Šiame straipsnyje aptarsime, kaip apgaulės būdu įsigyjamas svetimas turtas, kokios yra sukčiavimo formos ir kokia atsakomybė už tai numatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose.
Sukčiavimas: apibrėžimas ir požymiai
Sukčiãvimas - tai svetimo turto užvaldymas ar teisės į turtą įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas apgaule. Kitaip tariant, tai nusikalstama veika, kuria siekiama apgaule pasisavinti svetimą turtą ar išvengti turtinių įsipareigojimų.
Esminiai sukčiavimo požymiai:
- Apgaulė - panaudojama siekiant suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas.
- Savanoriškas perleidimas - dėl suklydimo, apgaulės paveikti asmenys savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą.
Apgaulė gali pasireikšti:
- Nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją.
- Pateikiant suklastotus dokumentus.
- Nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti.
Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu.
Labiausiai paplitę sukčiavimo būdai:
- Falsifikuotų daiktų pardavimas.
- Ne visos grąžos atidavimas.
- Apgavystės keičiant valiutą.
- Rankpinigių pasisavinimas.
- Fiktyvių loterijų organizavimas.
- Sukčiautojui nepriklausančio turto pardavimas.
- Prekių ar pinigų sukeitimas.
Suklaidintas turto savininkas ar turėtojas pats perduoda jį ar teisę į turtą sukčiautojui, manydamas, kad šis turi teisę jį gauti. Taip gali būti užvaldomas nekilnojamasis (žemė, miškas, statiniai), kilnojamasis (automobilis, brangenybės, pinigai) turtas, taip pat turtinės teisės.
Baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą Lietuvoje
Lietuvoje už sukčiavimą numatyta baudžiamoji atsakomybė tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims (išskyrus atvejus, kai apgaule įsigytas svetimas turtas ar turtinė teisė yra nedidelės vertės). Atsakomybė už sukčiavimą yra numatyta Baudžiamojo kodekso (BK) 182 straipsnyje, kuris įsigaliojo 2003 metais.
BK 182 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už svetimo turto arba teisės į turtą įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule.
Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu.
Svarbu pažymėti, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą.
Piktnaudžiavimas pasitikėjimu
Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, draugystės, giminystės, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą.
Pasinaudodamas kito asmens pasitikėjimu kaltininkas pasiūlo sudaryti sandorį, iš kurio šis turės naudos, o kito asmens nuostolius pažada ateityje atlyginti. Kita šalis, tikėdama kaltininko nuoširdumu ir gerais ketinimais, sudaro sandorį, perduoda savo turtą, tikėdamasi, kad vėliau už tai jai bus atlyginta sutartu būdu.
Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nuo kitų apgaulės būdų skiriasi tuo, kad turtas užvaldomas neklastojant jokių dokumentų, neklaidinant nukentėjusiojo dėl skolininko asmenybės.
Piktnaudžiavimas pasitikėjimu šeimoje.
Kaip apsisaugoti nuo finansinių nusikaltimų internete?
Kaip atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo?
Teismai nagrinėdami baudžiamąsias bylas, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema yra konstatavę, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės.
Tokiu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas.
Apgaulei nustatyti taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (byloje nustatoma situacija, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės pasunkintos).
Be to, gana svarbiu kriterijumi, padedančiu atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį.
Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms.
Teismų praktikos pavyzdžiai
Nagrinėjant sukčiavimo bylas, svarbu atsižvelgti į teismų praktiką, kuri padeda geriau suprasti, kaip atribojamas sukčiavimas nuo civilinių ginčų. Štai keletas pavyzdžių:
Pavyzdys Nr. 1: Paskolos sutartis
Byloje buvo nustatyta, kad A. Z. ir V. P. yra pusbroliai, abu turi verslą, kurį laiką turėjo bendrą verslą. A. Z. sudarė paskolos sutartį su V. P. dėl didelės paskolos suteikimo. Paskolos grąžinimo terminas buvo nustatytas sutartyje. Sutartis buvo abiejų šalių laisvos valios išraiška, ir sutarties sudarymo faktas nebuvo ginčijamas nė vienos šalies.
Teismas konstatavo, kad V. P. neneigė savo įsipareigojimo pagal paskolos sutartį. Visą sutarties laikotarpį įvairiais veiksmais jis patvirtino savo įsipareigojimus A. Z. pagal sutartį, t. y. pasiūlė sudaryti laidavimo sutartį bei įkeitė savo šeimos turėtas akcijas. Taigi bylos duomenys nerodo, kad, sudarydamas paskolos sutartį, jis apgavo A. Z. ketindamas pasisavinti paskolą ir visai neketindamas jos grąžinti. Tuo tarpu įstatymas reikalauja, kad kaltininkas jau paskolos sutarties sudarymo metu turėtų tyčią negrąžinti paskolos.
