Siracido knyga, dar vadinama Sirachidu, Siracho knyga, Ben Sira arba Ekleziastiko knyga, yra vienas iškiliausių judaizmo ir krikščionybės išminties literatūros tekstų. Ji priklauso vadinamajai deuterokanoninei literatūrai, kurią Romos katalikų ir Rytų ortodoksų tradicijos pripažįsta kanonine, o judaizmas ir protestantizmas dažniausiai laiko apokrifine.
Siracido knygos rankraštis
Knygos pavadinimai ir autorius
- Hebrajiškai: Sīrāh (סִירָח) - autoriaus vardas: Jėzus, Siracho sūnus.
- Graikiškai (Septuagintoje): Ekklēsiastikós (Ἐκκλησιαστικός) - „bažnytinis“, „bendruomeninis mokymas“. Šis pavadinimas rodo, kad knyga buvo naudojama kaip moralinis vadovas sinagogose ir ankstyvosiose bendruomenėse.
- Lotyniškai (Vulgatoje): Liber Sirach arba Ecclesiasticus - „Siracho knyga“ arba „Bažnytinė knyga“.
Svarbu pažymėti, kad Siracido knyga kartais klaidingai painiojama su Ekleziasto knyga (Koheleto knyga), kuri yra visiškai atskiras Senajame Testamente esantis tekstas.
Turinys ir temos
Siracido knyga yra praktinės išminties rinkinys, skirtas kasdieniam gyvenimui, dorovei, šeimos santykiams, draugystei, valdžiai ir religinei ištikimybei. Ji jungia senąją hebrajų išminties tradiciją su helenistinės epochos kultūriniais kontekstais.
Išmintis ir dorybė
Siracido knyga išliko kaip vienas iš nedaugelio tekstų, kuriame aiškiai matomas autoriaus vardas ir intencija. Ji yra tiltas tarp senosios hebrajų tradicijos ir krikščioniškosios išminties sampratos, jungiantis moralinius patarimus, teologines įžvalgas ir praktinius gyvenimo principus.
Sirachas, skirtingai nei vėlesnis Koheleto (Ekleziasto) autorius, tvirtai tiki, kad išmintis yra pasiekiama ir įkūnijanti teisingą gyvenimą, o ne tik neapčiuopiama gyvenimo prasmė.
Įdomu tai, kad Sirachas išreiškia didelę pagarbą kunigystės institucijai, ypač vyriausiajam kunigui Simonui, kurio garbei parašytas ilgas himnas (50 skyrius). Šis akcentas rodo, kad Sirachas, gyvenęs po Makabiejų sukilimo pradžios, siekė sustiprinti Jeruzalės šventyklos ir kunigiškosios valdžios autoritetą helenistinio spaudimo metu, matydamas juose Izraelio dvasinio tęstinumo garantą.
Vyskupo vaidmuo ir viltis
Iš tikrųjų kiekvieno vyskupo uždavinys yra skelbti pasauliui viltį, pradedant nuo Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimo: skelbti viltį „ne tik dėl praeinančių dalykų, tačiau taip pat ir visų pirma eschatologinę viltį, laukiančią Dievo šlovės turtų (plg. Ef 1, 18), viršijančią visa, kas gali ateiti žmogaus mintin (1 Kor 2, 9), nepalyginamą su dabarties kentėjimais (plg. Rom 8, 8)“ [6]. Vyskupui tenka ypatinga užduotis būti pranašu, liudytoju ir vilties tarnu.
Jis privalo žadinti pasitikėjimą ir visiems pagrįsti krikščioniškąją viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Vyskupas yra tos vilties pranašas, liudytojas ir tarnas pirmiausia ten, kur stipresnis imanentinės kultūros, stumiančios šalin kiekvieną atsivėrimą transcendencijai, spaudimas. Kur trūksta vilties, ten imama abejoti dėl paties tikėjimo. Nunykus šiai dorybei įkandin nusilpsta ir meilė.
Viltis, ypač didėjančio nepasitikėjimo ir abejingumo laikais, yra svarbi tikėjimo atspara ir veiksmingas akstinas meilei. Vilties jėga kyla iš įsitikinimo, kad Dievas trokšta visuotinio išganymo (plg. 1 Tim 2, 3), taip pat iš nuolatinio Viešpaties Jėzaus, Emanuelio, su mumis iki pasaulio pabaigos esančio Dievo, buvimo (plg.
Tik iš Evangelijos kylančia šviesa ir paguoda vyskupas gali palaikyti savo viltį (plg. Rom 15, 4) ir gaivinti ją tuose, kurie patikėti jo sielovadiniam rūpinimuisi.Jis turi taip pat sekti Mergele Marija, Mater spei, įtikėjusia Viešpaties žodžių išsipildymu (plg. Lk 1, 45). Remdamasis Dievo žodžiu ir tvirtai laikydamasis vilties, kuri yra tarsi saugus ir tvirtas inkaras, prasiskverbiantis į dangaus gelmes (plg. Žyd 6, 18-20), vyskupas savo Bažnyčioje yra budrus sargas, drąsus pranašas, tikėtinas liudytojas ir ištikimas tarnas Kristaus, „garbės vilties“ (plg. Kol 1, 27), kurio dėka „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (plg. Apr 21, 4).
