Šeimos Santykių Teisinis Reguliavimas Lietuvoje

Šeima yra seniausia institucija žemėje, atliekanti pagrindinį vaidmenį žmonių visuomenėje. Šeima buvo ir yra valstybės ir valstybingumo pamatas. Rūpestis šeima yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurioje rašoma: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas."

Šeima yra socialinio gyvenimo centre, nes naujovės ir socialiniai pasikeitimai daro įtaką šeimai. Šiuolaikiniai mokslai - edukologija, psichologija, sociologija, teisė, ekonomika ir kt. - skiria vis didesnį dėmesį jai.

Tyrimo objektas yra šeimos santykių teisinis reguliavimas. Darbo tikslas - atskleisti šeimos santykių teisinio reguliavimo socialinį veiksmingumą. Siekiant išspręsti iškeltą problemą, įgyvendinti uždavinius ir pasiekti tikslą, buvo taikyti dokumentų analizės, lyginamasis, statistikos ir sisteminės analizės metodai.

Nagrinėjant Lietuvos ir tarptautinius teisės aktus, teisinę literatūrą, analizuojant mokslininkų teorinius ir praktinius darbus šeimos tematika, remtasi dokumentų analizės ir lyginamuoju metodais. Renkant duomenis apie santuokos sudarymą, jos nutraukimą, asmeninius ir turtinius sutuoktinių santykius, tėvų ir vaikų tarpusavio išlaikymą, remtasi ne tik dokumentų analizės, bet ir statistiniu metodais. Apdorojant, analizuojant ir apibendrinant surinktus duomenis apie šeimos santykių teisinį reglamentavimą ir jo socialinį veiksmingumą, remtasi sisteminės analizės metodu.

Tyrimas atliktas tam tikrais etapais. Pirmame etape surinkta ir išanalizuota mokslinė literatūra šeimos kaip socialinio instituto tematika, atskleista šeimos teisės samprata bei teisės socialinio veiksmingumo esmė. Antrame etape atskleisti santuokos sudarymo, negaliojimo ir pabaigos, asmeninis ir turtinis sutuoktinių santykis bei asmeninis ir turtinis tėvų ir vaikų santykis teisinio reglamentavimo ypatumai.

Trečiame etape išanalizuoti šie šeimos teisiniai santykiai bei surinkti statistiniai duomenys, reikalingi įvertinti atskirų šeimos teisės institutų socialinį veiksmingumą. Ketvirtame etape buvo apdoroti ir apibendrinti surinkti duomenys ir suformuluotos išvados.

Baigiamąjį darbą sudaro įvadas, dėstomoji dalis, išvados ir rekomendacijos, literatūros sąrašas, santraukos lietuvių ir anglų kalbomis ir priedai. Dėstomoji dalis sudaryta iš trijų skyrių: šeimos teisės socialinio veiksmingumo samprata; šeimos santykių teisinis reglamentavimas; šeimos teisės įgyvendinimo socialinės ir teisinės problemos. Kiekvienas skyrius turi poskyrius. Išvadose apibendrinti išanalizuoti duomenys ir įvertintas šeimos teisės atskirų institutų socialinis veiksmingumas. Literatūros sąrašą sudaro teisės aktai, mokslinė literatūra, teismų praktika ir interneto šaltiniai, iš kurių gauti statistiniai duomenys.

Šeimos tematikai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje skirta daug mokslinių teorinių ir praktinių darbų. Tai neišsenkanti tema tautos ir kultūros tyrinėtojams. Norint tiksliai apibrėžti šeimą, J. Ėlaus teigimu, reikia prisiminti, kad šeimą tiria įvairūs mokslai. Visi šie tyrinėtojai sukūrė apibrėžimus, kurie iš esmės yra teisingi, bet neatskleidžia visos šeimos santykių esmės.

