Šiandieninė visuomenė susiduria su krize, kuri paveikia tiek Bažnyčią, tiek visą visuomenę, o jos šaknys slypi beribėje žmogaus puikybėje. Šiuolaikiniam žmogui Dievas tapo panašus į minkšto būdo tėtušį, kuris viską leidžia. Dabartinio santykio su Dievu pagrindas yra „Dievo gailestingumo“ šūkis: Dievas yra toks gailestingas, kad tiesiog negali bausti žmonių už nuodėmes.
Tokios laikysenos pasekmė: pagarbos Dievo įsakymams sunykimas, o iš čia - anarchija bei savivalė ir klaidingas pačios Dievo esmės suvokimas. Tai veda prie visų religinių veiksmų iškraipymo, vėliau - prie sunkių pirmojo Dievo įsakymo pažeidimų, o galų gale - prie ateizmo.
Net praktikuojantys katalikai su Dievu elgiasi labai „žmogiškai“: arba išsakydami jam pretenzijas dėl savo gyvenimo sunkumų („jeigu Dievas būtų teisingas ir gailestingas, tai manęs nebūtų ištikusi tokia nelaimė“), arba kreipdamiesi į Jį pribloškiančiai betarpiškai, tarsi Jis būtų visuomet galintis praversti pažįstamas.
Šiuolaikiniam religiniam gyvenimui Bažnyčioje būdingas labai laisvas, familiarus santykis su Dievu. Kristaus kaip „draugelio“, „gero bičiulio“ arba „žvaigždės“ vaizdavimas skatina perdėtą familiarumą Jo atžvilgiu: žmogus ima jaustis vos ne lygus Dievo Sūnui! Tokio familiarumo išorinė išraiška yra naujieji liturginiai papročiai, pavyzdžiui, šv. Komunijos priėmimas stovint ir net į rankas, priklaupimų pašalinimas, šiuolaikinės giesmės, įnešančios džiaugsmingos pramogos atmosferą ir t.
Jeigu kas nors šiandien išdrįsta pacituoti Šventojo Rašto ištrauką, kad reikia bijoti Dievo, modernistinė propaganda tuoj pat išjuokia tai kaip „viduramžišką idėją apie kerštingą Dievą“, kuris „smaginasi“ bausdamas ir pasmerkdamas žmones...
Dievas trokšta visus išganyti, todėl nereikia baimintis, kad kas nors gali būti pasmerktas. Kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį, nutvieskia dvejopa dvasinė šviesa. Pirmoji šviesa - tai nuostabus Dievo darbas: matomų ir nematomų dalykų sukūrimas iš nieko, jo galutinis tikslas yra Dievo garbė. Dievas yra visur, todėl visur yra ir Jo valia tobulinti kūriniją savyje pačiame.
Gustave Dore (1832-1883)
Kita šviesa - tai dar nuostabesnis Dievo darbas: įsikūnijusio Dievo Sūnaus kančia ir mirtimi įvykdytas pasaulio atpirkimas. Kristus įvykdo Dievo, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4), valią: „Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3). Ta valia pasireiškia įvairiais būdais: būtinybe pažinti tikėjimo tiesas, malone, aplinkybėmis, antrinių priežasčių (pavyzdžiui, žmonių, įvykių ir t. t.) veikimu, bet visų pirma ji pasirodo kaip įsakymas: „Būkite šventi, kaip jūsų Tėvas yra šventas!“ (plg.
Ta Dievo valia, kad taptume šventais, atsiskleidžia mūsų širdyje begalinės laimės troškimu. Todėl mes verčiami pasirinkti: arba priimame Dievo valią, arba ją atmetame, rinkdamiesi savo valią; arba dangus, arba pragaras. Tai ir yra visas mūsų trumpo gyvenimo pasaulyje rimtumas bei reikšmingumas: turime pasiekti tikrąjį tikslą, bet galime jį bet kuriuo momentu prarasti.
Matydama ilgą gyvenimą, pilną kovos dėl Dievo valios pergalės, mūsų siela yra kupina dviejų įspūdžių: baimės ir vilties. Kai žvelgiame į Dievą ir „bet kokį pažinimą pranokstančius“ (Ef 3, 19) Jo pažadus, mumyse gimsta viltis; kai žiūrime į save ir į tai, kaip greitai galime pasikeisti, gimsta baimė. Be tų dviejų sielos judesių tikras krikščioniškas gyvenimas neįmanomas.
