Šiame straipsnyje aptarsime Civilinio proceso kodekso (CPK) 31 straipsnio taikymą, ypač atsižvelgiant į nekilnojamojo turto vietą. Šis straipsnis nustato išimtinį teismingumą, kuris apibrėžia, kuriam teismui turi būti teikiami ieškiniai, susiję su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį turtą.
Apskritai, galioja bendra taisyklė, kad paduodant ką į teismą, ieškinį, pareiškimą teismo įsakymui ar kitą procesinį dokumentą reiktų teikti pagal atsakovo, jei šis yra fizinis asmuo, gyvenamosios vietos teismą. Pavyzdžiui, jei iš Jūsų Vardenis Pavardenis, gyvenantis Šventaragio g. Vilniuje, pasiskolino pinigų ir negrąžina, o Jūs nusprendžiate jį paduoti į teismą ir šio pagalba skolą atgauti, reiktų ieškinį ar kitą procesinį dokumentą teikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Tad jei Jums skolingas juridinis asmuo, kuris registruotas Žirmūnų g. adresu, kreipsitės į Vilniaus miesto apylinkės teismą. Ieškinys, susijęs su įmonės filialo veikla, gali būti pareiškiamas ir pagal filialo buveinės vietą. Civilinio proceso kodekso normos, nurodančios, kad ieškinys paduodamas pagal Atsakovo gyvenamąją vietą arba jo buveinę taip sukonstruotos todėl, kad jei, nagrinėjant bylą, ilgainiui paaiškėtų, jog ieškinys ar kitas procesinis dokumentas paduotas nepagrįstai, Atsakovas bent jau nebūtų patyręs papildomos gaišaties laiko atžvilgiu, kuri jam tektų važinėjant į visiškai kitą vietą dėl nepagrįstų Ieškovo veiksmų.
Ieškovas gali kreiptis į teismą pagal savo gyvenamąją vietą dėl tokių opių klausimų kaip bylose dėl išlaikymo priteisimo ir tėvystės nustatymo, dėl atlyginimo žalos, patirtos dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimų, taip pat gyvybės atėmimo, dėl žalos, padarytos asmenų turtui, dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėtos administracinės nuobaudos - arešto - paskyrimo, taip pat dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą. Ieškovo teisė pasirinkti teismą taip pat galioja ir tuo atveju, kai yra keletas Atsakovų.
Išimtinis teismingumas (CPK 31 straipsnis)
Civilinio proceso kodekso 31 straipsnyje pristatomas išimtinis teismingumas. Išimtinis teismingumas išimtiniu vadinamas todėl, kad jis negali būti keičiamas šalių pasirinkimu sutartyse. Sudarydamos sutartį šalys joje gali numatyti kuriame teisme bylinėsis kilus derybomis nebeišsprendžiamam ginčui. Tačiau sutartyje jos gali sutarti tik dėl teritorinio teismingumo.
Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-319-467/2024 nagrinėjo atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria buvo patenkintas UAB „NT paslaugos“ ieškinys LUAB „FINIENS“ dėl žalos atlyginimo. Šioje byloje buvo sprendžiami klausimai, susiję su nekilnojamojo turto įkeitimu ir priverstiniu realizavimu, todėl buvo svarbu nustatyti, kuris teismas yra teismingas nagrinėti ginčą.
Jis apima dvi situacijas:
- Ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui.
- Palikėjo kreditorių ieškiniai, pareikšti prieš įpėdiniams priimant palikimą, yra teismingi palikimo ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad CPK 31 straipsnis yra taikomas būtent ieškiniams dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą. Tai reiškia, kad jei ginčas yra susijęs su nuosavybės teise, servitutais, hipoteka ar kitomis daiktinėmis teisėmis, ieškinys turi būti teikiamas pagal nekilnojamojo turto buvimo vietą.
Ši taisyklė yra svarbi užtikrinant, kad bylas nagrinėtų teismas, kuris geriausiai susipažinęs su konkretaus nekilnojamojo turto situacija ir vietos ypatumais.