Literatūroje šeima apibūdinama įvairiai. Apibrėžimų išties gausu, kai kuriuos, kaip pastebi G. Navaitis, sunku atskirti nuo kitų socialinių grupių apibrėžimų. Panašiai santuoką apibūdina ir J. Ėlaus: „Šeima - tai istoriškai konkreti sutuoktinių, vaikų ir tėvų tarpusavio santykių visuma, maža socialinė grupė, kurios narius sieja santuokos ir giminystės ryšiai, bendras ūkis ir dorovinė atsakomybė."

V. Pruskus duoda tokį apibrėžimą: „Šeima yra giminingumu, santuoka arba įvaikinimu paremtas susivienijimas (socialinė grupė) žmonių, susietų bendra buitimi ir vienodai atsakingų už vaikų auklėjimą." Kiti autoriai šeimą supranta kiek kitaip. A. Maceina ją apibrėžia kaip tautybės ir pusiausvyros visuomenėje plėtojimo pamatą. Jis rašo: „Šeima yra tasai pradas, kuris skleisdina tautybę individuose ir kuris parengia tautos buvimui pagrindinius principus."

L. Kardelis teigia, jog šeimoje pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Dauguma žmonių pradeda savo gyvenimą šeimoje, užauga, perima pagrindines normas ir vertybes, vėliau kuria savo šeimas, augina vaikus.

Pasak N. Ashford, iš visų pilietinės visuomenės institucijų svarbiausia, ko gero, yra šeima. Jos kaip vaikų auklėtojos, aprūpintojos ir augintojos vaidmeniui neprilygsta jokia kita institucija. Z. Bajorikienė pateikia tokį šeimos apibrėžimą: „Šeima - pirminė visuomenės ląstelė, vienas pagrindinių jos struktūros elementų. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai."

K. Mėčkinis laikosi panašios nuomonės: „Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, pirminis jos kolektyvas. Šeimoje atsinaujina visuomenė, ugdoma jos pamaina. Šeima turi būti tvirta. Bendras gyvenimas šeimoje moko daugelio dalykų: derinti savo charakterius, rūpintis vienas kitu, gerbti vienas kitą. Šeimoje individui suteikiama galimybė būti laimingu, padaryti savo gyvenimą prasmingu."

Kiekvienas apibrėžimas sudaro galimybę pateikti naujus argumentus, šeimos apibrėžimus ir įrodymus. Tikra šeima yra tokia, K. Mėčkinio manymu, kuri gyvenimo pagrindu laiko visai tautai reikšmingas bendražmogiškas vertybes. Nuo šių vertybių priklauso šeimos dorovingumas, dvasinis nusiteikimas, tautinė savimonė ir savijauta. Tėvynė. Tėviškė. Į Tėvynę einama per tėviškę, nes ji stovi viduryje tarp namų ir Tėvynės. Gimtoji kalba yra viena iš didžiausių vertybių. Tautos kultūra, tradicijos yra svarbios nacionalinės vertybės. Tai visa, ką tauta sukūrė fizinio bei protinio darbo ir dvasinio polėkio dėka. Mylintis tautą žmogus savo likimą visada sieja su jos likimu.

Šeima tenkina tam tikrus socialinius poreikius. Remdamiesi šia nuostata, sociologai išskiria šeimos funkcijas. Funkcija - tai vaidmuo, kurį atlieka tas ar kitas socialinės sistemos elementas, jo organizacija, įgyvendinant socialinis grupių interesus. K. Mėčkinis pateikia tokį šeimos funkcijos apibūdinimą: „Šeimos funkcijas suprantame kaip sutuoktinių ar kitų jos narių (vaikų, senelių) poreikių tenkinimą ir pareigų viens kitiems (tėvų vaikams, vaikų tėvams ir kt.) atlikimą." Taip pat šeimos funkcijas apibrėžia Z. Bajorikienė.

Pagrindinės šeimos funkcijos:

• Seksualinio elgesio reguliavimas.
• Reprodukcija.
• Saugumas.
• Socializacija.
• Socialinė padėtis.