Kitaip tariant: „Dieve reikia įžvelgti ir teisingumą, kuris plaka nusidėjėlius, ir gailestingumą, kuris mus gelbėja. Baimė yra ne kas kita kaip teisingas Dievo didybės, prieš kurią stovi menkas, be to, dar ir nuodėmingas, tvarinys, pajautimas: „Argi nežinai, - sakė Kristus šv. Kotrynai Sienietei, - kad visų kančių, kurias siela patiria arba gali patirti šiame gyvenime, neužtektų nubausti net menkiausiam nusižengimui? Įžeidimas, padarytas man - begaliniam Gėriui, reikalauja begalinio atlyginimo.
Šią tiesą suprato šventieji, kai sau griežtai priekaištaudavo net dėl lengviausių nusižengimų ir kai jiems atrodydavo, jog nėra padarę nieko, kad už juos atsiteistų. Baimė taip pat pasižymi gyvu gailesčiu dėl mažiausių nuodėmių, nes jomis įžeidėme begalinį ir be galo gerą Dievą. Iš čia gimsta karštas ir nuoširdus troškimas atsilyginti už jas vis naujais aukos ir meilės aktais[3].
Šv. Tomas Akvinietis paaiškina, kodėl ta baimė yra gera. „Vergiška baimė kyla iš meilės sau, nes yra baiminimasis bausmės, kuri laikoma skriauda sau. Dėl to bausmės baimė gali derintis su Dievo meile tokiu pat būdu, kaip su Dievo meile derinasi meilė sau: dėl tos pačios priežasties žmogus trokšta sau gėrio ir bijo jį prarasti.
Ši meilė sau gali turėti trejopą santykį su Dievo meile: 1) priešintis jai, kai žmogus savo tikslu padaro savojo gėrio meilę; 2) būti joje, kai žmogus myli save Dieve ir dėl Dievo; 3) nei jai priešintis, nei su ja susitapatinti: tai įvyksta tada, kai žmogus myli save dėl savo gėrio, tačiau taip, kad savojo gėrio neiškelia kaip tikslo (...). Taip bausmės baimė gali įgauti trejopą santykį su Dievo meile: 1) gali glūdėti Dievo meilėje, nes Dievo meilė labiausiai bijo išsiskyrimo su Juo ir laiko tą išsiskyrimą didžiausia bausme. Šią baimės rūšį vadiname vaikiška arba kilnia; 2) gali priešintis Dievo meilei, kai žmogus vengia bausmės, nutaikytos į jo prigimtines gėrybes, ir laiko tą bausmę didžiausiu blogiu, priešingu jo didžiausiam gėriui, kurį myli kaip savo tikslą. Ši žemiškosios baimės rūšis nesuderinama su Dievo meile; 3) kai bausmės baimė nėra susijungusi su kilnia baime, žmogus gali bijoti bausmės blogio ne dėl atsiskyrimo nuo Dievo baimės, bet dėl to, kad bausmė nutaikyta į jo paties gėrį, ir vis dėlto tame gėryje nematyti savojo tikslo, taigi to gėrio nelaikyti aukščiausiu gėriu.
„Nusidėjėliai ruošiasi nuteisinimui, kai paraginti ir padedami Dievo malonės, priimdami tikėjimą iš klausymo, savanoriškai atsigręžia į Dievą. Prieš keletą metų vienas Tradicijos tikintysis skrido lėktuvu iš Johanesburgo į Frankfurtą. Praėjus kelioms minutėms po starto, jis staiga išgirdo garsų trenksmą, po kurio lėktuve pasidarė labai šalta: pasukęs galvą, mirtinai persigandęs, jis pamatė šalia savęs didžiulę daugiau nei metro skersmens skylę. Lėktuvas ėmė stipriai siūbuoti. Viešpatavo mirtina tyla. Tikintysis žiūrėjo aplink save ir matė, kad daug žmonių meldėsi. Kai kurie tyliai verkė. Laimei pilotui pavyko nutūpti be didesnės žalos; nežiūrint kelių šoko ištiktųjų, visiškai nebuvo nukentėjusių.
Paskutiniųjų dalykų - mirties, Dievo teismo, dangaus ir pragaro, kurie anksčiau ar vėliau laukia kiekvieno iš mūsų - apmąstymas yra gerai žinoma priemonė ir didelė malonė, padedanti žadinti savyje bent vergišką Dievo baimę. Ji yra reikalinga per visą mūsų gyvenimą, o ypač stiprių pagundų ir šėtono puolimų metu. Kai geiduliai audringai sukyla, o protas ir tikėjimas tartum užtemsta, kaip paskutinis ginklas lieka „pragaro baimė, kuri saugo mus nuo puolimo“.
