Kalba yra kiekvienos tautos siela, kuri įsikūnija ir reiškiasi raštijoje, literatūroje, o pirmiausia gyvame tos kalbos vartojime. Nejučia prisimename tuos nutautėjusius XIX amžiaus lietuvius, kurie nesuprato „litvomanų“, taip atkakliai pabrėžusių, jog reikia mokėti, visuotinai vartoti ir turtinti savo tautos kalbą.
Pramokti lotynų kalbos ar bent ją gerbti mus turėtų paskatinti natūralus katalikiškas „patriotizmas“: turime būti savo šeimos, giminės, regiono, tautos, bet ir Christianitas, krikščionijos, bei jos vakarinės, lotyniškosios dalies („Europos“ katalikiškąja prasme) patriotais. Tai ypač aktualu šiandien, kai vėl iškyla religija paremtos civilizacijos, kultūrinės erdvės reikšmė.
Bažnytinės kalbos
Katalikų Bažnyčioje iki modernistinių Vatikano II Susirinkimo reformų teisėtai gyvavo apie 10 taip vadinamų „bažnytinių kalbų“: lotynų, graikų, sirų, bažnytinė slavų, koptų, etiopų, gruzinų, armėnų, rumunų, arabų. Kiekviena vietinė Bažnyčia turi savo tradicinę bažnytinę kalbą, kuri dažniausiai sutampa su jos liturgijos kalba. Bažnytinė kalba naudojama visuose oficialiuose mokymo ir teisės dokumentuose, susirinkimuose, teologiniuose raštuose, studijose ir t. t.
Visos šios kalbos (išskyrus rumunų ir arabų) yra „mirusios“, t. y. senovinės, liaudies nebevartojamos. Tai istoriškai susiję su krikščionybės plitimu ir milžiniška tradicijos reikšme Bažnyčioje. Dauguma į Kristaus tikėjimą atverstų tautų dar neturėjo išvystytos literatūrinės kalbos, tinkamos teologijai ir kultui. Net ir tokiai kalbai susiformavus, šios tautos iš pagarbos tradicijai išlaikė tą kalbą ir apeigas, kurias gavo savo krikšto metu.
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus sakė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 15, 24), todėl naudojo dvi kalbas: dalyvaudamas Jeruzalės šventyklos arba sinagogos pamaldose bei cituodamas Senąjį Testamentą - kultinę hebrajų, o kasdienėje vartosenoje ir skelbdamas Evangeliją - aramėjų kalbą, kurią žydai atsinešė iš Babilonijos tremties. Gali būti, kad Jėzus yra kalbėjęs ir lotyniškai: tikėtina, kad šimtininkas Kafarnaume kreipėsi į jį savo kalba: „Domine, non sum dignus...“ (Lk 7, 6) ir Jėzus jam taip pat atsakė.
Piloto padarytas užrašas „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“, pritvirtintas prie Išganytojo kryžiaus, buvo parašytas „hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai“ (Jn 19, 20). Bažnyčia nuo seno laikė tai ypatingu, Apvaizdos nustatytu šių trijų kalbų iškėlimu, pašventinimu, paskyrimu tarnauti tos kryžiaus aukos kasdieniam atnaujinimui šv. Mišiose. Iš tiesų, pirmuosius tris Bažnyčios amžius liturginėmis buvo tik šios trys kalbos.
Pagrindinės Šv. Rašto kalbos
- Senasis Testamentas parašytas hebrajiškai (ir aramėjiškai).
- Seniausias ir iki šiol Rytuose vartojamas ST vertimas („Septuaginta“, LXX) bei visas Naujasis Testamentas yra graikų kalba.
- Vakarų Bažnyčios oficialus Biblijos vertimas yra lotyniškoji šv. Jeronimo Vulgata.
