Gerovės Ekonomikos Teorija: Apžvalga ir Pagrindiniai Aspektai

Geróvės ekonòmikos teòrija, arba kitaip - gerovės ekonomika, yra normatyvinė teorija, nagrinėjanti, kaip turėtų būti tvarkoma ekonominė veikla, kad kuo labiau pakiltų ekonominė gerovė ir kokių sąlygų tam reikia. Ši teorija remiasi vertinamaisiais sprendimais, ką reikėtų gaminti, kaip organizuoti gamybą, ir kaip turėtų būti paskirstomos pajamos bei turtas.

Pareto efektyvumas yra vienas iš pagrindinių gerovės ekonomikos principų.

Gerovės Ekonomikos Teorijos Raida

Gerovės ekonomikos teorijos formavimosi pradžioje (XVIII a. antroje pusėje) A. Smithas ir jo sekėjai teigė, kad siekdamas asmeninės naudos kiekvienas žmogus tuo pat metu tarnauja ir visuomenės interesams. Tai žinoma kaip „nematomosios rankos“ principas. Jie apibūdino gerovės priklausomybę nuo sukuriamo darbo produkto, vartotojų skaičiaus, produkto vartojimo lygio ir vartotojų poreikių atitikties.

Neoklasikinė teorija (A. C. Pigou, M. E. L. Walrasas, C. Mengeris, V. Pareto, W. S. Jevonsas ir kiti) svarbiausia laikė individo gerovę, kurią lemia individo teikiamas pirmumas ir racionalaus pasirinkimo įgyvendinimo sąlygos.

A. C. Pigou Indėlis

A. C. Pigou nacionalines pajamas laikė ir gamybos efektyvumo, ir visuomenės gerovės matu. Jis teigė, kad individualios gerovės samprata apima ne tik iš vartojimo gaunamą naudą, bet ir kitus aspektus, pavyzdžiui, darbo pobūdį, aplinkos sąlygas, santykius su kitais žmonėmis, padėtį visuomenėje, būsto sąlygas, visuomeninę tvarką ir saugumą, laisvalaikio praleidimo formas. Šie vadinamieji išorės efektai vėliau buvo sujungti į gyvenimo kokybės terminą.

A. C. Pigou pabrėžė, kad nacionalinės pajamos negali tiksliai atspindėti visuomenės gerovės, nes realiai veikiantys gerovę išorės efektai dažniausiai neturi piniginės išraiškos, todėl tikrasis gerovės lygis gali kilti nekylant kiekybiškai išreiškiamai gerovei.

Remdamasis mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu, jis iškėlė mintį, kad perdavus dalį turtingųjų pajamų vargšams, bendra gerovė pakils.

Pasiūlos ir paklausos pusiausvyra yra svarbus ekonomikos modelis, naudojamas gerovės analizei.

Individualios ir Visuomeninės Gerovės Santykis

Individualios ir visuomeninės gerovės santykio problemą nagrinėjo Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistai A. Bergsonas, K. J. Arrow, P. A. Samuelsonas ir kiti.

A. Bergsonas pateikė socialinės gerovės funkciją, išreikšdamas gerovės priklausomybę nuo ekonomiką ir gyvenimo kokybę lemiančių veiksnių. Ši funkcija remiasi vertinamaisiais sprendimais, kurie gali būti suformuluoti kokios nors aukščiausios autoritetingos institucijos.

Jo teorija rėmėsi P. A. Samuelsonas, teigdamas, kad gerovės funkcija nerodo būtinybės pasirinkti vieną iš galimų visuomenės būsenų, bet rodo vienos situacijos pirmumą prieš kitas.

K. J. Arrow abejojo, ar įmanoma nuosekliai ir neprieštaringai išdėstyti visuomenės teikiamus pirmumus. Jo nuomone, visuomeniniams sprendimams priimti reikia pastovios pirmumų ir visuomenei žinomų alternatyvų pasirinkimo sistemos. Viena iš šių sąlygų visada pažeidžiama.

Šiuolaikiniai Gerovės Ekonomikos Aspektai

XX a. paskutiniais dešimtmečiais daugelis ekonomistų gerovės problemą nagrinėjo dviem pagrindiniais aspektais: papildydami individualios gerovės sampratą gyvenimo kokybės kriterijais (įvairiose šalyse jų skiriama nuo 5 iki 35) ir nagrinėdami gerovės realizavimo mechanizmus.

J. M. Buchananas teigė būtinumą atsižvelgti į tai, kad individai rūpinimąsi savo interesais perduoda organizuotoms grupėms, kurios savo ruožtu per valstybės aparatą šiuos interesus siekia primesti kitai visuomenės daliai.

Ekonomikos Ciklai ir Vartotojų Elgsena

Istorija yra politinė-ekonominė raida ir jos įtaka finansinėms rinkoms. Ekonomika veikia kaip svertų sistema, kur pajudinus vieną svirtelę sujuda visas mechanizmas, o galutinė įtaka yra ganėtinai sunkiai prognozuojama, nes įtakos santykis tarp atskirų ekonomikos svertų keičiasi laike. Skirtingais laiko momentais atlikus tą patį veiksmą, gaunami skirtingi rezultatai.

