Kultūros istorikas Eimantas Gudas lengvai galėtų keliauti laiku atgal į epochas, kai Lietuvoje gyveno, veikė ir dirbo karaliai bei didikai. Atrodo, leidėjų iš „Alma litteros“ mintis išleisti knygą visuomenei apie lietuvių didikus pataikė tiesiai į dešimtuką - vos pasirodžiusi kultūros istoriko E. Gudo ir charizmatiškojo ekskursijų gido Donato Jokūbaičio knyga „Mėlynas kraujas“ sulaukė didžiulio susidomėjimo.
„Penkios įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės yra neatsiejama Europos elito epochos dalis“, - teigia kultūros istorikas E. Gudas.
Smalsu sužinoti, kuriam iš Radvilų savo laiškus Prancūzijos karalius Liudvikas XIII pradėdavo kreipiniu „pusbroli“? Kuris iš Chodkevičių laiške žmonai guodėsi: „Prisidariau gėdos valdovo puotoje. Išgėręs trenkiau taurę sau į galvą“? Kuris Lietuvos ir Lenkijos valdovas suėdė Pacų giminę, o kuris iš Sapiegų giminės freskoje „Šv. Kazimiero karsto atidengimas“ Vilniaus katedroje vaizduojamas dar negimęs?
Kultūros istorikas E. Gudas sako, kad net ir dauguma Europos monarchų buvo „smulkesni“ už šios lietuvių etninės kilmės didikus. Radvilos mūsų valstybės istorijoje yra neabejotinai įtakingiausia didikų giminė, kuri net 400 metų išsilaikė politikos, karybos, kultūrinio gyvenimo elite.
Radvilos, tai - Lietuva. Turime giminę, kuri labai svarbi Lietuvos istorijai, kuri išsilaikė ilgai valdančiajame elite. Jie brėžė vidaus ir užsienio politikos kryptis, o giminėje visada buvo asmenų, užimančių aukščiausias pareigas valstybėje. Radvilos buvo Vilniaus vaivados, Vilniaus kaštelionai, LDK didieji etmonai. Jų rankose buvo valstybės administravimas ir kariuomenė.
Dominykas Kustosas, Mikalojaus Radvilos Rudojo portretas (apie 1600 m.). Dominykas Kustosas, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio portretas (apie 1600 m.).
Taip dažnai sau primename, kad esame valstiečių tauta, kad beveik galime tuo patikėti. Nesame tik valstiečių tauta, tikrai! Per amžius lietuvių tauta turėjo ir bajorus, didikus, savąją kraujo aukštuomenę. Didikai atsirado ankstyvosios LDK epochoje visų pirma iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių malonės. Mūsų valdovai kai kuriuos bajorus iš kitų išskirdavo suteikdami jiems aukštas pareigybes, dovanodami žemės valdas, apdalydami dėmesiu ir pasitikėjimu.
Kai kurie didikai Lietuvoje savo įtaka prilygo šalies valdovams. Kaip jie išsikovojo tokias pozicijas - pinigais, gudrumu, manipuliacijomis? Prilygo tik iš dalies, tačiau įtakos valstybėje kai kurios giminės tikrai turėjo itin daug. Tokias pozicijas išsikovojo visų pirma nuopelnais valstybėje, per ankstesnių valdovų malonę. Žinoma, kad jiems netrūko pinigų, gudrumo ir manipuliacijų. Radvilų giminei itin padėjo ir giminės narių tarpusavio solidarumas, ekonominis raštingumas. Tačiau labiausiai išskirčiau monarchų malonės reikšmę.
Tikras Lietuvos šviesulys buvo kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Studijavęs Romoje, Paryžiuje ir Leipcige, jis mecenavo spaustuves, švietimo įstaigas ir Katalikų Bažnyčią, kūrė privačius miestus, daug keliavo, parašė knygą apie kelionę į Šventąją Žemę - savotišką tos epochos bestselerį. Įėjo į geografijos ir kartografijos disciplinų istoriją - likęs garsusis jo 1613 metų LDK žemėlapis. Itin apdairiai valdė savo didžiules žemes, išmanė teisę ir ekonomiką. Evangelikas reformatas buvo ir kunigaikštis Jonušas Radvila (Antrasis ar Jaunesnysis), tačiau jį jau vadinčiau išdaviku. Nes kartu su artimu giminaičiu Boguslavu Radvila pamynė Lietuvos ir Lenkijos, katalikiškų šalių, unijos tradiciją.