Kadangi Pilotas tikriausiai buvo pramokęs ne biblinės hebrajų, o kasdieniuose reikaluose svarbios aramėjų kalbos, galima spėti, kad pirmoji kryžiaus lentelės kalba buvusi aramėjų, o ne „hebrajų“. Manoma, kad Viešpats prieš savo kančią Senojo Testamento paschos apeigas atliko, kaip įprasta, hebrajų kalba, o Naujojo Testamento Paskutinėje vakarienėje, įsteigdamas šv. Eucharistiją, kalbėjo aramėjiškai.
Apaštalai ir pirmieji krikščionys greitai nustojo dalyvauti šventyklos ir sinagogos apeigose, seniausia apaštalų liturgija Jeruzalėje tikrai vyko aramėjiškai, gal dar kurį laiką giedant hebrajiškas psalmes. Aramėjiškai tikriausiai buvo parašyta ir apie 50-60 m. po Kr. atsiradusi pirmykštė Evangelija pagal Matą. Taigi ST hebrajų kalba sąmoningai nepaversta NT liturgine kalba, siekiant pabrėžti radikalų perėjimą iš Senojo į Naująjį Testamentą.
Krikščionių liturgija iš pat pradžių buvo iškilmingas kultas, kurį skubėta papuošti įvairiomis apeigomis, maldomis, šventais indais ir rūbais, todėl jai buvo skirta ir sava kalba. Liturgijoje vartota aramėjų kalba greitai virto liturgine sirų kalba, skirtinga nuo kasdienės.
Antroji seniausia bažnytinė ir liturginė kalba yra graikų, kurią daugiausia naudoja schizmatikai graikai stačiatikiai ir tik nedidelės katalikų unitų grupės. Helenistinė graikų kalba, vadinama koine (gerokai skirtinga nuo klasikinės), buvo visuotinai žinoma tuose kraštuose, į kuriuos keliavo apaštalai, todėl ja parašytas visas Naujasis Testamentas, ji tapo liturgijos kalba.
Įdomu, kad seniausia Romos miesto liturgija buvo graikiška, o ne lotyniška. Pauliaus laiškas Romiečiams ir Evangelija pagal Morkų, kuri remiasi apaštalo Petro mokymu Romoje, parašyti graikiškai; seniausi katakombų įrašai graikiški; šv. popiežius Klemesas Romietis, Romoje gyvenę Justinas, Hermas, Tatianas savo veikalus rašė graikiškai.
Tik palaipsniui, III-IV a. bėgyje, buvo įvesta lotynų kalba, paskutiniai liudijimai apie graikų kalbos naudojimą Romos liturgijoje yra iš IV a. Šis kalbos pakeitimas Romoje yra mėgstamas šiuolaikinių reformatorių argumentas: štai, popiežiai atsižvelgė į tai, kad ėmė vyrauti lotyniškai kalbantys tikintieji, ir nepabijojo įvesti jų gimtąją kalbą.
Lotynų - trečioji iš seniausių Bažnyčios kalbų - nuo pat pradžių imta naudoti liturgijoje visose Imperijos provincijose, kur vyravo romėnai: Italijoje (išskyrus Romą, kur gyveno ypač daug išsilavinusių, kultūrinę graikų kalbą mokančių romėnų, taip pat graikų ir žydų helenistų), Ispanijoje, Šiaurės Afrikoje, Galijoje, Britanijoje.
IV a. liturgijos bibliniai tekstai jau buvo visuotinai imami iš senojo lotyniško vertimo, dabar vadinamo Vetus Latina. Taigi lotyniška liturgija kiek „vėlavo“ tik dėl to, kad jai dar kurį laiką trūko Šv. Rašto tekstų - graikai jau seniai turėjo LXX ir NT originalą. Todėl galime teigti, kad Romoje ne „liaudies kalba“ pakeitė liturginę, o viena besiformuojanti liturginė kalba pakeitė kitą liturginę kalbą.