Bet ateis minutė, kai baimė neišvengiamai apims sielą: tai paskutinė akimirka prieš kelionę į amžinybę. Palaiminti tie, kurie visą gyvenimą ruošėsi „tai dienai, dienai rūstybės, negandos ir vargo, didžiai ir labai karčiai dienai“[9], kada „soste sėdintis Teisėjas, nedorybėms paaiškėjus, baus, atradęs nusidėjus“[10].
Jeigu ką nors mylime, tai linkime jam viso ko geriausio, o taip pat bijome padaryti jam net mažiausią skriaudą, jį nuliūdinti, suerzinti savo blogu elgesiu ir t. t. Kuo labiau jį mylime, tuo didesnė ta baimė, o jeigu jau taip atsitiko, kad jis nuliūdo dėl padaryto nemalonumo, tuomet bandome atitaisyti padarytą skriaudą. Kaip? - Pažadėdami, jog ateityje dar labiau saugosimės, kad neišduotume tos meilės net mažiausiuose smulkmenose.
Šv. Tomas Akvinietis moko: „Augant Dievo meilėje, turi augti ir vaikiška baimė, taip kaip auga pajėgumas didėjant veikiančiojo galiai. Kodėl ta baimė vadinama vaikiška? Dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad ji yra amžinąjį Tėvą ir dangiškąją Motiną mylinčio vaiko savybė: geras vaikas žino, kiek dėkingumo jis skolingas savo tėvams, jis bijo juos nuliūdinti ir nenori padaryti nemalonumo tiems, kurie nuolat juo rūpinasi, viską jam duoda ir dėl jo aukojasi. Kuo labiau vaikas vertina tą didelį tėvų pasišventimą, tuo labiau juos myli.
Antra, ši baimė vadinama sūniška, kadangi kyla iš dangiškojo Tėvo viengimio Sūnaus. Ta Šviesa, kurioje siela vienijasi su Dievu, labiau už viską bijodama jį įžeisti, ta Išmintis, kuri yra baimės šaltinis ir šaknis, yra pats Dievo Žodis, amžinojo Tėvo amžinasis Sūnus. Malone esame sujungti su Juo, o mums „Jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12) ir suteikė mums savo šventąją „įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: Abba, Tėve“ (Rom 8, 15). Kuo labiau Šventoji Dvasia yra mumyse, tuo labiau bijome nuodėmės. Dėl to sūniška baimė yra būdingas Dievo vaikų, esančių tarp šio pasaulio žmonių, bruožas.
Dievas Tėvas
Pasaulis - tai tie, kurie nebijo įžeisti Dievą. Pasaulietiškų žmonių akyse nuodėmė yra niekas arba beveik niekas. Dievobaimingumas yra esminis tikro kataliko bruožas. Jeigu Jėzus Kristus, mūsų Teisėjas, nerastų jo mumyse, netgi jeigu turėtume visas kitas dorybes, mes tuojau išgirstume šiurpinantį nuosprendį: „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apr 15, 17).
Kokios tai gėrybės? Pirmiausia dievobaimingumas yra budrios sąžinės šaltinis. Be budrios sąžinės nėra nei šventumo, nei tikros dorybės, nei pamaldumo. Ypač šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės atveju galime pastebėti, kaip Dievo baimė ištobulina sielos jautrumą: „Nuo pat pirmųjų metų Teresė rūpinosi, kad žinotų, ar Dievas yra ja patenkintas, ar neturi jai kokio nors priekaišto. Kadangi buvau jai kaip antroji motina, kasdien manęs klausė, ką apie tai manau“[12].
„Išpažinties pabaigoje tėvas Pišonas man pasakė tokius nepaprastai guodžiančius žodžius, kokių mano siela dar nebuvo girdėjusi: „Gerojo Dievo, Švč. Mergelės ir visų šventųjų akivaizdoje aš pareiškiu, kad jūs niekada nesate padariusi nė vienos mirtinos nuodėmės“. Paskui pridūrė: „Dėkokite gerajam Dievui už tai, ką Jis jums padarė, nes jeigu Jis jus apleis, užuot buvusi mažu angelu, virsite mažu demonu“. Ak! Kuo plačiau prieš jos akis atsivėrė begalinis Dievo šventumas, tuo labiau jai tarsi kontrastas atsivėrė visas nuodėmės blogis. Nei už ką pasaulyje ji nebūtų sutikusi padaryti net mažiausios lengvosios nuodėmės, netgi jei galėtų ja išganyti visą pasaulį. Baimės dvasia ją laikė įsitikinusią, kad „pati viena ji nieko negali“[15], kaip ji prisipažino prieš mirtį.
