Turtingos klasės apibrėžimas kapitalistinėje visuomenėje

Šiandieninėje visuomenėje, kurioje dominuoja kapitalistinės vertybės, turtingos klasės apibrėžimas yra sudėtingas ir daugialypis. Jis apima ne tik ekonominius, bet ir socialinius, psichologinius bei kultūrinius aspektus. Norint suprasti, kas iš tikrųjų sudaro turtingą klasę, būtina panagrinėti įvairius veiksnius, lemiančius individo padėtį visuomenėje.

Svarbu pažvelgti į tai, kaip ekonominės sąlygos stiprina individo izoliaciją ir bejėgiškumą. Mūsų kultūra puoselėja polinkį į konformizmą, o spontaniški jausmai ir tikrasis individualizmas yra slopinami nuo pat vaikystės. Net ir auklėjant vaiką mokoma demonstruoti jausmus, kurie nebūtinai yra jo paties, pavyzdžiui, mylėti visus, būti nekritiškam ir draugiškam. Jei žmogus nėra pakankamai „aplaužomas“ vaikystėje, visuomenės spaudimas užbaigia šį procesą.

Šiuolaikinė psichiatrija taip pat atlieka dvilypį vaidmenį emocijų slopinimo procese. Daugelis psichiatrų sukuria „normalaus“ žmogaus įvaizdį, kuris niekada nebūna pernelyg liūdnas, piktas ar susijaudinęs. Šio standarto neatitinkančius charakterio bruožus jie vadina „infantiliškais“ arba „neurotiškais“.

Taip pat iškraipomas ir originalus mąstymas. Didelis mūsų kultūros sektorius turi vienintelę funkciją - užtemdyti visus kitus asmeninio ir visuomeninio gyvenimo klausimus, visas psichologines, ekonomines, politines ir moralines problemas. Teigiama, kad šios problemos pernelyg sudėtingos eiliniam žmogui suprasti, atimant iš žmonių drąsą ir norą mąstyti patiems.

Susvetimėjimas ir tapatybės praradimas

Erichas Fromas knygoje „Pabėgimas iš laisvės“ (1941 m.) teigė, kad susvetimėjo ne tik ekonominiai, bet ir asmeniniai žmonių santykiai - jie ėmė priminti santykius tarp daiktų. Žmogus parduoda ne tik prekes - jis parduoda pats save ir jaučiasi kaip prekė. Darbininkas parduoda savo dvasinę energiją, o verslininkas, gydytojas ar samdomas darbuotojas parduoda savo „asmenybę“. Rinka sprendžia, ko vertos vienos ar kitos žmogiškosios savybės, ir net nulemia jų egzistenciją.

Pasitikėjimas savimi ir „savo vertės pajutimas“ virsta tik atspindžiu to, ką apie žmogų mano kiti. Jeigu žmogus turi paklausą, jis laiko save „kažkuo“, o jei yra nepopuliarus, tada savo akyse jis tiesiog niekas. Ši savigarbos priklausomybė nuo „asmenybės“ sėkmingumo paaiškina, kodėl šiuolaikiniam žmogui toks svarbus tapo populiarumas.

Pastaraisiais dešimtmečiais kapitalizmui pereinant į monopolistinę fazę, sustiprėjo bejėgiškumo ir vienatvės jausmai, o individo „laisvė“ nuo visų tradicinių suvaržymų tapo aiškesnė. Kapitalo koncentracija apribojo individualios iniciatyvos sėkmės galimybes, o ekonominė daugumos nepriklausomybė sunaikinama.

Naujoji vidurinioji klasė, sudaryta iš tarnautojų, kurių skaičius išaugo plečiantis stambiam verslui, patiria nuožmią konkurenciją ir yra priversta suktis pagal mašinos tempą. Individo nereikšmingumas susijęs ne tik su jo vaidmeniu kaip verslininko, tarnautojo ar darbininko, bet ir su juo kaip vartotoju. Šią padėtį dar labiau išryškina šiuolaikinės reklamos metodai, kurie apeliuoja ne į protą, o į jausmą, slopindami pirkėjo gebėjimą kritiškai mąstyti.

Apmokestinimas ir turto perskirstymas

Apmokestinimas yra vienas iš seniausių finansinio pasipelnymo metodų, kuris prilyginamas organizuotų nusikaltimų grupuočių praktikoms reikalauti pinigų už apsaugą. Nors teigiama, kad vyriausybė suteikia galimybes kaupti išteklius dėl bendrojo gėrio, dažniausiai ji kaupia turtą tik sau. Šiais laikais didžiausias turtas kaupiasi privačiame sektoriuje, tačiau valstybė vis dar reikalinga, kad prižiūrėtų rinką ir išlygintų jos kuriamą disbalansą.

