Susipynusi Trakų ir visos Lietuvos istorija. O tarp šalies karštovaizdžių Trakai bei jų apylinkės dėl savo vaizdingumo užima išskirtinę vietą. Ant kalvų ir kloniuose, kalvotuose ūksminguose miškuose, tarp dūburiuose tyvuliuojančių ežerų ir žalių pelkių kilimų išliko daug archeologijos, istorijos ir architektūros vertybių, gyvai juntama Lietuvos senovė.
Trakuose ir jų apylinkėse, 8,2 tūkstančių hektarų plote, įkurtas istorinis nacionalinis parkas. Nacionalinio parko branduolys - Trakų salos ir pusiasalio pilių kompleksas bei Trakų senamiestis, besidriekiantis siaurame pusiasalyje tarp Galvės, Totoriškių ir Bernardinų ežerų. Miesto ginybinė sistema, urbanistikus ir architektūros savitumas nuo pat įkūrimo tiesiogiai susijęs su gamtine aplinka. Beveik penktadalį nacionalinio parko ploto užima vandenys.
Parke 32 įvairios sandaros ir dydžio ežerai. Įspūdingiausi - Skaisčio ir Galvės ežerai su gausiomis salomis, protakomis susijungę tarpusavyje ir su mažesniais Bernardinų (Lukos) ir Totoriškių ežerais. Šalia - skaidriausias ir vėsiausias arti 275 hektarų ploto Akmenos ežeras, aplink mažesni ežerai ir ežerėliai.
Vaizdas iš oro į Trakų pilį
Trakų istorija ir reikšmė
Miestas ir aplink jį esančios apylinkės, kaip valstybės centras, pradėjo formuotis 13 a. Kaip teigia metraščiai, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas po geros medžioklės aptiko gražių vietų netoli nuo tuometinės sostinės Kernavės ir nutarė čia pastatyti pilį. Taip atsirado nauja sosto pilis - Senieji Trakai, tuo metu vadinti Trakais.
Pirmą kartą Trakai vokiečių metraščiuose paminėti 1337 m., tai ir laikoma oficialia miesto įkūrimo data. Kai kunigaikštis Gediminas galutinai įsikūrė Vilniuje, Senieji Trakai atiteko jo sūnui kunigaikščiui Kęstučiui. Čia 1350 m. Kunigaikščio Kęstučio laikais intensyviai buvo statomos Naujųjų Trakų pilys: viena - Galvės ir Lukos ežerų sąsmaukoje, kita - Galvės ežero saloje. Apie pilį išaugo gyvenvietė. Trakų prieigas saugojo Senųjų Trakų, Strėvos, Bražuolės, Daniliškių ir kiti piliakalniai.
Vytautui tapus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasaliniu valdovu, Trakai tapo politiniu ir administraciniu centru. Buvo baigtos statyti pilys, pastatyta katalikų bažnyčia. Trakai saviti tuo, kad juos kūrė ir puoselėjo įvairių tautų atstovai. Trakuose gyveno karaimų, totorių, lietuvių, rusų, lenkų bendruomenės.
XVI a. Trakai neteko politinės reikšmės, smuko ekonomiškai. XX a. antroje pusėje Salos pilis buvo atstatyta. Nuo 1962 m. pilies rūmuose veikia istorijos muziejus. Trakai - tai miestas ant vandens. Miestą supa Lukos (Bernardinų), Totoriškių, Galvės, Akmenos, Gilušio ežerai. Trakuose yra nemažai architektūros, kultūros, istorijos vertybių.
Trakų istorinis nacionalinis parkas įkurtas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo 1991 m. V. Trakų rajono plotas 120.274 ha. Rajone yra apie 200 ežerų, tarp jų 388 ha Galvės, 337 ha Vilkokšnio, 296 ha Skaisčio.
Per trečdalį parko ploto užima konservacinė zona, kurią sudaro du rezervatai ir dešimt kultūros, kraštovaizdžio ir gamtos draustinių. Trakų apylinkės-ištisi Lietuvos istorijos ir archeologijos klodai. Daug vertybių jau žinoma, dar daugiau laukia nuodugnių mokslinių tyrimų.
Apie 4 hektarus užima jau XIV amžiaus viduryje iškišulyje tarp Galvės ir Lukos ežerų stovėjusios didžiausios Lietuvos pilies likučiai - bokštų ir storų akmeninių sienų liekanos, kitų pastatų ir gynybinių sienų liekanos.