Be to, Dievo baimė yra geriausia pagalba visiškai atsiduoti gailestingajam Dievui, suvokiant „savo nepajėgumą bet kokiam gėriui“. Antra, Dievo baimė gimdo budrumo ir blaivumo dvasią, apie kurią Viešpats Jėzus taip dažnai primena Evangelijoje. Ją galima palyginti su aukštu bokštu, nuo kurio siela stebi visą gyvenimo horizontą, pritaikydama sau šv. Petro žodžius: „Broliai, būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8).
„Siela, pripildyta šventos baimės, bematant iš tolo įžvelgia lengviausius debesis ir mažiausias dulkes: jaučia grėsmes, atspėja pavojus, išvengia pasalų ir numato staigmenas. Ji yra sumani, diskretiška… yra nuolankumo sesuo. Ji užgniaužia vos gimusią akiplėšiškumo dvasią, kuri pražudo tiek daug sielų, ieškančių neįprastų dvasinių potyrių ir sensacingų nuotykių… Ji duoda dvasinį blaivumą, kurio dėka žmogus niekur neapsileidžia.
Trečia, Dievo baimė duoda mums tikrą sielos laisvę. Panašiai kaip karalius laisvai ir saugiai gyvena savo rūmuose, jeigu žino, kad vartai ir keliai yra gerai saugomi jam ištikimų kareivių, taip ir siela, labiau už viską bijodama nuodėmės, saugiai gyvena šiame ašarų slėnyje.
Jeigu žmogus nebijo Dievo, tuoj pat pasiduoda tūkstančiams tuščių ir infantiliškų baimių: „Nėra Dievo baimės prieš jų akis... Viešpaties jie niekad nesišaukia. Ten, kur nereikėtų bijoti, jie drebės iš baimės“ (Ps 13, 3-5). Priešingai, sieloje, bijančioje tiktai vieno - įžeisti savo mylimąjį Dievą - viešpatauja stebinanti ramybė. Kiti bijo kosminių katastrofų, karų, skurdo ir visokiausių pasaulio pavojų, o tokia siela žino, kad visa yra Dievo rankose, kad visi dalykai praeis ir tiktai viena yra svarbu: pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, tai yra patikti Dievui ir Jo neįžeidinėti. Galų gale Dievo baimė „yra reikalinga, kad santykiuose su savo artimu, o ypač su sau pavaldžiaisiais, ji mus apsaugotų nuo to...
Dievo baimė yra krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, nes amžinųjų bausmių už nuodėmes grėsmė sukelia gailestį ir atsivertimą. Dėl to Psalmininkas sako: „Viešpaties baimė yra išminties pradžia“ (Ps 111, 10). Esama ir netinkamos baimės, nuodėmingos baimės: žmogus bijo prarasti savo malonumą, gaunamą iš nuodėmės. „Baimė kyla iš kokio nors prisirišimo: žmogus bijo prarasti tai, prie ko yra prisirišęs, tai, ką myli. Žemiška baimė yra nuodėminga, nes išauga iš blogos šaknies - iš prisirišimo prie pasaulio. Todėl ji visada yra bloga“[5]. Žmogus myli tai, ko Dievas nekenčia. Pavojaus akivaizdoje, mąstant apie gresiančią mirtį, jį apima baimė. Jeigu žmogus bijo net laikinos nelaimės - ligos ar sunkumų, tai kaip jis turėtų bijoti amžinosios mirties, nesibaigiančių kančių pragare! Vis dėlto, dažnai jis nepajunta jokio gailesčio už nuodėmes, bet veikiau ima priekaištauti Dievui ir net Jo nekęsti: Dievas esą nuolat trukdo žmogaus planams, Jis esąs tironas, atimantis iš jo laisvę. Panaši baimė kyla, o tai dar blogiau, jeigu žmogus bijo ne tiek Dievo, kiek žmonių bausmės. Tai baimė žmogaus, kuris buvo jo nusikaltimų liudininku ir gali jį išduoti, atskleisti jo darbus ar galų gale nubausti.
Baimė tampa gera jau tuo momentu, kai žmogus pradeda nuoširdžiai gailėtis dėl savo nuodėmių, jeigu net ir ne iš meilės Dievui, tai bent jau bijodamas Jo teisingumo, kuris teisingai baudžia už blogį. Tai yra baudžiančio Dievo baimė. „Baimė gali turėti dvejopą objektą. Pirmasis - tai pats gresiantis blogis, nuo kurio žmogus bėga; antrasis - tai šaltinis, iš kurio blogis gali kilti. Jei kalbėsime apie pirmąjį, tai Dievas, pats Gėris, visiškai negali būti baimės objektas; tačiau jeigu kalbame apie antrąjį - tuomet Dievas gali būti baimės objektas tiek, kiek iš Jo arba iš santykio su Juo mums gali grėsti koks nors blogis. Iš Jo mums gali grėsti bausmės blogis, kuris, kalbant absoliučia prasme, nėra blogis - tai yra blogis tik mūsų atžvilgiu, nes pati savaime bausmė yra kai kas gero.
