Ažubrastis - kaimas, kuris kadaise buvo pilnas gyvybės, sodų ir didelių medžių. Kiekvienoje sodyboje augo dideli ir gražūs medžiai, visose buvo sodai - obelų, slyvų, vyšnių. Didelį sodą turėjo Kralikienė Tamira, Kralikas Vincas, Kralikas Vytautas, Jonas Rimelis, vadinamas Jasium.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip atrodė senoji sodyba Ažubrastyje, prisiminsime jo gyventojus ir jų gyvenimo būdą, bei sužinosime apie kaimo sunaikinimą ir bandymus jį atkurti.
Lietuvos etnografiniai regionai
Kaimo keliai ir kryžius
Per mūsų kaimą ėjo du keliai: vienas iš Kriaunų pro Kraliką ir Rimelius iki pat Sartų ežero, jį vadino Žiemos keliu, nes, užšalus ežerui, ledu žmonės važiuodavo į Dusetas. Tie keliai prie Marcinkevičiaus sodybos suėjo į kryžkelę, ir ten kažkada stovėjo kaimo kryžius. Paties kryžiaus aš jau nemačiau, jis buvo sugriuvęs, tačiau ten augo gėlės bitkrėslės, kurias sodindavo seniau po kryžiais, nes tai šventas ir vaistingas augalas.
Mano vaikystės laikais prieš Kalėdas dar važinėdavo Kriaunų bažnyčios klebonas su zakristijonu kalėdoti, tai jie apvažiuodavo visas sodybas, važiuodavo pas Rimelį, jiems Rimelienė Malvina duodavo pietus. Neatsimenu metų, kada valdžios buvo uždraustas tas kalėdojimas, bet Pirmajai komunijai mane ir kitus vaikus dar ruošė bažnyčioje, kur šeštadieniais vykdavo katekizmo mokymas, tas irgi vėliau buvo uždrausta, bet aš ir Antano Driskiaus bei Vinco Kraliko vaikai dar mokėmės bažnyčioje.
Tragiškos netektys ir atminimo ženklai
Antanas Driskius ir Kralikas, Tamiros vyras, buvo lageryje, atsimenu, kai Antanas grįžo, o Kralikas, jo vardas Juozas, žuvo lageryje. Jo atminimui 1954 m. Tamira prie namo pastatė aukštą kryžių.
Atsimenu kromelninkus Lopetytę ir Petrulią. Jie nešiojo prekes po namus pardavimui, buvo konkurentai, vis girdavo savo ir peikdavo kito prekes. Pas Kraliką Vytautą gyveno Norbertas, Vytauto brolio sūnus. Jo motina slapstėsi, kad neišvežtų į Sibirą. Aš dažnai būdavau Antano Driskiaus namuose, nes Antanas buvo lageryje, Driskienė Verutė išeidavo dirbti į „Sartų“ kolūkį, o mes užsirakinę bijojome Samorokino. Jis eidavo ir gąsdindavo visus Sibiru, pats jis buvo nuo ežero, iš tų starovierų.
Melioracija ir kaimo sunaikinimas
Apie 1956 metus į kaimą atvažiavo du „staliniecai“ - taip buvo vadinami didžiuliai griovių kasimo traktoriai. Taip prasidėjo melioracija. Jie iškasė vieną atvirą griovį nuo Degsnių miško pro Antano Driskiaus namus iki Kumšos pelkės, pro Juzinkos ir Tamiros namus, Kriaunų puse už Baršėnų kelio, tada galutinai sunaikino ir kaimo kryžiaus stovėjimo vietą. Kitą atvirą griovį iškasė Žiemos kelio dešinėje pusėje pro Rimelių sodybą lanku Plentaukos pusėn į Sartų ežerą.
Tie grioviai surinkdavo vandenį iš laukų ir veikė gal 6 ar 7 metus, vėliau ėmė užželti, todėl apie 1962 metus vėl imtasi melioracijos. Tada rudenį, po derliaus nuėmimo, atvažiavo traktoriai, tuos atvirus griovius ėmė užversti, ėmė kasti naujus, ir kasė jų daug, visuose laukuose iki pat sodybų, atvežė ir molinius vamzdelius ir juos klojo griovių dugne, po to griovius užvertė, žemę išlygino.
