Turizmas už gyvenamosios vietos ribų: apibrėžimas, trukmė ir aspektai

Turizmas yra viena svarbiausių žmogaus rekreacinės veiklos sudedamųjų dalių. Savo prigimtimi ir esme turizmas pirmiausia yra keliavimas, kurio metu gaunami nauji potyriai ir informacija. Tačiau keliaujant atgaunamos fizinės ir dvasinės jėgos, patiriame nuotykių, kuriame, bendraujame, sportuojame.

Turistas - asmuo, kuris pažintiniais, profesiniais, kultūriniais, religiniais, verslo, profilaktinio gydymo ar kitokiais tikslais keliauja po šalį ar vyksta į užsienį ir apsistoja bent vienai nakvynei už savo nuolatinės vietos ribų.

Turizmas yra daugiametė bei daugiafunkcinė ekonominė veikla, turinti stiprų socialinį aspektą. Turizmas apima atostogas, darbo atostogas, trumpas savaitgalio išvykas ar vienos dienos keliones, verslo keliones, draugų ar giminių lankymą, taip pat išvykas susijusias su mokslais, sportu, sveikata ar religija. Į turizmo sąvoką įeina žmogaus judėjimas iš vienos šalies į kitą, taip pat šalies gyventojų rekreacijos bei sportinė veikla jų gyvenamoje teritorijoje.

Lyginant su visu pasaulio vystymusi, turizmo bei rekreacijos paklausa auga labai sparčiais tempais. Pasaulyje turizmas teikia vienas iš didžiausių pajamų bei suteikia daugiausia darbo vietų nacionaliniame, regioniniame bei vietiniame lygmenyje. Jis yra dinamiškos bei jautrios pokyčiams industrijos šaka, kadangi jį stipriai įtakoja katastrofos, karai, politinių jėgų kaita. Turizmas taip pat labai konkurencinga industrija. Populiariausias yra turizmo klasifikavimas pagal kelionės tikslą.

Kaimo turizmas yra nauja, bet perspektyvi Lietuvos turizmo verslo rūšis. Kaimo turizmas, kaip sudėtinė turizmo dalis, Lietuvoje taipogi ir Utenos apskrityje jau turi savo pripažinimą: jis įtrauktas į Turizmo įstatymą, Lietuvos turizmo generalinį planą, Nacionalinę turizmo bei kaimo socialinės raidos ir gyventojų užimtumo programas.

Kaimo turizmo verslas turi nemažai ypatumų, lyginant su kitomis turizmo verslo rūšimis. Tai gamtinis, ekologinis ir kultūrinis, socialinis ir politinis reiškinys. Kaimo turizmo sodybų skaičiaus augimas rodo, kad ateityje Lietuvoje bus plėtojamas vietinis turizmas.

Kaimo turizmas plačiai paplitęs daugelyje pasaulio šalių, tačiau pasigendama visuotinai pripažinto kaimo turizmo apibrėžimo. Terminai “kaimo turizmas”, “agroturizmas”, “subalansuotas turizmas” ir “ekoturizmas” reikalauja išsamesnio paaiškinimo. Kaimas yra teritorinė ir erdvinė samprata. Kaimo vietoves sudaro žmonės, žemė, ir kiti ištekliai, esantys atviroje erdvėje ir mažose gyvenvietėse.

Glaudžiai su kaimo turizmu yra susijęs gamtinis ir gamtinis - pažintinis turizmas, nes svarbiausias kaimo turizmo elementas yra gamtinė aplinka. Kai kuriais aspektais su kaimo turizmu yra susiję religinis, etninis bei profesinis turizmas. Taigi kaip matome, kaimo turizmas apima visas turizmo rūšis, susietas su kaimo aplinkos pažinimu ir poilsiu joje. Kaimo turizmo esmę sudaro poilsio paslaugų kaip prekės visuma.

