Turtingas Vergas Ieško Valdovės: Siaubas ir Lemtis Sėlina Žmogaus Pėdomis

Siaubas ir lemtis sėlina žmogaus pėdomis nuo amžių amžinųjų. Kodėl tad turėčiau atskleisti, kada dėjosi įvykiai, apie kuriuos pasakoju? Pakaks žinoti, kad tais laikais, apie kuriuos kalbu, Vengrijos gilumoje buvo šventai, nors ir slapčia, tikima metampsichoze.

Berlificingų ir Mecengeršteinų Šeimos Vaidas

Berlificingų ir Mecengeršteinų šeimos vaidijosi jau ne pirmas šimtmetis. Dar niekuomet abidvi giminės, didžiai garbingos, nejautė tokio baisaus priešiškumo viena kitai. Prasmės tuose žodžiuose, tiesą sakant, yra nedaug. Tačiau audringų įvykių kildavo - dar visai neseniai - ir dėl menkesnių priežasčių. Abudu kaimyniniai dvarai varžėsi dėl įtakos rūpesčiuose paskendusiai vyriausybei. Maža to, artimi kaimynai retai bičiuliaujasi, o Berlificingų pilies gyventojai galėjo niekieno nekliudomi žiūrėti į Mecengeršteinų rūmų langus nuo savo aukštų kuorų. Todėl vargu ar buvo galima laukti, kad vaizdas prabangos, toli prašokančios įprastą feodalų buitį, būtų galėjęs sušvelninti priešiškumą, kurį Mecengeršteinams jautė ne tokia sena ir ne tokia turtinga Berlificingų šeima. Tad ar reikėjo stebėtis matant, kaip ta pranašystė, kad ir kvaila, klotingai kaitino neapykantą tarp tų dviejų giminių, kurios ir šiaip buvo pasirengusios kivirčytis, vejamos įsisenėjusio pavydo?

Barono Mecengeršteino Valdymas

Baronas Mecengeršteinas buvo dar visai nesubrendęs. Jo tėvas, ministras G., mirė dar jaunas, o motina, ledi Meri, neilgai trukus nukeliavo paskui savo vyrą. Frederikas tuo metu ėjo aštuonioliktus metus. Dėl nepaprastų aplinkybių, kurios buvo suminėtos testamente, jaunasis baronas iškart po tėvo mirties ėmė valdyti nesuskaičiuojamus turtus. Nedaug kam iš vengrų didžiūnų iki jo buvo atitekusios tokios valdos. Jis turėjo daugybę pilių. Didžiausias ir įspūdingiausias dvaras buvo Mecengeršteinų rūmai. Kai valdžia ir pasakiški turtai atiteko jaunuoliui, kurio būdą visi gerai pažinojo, nedaug kam kilo abejonių, kur link pasuks jo valdymas.

Ir išties, per tris pirmąsias dienas paveldėtojas pasirodė esąs „erodiškesnis už Erodą” ir pranoko visus savo didžiausių gerbėjų lūkesčius. Gėdingos orgijos, baisi klasta, negirdėtos žiaurybės netruko įtikinti pavaldinius, kad nei jų vergiškas paklusnumas, nei valdovo sąžinės skrupulai neapsaugos nuo negailestingų mažojo Kaligulos nagų.