Bet apie 1970 metus buvo parėdymas, kad reikės visiems išsikelti sodybas, o visi gyventojai turės išeiti, kur norės, mat tada visoje Lietuvoje prasidėjo vienkiemių naikinimas. Taip buvo sunaikintas mūsų gražusis Ažubrasčio kaimas, iš kurio teliko kelios sodybos palei Sartų ežerą. Iš Rimelio sodybos liko trys jaunos tujos, kurios augo prie rūsio, iš Viktoro Driskiaus sodybos liko vienas ąžuolas, iš Vytauto Kraliko sodybos liko ąžuolas, kuris augo šalia klėties, ir kitas senas ąžuolas, kuris augo prie kalvės šalia Degsnių, iš Driskiaus-Kasčiaus sodybos liko kaštonas ir po juo lygiai su žeme atviras šulinys.
Kai būnu Ažubrastyje, visada už jo mirusius gyventojus sukalbu Viešpaties Angelo maldą. Labai gaila sunaikinto eglyno, kuris buvo tarp Degsnių ir Kavaliausko, ji vadinome Tobros miškeliu. Labai gaila Kraliko Algiuko, kurį naktį Kriaunose partrenkė mašina ir vairuotojas pabėgo, palikęs jį mirti šalikelėj. Visada galvoju, kad tam niekšui ateis atpildas už mano draugą Algiuką.
Kiti žmonės kalbėjo, kad buvę visai kitaip. Vėlyvą sausio vakarą grįžtantį į namus Kriaunose ties Valiulių sodyba mirtinai suspardė dažnas Kriaunų svečias su draugu ar draugais, po to paskubomis išvažiavęs užsienin. Suspardė šiaip sau, dėl pasismaginimo. Algiukas dar sugebėjo peršliaužti kelią ir judėti link pusbrolio Povilo Širvinsko namų. Deja, ankstyviausi žmonės ryte važiuodami pieninėn rado šalikelėje sustingusį. 2002 m. sausio pabaiga. Niekas nei domėjosi, nei tyrė Algiuko tikros mirties.
Kumša ir jos gyventojai
Apie 1960 metus buvo imta melioruoti Kumša. Einant nuo Kriaunų Žiemos keliu, nusileidus nuo kalvos, pirmoji sodyba kairėje kelio pusėje arti prie Kumšos stovėjo Albino, vardu Kasčiumi, sodyba. Šeimininkas Albinas - ramus ir geras žmogus. Pas jį aš ir kiti kaimynai eidavome kirptis plaukų. Jis buvo ir mano, atrodo, ir Algiuko, Sutvirtinimo krikštatėvis. Tada aš ir Algiukas važiavome birmavotis kartu, mus vežė vežimu Albinas. Mes ir vardus su Algiuku pasirinkome Jonus, nes mėgome Jonines. Albino žmoną - jos vardo neatsimenu - vadinome Albiniene. Buvo dukra Albinutė, jaunesnis sūnus Jonas. Dar ten gyveno ir Albino brolis - vardo neatsimenu ,- jis sirgo nervų liga, aišku, kaimynai to nežinojo. Jis buvo vedęs, bet mirė, kai vaikai dar nebuvo suaugę.
Šalia jo sodybos, arčiau Kumšos, buvo Viktoro Driskiaus namai. Atsimenu didelę daržinę, kurią pasisavino „Sartų“ kolūkis, ten veždavome kolūkio šieną. Viktoro žmona Ladzytė, labai gera moteris, ji iš savo namų išbėgo, kad neišvežtų į Sibirą, ir atsidūrė Ažubrastyje. Ją Viktoras vedė, jiedu susilaukė dukters Irenos ir sūnaus Juliaus. Patį Viktorą atsimenu mėgstantį ironizuoti, pasišaipyti iš kitų. Su Irena mes mokėmės toje pačioje klasėje, dabar ji gyvena Obelių apylinkėse. Kai naikino Ažubrastį, Viktoras su Ladzyte pasistatė namą Kriaunose. Kai Viktoras mirė, Ladzytė liko su sūnumi Juliumi. Kai Julius vedė, jo žmona nekentė Ladzytės. Pradžioje ją atskyrė, be teisės vaikščioti po jų pusę, vėliau privertė ją važiuoti į Obelių kraštan pas Ireną.