LDK laikais moterys daugiausia rūpinosi vaikais, ūkiu ir bažnyčios reikalais. Pilietinių teisių jos iš esmės neturėjo, tačiau kartais darydavo įtaką savo vyrams. Daugiau moterys didikės, ypač Radvilienės, pasižymėjo ekonomikos ir kultūros srityse.
Benedikto Henriko Tiškevičiaus sūnaus Benedikto Vladislovo vestuvės su kunigaikštyte Eleonora Radvilaite, jaunieji. Lentvario dvaro rūmai 1918-1939 m. Grafienės Klementinos Potockos-Tiškevičienės rūmai Vilniuje 1926 m.
Tiškevičių giminės tyrimų ėmiausi todėl, kad jos ankstyvoji, LDK laikų, istorija yra nepelnytai mažiausiai tirta iš didžiųjų LDK giminių. Noriu užpildyti šią spragą, tad universitete kursinį darbą, bakalauro ir magistro darbus skyriau Tiškevičiams, dabar apie jų XVI-XVII amžiaus pirmosios pusės istoriją rašau disertaciją. Tiškevičių giminė mane pakerėjo savo išskirtiniais pakilimais ir nuopuoliais, ryškia mecenatystės tradicija, įdomia ekonomikos strategija ir, žinoma, garsiu vardu.
Radvilų giminei jaučiu didžiausią simpatiją, ši giminė tikrai žavinga, europinio lygmens ir kone visame pasaulyje žinoma. Kad ir kaip būtų gaila, jos išskirtinumo dažnas lietuvis tiesiog nesuvokia. Atsakysiu aiškiai - Lietuvos istorijos beveik nebūtų be Radvilų giminės. Bent jau jos neįsivaizduoju be jos. Kalbant rimčiau, ypač XVI-XVIII amžiuje istorija būtų skurdi be Radvilų. Be Radvilų Lietuva netektų didelės dalies savo pasaulinio žinomumo, ypač praeityje, nes dabar pasaulis Radvilas labiau sieja su Lenkija, o ir visos plejados valstybininkų. Sunku ir išvardyti, kiek netektume neturėdami Radvilų. Jie Lietuvos istorijoje tik nedaug mažiau svarbūs nei visi didieji kunigaikščiai kartu sudėjus.
Pasakysiu atvirai - kiekviena visuomenė turi tokį elitą, kokio ji nusipelnė. Ir nemanau, kad elito sąvoka išsikreipė. Tiesiog dabar gyvename kitokios sanklodos visuomenėje nei feodalizmo epochoje.
Akivaizdžiai tebegyvuoja Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai, Tiškevičiai. Visų šių giminių atstovai daugiau ar mažiau saugo savo giminės vardą, tačiau ne visi tęsia kryptį. Apie Chodkevičių ir net Tiškevičių veiklą žinoma mažiausiai. Sapiegos dar šiek tiek šioje epochoje veikia labdaros ir kultūros srityje, tačiau dauguma šios giminės atstovų yra visiškai nutolę nuo lietuviškojo ir lenkiškojo giminės palikimo. Labiausiai kryptį tęsia Radvilos.
Ši knyga nėra mokslinė monografija, į ją sudėjau žinias, kurias turėjau savo galvoje. Rimtų atradimų esu padaręs kituose savo darbuose.
Aloyzas Misurovičius pagal Napoleoną Ordą. Radvilų pilis Biržuose. Eimanto Gudo asmeninio archyvo nuotrauka
Antanas Oleščinskis, Mykolo Radvilos įžengimas į Romą 1680 m. Eimanto Gudo asmeninio archyvo nuotrauka
„Kelionė į Jeruzalę“, Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Eimanto Gudo asmeninio archyvo nuotrauka
Ne be reikalo kai kurie istorikai ir XVIII a. keliautojai bei Europos visuomenės veikėjai įtarė, kad, pavyzdžiui, Nesvyžiaus, Olykos, Biržų, Dubingių, Slucko kunigaikštis Karolis Stanislovas Radvila „Mielasis Pone“ buvo turtingiausias privatus žemvaldys visoje Europoje. Šią hipotezę reikėtų nuodugniai tikrinti, tačiau tikrai panašu, kad už jį didesnes valdas Europoje turėjo nebent tik monarchai. Atrodo, šio Radvilos žemėvalda siekė 1 mln. ha. Tai tikrai didelis kompleksas ir akivaizdu, kad jo sukaupimo bei išlaikymo kunigaikščių Radvilų rankose istorija itin įdomi.
