Prancūzijos istorija - tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu formavosi ne tik valstybė, bet ir jos visuomenė. Šiandien panagrinėsime vieną svarbiausių jos dalių - turtingus ir kilmingus visuomenės atstovus.
Archeologiniai duomenys rodo, kad Prancūzijos teritorijoje hominidai gyveno prieš 100 000 metų. Apie 800 m. pr. Kr. iš Alpių kalnų regiono atsikėlė ir pradėjo vyrauti keltai (vėliau romėnų vadinti galais), archeologų siejami su Hallstatto kultūros ir jos atmainos La Tène’o kultūros žmonėmis. Viduržemio jūros pakrantes kolonizavo graikai, kurie 7 a. pr. Kr. įkūrė Masalijos koloniją (dabar Marselis), iš kurios per Ronos upės slėnį prekiavo su krašto gilumos gyventojais ir labai paveikė jų kultūrą.
2 a. pr. Kr. Masalija kovai su priešiška vietos keltų ir ligūrų genčių sąjunga pasitelkė romėnus, kuriems rūpėjo kelio į neseniai jų prisijungtą Ispaniją saugumas. Dėl nuolatinių vidaus nesutarimų galai stipriau pasipriešino tik per Vercingetorigo vadovaujamą sukilimą (52 pr. Kr.). Nukariautoje teritorijoje romėnai įkūrė Lugduno, Belgikos ir Akvitanijos provincijas (visų jų centras buvo Lugdunas, dabar Lionas). Jos sparčiai romanizavosi, pirmiausia Narbono Galija, kur atitarnavę Romos kariai kūrė kolonijas, pvz., Arelatą (dabar Arles’is).
Administravime ir švietime vartota lotynų kalba, galų (keltų) kalba sparčiai nyko. Kitur tokių kolonijų buvo mažiau, administraciniais ir ūkio centrais tapo senieji galų miestai, pvz., Parizijų Lutecija (dabar Paryžius), juose vietos diduomenė statė forumus, romėniškąsias pirtis, amfiteatrus. Kaimo vietovėse stiprėjo romėniškojo pavyzdžio vilos.
Apie 10 mln. 235 mirus paskutiniam Severų dinastijos Vakarų Romos imperatoriui atėjo anarchijos laikai (iki 285 pasikeitė 25 imperatoriai, iš jų tik vienas mirė sava mirtimi). Krizę gilino vergų trūkumas, epidemijos, infliacija. Valdant imperatoriams Aurelianui (270-275) ir Dioklecianui (284-305) tvarka buvo atkurta, bet kraštas pasikeitė. Miestai buvo įtvirtinti, 3 a. antroje pusėje pradėjo plisti krikščionybė, kūrėsi vyskupijos ir vienuolynai.
Romos kariuomenę atitraukus ginti Italijos 405-406 per Reiną masiškai kėlėsi germanai, į vakarus nuo Reino apsigyveno frankai salijai ir burgundai, Akvitanijoje - vestgotai. Iki 476 vestgotai pradėjo vyrauti Apeninų pusiasalyje ir Galijos pietinėje dalyje, valdovu jie rinkosi savo karalių. Kitaip nei vestgotai, tapę arijonais, frankai salijai pripažino tą pačią krikščionybės formą kaip ir galai romėnai (pirmasis apsikrikštijo karalius Chlodvigas I, 496). Iš dalies dėl to kitoje Galijos dalyje 5 a. pabaigoje-6 a. pradžioje įsigalėjo frankai salijai. Juos valdė Merovingų dinastijos karaliai. Merovingų valdžios laikotarpiu plačiai vartota lotynų kalba, kraštas vis dar dažnai vadintas Galija.
Romėnų laikotarpio ūkinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo tradicijos nyko pamažu. Valstybės aparato reikšmė menko, didėjo gyventojų nesaugumas. Klostėsi kitokie, daugiau frankų visuomenės tradicijomis paremti socialiniai ryšiai: laisvi žmonės prisiekdavo asmeninę ištikimybę stipresniam didikui (komendacija), mainais už naudojimąsi žeme atlikdavo didiko pavedimus (prekariumas). Valdantieji galų romėnų ir frankų sluoksniai iki 7 a. supanašėjo. Naujosios aristokratijos prestižo simboliais tapo stambioji žemės nuosavybė ir tarnyba karaliui bei Bažnyčiai.