Kaimynų sodybos ir likimai
Greta jų sodybos Ažubrastyje buvo Stepono Marcinkevičiaus sodyba. Stepono žmona Juzė Driskiūtė buvo Viktoro sesuo. Atrodo, kad taip, nes jos charakteris buvo panašus į Viktoro, mėgo girtis ir save laikyti kažkuo išskirtiniu. Steponas buvo muzikantas, grodavo armonika visur, kur reikėdavo, buvo linksmas žmogus. Jų sūnus Stepukas mokėsi muzikos, baigė Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, trombonu grojo Trimito orkestre. Esu davęs jam muzikos istorijos konspektus egzaminams. Bet apie jį daugiau ir nežinau.
Armonika - Stepono Marcinkevičiaus instrumentas
Toliau, prie pat brastos, buvo sodyba - aplink vien smėlis, - todėl ją vadino Smelynkine. Ten gyveno senmergė, kurią visi vadino Smėlynkos Mare. Vėliau ji susirado tokį vyrą be rankos, turėjo dukrą Dalytę, kurią tas tėvas labai mylėjo. Tas vyras (jo vardo neatsimenu) buvo labai gabus konstruktorius, pasidarydavo net kišenėje nešiojamą radiją. Tokių tuo laiku dar niekas neturėjo. Jį kaimynai vadino Tašteku, nes buvo šveplas ir vietoj žodžio „dasidėk“, jam išeidavo „taštėk“.
Netoli jų stovėjo Albino, vadinamo Žilvitėliu, sodyba. Albinas buvo linksmų plaučių humoristas. Kur jis ateidavo, ten būdavo garantuotas linksmumas ir gera nuotaika. Jo sesuo buvo mano krikšto motina. Jų sodybėlė ir dabar dar stovi. Už jų sodybos ant kalnelio yra „kalnelio“ Juliaus sodyba. Kralikas Julius buvo garsus aludaris, nė vienas kaimo renginys neapsieidavo be jo daryto alaus. Genutė, jo žmona, buvo puiki audėja ir giesmininkė. Kai dirbau Kriaunose vargonininku, ji giedojo chore. Jie turėjo sūnų ir tris dukteris. Sūnus Vytautas mirė jaunas. Dukros Birutė ir Irena gyvena Rokiškyje, Janina - Panevėžyje.
Šalia jų, į ežero pusę, Ževeliauskų sodyba. Jonas Ževeliauskas augino eržilą ir su juo dalyvaudavo Sartų lenktynėse Dusetose. Rožė ir Jonas Ževeliauskai turėjo dukras Nijolę, Stasę, sūnus Vitalių ir Lionginą. Už Ževeliausko namų, jau ežero pusiasalyje, buvo Vertibavičiaus sodyba. Didžiulis namas, didžiulis sodas, apsodintas eglėmis. Ponią Rūtą Vertibavičienę buvau matęs tik vieną kartą, kai pas Ževeliauskus buvo Kalėdų šventė. Jie kvietė visus kaimynus, atėjo ir ponia Vertibavičienė su įspūdingais kailiniais.
Visa Lietuvos istorija | Senovės Civilizacijos Dokumentika
Vertibavičiaus sodyba buvo garsi tuo, kad joje šeštadieniais vykdavo Ažubrasčio jaunimo spektaklių vaidinimai: Žemaitės „Trys mylimos“ ir kitokie. Tie vaidinimai buvo statomi keletą metų. Juose vaidino ir mano seserys Ona, ir Janina, ir Albinas (Žilvitėlis), ir jo sesuo Aldona, toks Kastulis ir kiti. Vaidino kartu ir Baršėnų jaunimas. Tai vyko nuo 1955 iki 1957 ar iki 1958 metų. Buvo kaip koks kultūros židinys.