Šios paslaugos vis populiarėja tarp šalies miesto gyventojų. Tai rodo ir kaimo turizmo rodiklių augimas. Kaimo turizmo bumas, taip staigiai šoktelėjęs Lietuvoje, būdingas ne tik reformų išvargintoms Rytų Europos tautoms. Turtingoje ir stabilioje Vakarų Europoje šis verslas klesti daugiau kaip trys dešimtmečiai. Kaimo turizmas - tai mažas, bet sparčiai augantis ekonominis sektorius. Lyginant su visa turizmo rinka, kaimo turizmas užima nedidelę jos dalį.

Jis gali būti kaip vietinės ekonomikos diversifikavimo įrankis, padedantis užkariauti naujas rinkas vietiniams produktams. Tai papildomas pajamų šaltinis ūkininkams ar kitiems su žemės ūkiu susijusiems žmonėms. Kaimo turizmas gali tapti nauja sritimi, nešančia pajamas ir pelną kaimo vietovėse bei keičiančia žemės ūkio gamybinę veiklą į paslaugų sektorių. Kaimo turizmas taip pat teikia socialinę ir kultūrinę naudą, tai yra socialiniai kontaktai tarp vietinių gyventojų ir turistų - išaugęs kultūrinio paveldo svarbumo ir apsaugos suvokimas, atsiradę tvirtesni tarpusavio ryšiai tarp vietos gyventojų.

Tačiau turizmo augimas gali iššaukti kai kurių pavojų atsiradimą, pavyzdžiui, galimas kriminalinių nusikaltimų išaugimas ar užterštumo padidėjimas. Reikia nepamiršti, kad kaimo turizmo raidą lėmė politinė situacija šalyje, nes tai vienas iš pagrindinių rodiklių, įtakojančių kaimo turizmo plėtrą. Nuo 1994 metų įvairių užsienio ekspertų skatinami Lietuvos kaimo žmonės susidomėjo kaimo turizmo verslu. 1996 metais turizmo agentūros paslaugų kataloge atsirado pirmoji keturių kaimo sodybų reklama. 1997 metais išleistas pirmas sodybų katalogas.

Reikia pabrėžti, kad tai savarankiška ne pelno siekianti organizacija, vienijanti Lietuvos kaimo turizmo paslaugų tiekėjus, bendriems jų poreikiams tenkinti ir uždaviniams įgyvendinti. Kaimo turizmo asociacijos uždavinys - atstovauti asociacijos narių interesus įvairiose institucijose ir organizacijose, rengti seminarus, konferencijas, muges, parodas, ruošti metodines priemones, kelti asociacijos narių kvalifikaciją, organizuoti stažuotes šalyje ir užsienyje. Šiuo metu asociacija vienija per 300 narių. Asociacija turi savo patentuotą ženklą - žaliame fone stovintis baltas gandras, kuris žymi poilsio kaime sodybą - asociacijos narę. Ženklą naudoja asociacijos nariai savo reklamos priemonėse. Be to, juo žymimos kaimo turizmo sodybų kvalifikacinės (komfortiškumo) kategorijos.

Kalbant apie verslo kūrimą, gali kilti klausimas, kas tie žmonės, kurie lemia kaimo turizmo verslą ir kodėl jie tai daro. Yra daug pavyzdžių, kad svarbiausia priežastis imtis verslo buvo nepasitenkinimas savo padėtimi, noras nepriklausyti nuo kitų valios, panaudoti sukauptas lėšas. Dažniausiai tai yra energingi, veiklūs žmonės, sugebantys įvertinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Tai optimistai, nebijantys rizikuoti, nes vertindami save įvertina ir rizikos faktorius, nes sunkumus numato iš anksto.

Kaip ir kiekvienam verslui, taip ir poilsio kaime organizavimui yra reikalingas jo įteisinimas. Kaimo turizmo paslaugas gali teikti gyventojai, gyvenantys kaimo vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3000 gyventojų, ūkininkai savo sodyboje ar individualiame gyvenamame pastate. Fiziniai asmenys gali teikti kaimo turizmo paslaugas tik turėdami savivaldybės išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimai įvykdyti.

