karto buvau supažindinta su praėjusio sezono spektakliu „Vainikas”. Nors spektaklio premjera jau buvo įvykusi, režisierius po vasaros atostogų atnaujino repeticijas, nes norėjo įvesti naują dalyvę ir patobulinti spektaklį. Įsilieti į jau sukurtą spektaklį nebuvo sunku: man patiko skaityti poeziją, turėjau nemenką scenos praktiką ir buvau lankiusi išraiškos šokių„Sonata” ir tautinių šokių „Suktinis” kolektyvus. Visą tai reikėjo sulieti į vieną - Giedrius mus mokė išgyventi poeziją ne tik balsu ar judesio plastika, bet, svarbiausia, vidumi. Visuomet sakydavo, kad postūmis poetinės minties teatrinei raiškai prasideda tuomet, kai turi ką pasakyti - tai iššaukia ir tam tikrą balso intonaciją, ir judesį. Minties išraiškai per judesį būdavo skiriama ypatingai daug dėmesio - tai pati judesio teatro paieškų pradžia, kuri Giedrių Mackevičių nuvedė į GITIS, o vėliau ir į Maskvos plastinės dramos teatro sukūrimą.
Spektaklį vaidinome ne scenoje, bet salės erdvėje. Lietuvoje tai buvo pirmasis bandymas „nulipti” nuo scenos ir su spektakliu išeiti į netradicinę erdvę. Žiūrovas buvo labai arti. Giedrius siekė, kad išgyvenimas būtų kuo tikresnis, natūralesnis, o siekiant tai įgyvendinti svarbu išeiti į tikrą, gyvą dialogą su žiūrovu. Tiesą sakant, Giedrius su mumis repetuodamas pats gilinosi į aktorinio meistriškumo paslaptis, mokėsi režisūros pagrindų.
Mes ne tik dalyvavome Literatūrinio teatro gyvenime, bet ir buvome įtraukti į Kauno pantomimos kūrybinės veiklos erdvę. Giedriaus kolegos palaikė jo režisūrinę ir pedagoginę veiklą. Pamenu, kad mes būdavome vadinami ne tik Giedriaus vaikais, bet ir Kauno pantomimos vaikais. Kas mums visiems buvo ypač svarbu, mus formavo vėlesniam gyvenimui ir struktūravo - tai susidūrimas su Kauno pantomimos vidaus gyvenimu. Dauguma jų niekuomet nebuvo mokęsi aktorinio meistriškumo, tačiau jie patys susikūrė studijų sistemą: aktorinis meistriškumas, dailė, muzika, choreografija, meno istorija, literatūra, dramaturgija irfilosofija, kurią entuziastingai studijavo.
Antrajam literatūrinio teatro sezonui Giedrius Mackevičius nusprendė statyti J. Vaičiūnaitės vienaveiksmę pjesę „Apsiaustis”. Spektaklio premjera įvyko 1992 m. sausio 1 d., o vos po keletos mėnesių suliepsnojo R. Kalantos laisvės laužas. Pastarasis savo užrašų knygelėje paliko įrašą: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Apie laisvo gyvenimo trūkumą ir laisvos kūrybinės minties raišką buvo kalbama J. Jurašo pastatymuose ir M. Tenisono pantomimos spektakliuose. Apsiauties tema tvyrojo ore, nepakantumas diktatorinei sistemai ir laisvės noras sprogdino inteligentiją žmones iš vidaus. Repetuodamas spektaklį „Apsiaustis”, Giedrius Mackevičius mumyse augino laisvės ilgesį - daug diskutavome apie esminius žmogaus būties, gyvenimo ir kūrybos prasmės aspektus. Mat spektaklio įtaigumas pasiekiamas, jeigu kalbi „nuo savęs”, jeigu tavęs asmeniškai temos, apie kurias kalbi, tuomet žiūrovo sujaudinti, sukrėsti neįmanoma, nepriklausomai nuo to, ar turi profesionalų aktorinį pasiruošimą ar ne. Spektaklio „Vainikas” ir „Apsiaustis” scenografiniai sprendimai buvo labai asketiški, o pagrindiniu abiejų spektaklių veikėju buvo aktorius.
Spektaklio „Apsiaustis” dailininkas buvo pakviestas M. Tenisonas, tačiau vėliau jis man sakė, kad tik konsultavo Giedrių, nors esminį spektaklio sprendimą jis pats ir padarė. Veiksmas buvo iškeltas į salės vidurį, aktoriai vaidino ant nedidelės pakylos, apstatytos prožektorių stovais, žiūrovai buvo susodinti ratu ir netikėtai tapo spektaklio veikėjais, kurie buvo gyva kalėjimo siena, geležine uždanga, pro kurią prasiveržti neįmanoma. Režisieriui tai buvo viena iš esminių spektaklio minčių, turėdamas omenyje, kad mes vienas kitą įkaliname savo supratimo, kaip kiekvienas turi gyventi, kalejime. M. Tenisonas, pažiūrėjęs spektaklio premjerą, mus pagyrė ir klausė, kaip vadintume savo teatrą - „Išpažinties teatru”.