Ekonomika ilgalaikėje perspektyvoje auga dėl demografinių priežasčių, t. y. gyventojų prieaugio, bei technologinių atradimų, kurie įgalina dirbti efektyviau. BVP yra suma visų šalyje gautų atlyginimų, įmonių pelnų, palūkanų ir sumokėtų mokesčių bei įrangos nusidėvėjimo, jeigu skaičiuosime per pajamų prizmę. BVP galima apskaičiuoti ir per išlaidų prizmę arba suvartojimą - tai suma visų gyventojų ir valstybės išlaidų bei padarytų investicijų į pastatus, įrengimus ar infrastruktūrą, plius prekybos su užsieniu balansas.

Pagrindinis ekonomikos variklis ir silpniausioji ekonomikos dalis yra vartotojas, kuris uždaro visą ekonominę grandinę. Dėl vartotojo nuotaikų nepastovumo ekonomika linkusi keisti savo vystymosi greitį nuo greito bėgimo iki visiškos stagnacijos, priklausomai nuo žmogiškos psichologijos perdėto optimizmo pakilimo laikotarpiais ir perdėto pesimizmo nuosmukio metu.

Ekonominio Ciklo Fazės

Ekonominį ciklą galima suskirstyti į keturias fazes:

• Ankstyvasis pakilimas (pavasaris)
• Klestėjimas (vasara)
• Ankstyvoji recesija (ruduo)
• Recesija (žiema)

Ankstyvasis atsigavimas yra pereinamasis, kuomet jau pastebime optimizmo daigelius, bet dar daug kur tvyro įšalas. Augimas dar artimas nuliui, bet jau tampa teigiamas, nes neženklūs atsigavimai yra gesinami vis dar nesibaigiančių bankrotų, tačiau bedarbių skaičius nustoja augęs ir palengva pradeda mažėti, vartotojų pasitikėjimo rodiklis pradeda neženkliai augti.

Gerėjant vartotojų lūkesčiams palengva atsigauna būtiniausių ir mažiau būtinų prekių paklausa. Paklausai atsigaunant mažmenininkams ir gamintojams reikia naujų darbuotojų, o šie nauji darbuotojai papildo vartotojų gretas, nes jie jaučiasi patikimiau dėl savo ateities.

Taip pamažu pradeda įsisukti ekonomikos mašina, darbuotojai turintys darbą ir besijaučiantys geriau dėl savo ateities kreipiasi į bankus dėl paskolų, ir jeigu bankai yra pakankamai sveiki, pramoninkai ir paslaugų sferos verslininkai matydami teigiamas augimo tendencijas kreipiasi į bankus dėl paskolų plėtrai.

Paprastai klestėjimo fazė yra nestabili būsena - joje ekonomikai išsilaikyti yra labai sunku, nes augimo tempas aplenkia gyventojų prieaugio ir produktyvumo didėjimą. Labai dažnai vyriausybė papila žibalo į ugnį vystydama savo „genialius“ plėtros projektus tam, kad bet kokia kaina išlaikytų biudžeto trūkumą (deficitą).

Dėl to atlyginimai ir kainos pradeda augti, kas ekonomikoje vadinama infliacija. Ji pradeda reikštis nedarbo lygiui nukritus žemiau 5 - 6 proc. Ženkliai pakilus palūkanoms dalis investicinių projektų tampa nepelningi ir materialinės investicijos pradeda slopti tuo pačiu mažindamos BVP augimą.

Stojant paklausai verslininkai dar labiau pradeda stabdyti plėtrą ir pradeda atleidinėti darbuotojus. Prasidėjus atleidimams vartotojų pasitikėjimas staiga smunka ir ekonomika pereina i sekančią lėtėjimo fazę - ankstyvąją recesiją.

Ankstyvojoje recesijoje infliacija palengva pradeda mažėti, atleidimai intensyvėja, krenta gamybos apimtys, o gamintojų atsargos sandėliuose auga, naujos statybos beveik sustoja. Tie bankai, kurie drąsiausiai dalijo kreditus bumo laikotarpiu susiduria su sunkumais. Prasideda bankų griūtis.

Na ir aišku taip ateina ekonominė žiema - recesija, kuomet ekonomika ženkliai traukiasi. Ekonomikos susitraukimas priklauso nuo to, kiek ji buvo aplenkusi natūralaus vystymosi tempą. Jeigu šis procesas užsitęsia, recesija gali pereiti į depresiją.

Visi šie skirstymai yra sąlyginiai, nes ekonomikoje labai sunku tiksliai apibrėžti, kada prasideda viena ekonomikos fazė ir kada pereinama į kitą. Be to, nors ir istorija kartojasi tačiau kiekvieną kartą kitaip - kritimo dydis ir greitis būna skirtingi kaip ir atsigavimo laikas.

Mokslininkų skaičiavimais recesijos trunka apie 15% laiko (pokariniu laikotarpiu).

Visi šie procesai veikia finansų rinkas, tiksliau jie paveikia žmones, kurie priima investicinius sprendimus parduoti ar pirkti ir šie sprendimai atsispindi finansų rinkose.

tags: #turtas #kaip #ekonomine #kategorija