Turto klasifikavimas pagal paskirtį

Beveik kiekvienos įmonės sėkmingai veiklai reikalingos tam tikros sąlygos, taip pat ir materialinės. Kiekvienos įmonės ūkinė veikla pirmiausia pasireiškia per produkcijos gamybos (arba paslaugų teikimo) ir jų (arba perparduoti skirtų prekių) pardavimo procesus. Ekonominiais ištekliais yra laikoma tai, kas naudojama įmonės ūkinėje veikloje.

Tai ne tik žaliavos, įrengimai ir pastatai, bet ir žemė ant kurios pastatyti šie pastatai, taip pat darbuotojai (jų intelektas, įgūdžiai ir žinios), sugebantys dirbti tą ar kitą darbą, o kartais netgi to regiono kraštovaizdis, jeigu jis svarbus įmonės ūkinei veiklai (pavyzdžiui, turizmo įmonei tai labai svarbus ekonominis veiksnys). Daugelis ekonominių išteklių, naudojamų tam tikros įmonės ūkinėje veikloje, turi savininką ar savininkus, kitaip tariant, yra kažkieno nuosavybė. Gali būti tam tikrų ekonominių išteklių, apskritai neturinčių savininko (pavyzdžiui, kraštovaizdis). Turtu gali būti laikomi tik tie ištekliai kurie turi konkretų savininką.

Žinoma, tas savininkas nebūtinai bus pati įmonė. Ji gali pasiskolinti (nemokamai ar už tam tikrą atlygį) turtą iš kito savininko. Tuomet šiuo turtu ji naudojasi laikinai. Įmonė turtu disponuoja. Turtas duoda tam tikrą naudą tam, kas juo disponuoja. Kiekvienos įmonės galutinis tikslas - “gaminti” pelną. Todėl turtu laikytina tik ta gėrybių dalis, kuri atneš įmonei naudą, dažniausiai pasireiškiančia pelnu. Turtas apskaitoje laikomas ekonominiu ištekliu, kuris turi savininką, ir, kuriu disponuodama, įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje.

Turtą būtina suskirstyti į grupes, t.y. suklasifikuoti. Pirmiausia labai svarbu suskirstyti jį į piniginį ir nepiniginį. Toks grupavimas yra reikšmingas, nes dažniausiai tik už visuotinai pripažįstamą prekę ir mokėjimo priemonę - pinigus - įmonė gali įsigyti jos veiklai reikalingų gėrybių. Pinigais mokama darbuotojui už darbą, bankui - palūkanas už gautas iš jo paskolas ir pan.

Be to turtas gali būti skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį. Be materialiojo, kurį galima palietėti, įmonė turi ir neapčiuopiamo turto. Aišku, kad tokie dalykai, kaip firmos prestižas, patentai, licencijos, teikia įmonei realią naudą. Jiems įsigytu ji išleidžia tam tikrą sumą lėšų. Vadinasi toks turtas turi būti apskaitomas, todėl ir išskiriamas iš turto visumos. Pagaliau pačiai įmonei svarbu turėti visapusišką informaciją apie turto kuriuo ji disponuoja, naudojimą.

Turtas yra labai įvairus: žemė, pastatai, mašinos, staklės ir įrenginiai, pinigai, žaliavos ir kt. Kiekviena tokia grupė skirtingai naudojama įmonės ūkinėje veikloje. Pavyzdžiui, žaliavos sunaudojamos iš karto, o pastatai ir įrenginiai paprastai naudojami netgi ne vienerius metus. Įmonių vadovams svarbu žinoti, kokiu turtu jie disponuoja ir kaip gali jį panaudoti įmonės veikloje. Todėl apskaitos darbuotojai visą turtą, kuriuo disponuoja įmonė, turi suskirstyti į tam tikras grupes, jį suklasifikuoti.