Gamtinė aplinka - tai aplinka, kurioje vyrauja natūralios gamtos elementų visuma: klimatas, atmosfera, vandenys, reljefas, augalija, gyvūnija. Pasaulyje yra nemažai teritorijų, atliekančių tik vieną funkciją. Pasikeitus visuomenės poreikiams, keičiasi ir vietovės funkcinė paskirtis. Kaimo turizmas vyksta ne tik kaimo (t.y. iš dalies urbanizuotame), bet ir natūraliame kraštovaizdyje. Gamtiniai turizmo ištekliai - tai gamtiniai veiksniai, naudojami turistų poreikiams tenkinti. Paprastai turizmui yra naudojami ne pavieniai gamtiniai ištekliai, o atskiri jų kompleksai, kaip antai - miškai ir vandens telkiniai, parkai ir turistinės trasos.

Kultūra - tai žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes. Kultūrinė aplinka - tai visuomenės veiklos produktas, jos formos ir sistemos, kurios leidžia suprasti atitinkamų ekonominių, informacijų ypatumus, skirtumus. Turizmo kultūriniams ištekliams priskiriami archeologijos, mokslo ir technikos, urbanistikos paveldo objektai, folkloro tradicijos ir liaudies amatai, šiuolaikiniai meno kūriniai ir mokslo laimėjimai, kolekcijos, kiti kultūros objektai ir saugomos teritorijos, kurių vertybės sudaro galimybes naudoti juos pažintiniam, kultūriniam ir kitokiam turizmui.

Tačiau ne visi kultūros paveldo objektai yra parengti turistų lankymui, nors jie galėtų būti pritaikomi turizmui, įrengiant juose ekspozicijas, pritaikant juos turizmo paslaugų infrastruktūrai. Turizmo paslauga - veikla, susijusi su turistų poreikių tenkinimu, suteikiant turistams kelionės organizavimo, transporto, apgyvendinimo, maitinimo, informacijos ar specialias paslaugas. Kaimo turizmo produktu vadinama apgyvendinimo paslauga, kai už nustatytą mokestį ar be mokesčio išnuomojama apgyvendinimui įrengta individuali gyvenamoji patalpa arba atskiri kambariai ir papildomai suteikiamos aktyvaus poilsio galimybės.

Kaimo turizmo produktą sudaro sodyboje apsigyvenusiems turistams teikiamų paslaugų ir prekių visuma. Kaimo turizmo produktas dar nėra suformuotas ir atvykstamojo turizmo firmos kol kas neorganizuoja užsienio šalių turistų poilsio Lietuvos kaimo sodybose. Produktas palaipsniui formuojasi kaip apgyvendinimo ir poilsio paslaugų kaimiškoje aplinkoje paketas bei patalpų nuoma ir paslaugos nedideliems renginiams. Apgyvendinimo paslauga - būtinos apgyvendinti sąlygos ir veikla, kuria tenkinami turisto nakvynės, higienos, maitinimo ir poilsio poreikiai. Reikia pabrėžti, kad apgyvendinimui gali būti skirta ne daugiau kaip šeši nuomojami kambariai (numeriai).

Jei kambarių (numerių) skaičius didesnis, tokioms patalpoms taikomi apgyvendinimo paslaugų įmonės reikalavimai. Apgyvendinimas - viena svarbiausių turizmo paslaugų sistemos sudėtinių dalių. Organizuojant kaimo turizmą, galioja taisyklė - visur yra panašūs minimalūs reikalavimai būsto kokybei. Poilsiautojų kaime priėmimas ir aptarnavimas nėra paprastas trumpalaikis svečio priėmimas. Tai verslas, kuris turi daugybę normų ir reikalavimų. Šioje dalyje pateiktos pačios svarbiausios ir būtiniausios žinios pradedantiems kaimo turizmo verslą.