Lietuvos žemėlapis su apskritimis
Žemiau lentelėje pateikiami pavyzdžiai, kaip CPK 31 straipsnis gali būti taikomas įvairiose situacijose:
| Situacija | Teismingumo vieta | Paaiškinimas |
|---|---|---|
| Ginčas dėl nuosavybės teisės į butą Kaune | Kauno apylinkės teismas | Kadangi ginčas susijęs su nuosavybės teise į nekilnojamąjį turtą, ieškinys turi būti teikiamas pagal buto buvimo vietą. |
| Ginčas dėl servituto nustatymo sodybai Anykščių rajone | Anykščių rajono apylinkės teismas | Servitutas yra daiktinė teisė, todėl ieškinys turi būti teikiamas pagal sodybos buvimo vietą. |
| Ginčas dėl hipotekos panaikinimo namui Klaipėdoje | Klaipėdos apylinkės teismas | Hipoteka yra daiktinė teisė, todėl ieškinys turi būti teikiamas pagal namo buvimo vietą. |
Ši CPK nuostata buvo priimta 2023-06-29 įstatymu Nr. XIV-2138 ir įsigaliojo nuo 2024-07-01. Šios nuostatos aiškinamasis raštas (reg. Nr. XIVP-2822, 2823 ir 2827) nurodo, kad „[a]tsižvelgiant į tai, kad bylų, kurios nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, atveju nėra svarbu, kokio konkretaus teismo teisėjas nagrinės bylą, kur vyks bylos nagrinėjimas, CPK projektu siūloma įtvirtinti taisyklę, pagal kurią rašytiniai procesai (kuriems nėra taikomos išimtinio teismingumo taisyklės) galėtų būti paskirstomi bendrai visiems apylinkių teismams ir jų rūmams, atsižvelgiant į teismų, jų rūmų darbo krūvį“.
Kitaip tariant, civilinių bylų skirstymo pokyčiais siekiama subalansuoti teisėjų darbo krūvius ir užtikrinti, kad bylos skirtinguose teismuose bus nagrinėjamos per įmanomai trumpiausią terminą. Mintis graži - sumažinti teismų darbo krūvį bylas tolygiai paskirstant tarp skirtingų teismų.
Teismingumą Lietuviškoji civilinio proceso doktriną skisto į tris rūšis - rūšinį, teritorinį ir funkcinį. Teritorinis teismingumas skirstomas į bendrąjį, alternatyvųjį, išimtinį, sutartinį ir kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą (MIKELĖNAS, V. et al. (2020). Civilinio proceso teisė. Bendroji dalis, p. 165). Išimtinis teismingumas yra plačiau aptartas Kodekso 31 straipsnyje. Pagal CPK 31 straipsnio 1 dalį ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (lot. forum rei sitae). Išimtinis teismingumas yra įtvirtintas, pavyzdžiui, ir Briuselis I bis reglamento 24 straipsnyje.
Grįžtant prie 622 straipsnio 1 dalies, galbūt dėl išimtinio teismingumo svarbos, rašytiniai procesai nėra skirstomi bendrai pirmosios instancijos apylinkių teismams (ar jų rūmams) tuo atveju, kad kalbame apie išimtinį teismingumą. Nekilo įstatymo leidėjo ranka prieš išimtinį teismingumą. Išimtinio teismingumo nesilaikymas nebūtų absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, bet galėtų būti priežastis panaikinti teismo sprendimą, jei dėl to buvo neteisingai išnagrinėta byla (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).
Bet, kitą vertus, jei taikant CPK 622 straipsnį, teismingumas nesikeičia (CPK 622 straipsnio 2 dalis), kodėl turi būti daroma išimtis dėl išimtinio teismingumo? Natūraliai kyla ir kitas klausimas, kuris ir yra šios trumpos publikacijos šerdis. Kodėl tuomet CPK 622 straipsnio 1 dalyje nėra padaryta išimtis ir dėl sutartinio teismingumo? Teisė šalims susitarti dėl to, kuris teismas ar teismai nagrinės jų ginčą, yra šalių autonomijos principo išraiška. Šis principas yra vienas pamatinių privatinėje teisėje.