O štai tarpuvaldžiais Radvilos buvo nekarūnuoti valdovai, nes buvo pirmieji ponų taryboje, vėliau - tarp Abiejų Tautų respublikos senatorių. Turėdami tokią galią, jie elgėsi, kaip dideli Lietuvos patriotai, žiūrėjo valstybės interesų. Didikai gyveno LDK, buvo tos valstybės piliečiai, todėl Lietuva jiems buvo platesnė nei ją dabar suvokiame mes. Lietuva savo namais galėjo laikyti Biržų-Dubingių šakos Radvilos, nes būtent Lietuvoje driekėsi jų žemės. Visgi Radvilos save laikė LDK piliečiais, o po Liublino unijos - Abiejų Tautų respublikos piliečiais. Mes negalime rašyti LDK istorijos be Radvilų, nes jie visur buvo ir ilgai išsilaikė.
Radvilos iškilo dar Vytauto Didžiojo laikais. Buvo tarp svarbių kunigaikščio patarėjų. Nuo to momento prasidėjo jų giminės kelias į viršų. Radvilų protėviai buvo Astikai. Pirmasis minimas Radvilų protėvis - Vilniaus kaštelionas Kristinas Astikas, kuris jau XV a. buvo tarp pirmųjų valstybės asmenų, sugebėjo gauti ir išlaikyti aukštas pozicijas. Kristino Astiko sūnus Radvila Astikaitis pradėjo giminės liniją, kuri gavo jo vardą.
Aukštas pareigas Radvilos gaudavo žaisdami politinius žaidimus, net iki Barboros Radvilaitės santuokos su Žygimantu Augustu ši giminė buvo svarbi, o vėliau dar labiau iškilo. Tiesa, Barborai susiruošus tekėti už karaliaus ji ir visa giminė patyrė didžiulę šmeižto kampaniją. Prieš pat karūnaciją buvo šmeižiama giminė, nes bijota, kad šios vedybos Radvilas padarys itin įtakingais. To labai bijojo lenkų diduomenė ir jų baimės pasitvirtino. Radvila Juodasis, Barboros Radvilaitės pusbrolis, tapo svarbiu Žygimanto Augusto patarėju. Barboros brolis Radvila Rudasis dalijosi medžioklės aistra su karaliumi. Taigi, šie dalykai suartino jaunus žmonės, atsirado bendri politiniai interesai, karalius buvo įtakotas Radvilų ir net Liublino unija buvo „tempiama“ iki paskutinės akimirkos būtent dėl Radvilų.
Radvilų giminė buvo itin gyvybinga, ji išsišakojo į tris šakas. Giminė gyvuoja ir šiandien. Iki XX a. pabaigos Radvilų giminėje gyvi buvo 500 asmenų. Kitos giminės gyvuodavo nuo 150 iki 300 metų, o Radvilas galima sutikti dar ir šiandien. Šie didikai turėjo pačias geriausias gyvenimo sąlygas, kokias tuo metu buvo galima gauti. Pasiekta įtaka, titulai ir postai, jiems padėjo sukaupti socialinį kapitalą, kurio neiššvaistė.
Radvilos vykdė labai apgalvotą giminės strategiją, į užsienį leido mokytis sūnus, siekė, kad jie ten įgytų žinių ir statusą, taptų svarbūs. Radvilos taip pat statėsi rezidencinius rūmus, norėjo išsiskirti iš kitų. Šie didikai vieninteliai Abiejų Tautų respublikoje gavo kunigaikščių titulą nebūdami kilmės kunigaikščiais (turėjo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą). Giminė sumaniai vykdė aristokratinę strategiją, įtvirtino save, kaip didžiūnus. Radvilos niekada nenutraukė ryšių su dvaru, visada buvo aktyvūs politiniame gyvenime ir visos šios pastangos davė rezultatų.
Tam tikru metu savo ir valstybės interesus Radvilos tapatino, nes buvo pasiekę tokį įtakos piką, kad sakydavo „Mes Radvila“, į save kreipdavosi valdovišku trečiuoju asmeniu. Tai patvirtindavo ir konkrečiais darbais, prireikus finansuoti kariuomenę ją savo asmeninėmis lėšomis apmokėdavo būtent Radvilos. Žinoma, niekas nebuvo daroma už dyką, Radvilos kaupė postus, žemes, didino įtaką. Jie turėjo aiškią strategiją, ko nori ir kaip tai pasiekti.
Radvilos pirmieji Abiejų Tautų respublikoje įteisino, kad visa turima žemė, latifundija pereitų tik vyriškajam palikuoniui. Taip buvo sukurtos ordinacijos: Olykos, Nesvyžiaus ordinacijos. Biržų-Dubingių Radvilos taip pat laikėsi tokių principų. Tarkime, kai mirė Trakų kaštelionas Jurgis II Radvila, savo žemes paliko ne seserims, bet pusbroliams. Žemės reiškė galybę.