Šios dienos vartotojas nori kokybiškos apgyvendinimo paslaugos. Kitaip tariant, turi būti švaru, tvarkinga ir jauku, taip pat privalomos sąlygos asmens higienai palaikyti. Tačiau kaimo turizmo paslaugų organizavimui kaimo sodybose reikia pasirengti. Ūkininkas ar individualių namų savininkas, norintis teikti kaimo turizmo paslaugą, privalės turėti patentą teikti apgyvendinimo paslaugas. Kaimo turizmo paslauga turėtų būti teikiama tik atsižvelgiant į rajono savivaldybės reikalavimus, susijusius su vandens tiekimu ir kanalizacija, atliekų šalinimu, priešgaisrinėmis priemonėmis, higiena-sanitarija, bendru saugumu.

Lietuvos rajonų savivaldybės, suteikdamos kaimo turizmo paslaugų tiekėjams kaimo turizmo paslaugos teikimo pažymėjimą, privalės kontroliuoti, kad apgyvendinimo paslaugoms būtų naudojami tik individualūs gyvenamieji namai, ūkininkų sodybos ar jų dalys (svirnai, žvejų, medžiotojų nameliai ar pan.), vasarnamiai, sodo nameliai arba kambariai išvardintose patalpose. Apgyvendinimui negali būti skirta daugiau šešių nuomojamų kambarių. Kaimo turistų negalima apgyvendinti virtuvėje, pereinamuose kambariuose. Apgyvendinimui skirtose patalpose neturi būti vabzdžių, pelių ar kitokių kenkėjų. Visuose turistų nuomojamuose kambariuose turi būti palaikoma nustatyta temperatūra. Turistams turi būti užtikrinta ramybė ir tyla. Jeigu kambariuose nėra televizoriaus, jis turi būti įrengtas atskiroje patalpoje. Kaimo turizmo paslaugų tiekėjas privalo užtikrinti turistų daiktų saugumą. Šalia namo turi būti įrengta vieta mašinų parkavimui. Pretenzijas dėl kaimo turizmo paslaugų kokybės vartotojai turi pateikti rajono Turizmo paslaugų komisijai.

Sėkmė priklauso nuo sodybos, kuriose greta apgyvendinimo paslaugų, organizuojamas ir maitinimas. Šiuo metu populiariausias maitinimo būdas - savitarnos virtuvės. Paprastai jų pageidauja tie turistai, kurie suinteresuoti mažinti poilsiavimo išlaidas. Kita vertus, šeimininkai sutaupo nemažai laiko. Daugelis užsienio svečių, atvykę į Lietuvoje esančias kaimo sodybas, pageidauja maitinimo paslaugos. Juos domina įvairūs firminiai šeimininkės patiekalai.

Kokias investicijas bedarytume, kaip beįrengtume kambarius, reikia įvertinti tai, kad viskas keičiasi: keičiasi patogumų supratimas, gyvenimo lygis, kaimo turizmo produkto vartotojų poreikiai. Planuojant reikia nepamiršti, jog po 10 metų viską reikės iš esmės atnaujinti. Vadinasi, kambarių įrengimo išlaidų tam tikra dalis jau dabar turi būti įtraukiama į kaimo turizmo paslaugų kainą arba kitaip tariant, per kainą reikia sukaupti reikiamą kapitalą, susidėvėjusiai įrangai nuolat atnaujinti. Kai kurių inventorių, tai pat žaislus, reikia atnaujinti kiekvienais metais, todėl šią vertę reikia įskaičiuoti į einamųjų metų kainą.