Žinoma, šis principas nėra absoliutus ir gali būti ribojamas, pavyzdžiui, draudžiant šalims susitarti dėl rūšinio ar išimtinio teismingumo. Tačiau nėra suprantama, kodėl šalių autonomija yra ignoruojama automatiškai paskirstant bylas pagal CPK 622 straipsnio nuostatas net tada, kai šalys susitarė dėl konkretaus teismo? Juk, susitardami dėl konkretaus teismo, šalys specifiškai išreiškė valią, kad kiti teismai nenagrinėtų jų ginčo. Šiuo požiūriu, jų toks susitarimas yra taip pat išimtinis. Ir, jei paklaustumėte, koks skirtumas, nes teismingumas (formaliai) nesikeičia, tada atsakykite, prašau, kodėl ši CPK 622 straipsnio taisyklė netaikoma skirstant bylas tarp apygardos teismų, arba kodėl ši taisyklė netaikoma išimtiniam teismingumui?
Juk, jeigu teismingumas nesikeičia, tai ir bylas pagal išimtinį teismingumą taip pat galima būtų skirstyti tarp apylinkės teismų ar jų rūmų. Tokiais atvejais pati valstybė, panašu, nesilaiko universalaus pacta sunt servanda, sutarties reikia laikytis, principo, nes ignoruoja šalių susitarimus dėl teismingumo. Bet gal tokie susitarimai ir nėra tokie svarbūs, kad juos gerbtumėme?
Paimkime, pavyzdžiui, Hagos 2005 konvenciją dėl susitarimų dėl teismingumo („Hagos konvencija“), kuri Europos Sąjungai ir jos valstybės narėms, t.y. ir Lietuvai, įsigaliojo nuo 2015 m. spalio 1 d. Jau pačioje jos preambulėje nurodyta, kad reikalingas tarptautinis teisinis režimas, kuris suteiktų saugumą ir užtikrintų komercinių sandorių šalių susitarimų dėl teismingumo veiksmingumą. Atitinkamai, Hagos konvencija gerbia tokius susitarimus (žr., pvz., jos 1 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnį). Pagal Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, Susitariančiosios Valstybės teismas arba teismai, nurodyti susitarime dėl teismingumo, turi jurisdikciją spręsti ginčą, kuriam taikomas susitarimas.
Nors Hagos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies b punktas nurodo, kad tai nedaro poveikio normoms dėl vidinio teismingumo paskirstymo tarp Susitariančiosios Valstybės teismų, tačiau „kai pasirinktas teismas turi teisę priimti sprendimą dėl bylos perdavimo, reikia tinkamai atsižvelgti į šalių pasirinkimą“. Hagos konvencijos aiškinamasis pranešimas detalizuoja, kad „[n]eabejotina, kad 5 straipsnio 3 dalies b punktas taip pat taikomas tais atvejais, kai byla perduodama iš vienoje vietoje posėdžiaujančio teismo į kitoje vietoje posėdžiaujantį tą patį teismą“.
Todėl „tais atvejais, kai šalys pasirinko konkretų teismą, teismas neturėtų taip paprastai panaikinti jų pasirinkimo“. Taigi, Hagos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies b punktas reikalauja Lietuvos, nustatant vidines teismingumo skirstymo taisykles Kodekse, įskaitant ir numatytas CPK 622 straipsnyje, „tinkamai atsižvelgti į šalių pasirinkimą“.
Europos Sąjungos lygmeniu galioja dar vienas itin svarbus, jau minėtas instrumentas - Briuselis I bis reglamentas, kurio 25 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitariusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip.
Kaip Electrolux byloje pagrįstai nurodė Generalinis Advokatas Emiliou, „Briuselis I bis reglamento 25 straipsnis atspindi šalių autonomijai palankią politiką. ES teisės aktų leidėjas laikė pageidautinu skatinti sutartinių partnerių galimybę „pasirinkti savo teisėją”. Iš anksto išsprendžiant klausimą, kuris teismas (-ai) nagrinės galimus ginčus, kylančius iš sutarčių, teismingumo susitarimai didina teisinį tikrumą ir bylinėjimosi nuspėjamumą, o tai skatina tarptautinę prekybą (todėl verslai dažnai naudoja šį instrumentą).
Tai jeigu tarptautiniu ir Europos Sąjungos lygiu šalių susitarimas dėl jurisdikcijos yra ypatingai gerbiamas, kodėl jis yra ignoruojamas Lietuvoje taikant CPK 622 straipsnį?
Korupcijos tyrimas įsibėgėja: STT akiratyje – du ekspremjerai • TV3 žinios
tags: #teismingumas #pagal #turto #buvimo #vieta