Savo ruožtu Konstantinopolyje iki pat IX a. 383-405 m. Bažnyčios mokytojas šv. Jeronimas popiežiaus Damazo nurodymu atliko NT bei Psalmyno vertimų reviziją (kuri greitai perimta Romoje, bet tik po ilgo priešinimosi Afrikoje) bei naują daugumos ST knygų vertimą. Ši šv. Jeronimo Biblija, viduramžiais pavadinta Vulgata, buvo Tridento Susirinkimo kanonizuota kaip oficialus Katalikų Bažnyčios Šv. Rašto tekstas.
Bažnytinė lotynų kalba iš pat pradžių ėmė tolti nuo to meto šnekamosios vad. vulgariosios lotynų kalbos. Jai ypatingą atspalvį suteikė senieji Bažnyčios tėvai šv. Leonas Didysis, šv. Ambraziejus, šv. Augustinas, ji vystėsi tiek viduramžiais, tiek ir vėlesniais laikais.
Panašus liturginės kalbos formavimasis įvyko ir tose tautose, kurios greitai po krikščionybės priėmimo sugebėjo atlikti Šv. Rašto vertimus į savo kalbą. Taip V a. bėgyje atsirado koptų (iš senovės egiptiečių), etiopų, armėnų ir gruzinų liturginės kalbos, kurios greitai nutolo nuo šnekamųjų kalbų ir yra nebesuprantamos paprastiems tikintiesiems.
Kitas mėgstamas liturgijos reformatorių pavyzdys - apie 880 m. šventųjų Kirilo ir Metodijaus įvesta visai nauja bažnytinė slavų kalba, besiremianti sen. bulgarų ar moravų kalbų dialektais. Žinoma, popiežiai palaimino tokį žingsnį, norėdami patraukti naujai atsivertusias slavų tautas prie Apaštalų Sosto - tai buvo išimtinė nuolaida, padaryta dėl „konkurencinės kovos“ su vis labiau į schizmą linkstančiu Konstantinopoliu.
Nuo IV a. lotynų kalba yra Apaštalų Sosto ir visos Vakarų Bažnyčios bažnytinė kalba. Šią kalbą noriai perėmė visos iš Romos pasiųstų misionierių atverstos tautos Vakarų ir Centrinėje Europoje. Po nelemtos didžiosios Rytų schizmos 1054 m. ji liko pagrindine katalikų liturgine kalba - iki pat II Vatikano ja aukojamose šv. Mišiose dalyvavo ir ja meldėsi 97% katalikų.
Todėl popiežiai atkakliai gynė lotynų kalbą ir tik labai retais atvejais sutikdavo su liaudyje vartojamų kalbų (lot. lingua vulgaris) įsileidimu į liturgines apeigas. (Liturginės apeigos yra šv. Mišios, Brevijoriaus malda, sakramentų teikimo ritualai bei kitos ceremonijos, kurių tekstai yra Pontifikale ir Apeigyne.) Netgi svarbesnėse neliturginėse apeigose (pvz., Švč. Sakramento adoracijoje) buvo skatinamas lotynų kalbos vartojimas, bent jau dvasininkai ir vienuoliai daugelį privačių neliturginių maldų (pvz., Rožančių) kalbėdavo lotyniškai.
Lotynų kalbos vartojimas, žinoma, nėra dogma. Bet jis yra lyg lakmuso popierėlis, leidžiantis bemat pažinti eretišką, nekatalikišką dvasią. Visi be išimties viduramžių ir naujųjų laikų eretikai jautė tikrą neapykantą viskam, kas lotyniška, „konstantiniška“, susiję su Romos popiežių dvasine ir žemiškąja valdžia.