Yra apskaičiuota, kad teikiant tik apgyvendinimo paslaugas vienos paros kaina turėtų būti ne mažesnė kaip 13 litų vienam asmeniui. Pigiau išnuomoti patalpas šeimininkui būtų nuostolinga. Be to darbo autorė kaimo turizmo paslaugų teikėjams nuolat domėtis konkurentų veikla. Sodybų šeimininkams praverstų atostogų metu išvykti į kitas Lietuvoje sodybas, pasidomėti, kaip jie bus priimami ir aptarnaujami. Visą laiką būdamas savos sodybos teritorijoje gali nepastebėti, kaip greitai viskas keičiasi. Reikia nepamiršti, kad poilsiautojai kasmet nori rasti kažką naujo.

Turizmo paslaugos yra atlygintinės, dėl kainos su paslaugų vartotoju susitariama sutartyje. Turizmo paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas pagal sutartį, gali naudotis kitų asmenų pagalba, tačiau tokiu atveju jam tenka pareiga atsakyti už jų veiksmus. Tarkime, keliautojų, turistų nesieja sutartis ir teisiniai santykiai su viešbučiu, kuriame jie apgyvendinti. Tad jei viešbutis netinkamai suteikė turistui apgyvendinimo paslaugas, teisinė atsakomybė už tai tenka turizmo paslaugų teikėjui - kelionių organizatoriui.

Turizmas, kaip ir bet kuris verslas, yra veikimas savo rizika, todėl turizmo paslaugas teikianti bendrovė turi prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių riziką, į kurią įeina ir atsakomybė už pasirinktų trečiųjų asmenų įsipareigojimams vykdyti netinkamus veiksmus. Štai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2006 kelionių organizatorius buvo pripažintas atsakingu ir turėjo atlyginti dalį žalos klientams, už tai, kad jie viešbutyje buvo apvogti. Teismas pripažino apgyvendinimo kokybę netinkama, kadangi į turistų viešbučio kambarį naktį galėjo patekti pašaliniai asmenys. Kelionių organizatorius pripažintas atsakingu ne už įvykusią vagystę, nes pats vagystės faktas kaip galima rizika neapima jo suteiktų paslaugų, bet už tai, kad jis nenumatė tokio fakto ir neapsaugojo klientų.

Beje, teismas nustatė, kad turistams atvykus į viešbutį, jie buvo informuoti, jog vertingus daiktus, pinigus atiduotų saugoti į viešbučio administracijoje esančius seifus. Jeigu turistai ar jų bagažas nepristatomi laiku į paskirties vietą, už tai taip pat atsakingas kelionių organizatorius. Minėta, kelionės organizatoriaus teikiamos paslaugos apima ir vežimo paslaugas. Vežimo paslaugos sudedamoji dalis yra ir turisto bagažo nuvežimas į paskirties vietą. Tai, kad turizmo paslaugas teikiantis asmuo turistų ir jų bagažo transportavimui pasitelkė trečiuosius asmenis, tarkime, skrydžių bendrovę, neatleidžia kelionių organizatoriaus nuo atsakomybės.

Šiuo atveju kelionių organizatoriaus atsakomybė - pareiga atlyginti turistams neturtinę žalą, būtų sprendžiama pagal turizmo paslaugų sutartį, bet ne pagal 1929 m. Varšuvos ir 1961 m. Itin reikšminga yra kelionių organizatoriaus pareiga informuoti turistą. Turistas renkasi konkretų turizmo paslaugų teikėją, su kuriuo jis ketina sudaryti sutartį, ir turi pagrindą tikėtis, kad įsigys tinkamos kokybės paslaugas, atitinkančias pateiktą informaciją apie jas. Kelionių organizatorius kaip verslininkas privalo užtikrinti ne tik jo teikiamų paslaugų kokybę, bet ir informacijos apie jas teisingumą. Reikalaujamos būsimam turistui atskleisti informacijos sąrašas nėra baigtinis.