Gėris išreiškia kryptį į tikslą, o blogis išreiškia tos krypties praradimą, todėl tik tai yra absoliučiai bloga, kas priverčia prarasti kryptį į galutinį tikslą - tai vadinama kaltės blogiu (nuodėme). O bausmės blogis absoliučia prasme yra gėris, nes išsaugo tą kryptį į galutinį tikslą; jis yra blogis tiek, kiek atima iš mūsų tam tikrą mažesnį gėrį. Be to, kai atsiskiriame nuo Dievo, Jo atžvilgiu mums gali kilti kaltės blogis.
Kuo labiau Šventoji Dvasia yra mumyse, tuo labiau bijome nuodėmės. Dėl to sūniška baimė yra būdingas Dievo vaikų, esančių tarp šio pasaulio žmonių, bruožas. Pasaulis - tai tie, kurie nebijo įžeisti Dievą. Pasaulietiškų žmonių akyse nuodėmė yra niekas arba beveik niekas.
Dievobaimingumas yra esminis tikro kataliko bruožas. Jeigu Jėzus Kristus, mūsų Teisėjas, nerastų jo mumyse, netgi jeigu turėtume visas kitas dorybes, mes tuojau išgirstume šiurpinantį nuosprendį: „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apr 15, 17).
Panašiai kaip karalius laisvai ir saugiai gyvena savo rūmuose, jeigu žino, kad vartai ir keliai yra gerai saugomi jam ištikimų kareivių, taip ir siela, labiau už viską bijodama nuodėmės, saugiai gyvena šiame ašarų slėnyje. Jeigu žmogus nebijo Dievo, tuoj pat pasiduoda tūkstančiams tuščių ir infantiliškų baimių: „Nėra Dievo baimės prieš jų akis... Viešpaties jie niekad nesišaukia. Ten, kur nereikėtų bijoti, jie drebės iš baimės“ (Ps 13, 3-5).
Priešingai, sieloje, bijančioje tiktai vieno - įžeisti savo mylimąjį Dievą - viešpatauja stebinanti ramybė. Kiti bijo kosminių katastrofų, karų, skurdo ir visokiausių pasaulio pavojų, o tokia siela žino, kad visa yra Dievo rankose, kad visi dalykai praeis ir tiktai viena yra svarbu: pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, tai yra patikti Dievui ir Jo neįžeidinėti.
Galų gale Dievo baimė „yra reikalinga, kad santykiuose su savo artimu, o ypač su sau pavaldžiaisiais, ji mus apsaugotų nuo to... Dievo teismo, dangaus ir pragaro, kurie anksčiau ar vėliau laukia kiekvieno iš mūsų - apmąstymas yra gerai žinoma priemonė ir didelė malonė, padedanti žadinti savyje bent vergišką Dievo baimę.
Ji yra reikalinga per visą mūsų gyvenimą, o ypač stiprių pagundų ir šėtono puolimų metu. Kai geiduliai audringai sukyla, o protas ir tikėjimas tartum užtemsta, kaip paskutinis ginklas lieka „pragaro baimė, kuri saugo mus nuo puolimo“. Bet ateis minutė, kai baimė neišvengiamai apims sielą: tai paskutinė akimirka prieš kelionę į amžinybę. Palaiminti tie, kurie visą gyvenimą ruošėsi „tai dienai, dienai rūstybės, negandos ir vargo, didžiai ir labai karčiai dienai“[9], kada „soste sėdintis Teisėjas, nedorybėms paaiškėjus, baus, atradęs nusidėjus“[10].
Jeigu ką nors mylime, tai linkime jam viso ko geriausio, o taip pat bijome padaryti jam net mažiausią skriaudą, jį nuliūdinti, suerzinti savo blogu elgesiu ir t. t. Kuo labiau jį mylime, tuo didesnė ta baimė, o jeigu jau taip atsitiko, kad jis nuliūdo dėl padaryto nemalonumo, tuomet bandome atitaisyti padarytą skriaudą. Kaip? - Pažadėdami, jog ateityje dar labiau saugosimės, kad neišduotume tos meilės net mažiausiuose smulkmenose.