Įmonės turtas gali būti klasifikuojamas pagal įvairius požymius: pagal finansinį pobūdį, pagal funkcinę paskirtį (naudojimo pobūdį), pagal naudojimo laiką (apyvartos pobūdį) ir kt. Pagal finansinį pobūdį jis skirstomas į piniginį turtą (pinigai, vertybiniai popieriai) ir nepiniginį, materialųjį turtą (daiktai, medžiagos) ir nematerialųjį (įmonės įsigytos tam tikros teisės). Pagal paskirtį turtas skirstomas į tokias rūšis kaip pinigai, pastatai, mašinos ir įrengimai, medžiagos ir kt. Pagal vaidmenį įmonės veikloje (aktyvus arba pasyvus ). Pagal naudojimo laiką (apyvartos pobūdį) turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį. Tai finansinėms ataskaitoms pats reikšmingiausias turto klasifikavimas.

Apskritai ilgalaikiam turtui priskiriamas įmonės veikloje ilgiau nei vieną apskaitinį laikotarpį naudojamas turtas. Tačiau, ilgalaikiu turtas laikomas ne kalendorine, o ekonomine prasme, nes turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį priklauso ne tiek nuo paties turto pobūdžio, kiek nuo kelių reikšmingų įmonės veiklos aplinkybių. Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tą laikotarpį, per kurį uždirbama pelno. Jie turtas per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis yra laikomas - trumpalaikiu, o jeigu nesunaudojamas, - ilgalaikiu turtu.

Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu paprastai laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Pavyzdžiui , jeigu pagrindiniu ataskaitiniu laikotarpiu būtų laikomas mėnuo, ilgalaikiam turtui būtų priskiriamas turtas, naudojamas ilgiau nei vieną mėnesį (kitaip sakant, per vieną mėnesį nesunaudojamas turtas). Tai svarbiausias šios turto grupės išskyrimo požymis, nes visa trumpalaikio turto vertė įskaičiuojama į vieno kurio nors ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, tačiau kiekvienam laikotarpiui priskiriama tik per tą laikotarpį sunaudoto (nudėvėto) ilgalaikio turto dalis.

Todėl ir laikomasi nuostatos, kad ilgalaikio turto atskyrimo nuo trumpalaikio riba - vieneri jo naudojimo metai. Skirstant turtą į ilgalaikį ir trumpalaikį svarbi ir jo įskaičiavimo į tam tikro ataskaitinio laikotarpio sąnaudas metodika, nes šios dvi turto rūšys nevienodai panaudojamos pelno uždirbimo procese turto sunaudojimo aspektu. Priskiriant turtą ilgalaikiam, atsižvelgiama ir į jo vertę. Be abejo, tas pats turtas vienai įmonei gali būti labai reikšmingas, o kitai - sudaryti tik menką įmonės turto dalį. pats turtas gali būti laikomas ilgalaikiu (apskaitant jo nusidėvėjimą), o kitoje - trumpalaikiu, kurio visa vertė nurašoma į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas.

Tai priklauso nuo įmonės turto dydžio ir jos veiklos pobūdžio bet kuriuo atveju tai tik susitarimo reikalas, nes jokiame norminiame akte nėra tiksliai nurodyta, kokios sumos turtas laikytinas ilgalaikiu. Todėl įmonės vadovai patys pasirenka nuo kurios sumos ir kokio pobūdžio jų įmonėje turtas bus laikomas ilgalaikiu. Ši suma vadinama minimalia ilgalaikio materialiojo turto verte. Tad kaip matome, priskiriant tam tikrą turtą ilgalaikiam, būtina įvertinti ir jo reikšmingumą įmonei. Bet vis dėlto svarbiausias požymis, išskiriant ilgalaikį turtą, yra jo panaudojimas uždirbant pelną tam tikroje įmonėje.

Taip pat vieną ar kitą turto objektą priskiriant ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui, būtina atsižvelgti į to turto pobūdį, jo naudojimo įmonėje laiką bei to turto vertę. Ilgalaikis turtas gali būti labai skirtingas (ilgiau nei vienerius metus naudojamos mašinos, pastatai, įsigytos licencijos bei patentai, pagaliau skolos įmonei ir t.t.). jo įvairovė kartais lemia visiškai skirtingus to turto apskaitos būdus, jo įkainojimo ir atvaizdavimo atskaitomybėje tvarką. Todėl visą ilgalaikį turtą būtina sugrupuoti - suskirstyti į tam tikras vienarūšes klases.