Teikiamos sudarant sutartį informacijos apimčiai taikytinas ikisutartinių santykių sąžiningumo principas, taip pat turisto teisių apsaugos prioriteto principas. Kelionių organizatorius turi suteikti išsamią informaciją prieš turizmo paslaugų teikimo sutarties pasirašymą. Informacijos išsamumas turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į turisto keliavimo patirtį, jo pageidavimus, kitas individualias savybes ir negali būti tapatinamas vien su privalomos, imperatyviai įstatyme nustatytos informacijos pateikimu. Pareiga informuoti vartotoją kelionių organizatoriui išlieka visą sutarties galiojimo laiką. Minėta, kad turistinė kelionė yra turizmo paslaugų rinkinys. Turizmo paslauga tenkinami turistų kelionės organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, vežimo, informacijos, pramogų ir kiti poreikiai.

Civilinėje byloje Nr. 3k-3-386/2008 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį, kad tokia sąvoka kaip „šeimos poilsis“ įstatymuose nevartojama. Šeimos poilsis galėtų būti laikomas tik organizuotos turistinės kelionės tikslu, kurio siekia turistas, įsigydamas turizmo paslaugų paketą. Turistas yra fizinis asmuo, kuris pažintiniais, profesiniais - dalykiniais, etniniais, kultūriniais, rekreaciniais, sveikatingumo, religiniais ar specialiais tikslais keliauja po šalį ar kitas šalis ir apsistoja bent vienai nakvynei, tačiau ne ilgiau kaip vienerius metus už savo nuolatinės gyvenamosios vietos ribų, jei ši veikla nėra mokymasis ar apmokamas darbas lankomoje vietovėje.

Taigi, pats turistas sprendžia, kokie yra jo pasirinktos kelionės tikslai ir pasirenka atitinkamas paslaugas. Kelionės organizatorius atsako už netinkamą turizmo paslaugų sutarties vykdymą. Jei kelionės organizatorius netinkamai vykdė sutartį ir dėl to turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildė, šis liko kelione nepatenkintas, turistas įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Maksimalią neturtinę žalą už netinkamą turizmo paslaugų sutarties vykdymą įstatymas riboja trigubos kelionės kainos dydžiu. Šiuo atveju, kelionės kaina savaime nėra žalos atlyginimo matas - viena, dvi ar trys kelionės kainos. Kelionės organizatoriaus atsakomybė nėra absoliuti.

Jeigu kelionės organizatorius atsisako sutarties dėl aplinkybių, už kurias turistas neatsako, jis privalo pasiūlyti turistui naują tokios pat ar geresnės kokybės kelionę. Jei turistas pasiūlytos kelionės atsisako, jis turi teisę reikalauti, kad jam būtų grąžinti ar kompensuoti už neįvykusią kelionę sumokėti pinigai. Remiantis nustatytu teisiniu reglamentavimu apie negalėjimą įvykdyti sutarties ar jos dalies kelionės organizatorius turistui privalo pranešti nedelsdamas, kai tik sužino. Kadangi pranešimo terminas nėra konkrečiai nustatytas, apie minėtas aplinkybes turistas turi būti informuojamas „kuo greičiau“.

Iš karto po to, kai informuojamas, turistas įgyja teisę atsisakyti sutarties arba ją keisti. Turizmo paslaugų sutartyse tokiems atvejams būna nustatyta turisto pretenzijų kelionių organizatoriui reiškimo tvarka. Keliaujant „ne per agentūrą“, už skrydžių atšaukimą ar vėlavimą, bagažo nepristatymą ar vėlavimą, atsakomybės reikalauti, be abejo, reikia tiesiogiai iš vežėjų. Keleivio teisę gauti kompensaciją iš oro vežėjo reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos (EB) reglamentas Nr. 261/2004 ir 1999 m.