Frankai savo karalystę laikė vieningu dariniu, todėl valdovo sūnums ją pasidalijus (į Neustrijos, Austrazijos, Burgundijos ir kitas karalystes), ji ne kartą vėl buvo suvienyta. 7 a. pabaigoje vienas jų - Pipinas Herstalietis (iš Austrazijos Arnulfingų giminės) sugebėjo primesti savo valdžią Neustrijos ir Burgundijos karalystėms. Jo nesantuokinis sūnus Karolis Martelis stiprino savo valdžią atiminėdamas žemės valdas iš Bažnyčios ir perduodamas jas ištikimiems vasalams. Jis atkūrė 8 a. pradžioje pašlijusią frankų valdžią Provanse, 732 atrėmė musulmonų įsiveržimą, per daugybę kitų karinių kampanijų sustiprino valstybės rytines ir šiaurės sienas.
Naujosios Karolingų dinastijos valdžią sustiprino sąjunga su Romos popiežiumi (Pipinas Trumpasis ir jo sūnūs Karolis Didysis ir Karlomanas gavo popiežiaus Stepono II patepimą). Karolio Didžiojo sukurta imperija nebuvo ilgalaikė. Ji suiro, kai Karolio Didžiojo įpėdinio Liudviko I Pamaldžiojo sūnūs 843 Verdeno sutartimi pasidalijo tėvo palikimą.
9-11 a. Prancūzijoje socialiniai santykiai, valdžios pasiskirstymas labai pasikeitė. Paskutiniai Karolingų dinastijos karaliai nesugebėjo garantuoti tvarkos. Stiprėjo regioninių pareigūnų (grafų, kunigaikščių) įtaka. Centrinės valdžios degradacija naudojosi įsiveržėliai iš kitų kraštų. 911 karalius Karolis III Naivusis atidavė vikingams (prancūzai juos vadino normanais) apgyventi Senos žemupio slėnį, ši teritorija vėliau tapo Normandija.
Dėl gynybos poreikių krašte daugėjo pilių (normanams jas nesisekė paimti), vietiniai didikai telkė savas kariaunas, o jose tarnaujantys riteriai prasimaitinimui gaudavo žemių (feodų). Sparčiai klostėsi feodalinė socialinių santykių sistema (feodalizmas), mažėjo laisvųjų valstiečių. Tikroji valdžia perėjo į grafų ir kunigaikščių rankas, karaliaus rinkimas (paprotys, galiojęs nuo Pipino Trumpojo laikų) nustojo buvęs formalus.
Hiugas I Kapetas nebuvo stiprus valdovas, bet jį rėmė Bažnyčia ir jis sugebėjo įtvirtinti valdžios perdavimo savo palikuoniams principą (pirmiausia tais pačiais 987 metais karaliumi karūnavo sūnų Robertą; vyriausiojo sūnaus karūnavimas valdant tėvui išliko Kapetingų tradicija iki Liudviko VII Jaunesniojo valdymo laikų). Pirmieji Kapetingai tvirčiau valdė tik savo domeną, pirmiausia Île-de-France’ą − apie 160 km iš pietų į šiaurę ir apie 80 km iš rytų į vakarus nusidriekusį regioną aplink Paryžių, kitur jų valdžia buvo nominali.
Sušvelnėjo klimatas, mažėjo pavojingų ligų, daugėjo gyventojų (1328 gyveno apie 15−25 mln. žmonių). Jie plėtojo vidinę kolonizaciją, apgyvendino naujus žemės plotus, įkūrė (ypač Pietų Prancūzijoje) daug naujų kaimų. Žemės ūkyje išplito pakinktai, buvo geriau panaudojama arklio jėga, daugėjo javais apsėtų plotų. Dėl to plito vėjo malūnai, daugumos gyventojų kasdieniu maistu tapo duona.
Pietų Prancūzijoje atgijo romėnų laikų miestų administravimo formos, šalies šiaurėje kūrėsi miestų komunos. Miestiečiai (net, manoma, apie 200 000 gyventojų turėjusio Paryžiaus) vis dar buvo labai susiję su žemės ūkiu, bet miestuose stiprėjo amatininkų ir pirklių sluoksnis.
Tarp politinių veiksnių didžiausią įtaką šalies ateičiai turėjo Normandijos kunigaikščio Vilhelmo I Užkariautojo 1066 žygis į Angliją ir jos užkariavimas bei Kryžiaus žygiai į Palestiną. Normandijos kunigaikščiai pasiskelbė Anglijos karaliais, bet nominaliai išliko Prancūzijos karaliaus vasalais. 1071 Jeruzalė atiteko tiurkams seldžiukams, kurie Europos krikščionių piligrimams beveik uždarė kelią į Šventąjį miestą. Noras juos išvyti tapo viena svarbesnių kryžiaus žygių priežasčių.
