Bohumilo Hrabalo (1914-1997) kūryba Lietuvoje beveik nežinoma: 2003 m. išleistas apysakų ir apsakymų rinkinys „Pernelyg triukšminga vienatvė“ ir dukart išverstas kažkodėl skirtingai pavadintas romanas: 1989 m. - „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ ir 2024 m. „Aš patarnavau Anglijos karaliui“.
Manifestu tapo novelių filmas „Perliukai dugne“ („Perličky na dně“, 1965), kurio pagrindu paimta debiutinė Bohumilo Hrabalo apsakymų knyga „Perliukas dugne“ („Perlička na dně“, 1963).
Toks groteskiškas nesusipratimas patiktų rašytojui, mėgusiam fiksuoti keistus ir linksmus žmonių gyvenimo nutikimus.
Po 1968-ųjų Varšuvos sutarties šalių invazijos į Čekoslovakiją Hrabalui buvo uždrausta spausdintis, jo knygos išimtos iš bibliotekų ir knygynų, bet po kelerių metų jis vėl buvo spausdinamas ir oficialiai (tad buvo kaltinamas kolaboravimu), ir pogrindyje arba užsienyje.
Regis, jau tada Milanas Kundera aiškino, kad jei kada Čekija ir patrauks užsienio dėmesį, tai tik tuo, kad joje gyveno ir kūrė Hrabalas.
Nežinau, ar ši pranašystė išsipildė, bet į Prahą atvykę rašytojo gerbėjai gali rasti ekskursijų po jo mėgtas aludes ir restoranus ar knygose aprašytą miesto dalį.
Hrabalas gimė Brno, buvo pavainikis. Iš pradžių berniuką augino seneliai. Kai motina ištekėjo, vaikas atsidūrė Nimburke, apie 45 kilometrus į rytus nuo Prahos. Patėvis čia buvo alaus daryklos valdytojas.
Malonumą rašyti Hrabalas pajuto dar paauglystėje. Prieš karą jis studijavo filosofiją ir literatūrą, po karo - teisę Prahos universitete.
Antrojo pasaulinio karo metais ir jam pasibaigus išbandė daugybę darbų - dirbo geležinkelio reguliuotoju, valdininku, draudimo agentu, komivojažieriumi, makulatūros pakuotoju (apie tai tragiškoji „Pernelyg triukšminga vienatvė“), mašinistu teatre ir net Kladno plieno gamykloje.
Savo antruoju universitetu Hrabalas vadino dėdės Kalėdų proga padovanotą knygą - François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“.
Pokario metais jis keliskart bandė išleisti eilėraščių ir apsakymų knygas, bet atsidūrė tarp draudžiamų literatų, tad literatūroje debiutavo 1963-iaisiais, jau brandaus amžiaus.
Rašytojas niekad neslėpė savo alkoholizmo ir meilės katėms - gyvenimo pabaigoje jo name Kerske netoli Prahos glaudėsi ir veisėsi daugybė šių benamių gyvūnų.
Hrabalo biografas ir vertėjas Aleksandras Kaczorowskis rašė: „Tam tikra prasme, jis visą gyvenimą nedarė nieko kito, kaip tik įrodinėjo visiems aplinkui, kad iš tikrųjų yra idiotas, ir viskas jam pavyksta atsitiktinai. Kai kurie tuo net tikėjo.
Jis buvo kamufliažo meistras - ir gal todėl gyvenimo pabaigoje taip desperatiškai bandė atsikratyti paties susikurto simpatiško pasakotojo, nekenksmingo prasimanėlio įvaizdžio.
Ar jam tai pavyko? Galima tuo abejoti, prisimenant, kad savižudiška jo mirtis kartais vis dar pristatoma kaip nelaimingas suvaikėjusio senelio, norėjusio pamaitinti balandžius, atsitikimas.