Radvilos: nuo Dubingių iki Biržų ir Kėdainių | Kultūros vakaras
Santuokos ir Giminės Strategijos
Santuoka tuomet buvo sandoris. Kaip sutuoktinių ieškojo Radvilos? Ar rasti tinkamą partnerį buvo sunku?
Kuo toliau tuo labiau mes tampame panašesni į Radvilas. Daug girdžiu apie vedybas iš išskaičiavimo, vedybines sutartis. Radvilos elgėsi lygiai taip pat, tuomet vedybos buvo ekonominis sandoris. Ieškota stiprių kandidatų. Taip pat buvo svarbu, kad giminė būtų politiškai įtakinga. Šie kriterijai buvo itin svarbūs, ypatingai tiems asmenims, kurie tuokėsi pirmą kartą. Antrosios ir visos kitos santuokos jau buvo ne taip griežtai prižiūrimos, tarkime, našle likusi moteris partnerį galėjo rinktis pati. O štai tekant pirmą kartą mergina buvo visiškai priklausoma nuo tėvų valios. Pasipriešinus tėvų valiai jauni žmonės rizikavo negauti palikimo.
Pagal Lietuvos Statutą „dalis“ vestuvių proga buvo skiriama moteriai ir vyrui. Vyrams buvo skiriama žemė, o moterims pinigai, kitokio pobūdžio kraitis. Pasipriešinus tėvų suruoštai santuokai visa tai galima buvo prarasti. Tokių atvejų - buvo. Buvo tikėta, kad tėvai žino, koks partneris yra geresnis. Surasti tinkamą nebuvo lengva. Reikėjo labai stengtis, ieškoti, tiksliai nurodyti, kiek skirsi kraičio ar žemių.
Vos gimus vaikams ir jei šie išgyvendavo iki 5 metų jie būdavo pažadami. Tėvai sudarydavo sužadėtuvių sutartis su keliais kandidatais. Jurgis Radvila, tarkime, sužadėjo savo dukteris Barborą ir Oną Radvilaites su keliais kandidatais. Tai nebuvo sąžiningas žaidimas, bet tėvas apsidraudė.
Ieškodami nuotakų didikai sekė valdovų madomis, vedybinėje strategijoje ilgą laiką Radvilos rinkosi iš LDK arealo nuotakų. Vos vienas kitas giminės atstovas vedybiniais pančiais susipainiodavo su užsienio piliečiais, tarkime Barboros Radvilaitės teta ištekėjo už Mazovijos kunigaikščio Konrado. Jis buvo Piastų dinastijos atstovas ir tai buvo „didelė“ santuoka. Net Radvilų konkurentai Goštautai pripažino, kad šiems pasisekė, santuoka „kilstelėjo“ jų ranga. Nuo XVI vidurio visoje LDK ėmė ryškėti polonizacijos procesai, Radvilos ėmė dairytis į Lenkiją ir dar giliau į Vakarus.
Radvilų giminėje buvo ir labai garsių santuokų, štai Jonušas I Radvila vedė Hohencolernų dinastijos atstovę Zofiją, Jonušas II Radvila vedė Moldovos valdytojo dukterį Mariją Lupu. Liudvika Karolina Radvilaitė pirmą kartą ištekėjo už Hohencolerno, o antrą kartą už Vitelsbocho dinastijos atstovo. Radvilos ėjo į vakarus ir pareiškė norą ponų tarybose sėdėti su kunigaikščiais, o ne su ponais. Jie save suvokė, kaip Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais, beje, juos tokiais ir laikė, nes leido už Radvilų savo dukteris. Vedybos buvo svarbus apgalvotas žingsnis. Net religiniai skirtumai nebuvo tokie svarbūs, kai buvo kalbama apie gerą, politiškai tinkamą ir ekonomiškai tvirtą santuoką.
Tarp Biržų-Dubingių Radvilų skyrybų nepasitaikė, bet „nuėjimų į šalį“ - taip. Neištikimi buvo tiek vyrai, tiek moterys. Radvila Perkūnas atsiminimuose rašė, kad jaunystėje mėgo šėlti su laisvo elgesio vilnietėmis. Jonušas I Radvila buvo „pasigavęs“ sifilį, Boguslovas Radvila sirgo gonorėja. Visgi į moterų paklydimus žiūrėta rimčiau, yra žinomi keli skandalingi įvykiai.