XIV amžiuje, smarkių kovų su kryžiuočiais laiku, pastatytos Trakų pusiasalio ir salos pilys, tobulintos ir XV amžiaus pradžioje. O Senieji Trakai pamažu prarado savo reikšmę, kryžioučių sugriauta pilis buvo apleista ir sunyko. Tik tolimas XV šimtmetis buvo Trakų auksoamžius, vėliau dėl įvairių priežasčių miestas pradėjo nykti, jį vis labiau stelbė netoliese esantis Vilnius.
Trakai buvo sunaikinti 1655 metais per karą su Maskva, kentėjo ir per vėlyvesnius karus. Negandų metais miestas visai sumenko, kiek atsigavo tik XIX amžiuje. Trakai atsigavo tik XIX amžiaus pabaigoje, bet XX amžių pasitiko dar labiau nuskurdę.
Po miesto įsikūrimo praslinkus porai šimtmečių, Trakai pamažu tapo įvairiataučiu miestu. Jau XIV amžiuje čia gyventa vokiečių. bendruomenę turėjo žydai. Visi steigė savo mokyklas, statė šventyklas. Įvairių tautų savitumai ir bendro gyvenimo darna tapo savotišku Trakų bruožu, lėmė ilgametę miesto kultūros ir architektūros raidą.
Išskirtinis vaidmuo Trakų istorijoje tenka karaimams. Juos kartu su krymo totoriais Vytautas Didysis įkurdino Trakuose XIV amžiaus pabaigoje. Karaimai saugojo pilis, prekiavo, buvo išradingi amatininkai ir daržininkai. Jie turėjo daug privilegijų. Trakai buvo lietuvos karaimų administracinis, mokslo ir dvasinis centras.
Pusiasalio pilies architektūra ir specifikacijos
XIV a. antroje pusėje - XV a. pradžioje miesto centre, žiemos ir vasaros kelių sankryžoje išsiskyrė mūrinė pusiasalio pilis, sudaranti kontrastą medinei miesto architektūrai. Tai viena iš stambiausių feodalinės Lietuvos pilių atsiradusi iš kunigaikštienės Birutės užgaidos. Birutei nepatiko Senieji Trakai, ji pasiilgo vandenų artumo, koks buvo jai priprastas Palangoje, ir LDK didysis kunigaikštis Kęstutis apie 1350 m. po Kauno pilies sugriovimo, mišku apaugusiame pusiasalyje pradėjo statyti naują pilį. Ji pirmą kartą minima apie 1387 - 1392 m. sudarytame „Rusų miestų sąraše“.
Prieš pilies statybos pradžią buvo atlikti dideli žemės darbai lyginant būsimos pilies statybos aikštelę. Taip pat iškastas 12,0 - 14,0 m pločio ir 4,0 m gylio gynybinis griovys skiriantis pilį nuo miesto, jo šlaitu sumūryta gynybinė siena. Mūrinės gynybinės sienos buvo mūrijamos ir kitose labiausiai prieinamose vietose. Likusi pilies teritorija apjuosta supiltu žemių, molio su mediniais įtvirtinimais pylimu, kuris kintant karinei viduramžių technikai palaipsniui buvo keičiamas mūru.
Trakų pusiasalio pilis
Pilis užėmė keturių hektarų plotą ir turėjo vienuolika skirtingo dydžio bokštų. Pagrindinis, įvažiavimo bokštas buvo nuo miesto pusės gynybinės sienos viduryje, o šiaurės rytinės sienos viduryje esančiame bokšte nuo Bernardinų ežero pusės, vadinami „žiemos“ vartai. Be to, dar trys 15, 0 x 115,0 m dydžio bokštai su 3, 9 - 4, 0 m storio sienomis, buvo labiausiai prieinamose vietose: du sienos skiriančios pilį nuo miesto galuose ir vienas šiaurės vakarų, pilies kiemo kampe. Tačiau tik vienas jų, t. y. pietryčių turėjo kampuose kontraforsus. Manoma, kad šio bokšto viršutiniuose aukštuose gyvenęs pilies valdovas. Šiaurės vakarų kampe stovėjusio bokšto išliko tik pamatai. Jis buvo sugriautas 1383 m. mūšio su kryžiuočiais metu. Jo akmenys panaudoti mažesnio, dabar stovinčio bokšto, statybai.