J. Ėlaus skiria šias šeimoje tenkinamų poreikių grupes: tėvystės ir motinystės arba giminės tęsimo; emocinio bendravimo, savojo „aš" išsaugojimo; seksualinius; bendro ūkio ir buities. Žmonių giminės tęsimas, vaikų socializacija ir auklėjimas yra svarbios funkcijos. Žmogus socialine būtybe pasidaro tik sąveikoje su gamta, aplinka, kitais žmonėmis. Taip pat svarbi ūkinė ekonominė šeimos funkcija ir šeimos rekreacinė funkcija - laikas, skirtas šeimos narių poilsiui, fizinėms ir dvasinėms jėgoms, sveikatai atgauti.

Bendravimo funkcija apima informacijos perdavimą ir emocinės aplinkos kūrimą. Bendraujant organizuojamas, reguliuojamas ir kontroliuojamas viso šeimos narių gyvenimas. Seksualinių poreikių tenkinimas taip pat yra svarbi funkcija. K. Mėčkinis aptaria šeimos funkcijas, išskirdamas analogiškas šeimos funkcijų grupes.

Z. Bajorikienės nuomone, vaikų gimdymas yra susijęs su noru pratęsti save vaikuose, o vaikų auginimas yra tobuliausias vaikų auginimo institutas ir viena svarbiausių šeimos dvasinio gyvenimo funkcijų. Tautos etoso tęstinumo funkcija yra glaudžiai susijusi su Lietuvos žmonių pragyvenimo lygiu. Rekreacinė funkcija, komunikacinė ir emocinė funkcija taip pat yra labai svarbios. Seksualinis sutuoktinių gyvenimas ir reprodukcija nėra vieninteliai ir svarbiausi seksualinių kontaktų motyvai.

G. Navaitis atkreipia dėmesį į tai, jog dalis funkcijų yra būdingos šeimai kaip specifinei žmonių bendrumo formai, o kai kurias kitas šeima vykdo tik tam tikrame istoriniame šeimos institucijos raidos etape. Šeima skiriasi nuo kitų panašių socialinių grupių. Nagrinėdami šeimos sampratą, susiduriame su šeimos kaip institucijos daugialypiškumu.

L. Rūtelienė pastebi, kad mus supa įvairios šeimos: su vaikais ir be vaikų, su vyresnės kartos atstovais ir be jų, teisėtai įregistruotos ir neįteisintos ir t.t. L. Kardelis klausia, kaip apibrėžti tokias vaikų poras ir tokias sąjungas, kai drauge gyvena nevedę broliai arba netekėjusios seserys. Autorės nuomone, šis klausimas lieka pakankamai atviras.

Didelės, išplėstinės šeimos, sudarytos iš trijų ir daugiau kartų narių, yra vertinamos, nes užtikrina savo nariams stabilumą ir paramą. Stiprūs išplėstinės šeimos ryšiai yra įprasti Rytų visuomenėse. Tuo tarpu Vakaruose tai nėra paplitusi šeimos forma. Šiuo metu branduolinė šeima, sudaryta iš tėvų ir nuo jų priklausomų vaikų, buvo ir yra dominuojantis namų ūkio tipas.

Pastaruoju metu vis labiau įprastos tampa kitokios šeimos: tai šeima su vienu iš tėvų ir šeima, kurios sutuoktiniai dėl kokios nors priežasties negyvena kartu. Tokio tipo šeimas detaliau nagrinėja K. Mėčkinis. Jos skiriasi tarpusavyje ekonominiu, socialiniu, pedagoginiu ir psichologiniu požiūriu. Pirmieji trys tipai šeimų yra įprastos, tradicinės, o ketvirtojo tipo - netradicinės. Pastarosios pažeidžia nusistovėjusias šeimos tradicijas, dorovę ir yra smerkiamos tam tikros visuomenės sluoksnis.

Sociologai atkreipia dėmesį į tai, kad šeima nėra statiškas darinys. Priešingai, jai būdinga nuolatinė santykių kaita: vienokie jie, kai šeima susikuria, kitokie - kai gimsta vaikai, o kai tėvai lieka vieni - vėl kinta jos bruožai ir funkcijos. Kai kurie mokslininkai, aprašydami šeimos dinamiką, linkę labiau detalizuoti šeimos gyvenimo stadijas.