Prie pat ežero kranto yra Petro Driskiaus sodyba. Petras buvo giesmininkas nuo Dievo, turėjo labai gerą balsą ir klausą. Ilgus metus giedojo Kriaunų bažnyčios chore. Kai aš nuo 1971 m. vasaromis dirbau bažnyčios vargonininku, jis dar giedodavo kiekvieną sekmadienį. Elena ir Petras Driskiai išaugino sūnus Rimantą, Klaudijų, Eugenijų, Sigitą, dukterį Gražiną. Netoli jų, ten, kur Žiemos kelias remiasi į Sartus, stovėjo Norberto Rimelio sodyba. Dar buvo sugriuvę tvartas, didelis rūsys, dar stovėjo mano atmintyje namas. Esu ten, name, buvęs, nes tada ten gyveno toks Verslovas, atrodo, medžiotojas, nes turėjo labai didelį mokytą juodą šunį. O Rimeliai buvo po karo išvežti į Sibirą.
Nuo jų sodybos, pasisukus nuo ežero Žiemos keliu eiti į Kriaunų pusę, kairėje pusėje prie kelio buvo Rimelio Jasiaus sodyba. Buvo sodas, pirtis, tvartas, daržinė, dviejų galų didelis namas. Vėliau jo vietoje jie pasistatė gražų su veranda namą. Jasius turėjo sūnų Benjaminą ir dukterį Oną. Jasiaus žmona Malvina buvo labai gera virėja - po kalėdojimo ji klebonui ruošdavo pietus. Atsimenu Jasiaus tėvą senelį, jis turėjo Puškino pasakų knygą ir mums skaitydavo, kai aš ateidavau.
Nuo jų sodybos, kiek paėjus keliu, dešinėje pusėje buvo Kraliko Vincos sodyba. Eglės juosė jų sodą. Obuolius jis veždavo parduoti į Daugpilį. Buvo gera troba, tvartas, daržinė ir pirtis. Jo du sūnūs - Alfonsas ir Algirdas. Su Algiuku ėjau į tą pačią klasę, kartu sėdėjome viename suole, buvome draugai - eidavome meškerioti, maudytis. Dažnai ateidavau pas juos. Vincas man patiko - labai geras žmogus buvo. Algiukas tai iš jo tą savybę paveldėjo.
Keliu paėjus į Kriaunų pusę yra kryžkelė. Dešinėje pusėje prie kelio buvo Juozo Marcinkevičiaus sodyba. Didelis sodas, prie pat kelio į Baršėnus buvo mažas medinis tvartelis - man jis priminė pasakų namelį. Buvo daržinė, troba, nors nedidelė, bet šviesi ir jauki. Man patikdavo ten ateiti, nes tiek Juozas, tiek Sevutė buvo geri ir malonūs. Jų sūnūs Gintautas ir Stasys buvo jaunesni, bet kažkaip bendraudavom. Atsimenu, kaip mirė pirmasis Juozo ir Sevutės sūnus Algiukas: jis buvo visai mažas, gal kelių mėnesių. Mama tada mane nuvedė pasimelsti, jis mažoje lovytėje gulėjo priemenėje. Deja, ir dukra Birutė, paskutinis jų vaikas, mirė sulaukusi tik, atrodo, 18-os metų.
Šalia jų sodybos prie pat kelio į Baršėnus buvo Ruzgaus, Tamiros Kralikienės tėvo, sodyba. Tamira, jos vyrui žuvus lageryje, gyveno viena su vaikais. Su jos dukromis Veronika, Maryte aš bendraudavau, sūnus Jonas jau buvo suaugęs. Atsimenu tik jo vestuves ir kai jie gyveno Kriaunose Bartulio namelyje. Buvo ir kitas sūnus, Bronius, bet jo neatsimenu. Aš pas juos dažnai ateidavau skaityti knygų, žaisti. Ateidavo ir Tamiros vyro mama, kurią mergaitės vadino „Niania“.
Jų troba buvo didžiulė, dviejų galų, šviesi ir erdvi. Gegužės mėnesį seklyčioje vykdavo Gegužinės pamaldos: vakarais susirinkdavo žmonės ir giedodavo ar skaitydavo Marijos litaniją, po to giesmės. Aš ten irgi esu buvęs. Tamira turėjo didelį kiemą, pirtį, didelę daržinę ir tvartą bei didelį obelų sodą. Man gaila to ąžuolo, pasodinto prie kelio - jo lapai nenukrisdavo rudenį, net šlamėdavo visą žiemą, man einant iš mokyklos, tai būdavo kaip muzika.
