Teismų praktika bylose dėl gyvenamojo namo

Šiame straipsnyje apžvelgiama teismų praktika bylose, susijusiose su gyvenamojo namo nuosavybės teisėmis, savavališkomis statybomis ir pagerinimo kompensacijomis.

Automobilių stovėjimo aikštelės statusas daugiabučio namo atžvilgiu

Vienoje byloje kilo ginčas dėl naudojimosi žemės sklypo dalimi, kurioje yra įrengta automobiliams saugoti skirta kiemo aikštelė, nuosavybės teise priklausanti vienai iš daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčių (ieškovei). Bylą išnagrinėję teismai pripažino, kad ieškovei nuosavybės teise priklausanti kiemo aikštelė yra viso daugiabučio gyvenamojo namo priklausinys.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad prie daugiabučio gyvenamojo namo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė paprastai yra skirta tarnauti šiam namui (butų ir kitos paskirties patalpų (jeigu jų yra) savininkų automobiliams saugoti) ir yra namo priklausinys. Aplinkybė, kad pagrindinis daiktas ir priklausinys nuosavybės teise priklauso skirtingiems asmenims, savaime nepaneigia tokio aikštelės statuso. Tam, kad aikštelę būtų galima pripažinti pagrindiniu daiktu, o ne priklausiniu, būtina nustatyti, kad ji nustojo tarnauti namui.

Kasacinis teismas paaiškino, kad nors šiuo atveju aikštelė nuosavybės teise priklauso tik ieškovei, o ne visiems daugiabučio savininkams, byloje nenustatyta, kad ji nebetarnautų šiam namui. Taigi, aikštelė liko namo priklausiniu, todėl butų ir kitų patalpų savininkai neprarado teisės ja naudotis.

Susiklosčius tokiai situacijai, siekiant užtikrinti ieškovės, kaip aikštelės savininkės, ir namo gyventojų interesus, galėtų būti keliamas klausimas dėl butų ir kitų patalpų savininkų teisės naudotis ieškovei priklausančia aikštele įgyvendinimo (teisėto pagrindo parinkimo, naudotinų dalių nustatymo, atlygintinumo už naudojimąsi svetimo daikto dalimi).

Savavališkos statybos ir nuosavybės teisių ribojimas

Remdamasis Konvencijos 6 straipsniu (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) ir Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu pareiškėjas skundėsi dėl to, kad byloje dėl savavališkų statybų priimtais teismų sprendimais buvo neteisingai apribotos jo nuosavybės teisės. Teismas sutiko su Vyriausybės argumentais, kad pareiškėjo teisė netrukdomai naudotis nuosavybe buvo ribojama įstatymų nustatyta tvarka ir siekiant teisėto tikslo.

• Pirma, Teismas nurodė, kad civilinę bylą nagrinėjęs nacionalinis teismas deramai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad prokuratūros ieškinyje remtasi neteisingomis žemės sklypo, kuriame pastatytas gyvenamasis namas, koordinatėmis.
• Antra, Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ilgą laiką patyrė netikrumą dėl jo gyvenamojo namo teisėtumo, nes prokuratūros ieškinys pateiktas teismui 2010 metais, o galutinis teismo sprendimas priimtas 2018 metais. Taigi civilinis procesas byloje truko daugiau nei 8 metus, o galutinis sprendimas byloje priimtas po daugiau nei 10 metų nuo to laiko, kai gyvenamasis namas pripažintas tinkamu naudoti.

Vyriausybės argumentas, kad koordinačių skirtumas buvo nežymus, todėl net taikant kitas koordinates pareiškėjas nebūtų galėjęs statyti namo dalies (stoginės su kolonomis) toje vietoje, kur pastatė, buvo atmestas.

Galiausiai, primindamas savo gausiai išplėtotą praktiką, vertinant interesų pusiausvyrą bylose dėl savavališkos statybos bei nuosavybės teisių ribojimo, Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui neturi tekti našta dėl valstybės institucijų padarytų klaidų. Kadangi pagal nacionalinę teisę nėra galimybės įteisinti gyvenamąjį namą tokį, koks jis yra šiuo metu (t.y. reikia nuardyti stoginę su kolonomis), būtų neteisinga rekonstrukcijos kaštus perkelti vien pareiškėjui - ši našta turėtų būti padalinta institucijoms, kurios prisidėjo prie esamos situacijos.