Mistinis Žirgas ir Lemties Pranašystė

Tačiau jaunasis didikas, dar neatslūgus nelaimės sukeltam sąmyšiui, sėdėjo, matyt, nugrimzdęs savo mintyse, didelėje ir apleistoje Mecengeršteinų rūmų menėje. Tūkstančiai šlovingų protėvių žvelgė patamsėjusiais veidais iš prabangių ir išblukusių gobelenų, niūriai kabančių ant sienų. Štai dvasininkai su vyskupų mitromis, apsigaubę šermuonėlių kailiais, sėdi kaip lygūs su lygiais su despotu ir savo suverenu, aptardami, kaip apriboti eilinio karaliaus valdžią arba popiežiaus aukščiausios valdžios vardu atmesdami maištingą šėtoniškos valdžios skeptrą. Bet kol baronas klausėsi, ar bent dėjosi klausąs, nuo Berlificingų arklidžių sklindančio vis didėjančio triukšmo, galbūt mintyse jau regėdamas kitą, dar akiplėšiškesnį nusikaltimą, - jo žvilgsnis nejučia užkliuvo už gobeleno, kuriame buvo pavaizduotas milžiniškas, nenatūralios spalvos žirgas, kadaise esą priklausęs jo priešo protėviui saracėnui.

Kai Frederiko sąmonę pasiekė, kas pavaizduota ant sienos, jo veidą iškreipė šėtoniška šypsena. Ta grimasa ilgai nenyko nuo jo lūpų. Jis negalėjo paaiškinti, kodėl jį staiga apėmė nerimas, nusileidęs ant pečių lyg skraistė ir sukaustęs judesius. Galų gale jis suprato, kad miegūsti ir neaiškūs jausmai jį apėmė ne sapne, o tikrovėje. Kuo ilgiau jis žiūrėjo į paveikslą, tuo sunkiau jam buvo atplėšti akis nuo kerinčios scenos, tačiau triukšmas už sienų vis augo ir tik nežmoniškomis pastangomis nukreipęs žvilgsnį į langą išvydo jame liepsnojančių arklidžių kruvinus atšvaitus. Bet atsipalaidavimas truko tik akimirką; barono melancholiškas žvilgsnis vėlei nukrypo į paveikslą. Nustebo ir pasibaisėjo pamatęs, kad gigantiško žirgo galva dabar buvo pasukta į kitą pusę. Gyvulio kaklas, pirma išriestas, dabar, tarsi iš užuojautos sukniubusiam savo valdovui, buvo visu ilgiu ištiestas į barono pusę. Paklaikęs nuo šiurpo jaunasis didikas klumpančiomis kojomis pasuko prie durų.

Norėdamas atgauti dvasinę pusiausvyrą, baronas išskubėjo laukan. Ties vartais, vedančiais iš kiemo, jis susitiko tris arklininkus.- Kieno tas žirgas? Iš kur jį atvedėt?- Tai jūsų nuosavybė, pone, - tarė arklininkas. - Bent jau joks šeimininkas jo nepasiges. Sučiupom jį, kai jis šuoliavo visas apsiputojęs ir garuojantis iš įsiutimo iš degančių Berlificingo arklidžių. Pamanėme, kad tai vienas iš senio grafo užsieninių veislių žirgų, ir nuvedėme jį kaip pabėgėlį atgal.- Ant kaktos matyti įdagas V. F.- Labai keista, - pratarė jaunasis baronas, - patsai nesiklausydamas savo žodžių, - sakote, geras žirgas - nepaprastas ristūnas.- Jūs apsirinkate, pone. Jau sakėme, kad žirgas ne iš grafo Berlificingo arklidžių.- Žinoma, - sausai atsakė baronas, ir tą pačią akimirką prie jo pribėgo susijaudinęs pažas. Jaunojo Frederiko veidas atspindėjo didžiausią sielos sumaištį.- Ar jau girdėjote, kad senasis medžiotojas Berlificingas mirė?- Ne.- Baronas staiga pasisuko į klausiantįjį.- Štai kaip?- Siaubinga!