Reglamentas numato kompensaciją visiems keleiviams už skrydį vykdančio vežėjo skrydžio atšaukimą. Standartinė kompensacija yra mokama visiems keleiviams. Tam tikromis sąlygomis atšaukus 1500 km ar mažesnio atstumo skrydį keleiviams mokama 250 eurų kompensacija; atšaukus didesnio kaip 1500 km atstumo Bendrijos vidaus skrydžius ir visus kitus 1500 -3500 kilometrų atstumo skrydžius - 400 eurų; visų kitų skrydžių, nepatenkančių į čia paminėtas abi skrydžių kategorijas - mokama 600 eurų. Ji išmokama keleiviams nedelsiant - per septynias dienas. Keleiviui kompensacija nemokama, jeigu apie skrydžio atšaukimą keleiviui pranešta mažiausiai prieš 14 dienų iki tvarkaraštyje numatyto išskridimo laiko; jeigu apie skrydžio atšaukimą pranešta mažiausiai prieš 7 dienas iki numatyto skrydžio ir buvo pasiūlyta keliauti kitu maršrutu.

Monrealio konvencija reglamentuoja jau individualios keleivio žalos kompensavimo klausimą. Konvencija reikalauja, kad keleivio patirta žala būtų įvertinta, nustatytas jos dydis. Siekiant užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų pusiausvyrą, Monrealio konvencija reglamentuoja sąlygas, kada galima reikalauti atsakomybės iš oro vežėjo, o kada toks vežėjas nėra atsakingas. Oro vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už vėlavimą, jei jo darbuotojai ar atstovai ėmėsi visų prieinamų protingų priemonių žalai išvengti arba jei tokių priemonių imtis buvo tiesiog neįmanoma.

Suprantama, oro vežėjas neatsakingas už vėlavimą, jei tai lėmė paties kompensacijos reikalaujančio asmens neatsargumas, neteisėtas veikimas arba neveikimas. Pripažinus oro vežėją atsakingu už keleivių, jų bagažo vėlavimą, jo atsakomybė yra ribojama. Oro vežėjas privalo sumokėti kiekvieno keleivio dėl vėlavimo patirtą ir įrodytą žalą, tačiau ne daugiau kaip 4150 SST (Tarptautinio valiutos fondo speciali skolinimosi teisė, šiuo metu 1 SST - 3,7989 LTL). Už bagažo sunaikinimą, praradimą arba vėlavimą atsakingas oro vežėjas turi sumokėti ne daugiau kaip 1000 SST kiekvienam keleiviui.

Rengiant šiuo metu galiojančio Turizmo įstatymo projektą, 2002 m. gegužės 28 d. pateiktame projekto aiškinamajame rašte kaip pagrindinis rengiamo įstatymo tikslas įvardytas siekis apsaugoti turizmo paslaugų vartotojų teises, nustatyti griežtesnius reikalavimus turizmo paslaugų teikimui, kiek tai susiję su vartotojų teisių apsauga. Siekiant šių tikslų, Turizmo įstatyme nustatyti reikalavimai, kuriuos būtina įvykdyti subjektui, ketinančiam siūlyti kelionės organizavimo paslaugas: užtikrinti turisto grąžinimą į pradinę turisto išvykimo vietą ir pinigų, turisto sumokėtų už organizuotą turistinę kelionę, grąžinimą turistui proporcingai nesuteiktų paslaugų vertei, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; šių įsipareigojimų įvykdymą užtikrinti laidavimo draudimo sutartimi, sudaryta su draudimo įmone; turėti galiojantį kelionės organizatoriaus pažymėjimą; Vyriausybės įgaliotos institucijos, t. y. Turizmo įstatymas taip apibrėžia turizmo paslaugų paketą - tai už bendrą kainą parduoti parengtas turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos, įskaitant transportą ir apgyvendinimą, kai paslaugų trukmė viršija parą.

Šioje lentelėje pateikiama informacija apie kompensacijas keleiviams už atšauktus skrydžius pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą Nr. 261/2004:

tags: #turizmas #uz #gyvenamosios #vietos #ribu #trukme