Nuodugniau apmąstytas sielovadinės tarnybos kristologinis matmuo leidžia suvokti pačios tarnybos trejybinį pamatą. Kristaus gyvenimas turi trejybinį pobūdį. Jis yra amžinas ir vienatinis Tėvo Sūnus, pateptas Šventąja Dvasia ir atsiųstas į pasaulį; jis yra tas, kuris drauge su Tėvu siunčia Bažnyčiai Dvasią. Tas trejybinis matmuo, pasireiškiantis visame Jėzaus buvime ir veikime, taip pat formuoja vyskupo buvimą ir veikimą.
Pagal labai seną tradiciją vyskupas vaizduojamas kaip Tėvas, kuris, pasak Ignoto Antiochiečio, yra tarsi neregimas visų vyskupas. Dėl to kiekvienam vyskupui tenka Jėzaus Kristaus Tėvo vieta ir būtent dėl tokio atstovavimo vyskupas privalo būti visų labai gerbiamas [18]. Atsižvelgiant į šią simboliką, vyskupo sostas, kuris ypač Rytų Bažnyčios tradicijoje primena tėviškąją Dievo valdžią, gali būti užimtas tik vyskupo.
Iš tos pačios simbolikos kyla kiekvieno vyskupo pareiga rūpintis Dievo tauta su tėviška meile ir vadovauti jai išganymo kelyje, padedant vyskupo bendradarbiams kunigams, taip pat diakonams [19]. Ir atvirkščiai, tikintieji, kaip primena senovinis tekstas, privalo mylėti vyskupus, kurie po Dievo yra tarsi tėvas ar motina [20].
Kristus yra autentiška Tėvo ikona ir jo gailestingo buvimo tarp žmonių apsireiškimas. Vyskupas, veikdamas paties Kristaus asmeniu bei vardu, jam patikėtoje Bažnyčioje tampa Viešpaties Jėzaus, Ganytojo ir Sužadėtinio, Bažnyčios Mokytojo ir Kunigo gyvuoju ženklu [21]. Patepimas Šventąja Dvasia daro vyskupą panašų į Kristų ir taip pat suteikia jam galią gyvai tęsti Kristaus slėpinį Bažnyčios labui.
Vyskupų kolegiali vienybė grindžiama tiek vyskupo šventimais, tiek hierarchine bendryste; ši vienybė giliai susijusi su kiekvieno vyskupo gyvenimu ir pagal Jėzaus Kristaus norą priklauso Bažnyčios struktūrai. Vyskupo tarnybos pilnatvė pasiekiama per vyskupo šventimus ir per hierarchinę bendrystę su kolegijos Galva ir jos nariais, taigi su visa kolegija, kuri visuomet paklūsta savo Galvai.
Tai sudaro „kolegialumo dvasią“(affectus collegialis), arba juntamą kolegialumą, iš kurio kyla vyskupų rūpinimasis kitomis vietinėmis Bažnyčiomis ir visuotine Bažnyčia [27]. Ta kolegialumo dvasia įgyvendinama ir pasireiškia įvairiu laipsniu ir įvairiais būdais, taip pat instituciškai, pavyzdžiui, per Vyskupų sinodą, vietinius bažnytinius susirinkimus, vyskupų konferencijas, Romos kuriją, ad limina vizitus, misijų bendradarbiavimą.
Apaštalų tarnybos kolegialus pobūdis yra paties Kristaus noras. Kolegialumo dvasia arba juntamas kolegialumas (collegialitas affectiva), visuomet egzistuoja tarp vyskupų kaip communio episcoporum, tačiau tik kai kuriais veiksmais pasireiškia kaip veiksmingas kolegialumas (collegialitas effectiva). Juntamo kolegialumo ir veiksmingo kolegialumo įgyvendinimas įvairiais būdais priklauso žmogiškosios prigimties sričiai, tačiau jie įvairiu mastu konkretizuoja Dievo reikalavimą, kad vyskupystė reikštųsi kolegialiai [29].
Kolegialus matmuo suteikia vyskupystei visuotinį pobūdį. Galima išvesti paralelę tarp vienos ir visuotinės, todėl nedalijamos Bažnyčios ir vieno bei nedalijamo, taigi visuotinio episkopato. Šios vienybės principas ir pamatas - tiek Bažnyčios, tiek vyskupų kolegijos atžvilgiu - yra Romos vyskupas. Kaip moko Vatikano II Susirinkimas: „ši kolegija, būdama sudaryta iš daugelio, išreiškia Dievo tautos įvairovę ir visuotinumą, o būdama suburta po viena galva - Kristaus kaimenės vienybę“ [31].
Visuotinė Bažnyčia nėra dalinių Bažnyčių suma, nei jų federacija, nėra nei jų bendrystės padarinys, kadangi, kaip byloja ankstyvosios Bažnyčios tėvai ir liturgija, savo esminiu slėpiniu visuotinė Bažnyčia yra pirmesnė už kūriniją [33].
Šiame straipsnyje aptariama Siracido knyga, jos reikšmė ir temos, taip pat vyskupo vaidmuo skelbiant viltį. Siracido knyga išlieka svarbiu išminties šaltiniu, o vyskupai atlieka esminį vaidmenį skelbiant Evangeliją ir puoselėjant viltį savo bendruomenėse.
tags: #turtingiesiems #reikia #vargsai #turi #bijote #labiau