Didžioji dalis federalinio biudžeto skiriama kariuomenės ir vidaus saugumo finansavimui, o socialinės paslaugos ir parama nuolat mažinamos. Tai yra būdas nuolatos perskirstyti pelną taip, kad jis patektų į piramidės viršų. Bankų išpirkimų amžiuje vyriausybės privatizuoja pelną ir viešina nuostolius, leisdamos privatiems kapitalistams užsidirbti milijonus spekuliuojant finansų rinkoje.

Paveldėjimas ir nelygybės palaikymas

Nuosavybė vis dar perduodama iš kartos į kartą, o paveldėjimas yra viena iš seniausių patriarchalinių institucijų, prisidedančių prie turto sutelkimo. Turtingos šeimos perduoda ne tik pinigus ir nuosavybę, bet ir socialinius įgūdžius, tinklus, akcentus, žodynus, įtakingas pavardes ar santykius su institucijomis. Baltųjų vaikai paveldi baltųjų privilegijas, o juodaodžiai paveldi vergystės ir segregacijos pasekmes.

Perduodami savo turtus kitai kartai, turtingieji kartu perduoda pavojų, kad šiuos turtus perims kiti. Kyla klausimas, ar geriausias būdas pasirūpinti savo vaikais yra reprodukuoti nelygiai turtą beskirstančią sistemą.

Technologijos ir žinojimo kontrolė

Kapitalizmas kuria tam tikrus išradimus greičiau nei bet kuri kita socialinė sistema, bet tik savo paties reikmėms. Mes jau turime priemonių panaikinti daugelį žmoniją kamuojančių sunkumų, tačiau jėgos, kurios struktūruoja visuomenę, užkerta tam kelią. Žinojimo gamyba valdoma valstybės ir rinkos, o tyrimai paremti bendru intelektu, bet kuria privačią nuosavybę. Korporacijos kovoja, kad maksimizuotų bendradarbiavimą, tuo pačiu monopolizuodamos prieigą prie rezultatų.

Pramonės šakose, kuriose gamybos priemonės yra monopolizuotos poros korporacijų, smulkūs išradėjai tiesiog negali varžytis, kad ir kokios sumanios būtų jų idėjos. Korporacijos dabar gali patentuoti genetiškai modifikuotus organizmus ir genetinės informacijos panaudojimą. Kyla klausimas, ar be kapitalizmo imperatyvų būtume išradę gigantiškas sėklas ir kitas suplanuoto senėjimo formas.

Sveikata ir kapitalo pasidalijimas

Kapitalizmui plečiantis į kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą, sveikata tampa vis labiau lemiama kapitalo pasidalijimo. Sveiko maisto kooperatyvai turtinguose priemiesčiuose įgyvendina naujausias mitybos užgaidas, o kiti rajonai net neturi maisto parduotuvių. Šiandien mūsų santykyje su savo kūnais dalyvauja ir daugybė nepažįstamųjų, o mūsų kūnai vis dar siunčia mums žinutes, bet mes nemokame jų skaityti arba esame kurti.

Prevencinės medicinos tyrimai beveik visiškai neskatinami, nebent tik epidemijų prevencijai, kad žmonės būtų išlaikomi darbingi. Sveikatos pramonė sudaro tokią didelę ekonomikos dalį, kad jei žmonės nebesusižeistų ir nebesirgtų, kiltų didžiulė krizė. Vaistų kompanijos nusprendžia, ko yra mokomasi, kaip panaudojami atradimai ir kas gali prieiti prie rezultatų. Tai skatina vartotojišką santykį su sveikata ir mechanišką požiūrį į savo kūnus.

Kai kuriose grupėse atrodo, kad šiandien beveik visi vartoja vaistus, o gydomų ligų spektras vidurinėje klasėje nuolat auga, kol žemesniųjų klasių ligos paliekamos negydomos. Kalėjimuose ir psichiatrinėse ligoninėse kai kurie žmonės jau patiria „medicininę priežiūrą“ kaip pretekstą kišimuisi ir prievartai.