Išėjus iš Tamiros kiemo ir praėjus Baršėnų-Kraliko keliu už kryžkelės, kairėje pusėje matėsi sodyba, ilga daržinė, po tuo pat stogu tvartas, ir keturi aukšti šakoti beržai. Praėjus pro daržinės galą, įeini į kiemą, kurį nuo vakarų pusės juosė uosių ir klevų eilė, kiemo gale dviejų galų troba. Ta sodyba iki 1945 m. sausio 8 d. priklausė Marcinkevičiui Boleslovui. Kai jį sovietų baudžiamasis būrys, naikinantis Lietuvos partizanus, nužudė, gyvą įstumdami į tvartą ir jį uždegę. Ten jis ir sudegė su visais gyvuliais. Jo žmona liko su trimis mažais vaikais: Onai buvo dar nepilni 7 metai, Janinai - 4,5 metų, o Irenai buvo 8 mėnesiai.
Visas turtas sunaikintas, pasiliko kaip stovi, kažkiek kaimynai padėjo, bet, praėjus 2 metams, ėmė sakyti, kad ieškotų vyro, nes nepragyvens. Mano būsimas tėvas Julius Kairys, tuo metu buvo grįžęs iš tarybinės armijos 16 lietuviškos divizijos, irgi ieškojo, kur pradėti gyvenimą. Kriaunose gyveno jo teta Nastė Žemaitienė (Aldonos Grubinskienės motina), tai ji ir nurodė, kur eiti, nes tėvas buvo nuo Rokiškio, ne vietinis. Taip aš ir pasirodžiau šiame pasaulyje 1948 m. gruodžio 9 dieną. Brolis Julius - po 6 metų. Ažubrastyje gyvenau iki 1965 metų. Baigęs 8 klases, išvykau į Vilnių, į Kultūros švietimo technikumą, o baigęs jį, įstojau į konservatoriją (dabar - Muzikos ir teatro akademija), ją baigęs, turiu aukštojo muzikinio išsilavinimo diplomą (su pagyrimu). Į Ažubrastį atvažiuodavau tik vasaromis ir dirbdavau Kriaunų bažnyčios vargonininku. Pradėjau dirbti juo 1971 m.
Kitoje Baršėnų-Kraliko kelio pusėje buvo Antano Driskiaus sodyba. Antanas ir Verutė turėjo sūnų Antaną, dukras - Janiną, Elvyrą, Zitą, Aldoną ir Reginą. Pats Antanas po karo buvo išvežtas į lagerį. Nežinau, kiek metų ten kalėjo, bet po Stalino mirties, praėjus kažkiek laiko, grįžo namo. Su jo vaikais aš draugaudavau, tik Janina jau buvo žymiai vyresnė ir mokėsi siuvėjos amato. Su Zita mes ėjome į tą pačią klasę. Zita buvo muzikali, grodavo armonika, mes su ja kartu dainuodavome mokyklos saviveikloje. Mus skatino mokytojas Adamonis, kuris mums dėstė muzikos ir darbų pamokas. Baigę 8 klases, kartu išvažiavome į Vilnių mokytis į Kultūros švietimo technikumą.
Antanas vyresnysis buvo geras meistras, medžio darbus darydavo, bet praleisti metai lageryje nepraėjo be pėdsakų: kartais jis būdavo labai piktas. Už Driskiaus sodybos Baršėnų-Kraliko kelio gale buvo Kraliko Vytauto sodyba su dideliu sodu, su senais ūkio pastatais. Ypatingai graži ir didelė buvo skarda dengta klėtis, didelis labai gražus rūsys, šulinys. Troba tai nelabai didelė, bet erdvi ir šviesi. Dabar ten liko tik ąžuolas, kuris augo už klėties galo, ir kitas, jau prie Degsnių. Vytautas ir Marytė turėjo du sūnus: Joną ir Donatą. Marytė buvo gera siuvėja, dirbo siuvimo artelėje, kuri buvo senojoje Kriaunų karčiamoje. Dabar tas pastatas nugriautas ir vietoj jo pastatytas Kriaunų muziejus, bet man gaila to senojo, nes jis buvo labai gražus ir didelis. Ten tilpo parduotuvė, siuvi...