Ypač pilis nukentėjusi XIV a. pab. mūšiuose su kryžiuočiais. Tik po 1410 m. įvykusio Žalgirio mūšio žemės ir medžio įtvirtinimai apie „Aukų“ kalną buvo pakeisti į mūro sienas. Gynybinė siena irgi turėjusi gerokai mažesnius gynybinius bokštelius. Tarp priekinės pilies ir aukštutinės buvęs medinis tiltas. Kalno viršuje medinių įtvirtinimų nerasta. Tačiau visas 50, 0 m ilgio kiemas apsuptas mūrine siena su kontraforsais. Aikštelės pietrytiniame gale prie gynybinės sienos mūrytas 15, 0 x 18, 0 m. dydžio pastatas. Tačiau manoma, kad jis nebuvo baigtas. Aplink kalną pradėtas kasti gynybinis griovys ir pradėtos mūryti fosos sienutės.
Yra žinoma, kad 1440 m. kovo 20 d. - verbų sekmadienį pusiasalio pilyje buvo nužudytas didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis, kuris čia ir gyveno (greičiausia vartų bokšte). Jame, matyt, buvo ir šv. Mykolo, karių globėjo, koplyčia. XVI a. pab. joje veikė Trakų vaivadijos teismo būstinė.
1655 m. karo su Maskva metu pilis labai sugriauta ir jau neberemontuojama, joje rinkosi pavieto ir vaivadijos bajorų seimeliai, o šiaurės rytinis bokštas naudojamas kalėjimui. 1678 m. seimo nutarimu buvo nuspręsta dominikonams atiduoti pusiasalio pilį.
Tačiau tik po 1768 m. seimo nutarimo, dominikonams pažadėjus pastatyti pilies teritorijoje pastogę bajorų seimeliams, bei įrengti žemės ir pilies teismų aktams laikyti archyvą, sutikta atiduoti priekinės pilies teritorijos dalį. Jie čia 1776 m. pradėjo statyti apie 50 m ilgio ir 26 m pločio trinavę bažnyčią. Jos pagrindinis įėjimas stovėjo už pilies fosos, t. y. mieste, o presbiterija - pilies kieme. Darbus pradėjo architektas A. Kosakovskis, tęsė M. Knakfusas. Pritrūkus lėšų statyba nebuvo baigta.
Po 1863 m. sukilimo 1864 06 16 d. generalgubernatoriaus nurodymu vienuolynas uždarytas. Į rytinį korpusą įkelta dvarininkų globos įstaiga. O kitame buvo Trakų policijos valdybos areštinė, archyvas, gyveno sargai ir tarnautojai.
XIX a. II pusėje, pilies teritorijoje įveistas miesto parkas.
Pirmieji pusiasalio pilies restauracijos darbai pradėti 1953 m., nuvalius griuvenas nuo rytinio pilies bokšto. Darbams vadovavo architektas B. Paškevičius. Nuo 1953 iki 1961 m. Trakų pilių tvarkymo projektų vadovas architektas B. Krūminis tik fiksavo pusiasalio pilies likučius, bei darė fragmentiškus kai kurių bokštų konservavimo ir restauravimo projektus. 1960 m. pusiasalio pilyje prasidėjo archeologiniai tyrimai, kurių vadovais buvo I. Jučienė, A. Tautavičius, K. Mekas. 1961 m. restauravimo darbų vadovu tapo architektas St. Mikulionis.
1962 m. restauruotas šiaurės rytinis ir pietrytinis bokštas (architektas N. Kitkauskas). 1968 - 1974 m. konservuota ir restauruota fosos siena, architektas A. Vaškevičius. 1978 m. buvo parengtas generalinis pusiasalio pilies restauravimo planas, darbo vadovas architektas St. Mikulionis ir pradėti rengti projektai vienuolyno ir bokštų pritaikymo darbams. Tolimesni restauravimo darbai sustojo iki 1983 m., kai pagal architektės V. Kaminskaitės projektą pietrytiniame bokšte įrengtos patalpos Trakų restauracinei dirbtuvei. 1992 m. buvo baigti dominikonų vienuolyno dešiniojo flygelio restauravimo darbai. 1999 m. restauruota dalis vienuolyno kairiojo flygelio.
Dominikonų vienuolyno pastatuose dabar yra įsikūrusi Trakų istorijos muziejaus administracija.
Pagrindiniai pusiasalio pilies elementai:
- Plotas: 4 hektarai
- Bokštų skaičius: 11
- Gynybinio griovio plotis: 12-14 metrai
- Gynybinio griovio gylis: 4 metrai
Daugiau sužinoti apie Trakų istoriją ir pusiasalio pilį galite pažiūrėję šį video:
Trakai Peninsula Castle
Trakų pilis
tags: #traku #pusiasalio #pilies #specifikacijos #bendrasis #plotas