Hrabalas niekad neslėpė kūrybos autobiografiškumo ir 1984 m. Hájenkos restorane įvykusiame pokalbyje su skaitytojais („Beseda v restauraci Hájenka“) sakė, kad rašytoju tapo, nes, matyt, turi įgimtą savybę žavėtis matomu pasauliu: „Žavėtis tuo, kas mus supa, savimi, tuo, kad žmogus rado laiko ir apsižvalgė aplinkui, ir pastebėjo, kad gamta, žmonės, jų likimai ir visas matomas pasaulis savaip nuostabūs ir išskirtiniai, net jei yra banalūs.“
Tame pačiame susitikime jis pabrėžė, kad „greičiau esu užrašinėtojas nei rašytojas. Trumpai tariant, užrašinėtojas viso to žavaus ir įdomaus, ką išgirdau ir įsiminiau, nes jei kas man kavinėje pasakojo ką nors žavaus, tada pirkdavau jam alaus, na, ir jis man parduodavo kokią nors savo gyvenimo istorėlę. Taip su manim būna. Esu užrašinėtojas, bet mano sumanymų tiekėja visada buvo vaizduotė.
Hrabalo stilius unikalus. Dar jaunystėje rašytoją sužavėjo siurrealizmas, juolab čekų siurrealizmas - neįtikėtinas reiškinys.
Esė „Iš užrašinėtojo užrašų“ („Ze zápisníku zapisovatele“) jis prisimena susižavėjimą dada judėjimu.
Hrabalas mėgo kontrastus, groteską, siurrealistines detales, personažo vidinį monologą, jo kūriniuose susilieja esė ir refleksijos apie kūrybą elementai, kartojasi tie patys motyvai ir realūs, tik suliteratūrinti personažai - tėvai, dėdė Pepinas, Pipse vadinta žmona Eliška, bet kartu tai labai tikslus, net dokumentiškas tikrovės aprašymas bei tą aprašymą atitinkantis turtingas žodynas.
Tačiau išeities taškas paprastai yra tikras įvykis. Jo tekstai kartais lyg palimpsestas: egzistuoja trys „Pernelyg triukšmingos vienatvės“ („Příliš hlučná samota“) versijos - pirmoji buvo lyg poema su prozos elementais, antroji jau rašyta proza, bet Prahos dialektu, trečiasis variantas, datuojamas 1976-ųjų liepa, parašytas literatūrine kalba, bet išsaugoti poetinis sakinio ritmas ir skyryba.
Literatūrologai tvirtina, kad Hrabalas kūrybiškai išnaudoja vadinamosios kavinėje papasakotos istorijos žanrą (hospodská historka), pasižymintį spontaniška, šnekamąja kalba.
Kino ir literatūros santykių klausimas iškyla iškart, kai pradedama kalbėti apie garsių kūrinių ekranizacijas, bet reikėjo dešimtmečių, kad ir rašytojai, ir kinematografininkai, ir žiūrovai suprastų, jog filmas nėra tik knygos iliustracija.
Dauguma Hrabalo knygų sulaukė ekranizacijų ir teatro bei televizijos spektaklių, jis pats parašė ne vieną scenarijų ir, regis, nenusivylė kinu.
Hrabalas mėgo Charlie Chapliną, nebylias amerikiečių komedijas, kurias žiūrėjo jaunystėje. Pasak Kaczorowskio, kinas, be abejo, buvo vienas svarbiausių jo įkvėpimo šaltinių. Ko gero, Hrabalas priklausė pirmajai literatūros kūrėjų kartai, kuriems itin svarbi buvo kino vaizduotė. Kinas išmoko stebėti pasaulį.
Hrabalas - idealus stebėtojas, sugebantis iš kelių žodžių, menkų detalių, gestų, žvilgsnių atkurti žmonių dramas, neišsakytas viltis ir jausmus.
Žiūrint pagal jo kūrinius sukurtus filmus, tie iš pirmo žvilgsnio kasdieniški veiksmai, reakcijos ar daiktai įgyja naują išmatavimą - kartu su personažais tampa matomais gyvenimo teatro aktoriais.