Laikai, kai gyveno Radvilos buvo gana sunkūs. Daug vaikų - mirdavo, o dinastiją tęsti - reikėjo, postus ir klestėjimą užsitikrinti - taip pat. Kaip jie tai darė? Kaip jiems tai sekėsi?
Su vaikais buvo gana sunki situacija, šeimos gimstamumo neribojo, nes mirtingumo rodiklis buvo labai didelis. Apie 50 proc. vaikų mirdavo iki 5 metų amžiaus. Radvilos labai rūpinosi vaikų fiziniu ir moksliniu auklėjimu. Siekė, kad vaikai taptų lygūs su Europos diduomene, o vėliau - ryšių pagalba Radvilos padėjo vaikams gauti gerus postus, rasti tinkamus vedybų partnerius.
Radvilų šeimos vidutiniškai turėjo nuo 4 iki 9 vaikų, bet išgyvendavo toli gražu ne visi. Pasitaikydavo, kad mirdavo visi šeši šeimos vaikai. Tarkime Kristupas II Radvila turėjo 6 vaikus, išgyveno tik 2. Radvilas kankino tuberkuliozės, anginos, vėjaraupiai. Tokios ligos kai kuriems buvo mirtinos, bet kai kurie sugebėdavo išsiugdyti imunitetą.
Kokiomis ligomis sirgo Radvilos? Nuo ko jie mirdavo, o ką - nugalėdavo? Galima išskirti keturias pagrindines ligų grupes. Pirmiausia tai infekcinės ligos. Radvilos gyveno epidemiologinio perėjimo laikais, kai buvo aukštas gimstamumas ir aukštas mirtingumas. Nuo infekcinių ligų mirė pusė pilnametystės sulaukusių Radvilų, o jei pridėtume dar ir kūdikius skaičius būtų kur kas didesnis. Šie didikai dažniausiai mirdavo nuo gripo, plaučių uždegimų, bet nuo maro - ne.
Radvilos buvo turtingiausi LDK didikai, kaip jie saugojo sveikatą? Ar dažnai prausėsi, mėgo pirtis? Kaip jie rūpinosi savo atžalomis? Jie turėjo galias ir turtus, žinojo, kokie pavojai gresia, todėl rūpinosi savo sveikata ir higiena, kūrė savo medicinos priežiūros sistemą. Radvilos samdėsi pačius geriausius gydytojus, nors pasisamdyti mediką iš užsienio buvo itin sunku. Boguslavas Radvila du metus bandė pasikviesti gydytoją iš Olandijos, bet niekas į LDK nenorėjo važiuoti. Galų gale jam buvo pasakyta, kad mielas kunigaikšti, gal jūs atvykite pats. Tiesa, Radvilos sugebėjo pritraukti pačius geriausius LDK medikus, naudojo visas geriausias priemones, kūrė alchemijos laboratorijas ...
LDK kilmingieji pradėjo naudoti herbus XIV a. pabaigoje. Iki XVII a. II p. Toks herbų jungimo būdas padėdavo ryškiau demonstruoti, iš kokių giminių kilo herbo turėtojas. Visi minėti herbų naudojimo būdai kainavo nemažus pinigus. Taigi šia prestižo išraiškos forma naudojosi tie, kurių kišenė tai leido.
Galima pateikti pasauliečio didiko pavyzdį. 1599 metais Leono Sapiegos ir Elžbietos Radvilaitės vestuvėms sukurtas proginis leidinys - vestuvių epitalamijas. Tokį pat šio asmens herbą galima pamatyti ir 1588 m. III Lietuvos Statute. Įdomiai Leono Sapiegos jungtinio herbo antrajame lauke vaizduojamas vytis. Nėra tiksliai žinoma, kurios moters herbas (Druck) vaizduojamas Leono Sapiegos jungtinio herbo ketvirtajame lauke, nes tiek kanclerio motina, tiek senelė iš motinos pusės turėjo tą patį herbą (Druck). Tą patį herbą naudojo ir kanclerio motina, taigi paskutinysis jungtinio herbo laukas yra prasta vieta.
Istorikas E. Gudas sako, kad Radvilos, jo žiniomis, buvo turtingiausi didikai visoje Europoje. „Tokios giminės, kuri sugebėtų tiek laiko išlikti, būtų tokia įtakinga, garbinga, gudri ir taip toliau - aš manyčiau, kad nebuvo visoje Europoje. Vis apmąstinėju, kuri giminė jiems gali prilygti? Tai juos pralenkia tik monarchų giminės, bet man gaila, kad jie taip ir netapo monarchais. Anot istoriko, Radvilos valdė tokius žemės plotus, kad jokia kita giminė net iš tolo negalėjo prilygti.