Ilgalaikis materialusis turtas

Jeigu turtas turi jį nusakančią materiją, yra pagamintas iš tam tikros medžiagos ir yra apčiuopiamas, jis laikomas materialiuoju turtu. Ilgalaikio materialiojo turto rodiklis rodo, kiek įmonėje yra materialios substancijos, t.y. įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.

Rizikos perdavimu laikomas momentas, kai įmonė įgyja teisę valdyti, naudoti materialųjį turtą ir juo disponuoti, tampa atsakinga už materialųjį turtą ir jai priklauso materialiojo turto teikiama nauda. Rizikos perdavimo momentas paprastai aptariamas sutartyje. Jei turtas priklauso įmonei nuosavybės teise arba įmonė valdo, naudoja turtą ir juo disponuoja patikėjimo teise ir sutartyje nenumatytas kitas rizikos perdavimo momentas, laikoma, kad su turtu susijusi rizika perduota įmonei sutarties sudarymo momentu.

Jei įmonė ketina įsigyti materialųjį turtą, kuris teiks įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus, išankstiniai mokėjimai, avansinės įmokos ir kiti panašaus pobūdžio mokėjimai už tokį turtą turi būti priskiriami ilgalaikiam turtui. Ilgalaikiam materialiajam turtui taip pat priskiriamas gautas, bet dar nepradėtas naudoti arba nebaigtas komplektuoti ilgalaikis materialusis turtas. Balansinė vertė - suma, kuria turtas yra parodytas balanse. Nematerialiojo turto balansinė vertė yra lygi jo likutinei vertei.

Nematerialusis turtas

Vienas svarbiausių nematerialiojo turto pripažinimo kriterijų yra jo kontrolė. Įmonė kontroliuoja turtą, jei ji turi teisę gauti iš jo būsimosios ekonominės naudos bei uždrausti kitiems ja naudotis. Įmonės galimybė kontroliuoti nematerialųjį turtą ir jo teikiamą ekonominę naudą gali būti išreikšta juridinėmis teisėmis. Tam tikrais atvejais nematerialusis turtas gali būti susietas su materialia forma. Toks turtas gali būti kompaktiniame diske (kompiuterių programos), popierinėse laikmenose (licencijos ar patentai), kino juostoje ar pan. Tais atvejais, kai turtas turi materialiojo ir nematerialiojo turto požymių, nustatant, kuriam turtui jį priskirti, įvertinama, kuris požymis vyrauja.

Nematerialusis turtas gali būti atskiriamas ir neatskiriamas nuo įmonės ir kito jos turto. Nematerialusis turtas, kurį įmonė gali perleisti ar išnuomoti, yra laikomas atskiriamu nuo įmonės ir kito jos turto. Įmonės darbuotojų kvalifikacija, vidaus išlaidos, patirtos siekiant sukurti / sudaryti pirkėjų sąrašus ir panašius objektus, nelaikomos nematerialiuoju turtu. Įmonės patirtos išlaidos susikurtiems prekių ženklams, straipsnių antraštėms ir panašaus pobūdžio išlaidos taip pat neturi būti pripažįstamos nematerialiuoju turtu. Jei straipsnis neatitinka nematerialiojo turto apibrėžimo, išlaidos pripažįstamos sąnaudomis jų susidarymo metu.

Nematerialusis turtas gali būti įsigyjamas iš išorės arba sukuriamas įmonės viduje. Nematerialus turtas išskiriamas todėl, kad būtų parodyta, kiek įmonė turi įvairių teisių ir kitų panašių privilegijų suteikiančio turto, kuris egzistuoja tik tol, kol egzistuoja pati įmonė. Kitaip sakant, šio turto neįmanoma kam nors perparduoti kaip pastato ar staklių. Apskaitoje laikomasi nuostatos, kad nematerialusis turtas atsiranda tik tada, jeigu už jį sumokama. Reikšmingiausia nematerialiojo turto dalis - įmonės formavimo savikaina.