G. Navaitis pateikia šeimos dinamikos modelį, paremtą šeimos ir asmenybės raidos sąsajomis. Šis veiksnys ne tik ją veikia, bet ir pati kinta drauge su jos narių asmenybine raida. G. Navaičio nuomone, pagrindiniai šeimos raidos etapai yra šie:

• Ikivedybinis bendravimas.
• Jaunos šeimos etapas.
• Brandi šeima.
• Vyresnio amžiaus žmonių šeima.

Atsiranda poreikis adaptuotis prie pasikeitusių aplinkybių ir santykių. Tikroji šeima yra tuomet, kai vyras ir moteris įregistruoja santuoką. Pirmiausia turėtų būti nustatyta tvarka įregistruojama santuoka, vėliau gimdomi vaikai.

Pastaruoju metu Lietuva seka išsivysčiusioms Vakarų šalims, mažėja gimstamumas. Kinta moterų požiūris į santuoką: vis daugiau moterų siekia išsilavinimo, karjeros ir neskuba tekėti ir gimdyti vaikus. Dėl neužtikrintos ateities, socialinių garantijų stokos jaunos šeimos vengia reglamentuotų vedybinių ryšių. Daugėja nepilnų šeimų. Šiose šeimose vaikai dažnai netenka tėvų globos, tampa smurto aukomis. Todėl savo rūpestį pirmiausia turėtume nukreipti į tokias šeimas.

Visuotinai priimta nuomonė, kad šeima yra pagrindinė ir svarbiausia visuomenės ląstelė, kuriai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija gina šeimą kaip žmogaus prigimties instituciją, kuri turi savo gyvenimą ir tvarkosi pagal savo vidinius principus. Valstybė, įvertindama šeimos svarbą, prisiima įsipareigojimus. Šeimos stiprinimas, šeimos santykių kūrimas meilės ir pagarbos vienas kitam, visų šeimos narių tarpusavio pagalbos, atsakomybės prieš šeimą pagrindu - štai pagrindiniai šeimos santykių teisinio reguliavimo tikslai.

Lietuvos šeimos teisė įtvirtinta Civiliniame kodekse. Jame įtvirtintos svarbiausios šiuolaikinės normos. Daugelyje pasaulio valstybių ji priskiriama prie civilinės teisės. Priėmus naują Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, šeiminių santykių reglamentavimas taip pat priskiriamas prie civilinės teisės normų reglamentuojamų santykių. LR CK 1.1 straipsnis skelbia: „Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmens turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius." Taigi, šeimos teisė, kaip ir daugelis kitų teisės šakų, nuolat tobulėja, atsižvelgiant į visuomenės poreikius ir pokyčius.

Šeimos teisės normos yra skirtos apsaugoti ir stiprinti šeimą, užtikrinti jos narių teises ir interesus, bei skatinti darnius ir pagarbius santykius tarp šeimos narių.

Atsižvelgiant į tai, būtina nuolat stebėti ir analizuoti šeimos santykių teisinio reguliavimo efektyvumą, siekiant užtikrinti, kad teisės aktai atitiktų šiuolaikinės visuomenės poreikius ir prisidėtų prie šeimos, kaip svarbiausios visuomenės institucijos, stiprinimo.

Šeimos santykių teisinis reguliavimas yra dinamiškas procesas, reikalaujantis nuolatinio dėmesio ir tobulinimo, siekiant užtikrinti šeimos, kaip svarbiausios visuomenės institucijos, stabilumą ir gerovę.

Šeimos santykių teisinio reguliavimo tikslas - užtikrinti šeimos narių teises ir interesus, apsaugoti šeimą kaip instituciją ir skatinti darnius santykius tarp šeimos narių.

Šeimos teisė yra svarbi teisės šaka, kuri reguliuoja šeimos santykius ir užtikrina šeimos narių teises ir interesus.

tags: #tevui #priklausantis #turtas #is #esmes #pagerintas