Todėl nedrįsčiau pritarti jo kūrybos žinovams, esą Hrabalo knygų neįmanoma ekranizuoti, nebent visiškai jas supaprastinus. Pagal Hrabalą sukurtų filmų ir spektaklių autoriai dažnai sugeba išsaugoti rašytojo intonaciją ir mintis.
Stanislava Přadná, Zdena Škapová, Jiří Cieslaras knygoje „Kasdienybės deimantai: 7-ojo dešimtmečio čekų ir slovakų kinas. Naujosios bangos skyriai“ („Démanty všednosti: Český a slovenský film 60. let: Kapitoly o nové vlně“, 2002) pabrėžė, kad Hrabalas jauniems kūrėjams buvo nepaprastai svarbus, nes „pasirodė literatūros dangaus zenite tada, kai mūsų kine ėmė rastis nauji horizontai.
Tada Hrabalas buvo daugiau nei „tik“ literatas, jis tapo dvasiniu pavyzdžiu, rodančiu naują požiūrį į žmogų, labai žmogišką, neapsunkintą aprioriškų tezių.
Būtent jis atkreipė savo kupiną supratimo dėmesį į įvairaus pobūdžio autsaiderius, nuo kurių bejėgiškai nusisukdavo bet kokia, net komunistinė ideologija, nerandanti galimybės juos „perauklėti“ ar būdo kitaip išnaudoti šį visiškai asocialų tipą propagandos tikslams.
Penkias „Perliukų dugne“ noveles, kurių herojais tapo tarptautinių motociklų lenktynių sirgaliai, prasimanytas legendas apie save vienas kitam ligoninėje pasakojantys senukai, Prahos baro lankytojai, savamokslis dailininkas primityvistas, pas kurį apsilanko draudikai, ir čigonaitę pamilęs naivus jaunuolis, kūrė skirtingi režisieriai - netrukus svarbiausiu Hrabalo ekranizuotoju tapęs Jiří Menzelis, Janas Němecas, Evaldas Schormas, Věra Chytilová ir Jaromilas Jirešas.
Jų likimai susiklostė skirtingai, bet visi tapo pripažintais klasikais. Kiekvienas šių režisierių siekė perteikti Hrabalo pasaulio suvokimą, naudodamasis tuo, iš ko susideda jo proza.
Noveles filmavo operatorius Jaroslavas Kučera, kuriam ir teko užduotis išsaugoti vizualinį „Perliukų dugne“ vientisumą.
Scenarijus rašė ir režisieriai, ir Hrabalas, pats pasirodęs ne viename epizode. „Perliukai dugne“ - iš tų filmų, kuriuos įdomu analizuoti, nes kiekvieną kartą, kai žiūri, pasakojimo paraštėse atsiranda vis naujų interpretacijų.
Chytilová realistiškai rodo kasdienišką tikrovę - vieno vakaro įvykius savitarnos bare, virš jo bei aplink jį - ir kartu panardina į siurrealistišką, groteskišką, savaip poetišką filmo atmosferą.
Vakaras bare klostosi įprastai, kol duris į kiemą atidariusi bufetininkė pamato už jų lyg danguje pakibusias negyvėlės kojas. Kviečiama policija, mirusioji pernešama į tarnybines patalpas, paguldoma ant stalo, o viduje likę lankytojai pasakoja savo istorijas.
Jaunas menininku pasivadinęs vyras klausinėja, ar kas nematė jo dingusios merginos. Jis pasakoja, kaip jie susipažino, kai rūsyje su draugais mokėsi daryti pomirtines kaukes, kaip abu skursta ir todėl ji siūlo nusižudyti kartu.
Už baro langų susirinkę „žiūrovai“ stengiasi pamatyti, kas vyksta viduje. Virš baro vyksta vestuvės ir skamba užstalės dainos. Jaunoji nusileidžia į barą pasikalbėti su policininku, kuris suėmė jaunąjį, ir provokuoja jį praleisti kartu pirmąją naktį.