Pokyčiai Barono Gyvenime

Nuo tos dienos pasileidėlio jaunojo barono elgesys pasikeitė. Žinoma, naujas jo gyvenimo būdas daug ką nuvylė ir sugriovė ne vienos gudragalvės mamytės planus, o jo nauji įpročiai visiškai nesiderino su nusistovėjusiais aristokratiško gyvenimo papročiais. Šiaip ar taip, kvietimai iš kaimynų nesiliovė plaukę. Šių tolydžio besikartojančių įžeidžių atsakymų aikštinga aristokratija nesirengė pakęsti. Kvietimai pasikeitė, tapo ne tokie nuoširdūs, ne tokie dažni - galop jų srautas visai liovėsi. Kažkas esą net girdėjęs, kaip nelaiminga grafo Berlificingo našlė sakė, kad „baronas, matyt, lieka namuose ne todėl, kad to norėtų, o kad sau lygius laiko žemesniais už save, ir jodinėja ne todėl, kad to norėtų, o kad jam mielesnė arklio draugystė“.

Bet romesni bičiuliai aiškino pasikeitusį jaunojo didiko elgesį savaime suprantamu gedulu dėl tėvo mirties, pamiršdami jo žvėrišką ir beprotišką gyvenimą iškart po laidotuvių. Kiti tiesiai vadino baroną pasipūtėliu ir išdiduoliu. Iš tiesų nenormalus barono prisirišimas prie neseniai įsigyto žirgo, prisirišimas, kuris, rodės, eina stipryn sulig kiekviena ristūno demoniškos ir nepažabojamos prigimties apraiška, protingų žmonių akyse netrukus ėmė atrodyti kaip bjauri ir nenormali karštligė. Be to, tam tikros aplinkybės, susijusios su paskutiniųjų dienų įvykiais, suteikė tai raitelio manijai ir žirgo baisiai jėgai antgamtiškumo ir grėsmės.

Kruopščiai išmatavus žirgo šuolio ilgį, pasirodė, kad tokio nuotolio negalėjo įsivaizduoti net didžiausi svaičiotojai. Negana to, baronas žirgui nedavė jokio vardo, nors buvo įpratęs visiems savo ristūnams taikliai parinkti po vardą. Žirgas gyveno vienas jam skirtoje, atokiau nuo kitų statinių esančioje arklidėje, baronas pats jį prižiūrėdavo, niekam nė iš tolo neleisdamas prisiartinti prie savo numylėtinio gardo. Dar pasklido žinia, kad nė vienas iš trijų arklininkų, kurie, naudodamiesi apynasriu ir virve, sučiupo ištrūkusį iš gaisro Berlificingų arklidėse žirgą, - nė vienas iš trijulės negalėjo tvirtinti, kad tos pavojingos kovos metu arba kada nors vėliau jie rankomis būtų prisilietę prie žirgo.

Visoje barono palydoje neatsirasdavo nė vieno žmogaus, kuris abejotų, kad baronas nuoširdžiai žavisi nesuvaldomu savo nepaprasto žirgo būdu, - nė vieno, išskyrus gal nelaimingą ir užguitą pažą, išsigimėlį, kurio išvaizda visiems kliūdavo ir kurio žodžių niekas nepaisė.

Lemtinga Naktis ir Rūmų Gaisras

Vieną audringą naktį Mecengeršteinas pabudo iš gilaus miego, it pamišęs nubėgo laiptais žemyn, baisiausiai skubėdamas šoko ant žirgo ir nušuoliavo gilyn į girios tankynę. Kai gaisras buvo pastebėtas, ugnis buvo tiek įsišėlusi, kad perniek nuėjo visos pastangos išgelbėti bent dalį rūmų, ir sukrėsti kaimynai stovėjo aplink - stebėdamiesi ir baimingai tylėdami. Žirgas lėkė nevaldomas. Agonijos iškreiptas raitelio veidas ir trūkčiojantys, mėšlungiški jo kūno judesiai rodė nežmoniškas pastangas suvaldyti žirgą, tačiau iš jo gerklės neišsprūdo nė vienas garsas, išskyrus vienintelį, pro kruvinai sukandžiotas lūpas ištrūkusį kimų klaikaus siaubo riksmą. Tą pačią sekundę ugnies audra nuščiuvo, ir aplink pamažu stojo mirtina ramybė.

tags: #turtingi #vergas #iesko #valdoves