Visam laikui atmintyje išliko Giedriaus gimtadienis, vykęs Lietuvai lemtingais 1972 metais. Jis sakė, ad gimtadienį švęs gegužės 14 d., nors tikroji gimimo diena yra gegužės 18. Priėmė tokį sprendimą turbūt todėl, nes tai buvo sekmadienis. Tą rytą Kauno pantomimos trupė turėjo vaikišką V. Palčinskaitės spektaklį „Saugok savo peteliškę” Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, o po to turėjo laisvą dieną. Sutarėme, kad po spektaklio vyksime pas Giedrių į svečius ir praleisime vakarą kartu. Mudvi su Vitalija nusprendėme padaryti Giedriui dovaną ir išpuosti visą kambarį lauko gėlėmis.
Mudvi su Vitalija užsidegėme padaryti Giedriui dovaną - išpuošti jo kambarį lauko gėlėmis. Sekmadienis buvo giedras, saulėtas. Iš ankstyvo ryto nuvažiavome į Pažaislį prie mūsų numylėto susitikimų bokšto. Prisiskynėme didžiulius glėbius gėlių ir nuvažiavome pas Giedrių. Apkaišėme jo kambarį ir svetainę. Paruošėme arbatą, supjaustėme atsivežtus pyragus. O Giedriaus su draugais vis nėra. Teatro telefonas tylėjo. Pradėjome nerimauti. Jau seniai po spektakli...
Prisiminimai apie Kauno miesto moterų klubą, įkurtą Profsąjungų kultūros rūmuose 1970 m. pabaigoje. Tai buvo pirmas moterų klubas to meto respublikoje. Jo iniciatorė - Profsąjungų kultūros rūmų kultmasinio skyriaus vedėja Nijolė Snečkienė. Ji per spaudą sukvietė moteris į pirmą steigiamąjį susirinkimą. Tai įvyko 1970 m. gruodžio 10 dieną. Susirinko ir užsiregistravo net 386 moterys. Buvo išrinkta 10 - ties asmenų klubo taryba, jos pirmininkė - miesto finansų skyriaus vyr. inspektorė Nijolė Miliauskienė, o pavaduotoja - Nijolė Snečkienė.
Netrukus buvo sudarytas ir patvirtintas perspektyvinis darbo planas, klubo nuostatai. Numatyta į renginius, iš pradžių vykusius kartą per mėnesį, kviesti patyrusius medikus, pedagogus, teisininkus, dailininkus, kulinarus ir kitų profesijų žmones, kurie supažindintų moteris su grožio higiena, kulinarijos paslaptimis, stalo serviravimu, buto apstatymu, gero elgesio taisyklėmis, vaikų auklėjimo problemomis, sezono madomis, įvairiomis gyvenime reikalingomis žiniomis.
Moterims pageidaujant, vėliau buvo sudarytos trys sekcijos pagal narių pomėgius. Tai šeimosbuities sekcija, vadovaujama Sanitarinio švietimo namų gydytojos Marijos Augulienės ir talkinama Genovaitės Survilienės, Baldų kombinato laboratorijos viršininkės. Už veiklią kulinarijos sekciją buvo atsakinga Aneta Anfimovienė, „Rytojaus“ valgyklos kasininkė, ir Poliklinikinės ligoninės narkologinio skyriaus medicinos sesuo Aldona Čekauskienė. Darbščiųjų rankų sekcijai vadovavo energinga Mašinų išbandymų stoties vyr.buhalterė Regina Giedraitytė, o moteris megzti, rišti kilimėlius mokė pakviesta patyrusi meistrė I. Gylienė.
Pradėjus veikti sekcijoms pagal pomėgius, ėmėme susirinkti kiekvieną savaitę, t.y. keturis kartus per mėnesį. Po ataskaitinio - rinkiminio susirinkimo moterų klubo pirmininke tapo „Šviesos“ leidyklos vyr.redaktorė Elena Cemnolonskienė, o pavaduotoja - to meto Profsąjungų kultūros rūmų kultmasinio skyriaus vedėja Stasė Ruibytė.
Klubo taryba, veikusi visuomeniniais pagrindais, visą laiką rūpinosi, kad moterims organizuojami renginiai būtų ne tik įdomūs, turiningi, bet ir naudingi. Pavyzdžiui, jau pirmame klubo užsiėmime „Modernioji grožio higiena“ gydytoja V.Martusevičienė aiškino, kaip prižiūrėti veido odą be kosmetikos priemonių, o gydytoja kosmetologė L.Mockuvienė - kokius kremus naudoti prireikus.