Šioje byloje Teismas pareiškėjui priteisė jo prašomą 1000 eurų kompensaciją patirtą už neturtinę žalą bei 8 500 eurų bylinėjimosi ir kitoms išlaidoms atlyginti, nors pareiškėjas reikalavo beveik 17 000 eurų.

Kompensacija už gyvenamojo namo pagerinimą

Pastatų savininkė (ieškovė) ieškiniu prašė teismo iškeldinti iš jai priklausančio gyvenamojo namo ir kitų pastatų mirusio sūnaus sugyventinę (atsakovę) ir anūką (atsakovą). Priešieškiniu buvo prašoma priteisti atsakovei iš ieškovės kompensaciją už atliktą gyvenamojo namo pagerinimą. Byloje nustatyta, kad atsakovai naudojosi ieškovės pastatais panaudos sutarties pagrindu. Ieškovei leidus atsakovė ir dar būdamas gyvas jos sūnus gyvenamąjį namą savo lėšomis rekonstravo. Nei gyvenamojo namo rekonstravimo projekto, nei statybos leidimo atsakovė neturi, t. y. Pirmosios instancijos teismas sprendimu iškeldino atsakovus iš ieškovės pastatų, o atsakovės reikalavimą priteisti iš ieškovės kompensaciją už atliktą gyvenamojo namo pagerinimą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Kasacinis teismas nurodė, kad nuomininkas (atitinkamai ir panaudos gavėjas) turi teisę reikalauti būtinų išlaidų, turėtų daiktui pagerinti (rekonstruoti), atlyginimo, tačiau kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar daiktas pagerintas (atliktas rekonstravimas). Taip pat kasacinis teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl daikto pagerinimo (rekonstravimo), svarbu atsižvelgti ir į tai, ar statybos ir remonto darbai atlikti nepažeidžiant statybos procesą reglamentuojančių viešosios teisės aktų.

Daikto pertvarkymas (rekonstravimas) pažeidžiant statybą reglamentuojančias viešosios teisės normas negali būti laikomas daikto pagerinimu ir nesuteikia teisės reikalauti tokiam pertvarkymui turėtų išlaidų atlyginimo. Priešingas aiškinimas reikštų vieno iš pagrindinių teisės principų, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nemo ex suo delicto meliorem suam conditionem facere potest).

Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje suformulavo tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: įstatymuose nustatytas draudimas naudotis ar disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) statiniu (jo dalimi), kuris pastatytas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, taikomas ir tuo atveju, kai statinys yra neteisėtai rekonstruotas.

Tai reiškia, kad savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai jis negali būti ir nuosavybės teisės objektu, nuosavybės teisė į tokį statinį negali būti įgyjama.

Svarbu: Jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama.

Neteisėtos statybos saugomose teritorijose

Plungės apylinkės teismas konstatavo, kad gyvenamojo namo statybos žemės ūkio paskirties sklype, esančiame Šaipių kraštovaizdžio draustinyje ir Pajūrio regioninio parko teritorijoje, buvo neteisėtos.

Kaip praneša prokuratūra, 2014 metais Klaipėdos rajono teismas nustatė, kad 10 ha žemės sklype Karklės kaime kadaise buvo sodyba, todėl suteikė teisę ją atstatyti. Prokuratūros duomenimis, atnaujinus bylą, teismas konstatavo, kad turimų įrodymų, jog šiame sklype kadaise tikrai buvo sodyba, nepakanka, tad savininko pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo buvo nuspręsta atmesti. Atsakingais dėl šios neteisėtos statybos ir jos pasekmių teismas pripažino Kultūros paveldo departamentą, Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkciją ir Klaipėdos rajono savivaldybę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

tags: #teismas #str #gyvenamasis #namas