Finansinis turtas

Dar viena ilgalaikio turto rūšis - finansinis turtas. Tai ypatingos rūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijas, kurios atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Šioje grupėje atspindimas finansinis turtas, kaip ir kiekvienas kitas ilgalaikis turtas, turi teikti įmonei ekonominės naudos arba suteikti atitinkamų teisių bei privilegijų ilgesnį nei vienerių metų laikotarpyje. Finansinis turtas atsiranda, kai įsigyjami kitų įmonių vertybiniai popieriai. Šiuo atveju akcijos ar obligacijos įsigyjamos ne spekuliaciniais tikslais, bet tikintis padidinti įmonės turtą dividendais ar palūkanomis.

Ilgalaikis finansinis turtas atspindimas balanso Ilgalaikio turto skyriaus dviejuose grupėse: ketvirtoje Ilgalaikis finansinis turtas ir penktoje Po vienerių metų gautinos sumos. Balanso IV skyriuje atspindimas ilgalaikis finansinis turtas išsiskiria tuo, kad šioje straipsnių grupėje atsispindi tik tas turtas, kurį įmonė vienu ar kitu būdu įsigyja iš dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių. Ilgalaikis finansinis turtas išskiriamas į atskirą grupę todėl, kad atskirai būtų parodytas įmonės turtas, susijęs su jos veikla kitose įmonėse.

Ši turto grupė dažniausiai būna susijusi su gerokai didesne rizika nei ilgalaikis materialusis turtas, nes jo dydžio pasikeitimas priklauso jau nuo kitos įmonės administracijos ir savininkų sprendimų, kuriems ne visuomet gali turėti įtakos turto investuotojas. Kad tai būtų galima įvertinti, reikia visapusiškai išnagrinėti įmonių, į kurias investuotas turtas, padėtį, nes šiuo atveju tokio turto saugumą lemia ne tiek jį turinčios įmonės veiklos sėkmė, kiek išleidusios vertybinius popierius įmonės darbo sėkmė.

Kiekvienas tvarkingas žmogus savo daiktus atitinkamai suskirsto ir laiko jiems skirtose vietose. Taip elgiasi ir apskaitininkai. apskaitant kokį daiktą, iš pradžių reikia žinoti, kas apskaitoma, tik tada galima parinkti ir atitinkamą to objekto apskaitos būdą. Nustačius ilgalaikio materialaus turto vertę, apskaitininkai atitinkamai jį apskaito, nurašo šio turto nudėvėtą dalį į tam tikro laikotarpio sąnaudas. Finansinio turto apskaita taip pat turi savo niuansų, juk jo dydis ir vertė palyginti nedaug priklauso nuo jį turinčios įmonės veiklos.

Šis turtas atspindi įmonės teises ir privilegijas kitų įmonių veiklos atžvilgiu, kurios atsiranda įsigijus tų įmonių vertybinių popierių (pvz.: akcijų, vekselių) arba suteikus įmonėms ilgalaikes paskolas. Finansinio turto nusidėvėjimas, taigi ir atitinkamos sąnaudos, taip pat neskaičiuojamos. Nematerialusis turtas atsiranda tik tada, jeigu už jį sumokama.

Taip pat ilgalaikį turtą apskaitininkai skirsto ir pagal jo naudojimą įmonėje. Nuo to, kokiems tikslams turtas naudojamas arba iš viso nenaudojamas, priklauso ir jo apskaita (ypač turto nusidėvėjusios dalies skaičiavimas).

• aktyvųjį (kilnojamąjį) ilgalaikį turtą.
• kitoms įmonėms išnuomotą ilgalaikį turtą.

Tik naudingas ilgalaikis turtas turi prasmę buhalterinėje, taip pat ir finansinėje apskaitoje. Įmonė turimą IMT apskaitoje užregistruoja suskirstytą pagal paskirtį. Žemė įmonės balanse išskiriama atskirame straipsnyje, nes ji ypatinga tuo, jog vienintelė iš IMT nenudėvima. Apskaitoje užregistruota žemės pradinė vertė paprastai nepasikeičia per visą naudojimosi ja laikotarpį. Pakeisti pradinę žemės kainą galima tik perkainojant, kai,pvz. : dėl infliacijos arba dėl atliktų didelių darbų labai pagerėja žemės kokybė. Šiais atvejais apskaitoje ir atskaitomybėje užfiksuota žemės kaina gali visiškai nebeatitikti tikrosios vertės.