Renginiuose „Vedybinis gyvenimas“, „Kodėl dingsta meilė“ gydytojos I.Gogelienė ir N.Elijošaitienė kalbėjo apie bendravimo kultūrą, šeimos laimę, moters higieną bei sveikatą. Daug dėmesio sulaukė renginys „Moteris ir mada“. Jame „Kauno audinių“ dailininkė G.Stankūnienė ir desinatorė D. Eitutienė pademonstravo naujausius audinių pavyzdžius, pakomentavo modelius. Fojė vyko audinių paroda - pardavimas. Moterys galėjo įsigyti deficitinių prekių. Klubo vakarų pavadinimai kalbėjo patys už save. Tai „Šukuosenos ir plaukų priežiūra“, „Vaišių kultūra“, „Stalo serviravimas“, „Maisto atsargos žiemai“ ir kitos. Ypač aktyvi buvo kulinarijos sekcija. Joje dalijosi patirtimi puikios agronomės - K.Brundzienė, M.Baranauskienė, mokslų kandidatės V. Steponavičienė, S.Stankaitytė ir kitos.
Mūsų klubu susidomėjo Vilniaus ir Kauno žurnalistės, Lietuvos televizijos diktorė Gražina Bigelytė. Ji dar labiau išgarsino agronomę Mariją Baranauskienę, perėmusi jos patirtį. Prasmingi buvo klubo renginiai „Vaikai - mūsų atetis“, „Maži vaikai - maži vargai“, „Pedagogika ir teisė“, klausimų ir atsakymų vakarai, kuriuose lankėsi pedagogės R.Vasiliauskienė, J.Pajarskaitė, teisininkė O. Puodžiulienė bei kitų įvairių profesijų atstovės.
Jeigu iš pradžių buvo rengiami praktiški buitiniai užsiėmimai, tai į klubą įsijungus daugiau kultūros darbuotojų moterų, imta organizuoti susitikimus su žymiais menininkais, poetais, kompozitoriais, dailininkais.
Moterų klube svečiavosi populiarūs respublikinių premijų laureatai poetai A.Baltakis ir J.Marcinkevičius, jauni gabūs grafikai R.Čarna ir G.Didelytė, Kauno muzikinio teatro solistai T.Chmieliauskaitė, G. Jasiūnaitė, S.Rubinovas, to meto muzikinė siela G.Kuprevičius, puikios pianistės S.Bielionytė, L. Richterytė.
Įsimintinas poetės S.Neries 70 - mečio minėjimas, kurį palydėjo ne tik solistės, bet ir R.Štaro vadovaujamas literatūrinis teatras. Išskirtinė buvo tautos genijaus M.K.Čiurlionio 100 - ųjų gimimo metinių šventė, kompozitoriaus J.Naujalio paminklo pagerbimas Raudondvaryje.
Į menininkų bei poilsio vakarus lankydavosi ir šeimos nariai. Visus mus džiugindavo savo menu visuomeniški Profsąjungų kultūros rūmų kolektyvai: vaikų choras, baleto studija, pramoginių šokių meistrai J.ir Č.Norvaišos bei kiti šaunūs šokėjai.
Ypač daug renginių buvo Tarptautiniais moterų metais - 1975 - aisiais: surengtos išvykos su šeimos nariais į Tauragės keramikos gamyklos nuostabią poilsiavietę ant Rambyno kalno, sportinės varžybos, Leonpolio ūkyje Ukmergės rajone šventė, kurioje dalyvavo žymi „Grok, Jurgeli“ vedėja ir šeimininkė S.Navardaitienė.
Viename susitikimų dalyvavo dokumentinių kino filmų režisierius H.Šablevičius. Jis pademonstravo kino filmus „Mūsų trylika“ apie kompozitoriaus J.Gaižausko šeimą, „Žiniuonė“ - apie žinomą biologę E.Šimkūnaitę, „Aš vargšas karalius“ - apie aktorių Donatą Banionį.
Visų renginių ir neišvardysi. Jų buvo labai daug, turiningų ir įdomių. Surengta gėlininkių, vaikų darbelių, pačių moterų valgių parodų. Metodinės ir visokeriopos paramos teikė Kauno Profsąjungų kultūros rūmai. Jų remiamas Kauno moterų klubas tapo reikšmingu kultūros židiniu, veikęs porą dešimtmečių. Veikliausios klubo tarybos moterys buvo apdovanotos Rūmų Garbės raštais.
Tai nuotraukos apie moterų klubo, įkurto prieš 50 metų Kauno Profsąjungų kultūros rūmuose, kai kuriuos renginius. Klubo taryboje man teko visuomeniškai darbuotis nuo pat jo įkūrimo, o vadovauti, kiek pamenu, daugiau kaip 10 metų. Aš buvau antroji Moterų klubo pirmininkė, išrinkta po Nijolės Miliauskienės. Trečiąja pirmininke, man išėjus, tapo veikli klubo tarybos narė Regina Giedraitytė, Mašinų išbandymų stoties vyr. buhalterė.