Kapetingų valdžia ypač sustiprėjo valdant Pilypui II Augustui (1180−1223), kuris buvo geras administratorius, diplomatas, sumanus politikas. Vienas didžiausių jo laimėjimų - jam pavyko iš Anglijos Plantagenetų perimti Prancūzijoje esančio jų domeno didžiąją dalį. Prancūzijos karaliaus domenas plėtėsi visomis kryptimis, Pilypo II Augusto valdymo pabaigoje iš didžiųjų teritorijų už jo ribų liko tik Akvitanija, Bretanė, Flandrija, Šampanė, Burgundija ir Tulūza. Jis leido popiežiui skelbti kryžiaus žygį į Pietų Prancūziją, kur išplito albigiečių erezija (albigiečių karai), pats jame nedalyvavo, bet sudarė sąlygas savo įpėdiniui Liudvikui VIII Liūtui prisijungti pralaimėjimą patyrusio Tulūzos grafo Raimondo VII žemes.
Centrinės valdžios tvirtumas ypač atsiskleidė valdant Liudvikui IX (1226−70). Jo mažametystės laikotarpiu regente buvusi karalienė Blanka Kastilietė numalšino diduomenės, siekiančios grąžinti renkamos monarchijos laikus, sukilimą, o dėl apgalvotos paties Liudviko IX šalies administravimo politikos (karaliaus paskirti vietininkai galutinai įsitvirtino provincijose, vietos administravimas tapo realus) sumenko feodalinio lojalumo karaliui svarba, Prancūzija tapo nacionaline monarchija.
Paskutiniu didžiu Kapetingu dauguma istorikų laiko Pilypą IV Gražųjį (valdė 1285−1314), kuris dar sustiprino karaliaus valdžią. Padedamas gabių ir ambicingų patarėjų Guillaume’o de Nogaret ir Pierre’o Dubois jis naikino vietos tradicijas, ribojančias karaliaus valdžią (provincijų ar senųjų pareigūnų įvairias privilegijas). Karaliaus iždo ir politikos poreikiams buvo verčiami paklusti vyskupai, didikai, miestai. Pilypas IV Gražusis aneksavo Franche-Comté, Lioną, dalį Lotaringijos. Norėdamas prisijungti Flandriją ir stokodamas pinigų jis įsivėlė į ginčus su popiežiumi Bonifacu VIII dėl dvasininkų apmokestinimo ir šią kovą laimėjo.
Nuo Vilhelmo I Užkariautojo žygio į Angliją laikų Anglijos ir Prancūzijos valdantieji sluoksniai tapo panašūs (kalbėjo ta pačia prancūzų kalba, Anglijos poetai rašė prancūziškai, Eleonora Akvitanietė Anglijos karaliaus dvare įtvirtino prancūzų tradicijas). Karalius Pilypas VI apkaltino Eduardą III feodalinių papročių nesilaikymu ir nusavino Akvitaniją. Įsiplieskė ilgalaikis konfliktas, vėliau pavadintas Šimtamečiu karu.
Krizė ir 1453 pasibaigęs karas nualino šalį, bet ji išliko viena galingiausių Europoje. Pašlijusį karaliaus autoritetą sėkmingai susigrąžino karalius Liudvikas XI (valdė 1461−83). Jis įveikė stambiųjų feodalų opoziciją, palaikomą didžiausio šio laikotarpio Prancūzijos priešo − Burgundijos hercogo Karolio Drąsiojo, ir beveik baigė pajungti karaliaus valdžiai dalines Prancūzijos kunigaikštystes (nepriklausomos liko tik Navara ir Bretanė; Karoliui Drąsiajam žuvus Prancūzija prisijungė dalį jo žemių).
Valdant Karoliui VIII (1483−98) ir Liudvikui XIII (1498−1515) Prancūzijoje baigėsi vidurinių amžių epocha, prasidėjo naujieji laikai. Karolis VIII vedybomis prisijungė Br...
Didžioji Prancūzijos revoliucija (I dalis).
Prancūzijos Karalių Valdymo Laikotarpiai
| Dinastija | Valdymo Laikotarpis | Svarbiausi Faktai |
|---|---|---|
| Merovingai | V a. pab. - VIII a. | Frankų salijų įsigalėjimas, lotynų kalbos vartojimas, romėnų tradicijų nykimas. |
| Karolingai | VIII a. - X a. | Sąjunga su Romos popiežiumi, Karolio Didžiojo imperija, imperijos skilimas. |
| Kapetingai | X a. - XIV a. | Feodalizmo klestėjimas, Kapetingų valdžios įsitvirtinimas, kryžiaus žygiai, centralizacijos stiprėjimas. |
tags: #turtingos #ir #kilmingos #visuomenes #dalies #atstovas