Tačiau visais atvejais labai svarbu tiksliai nustatyti pradinę žemės kainą, nes jos įsigijimas susijęs su įvairiomis įmonės padarytomis išlaidomis. Galimas atvejis, kad žemė įsigyjama kartu su joje esančiu senu ir įmonei nereikalingu pastatu. Todėl jo nugriovimo išlaidos (darbo užmokesčio, mechanizmų naudojimo ir t.t.) taip pat turi būti įskaičiuojamos į pradinę žemės vertę. O jeigu iš nugriauto seno pastato gaunamos pajamos, tai gautoji suma mažina pradinę žemės vertę (ji dar vadinama įsigijimo verte arba savikaina). Gamybiniai ar administraciniai pastatai gali būti įsigyjami sumokant už jau pastatytus pardavėjui tam tikrą pinigų sumą arba statomi įmonės jėgomis, perkant statybines medžiagas, samdant darbininkus arba specializuotas statybos įmones ir pan. Jei įsigyjami jau užbaigti pasatai, tai jų įsigijimo vertę sudarys pirkimo - pardavimo sutartyje numatyta kaina, papildomų darbų, atliekamų prieš pradedant pasatą eksploatuoti, vertė ir įvairūs šio turto registravimo mokesčiai.

Trumpalaikis turtas - tai toks turtas, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per santykinai trumpą laikotarpį (vienerius finansinius metus). Per vieną ataskaitinį laikotarpį sunaudojamas turtas laikomas trumpalaikiu, neatsižvelgiant į šio turto kainą. Pavyzdžiui, įrenginiai, skirti perparduoti jais prekiaujančioje firmoje, bus trumpalaikis turtas. Turto priskyrimą trumpalaikiam ar ilgalaikiam lemia įmonės veiklos aplinkybės. Trumpalaikį turtą palyginti greitai galima paversti pinigais jį pardavus, dėl šios priežasties jis laikomas likvides.

Trumpalaikio turto pavyzdžiai:

• Lėšos kasoje ir bankų sąskaitose.
• Terminuoti indeliai ir apyvartiniai vertybiniai popieriai.
• Skolos įmonei.

Lėšos kasoje ir bankų sąskaitose - tai pats likvidžiausias finansinis turtas. Kasoje laikomos palyginti nedidelės pinigų sumos nacionaline valiuta ir užsienio šalių valiuta, reikalingos atsiskaityti su įmonės darbuotojais ir kitiems mokėjimams grynais pinigais. Kasoje gali būti laikomi ir grynųjų pinigų ekvivalentai: pašto ženklai, transporto talonai, loterijos bilietai ir kt. Didžiausią pinigų dalį atsiskaityti su tiekėjais ir kitais subjektais įmonės laiko bankų sąskaitose. Laikinai laisvas lėšas įmonės gali investuoti terminuotus indelius ir apyvartinius vertybinius popierius. Į trumpalaikį turtą įskaitomi terminuoti indeliai bankuose ne ilgesniam kaip vienerių metų laikui.

Apyvartinius vertybinius popierius sudaro trumpiau nei vieneriems metams įsigytos valstybės ir įmonių obligacijos, supirktos nuosavos bei kitų įmonių akcijos, skirtos parduoti, ir kt. Terminuoti indeliai ir apyvartiniai vertybiniai popieriai sudaro trumpalaikes investicijas. Jos teikia įmonei palūkanų ar kitokios formos papildomų pajamų. Šis turtas per palyginti trumpą laiką virsta pinigais. Įmonėje didžiausią debetinių skolų dalį sudaro pirkėjų skolos už jiems parduotas prekes, atliktus darbus bei suteikta paslaugas. Šios skolos susidaro dėl to, kad pirkėjas arba užsakovas atsiskaito už gautas prekes, atliktus darbus ar paslaugas ne iš karto, o po tam tikro laiko. Taip dažniausiai atsitinka dėl to, kad įmonės tarpusavyje atsiskaito per banką, o ne grynais pinigais.

tags: #turta #suklasifikuoti #pagal #paskirti