Jos baltas nuometas plaikstosi lyg numirėlės vėlė. Ieškantis merginos (matyt, tai ji ir guli ant stalo pagalbinėse patalpose) vyras išsiveža jaunąją motociklu į lietų ir audrą.
Jis plėšo nuometą į skiautes ir jomis pririša nuo vėjo linkstančius medžius. Brėkšta rytas. Chytilová sujungė Hrabalui būdingą folklorišką atmosferą, kai šalia atsiduria lavonas ir gyva jaunoji, ir autentišką rašytojo gyvenimo aplinką.
Novelė filmuota tikrame Prahos bare „Svět“ (jo pavadinimas - pirmojo savininko pavardė), abi bufetininkės taip pat buvo tikros, tarp jų ir ponia Vlaštaková, apie kurią Hrabalas sakė, kad „jos humoras visada buvo geras ir dar geresnis alus“, kadre pasirodo ne vienas „natūrščikas“ ir pats rašytojas, o merginos ieškantį menininką suvaidino artimas Hrabalo draugas Vladimíras Boudnikas (1924-1968).
Tai kultinis, „prakeiktuoju dailininku“ vadintas vienas svarbiausių XX a. čekų kūrėjų, tapęs knygos „Švelnus barbaras“ („Něžný barbar“) herojaus prototipu. Jam skirtą esė „Dendis darbiniais drabužiais“ („Dandy v montérkách“) Hrabalas parašė praėjus pusei metų po jų susitikimo viename Prahos restorane, daug vietos skirdamas ypatingai Boudniko grafikos darbų technikai ir pirmajai parodai darbininkų klube.
Netrukus Chytilová gavo siūlymą perkelti į ekraną Hrabalo knygą „Ypatingieji traukiniai“ („Ostře sledované vlaky“, 1965), bet atsisakė. Aistringas Hrabalo gerbėjas Menzelis sutiko iškart. Filmas „Ypatingieji traukiniai“ buvo jo pilnametražis debiutas, 1968 m. apdovanotas „Oskaru“.
Bent jau man tai iki šiol geriausia Hrabalo ekranizacija - filmas tiksliai perteikia jo prozai būdingą daugiasluoksniškumą, komizmo ir tragizmo samplaiką, išgyvenamos būsenos ir laiko pojūtį.
Ypatingieji traukiniai
Viename interviu Menzelis sakė, kad su Hrabalu bendradarbiauti yra nuostabu: „Darbą prie scenarijaus jis traktuoja kaip naujos knygos rašymą. Tokiu būdu jis tampa filmo stiliaus bendraautoriumi, o man tai svarbiausia. Hrabalas nedalyvauja filmo gamyboje, nors jį kviečiame. Tačiau kartais ateina pažiūrėti, bet yra toks drovus ir nedrąsus, kad jokiais būdais nesikiša nei į mano darbą, nei į aktorių atranką.“
Beje, kai 1989 m. „Ypatingųjų traukinių“ herojus - naivus vaikinas Milošas Hrma (Václav Neckář).
Filmo pradžioje mamos stebimas jis velkasi geležinkelininko uniformą. Tai pirmoji gyvenime Milošo darbo diena. Visi Hrmų šeimos vyrai nemėgo daug dirbti, bet nustebęs Milošo žvilgsnis liudija ką kitą: jo laukia susidūrimas su vis dar nelabai suprantamu pasauliu.
Darbų nedidelėje stotyje nebus daug - net vokiečių kariniai traukiniai čia reti, nors iš visko sprendžiant Antrasis pasaulinis karas artėja prie pabaigos.