Bylos duomenys nepatvirtina ir to, kad V. P. sumanymas negrąžinti paskolos būtų kilęs jau po paskolos sutarties sudarymo ir kad šis sumanymas buvo lydimas apgaulės elementų, siekiant padaryti A. Z. turtinę žalą.
Pavyzdys Nr. 2: Neoficialus atlyginimas
Asmuo buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas įmonės direktoriumi buhalteriui prie nustatyto atlyginimo dar ir neoficialiai primokėdavo tam tikras sumas. Didesnio nei nustatyto atlyginimo mokėjimas, jo neapskaitymas ir atitinkamai mažesnių buhalterės darbo pajamų deklaravimas buvo įvertintas kaip turtinės prievolės (gyventojų pajamų mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) išvengimas apgaule (sukčiavimas).
Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismų praktikoje tam tikrais atvejais sukčiavimu pripažįstami ir nesąžiningi mokesčio mokėtojo veiksmai. Tačiau tokios praktikos įsitvirtinimas PVM ir motinystės (tėvystės) pašalpų grobstymo bylose nereiškia, kad bet kuris mokestinis nesąžiningumas kvalifikuotinas kaip turtinis sukčiavimas.
Teismas konstatavo, kad direktorius nuspręsdamas dalį atlyginimo buhalterei mokėti neoficialiai, neabejotinai iškreipė darbo ir mokestinius santykius, nesilaikė buhalterinės apskaitos taisyklių, bendrąja prasme vengė mokesčių ir būtent to siekė. Tačiau šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog įmonės vadovas padarė sukčiavimą, t. y.
Turto pasisavinimas
Baudžiamasis kodeksas vagystę apibrėžia kaip svetimo turto pagrobimą. Sąvokos atrodo gana aiškios, tačiau tam tikrais atvejais gali kilti neaiškumų.
Pasak A. Juozapavičiaus, jeigu turtas valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jis nė vienam sutuoktiniui nėra svetimas, todėl tai negali būti vagystės dalyku.
LIETUVOS baudžiamojoje teisėje grobimas suprantamas siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme grobimu pripažįstami vagystė ir plėšimas. Plačiąja prasme grobimu laikomas ir sukčiavimas bei turto pasisavinimas, kiek šios veikos susijusios su materialaus svetimo turto pagrobimu.
Baudžiamasis kodeksas (2000, įsigaliojo 2003) numato atsakomybę ir už specifinius grobimo atvejus: šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių, radioaktyviųjų ar branduolinių medžiagų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų užvaldymą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas stengiasi plačiau pagrįsti ir suformuluoti aiškesnius kriterijus, kurie leis baudžiamąją atsakomybę už turtinius nusikaltimus atriboti nuo civilinės teisės.
Sukčiavimo PVM srityje samprata ir šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai
Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.
Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią, panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu.
Sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui.
Pagal susiformavusią teismų praktiką kaip sukčiavimas kvalifikuojami ir veiksmai, kuriais siekiama įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus.
Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su VMI pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas (kartais ir kitus dokumentus) ir taip suklaidinant dėl PVM prievolės dydžio ar teisės į atskaitą apimties.
Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma.
Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota.
Apgaulė išvengiant PVM reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu.
Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis turtinę prievolę.
Teismų praktikoje sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM paprastai laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai mokesčių administratoriui pateikiama PVM deklaracija, kurioje, siekiant apgaule išvengti PVM, įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetą mokėtiną PVM sumą.
Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką kvalifikuojant tokią veiką kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią panaikinti prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM, kuri pasireiškia per tai, kad tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia).
Didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimas
Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.
Objektyviai turto pasisavinimas - tai neteisėtas, neatlygintinas, tyčinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas.
Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai.
Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto.
Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas.
Turto pasisavinimo subjektas - specialusis, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žinion. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnį, svarbu nustatyti tiesioginę tyčią, kuri tokios nusikalstamos veikos padarymo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.
Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes - kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar jo žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai, ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.).
Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Teismų praktikoje aiškiai nurodoma, kad turtas laikomas svetimu, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, t. y. priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Uždarosios akcinės bendrovės, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, kad šios bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių (taip pat ir vienintelio akcijų savininko) turto.
Uždarosios akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu.
tags: #teisiniai #istatymai #svetimo #turto #savinimasis