Tapatybės praradimas ir prisitaikymas

Prisitaikydamas prie aplinkinių lūkesčių ir stengdamasis nuo jų nesiskirti, žmogus gali nutildyti abejones dėl savo tapatybės ir susikurti tam tikrą saugumą. Tačiau už tai tenka mokėti didžiulę kainą: atsisakyti savo spontaniškumo, individualumo bei laisvės. Žvelgiant paviršutiniškai, atrodo, kad žmonės pakankamai sėkmingai funkcionuoja ekonominiame ir socialiniame gyvenime, tačiau po šiuo sėkmės fasadu slypi didžiulis nepasitenkinimas.

Individas, iš kurio atimta prasmė, renkasi atlikti paskutinį šuolį į beprasmybę susitapatindamas su pačiu prasmę atimančiu procesu. Jis tampa Mes, išnaudojamuoju, besitapatinančiu su išnaudojančiuoju. Visi pasiėmę paskolą yra vidurinioji klasė, ar bent jau stengiasi tokia atrodyti. Nacionalizmas ir patriotizmas yra kraštutiniai šios tapatybės projekcijos, kuria pavaldiniai sumaišo savo interesus su valdančiųjų, atvejai.

Laisvos rinkos mitai ir imigracijos kontrolė

Laisvos rinkos ekonomistai teigia, kad rinkos ekonomikoje žmonėms yra atlyginama pagal jų produktyvumą. Tačiau atlyginimo skirtumai tarp turtingųjų ir vargingųjų šalių egzistuoja pagrinde ne dėl individualaus produktyvumo skirtumų, bet pagrinde dėl imigracijos kontrolės. Jeigu egzistuotų laisva imigracija, tuomet dauguma darbuotojų galėtų ir būtų pakeisti darbininkais iš vargingų šalių. Kitais žodžiais tariant, atlyginimai didžiąja dalimi yra politiškai nulemti.

Mūsų istorija apie autobusų vairuotojus parodo priežodinio dramblio kambaryje egzistavimą. Ji parodo, kad didžioji dalis turtingose valstybėse yra kritiškai priklausomi nuo labiausiai drakoniškos darbo rinkos kontrolės priemonės - imigracijos kontrolės. Tačiau, imigracijos kontrolės yra daugumai nematoma ir tyčia kitų ignoruojama, kuomet jie kalba apie laisvos rinkos privalumus.

Šalys turi teisę nuspręsti, kiek daug imigrantų jie priima ir kuriuose jų darbo rinkos segmentuose. Visos visuomenės turi ribotas galimybes absorbuoti imigrantus, kurie dažnai turi labai skirtingus kultūrinius identitetus ir būtų neteisinga reikalauti, kad šalis viršytų tą limitą. Tačiau visuomenės gali nuspręsti būti labiau ar mažiau atviromis imigrantais, įtvirtindamos skirtingas socialines nuostatas ir politiką imigracijos klausimu.

Ar neturtingos šalys yra neturtingos dėl tos šalies neturtingų žmonių?

Mano pateikta istorija autobusų vairuotojus ne tik išviešina mitą, kad kiekvienam yra mokama sąžiningai pagal jų vertę laisvoje rinkoje, bet taip pat suteikia mums svarbų besivystančių valstybių skurdo supratimą. Daugybė žmonių galvoja, kad vargingos šalys yra vargingos dėl savo neturtingų žmonių. Išties turtingieji neturtingose šalyse paprastai kaltina dėl savo šalies skurdo neturtingųjų neišprusimą, tingumą ir pasyvumą.

Pagrindinė priežastis, kodėl Švedijoje autobuso vairuotojas Svenas gauna 50 kartų didesnę algą negu autobuso vairuotojas Ramas Indijoje, yra ta, kad jis dalinasi savo darbo rinka su kitais žmonėmis, kurie gerokai daugiau nei 50 kartų produktyvesni už Indijos panašaus socialinio statuso asmenis. Būtent turtingieji iš vargingų šalių negali padaryti to paties. Jų vidutinis žemas produktyvumas padaro jų šalis neturtingas.

Vietoj to, kad kaltintų neturtinguosius žmones dėl to, kad jie tempia jų šalį žemyn, vargingųjų šalių turtingieji turėtų paklausti savęs pačių, kodėl jie negali pakelti likusios savo šalies dalies taip, kaip gali turtingųjų šalių turtingieji.

Net tuose sektoriuose, kuriuose turtingų šalių individai yra išties produktyvesni nei jų atitikmenys vargingose šalyse, jų produktyvumas yra didžiąją dalimi sąlygojamas sistemos, kurioje jie veikia, nei yra jų pačių nuopelnas.

Pavyzdys: Atlyginimų skirtumai tarp autobusų vairuotojų Švedijoje ir Indijoje

tags: #turtingos #klasems #kapitalistineje #visuomeneje