„Ypatingieji traukiniai“ - tai ir filmas apie Milošo erotinę iniciaciją, ir apie likimą. Milošui patinka traukinio palydovė Maša, bet pirmoji jų naktis merginą nuvilia, tad Milošas viešbutyje pjaunasi venas. Išgelbėtas jis bando įsiklausyti į gydytojo (pats Menzelis) patarimą rasti patyrusią moterį, bet jo pastangos groteskiškos ir tik sukelia kolegų pasipiktinimą.
Menzelis su malonumu kuria dviprasmiškas erotines scenas. Vienoje jų Milošas prašo pagalbos stoties viršininko žmonos. Rūsyje ji kemša maistą į žąsies kaklą, jos rankos maistą švelniai stumia, masažuodamos ilgą žąsies kaklą. Viršininko žmona užjaučia Milošą, jų pokalbis kelia šypseną, bet kartu jis savaip intymus ir poetiškas.
Bet karo ženklų vis daugėja - iš fronto traukiasi vokiečių kareiviai, kurie ras paguodą sanitariniame vagone, o Milošui teks partizanų užduotis - numesti granatą ant sprogmenis į frontą vežančio traukinio.
Atskira Menzelio „Ypatingųjų traukinių“ linija tapo Milošo kolegos stoties budinčiojo ir mergišiaus Hubičkos nuotykis su nuobodžiaujančia stoties telegrafiste Zdenička. Vėlų vakarą jie nusprendė pažaisti fantais, o ryte merginos motina pamato, kad intymiausios dukters kūno vietos nusėtos stoties antspaudų paliktų žymių. Motina veda ją į teismą, kur liepia teisėjams pademonstruoti, ką padarė netikėlis. Teisėjai nuoširdžiai susidomi, bet negali padėti, nes tai geležinkelio vidaus reikalas. Tyrimas tęsiasi...
Hrabalo erotika neatsiejama ir nuo skausmo, ir nuo grotesko. 1969 m. sukurtuose „Vieversiuose ant siūlų“ („Skřivánci na niti“) yra scena, kai vakare nuskamba kvietimas eiti į kiną. Tai reiškia, kad Kladno metalurgijos gamykloje „perauklėjami“ buržuazijos atstovai eina prie medinės tvoros, už kurios - įkalintų moterų barakai. Pro tvoros plyšius jie žiūri, kaip moterys ruošiasi nakčiai, grožisi nuogais jų kūnais.
„Vieversiai ant siūlų“ 1969-aisiais ekranuose nepasirodė. Po 1968 m. invazijos filmas atsidūrė ant lentynos. Tarptautinė jo premjera įvyko 1991-aisiais Berlyno kino festivalyje ir pelnė „Auksinį lokį“.
Filmas man pasirodė pernelyg švelnus, nes ir Rusijoje, ir kitose sovietų režimą patyrusiose šalyse tada jau buvo sukurta daug drastiškų, juodų filmų apie lagerius ir represijas. „Vieversiai ant siūlų“ perkelia į tą pokario istorijos tarpsnį, kai už geležinės uždangos likusiose šalyse prievarta buvo kuriamos „liaudies demokratijos“, turtingi žmonės, verslininkai ar inteligentai atsidūrė lageriuose arba kalėjimuose, o mene buvo prievarta diegiamas socialistinis realizmas.
Todėl kadre gal net labiau į akis krinta įvairiausi plakatai ir šūkiai, pavyzdžiui „Darbininkų klasė tapo pagrindine valstybės jėga“. Plakatai ryškūs ir savaip siurrealistiški, todėl lyg prieš savo valią praskaidrina aplinką, kurioje priversti dirbti filmo herojai - nesutikęs naikinti buržuazinių knygų, nuolat cituojantis Kantą filosofas (Vlastimil Brodský), buvęs parduotuvės savininkas, saksofonistas, prokuroras, kirpėjas, šeštadienį dirbti atsisakęs religingas jaunutis virėjas...
Moterų brigada taip pat įvairi, bet jos visos nuteistos už tai, kad bandė pabėgti iš pokario Čekoslovakijos. Todėl dirbančias jas nuolat stebi milicininkas.