Lotynų kalbos nekentė XVII-XIX a. Prancūzijos jansenistai, XVIII-XIX a. racionalistine švietimo dvasia persiėmę vad. „liberalieji katalikai“ ir galiausiai XX a. modernistai. Lotynų kalba buvo amžinas „apšviestojo“ absoliutizmo ir visokio plauko nacionalizmų priešas. Prisiminkim, kad vienas iš liturginio judėjimo pionierių, ypač skatinęs vokiečių kalbos įvedimą į liturgiją, austras Piusas Parschas (1884-1954) priklausė nacionalsocializmą remiančiai kunigų organizacijai.
Matome, kad Susirinkimas pabrėžia savo pagarbą Rytų ritualams, kurių liturginės kalbos daug artimesnės liaudies kalbai, be to, atrodo, jog neatmeta galimybės, kad tam tikros Mišių dalys būtų laikomos liaudies kalba. Tačiau po Susirinkimo Bažnyčioje įsibėgėjo tikroji reforma, t. y. visų katalikybės aspektų sustiprinimas ir iškėlimas, todėl lotynų kalba imta dar labiau vertinti, ir niekas nejautė poreikio, pvz., Mišių skaitinius skaityti šnekamosiomis kalbomis.
Susirinkimo tėvams atrodė, kad pakankamo šv. Mišių apeigų supratimo tikintieji gali pasiekti klausydami paa...
Thomo Manno ryšys su Lietuva ir Nida
Thomas Mannas (1875-1955) - vienas iškiliausių XX a. Vokietijos rašytojų, kurio kūryba padarė reikšmingą poveikį Europos literatūrai. Jo tekstuose susipina psichologinis gylis, intelektualumas, ironija ir filosofinės įžvalgos. 2025 metais sukanka 150 metų nuo jo gimimo - šia proga kviečiame iš naujo pažvelgti į jo gyvenimą, literatūrinį palikimą ir ypatingą ryšį su Lietuva, o konkrečiau - su Nida.
1929 m. lankydamasis Rytų Prūsijoje, Mannas atrado Nidą - tada dar menkai žinomą, bet itin vaizdingą ir ramią vietovę. Sužavėtas Kuršių nerijos gamta, kopomis ir marių peizažais, nusprendė pasistatyti šeimos vasarnamį. Šis namas, kurį suprojektavo architektas Herbertas Reissmannas, buvo pastatytas 1930 m. Nidoje Mannas dirbo prie vieno iš didžiausių savo projektų - romanų ciklo „Juozapas ir jo broliai“. Rami, izoliuota aplinka padėjo susikaupti ir rašyti.
Deja, politinė situacija netrukus privertė Manną palikti ir Nidą. 1933 m. atėjęs į valdžią nacistinis režimas tapo tiesiogine grėsme rašytojui ir jo šeimai.
Žymiausi Thomo Manno kūriniai
- Budenbrokai (1901) - šeimos saga, pasakojanti apie Liubeko pirklių šeimos žlugimą.
- Mirtis Venecijoje (1912) - trumpa, bet simbolių turtinga novelė apie senstantį rašytoją, kurį užvaldo estetinė aistra jaunam vaikinui.
- Užburtas kalnas (1924) - filosofinis romanas apie Hansą Kastorpą, septynerius metus praleidusį Šveicarijos sanatorijoje.
- Mario ir magas (1930) - politinė alegorija, kurioje magas simbolizuoja autoritarinį manipuliatorių.
- Avantiūristo Felikso Krulio prisipažinimai (1954, nebaigtas) - žaisminga, satyrinė gyvenimo istorija apie charizmatišką melagį.
Rašytojo literatūrinis palikimas - tai tiltas tarp klasikinių tradicijų ir modernizmo. Manno ryšys su Nida išskirtinis - tai vienas nedaugelio atvejų, kai pasaulinio lygio kūrėjas turėjo tiesioginį ryšį su Lietuva. O jo ryšys su Nida mums primena, kad net mažas pasaulio kampelis gali tapti didžio žmogaus istorijos dalimi.
Thomas Mannas - rašytojas, moralinis autoritetas, intelektualas, mąstytojas.