Lietuvoje darbo nerandančias merginas vilioja galimybė įsidarbinti užsienyje, ypač patraukli auklės profesija. Panagrinėkime, kokia yra auklės darbo specifika turtingose šeimose, kokie reikalavimai keliami auklėms, bei kokios galimybės atsiveria dirbant pagal Au Pair programą.
Auklės Darbo Specifika Turtingose Šeimose
Įsivaizduokite, jog įsidarbinote aukle viename turtingiausių Londono rajonų - Meifere. Šeima - azerbaidžanietė mama, kuri buvo „bosas“, jos vyras, kuris nesprendė nieko, močiutė ir trys vaikai - septynmetė dukra ir trimečiai dvynukai sūnūs. Darbo sąlygos iš pradžių atrodė gundančios - beveik pusantro tūkstančio svarų į rankas, gyvenimas prabangiame name, maistas jų sąskaita.
Reikalavimai ir Lūkesčiai
Aitan, toks buvo mamos vardas, pirmiausia pasakė man, kad esu per daug „apvali“ ir turėčiau numesti bent penkis kilogramus, tada davė adresą ir liepė vykti į privačią kliniką. Joje turėjau atlikti pagrindinius tyrimus ir atnešti jai pažymą, kad nesergu jokiomis, kaip ji pati sakė, „bjauriomis ligomis“.
Namuose buvo ir namų šeimininkė, maloni moteris iš Ukrainos, valgyti man nereikėjo gaminti. Vyresnioji duktė lankė mokyklą, mano darbas buvo suruošti ją kas rytą ir kartu su vairuotoju nuvežti į mokyklą, po pietų pasiimti. Kaip tik pataikiau, kai mama nusprendė savo dvynius atpratinti nuo sauskelnių, man teko mokyti juos sėdėti ant puoduko. Kiekvieną kartą tik pamatę savo prabangius puodus jie žviegdavo lyg apsėsti. Net išėjusius į namų kiemą palakstyti ant sodininko išpuoselėtos žolės turėdavau nuprausti, perrengti, išplauti nosį jūros vandeniu.
Filmukus galėdavau įjungti tik kai valgydavo, bandžiau iš pradžių protestuoti, kad vaikams taip nėra gerai, bet buvau užčiaupta, nes taip rekomendavo prieš tai buvusi anglė auklė, o ji buvo ne bet kokia, o iš Normando koledžo! Jame ruošiamos auklės profesionalės, dirbančios daugiausia aristokratų namuose. Kaip man vėliau papasakojo ukrainietė namų šeimininkė, profesionali anglų auklė jų namuose ištvėrė vos savaitę, neapsikentusi Aitan priekabių, išėjo pamiršusi geras angliškas manieras. Beje, auklių iš Normando koledžo metinė alga - 25 tūkst.
Po savaitės darbo Aitan lyg tarp kitko užsiminė, jog visuose namuose įrengtos stebėjimo kameros, kad tarnai (taip ji ir vadino samdomus žmones), kurie jai dirbo, elgtųsi padoriai, nevogtų, o aš - neskriausčiau vaikų. Jos darbas būdavo ir vakarais peržiūrėti visus dienos įrašus ir taip kontroliuoti „tarnus“. Vyresnioji mergaitė nuo galvos iki kojų buvo aprengta tik dizainerių drabužiais. Dvyniai valgydavo namų šeimininkės gamintus patiekalus. Man maistas buvo perkamas atskirai, jį turėdavau valgyti savo kambaryje. Iš pakuočių suprasdavau, kad man pirkdavo tik nukainotą ir iš pigių parduotuvių.
Nežinau, kaip tie vaikai augo iki manęs, ar motina juos žindė, ar glaudė, ar skaitė pasakas, greičiausiai, kad jie nieko to nebuvo gavę, nes elgėsi kaip laukinukai, man jų buvo nuoširdžiai gaila. Naktimis miegodavau dvynių kambaryje, jiems susapnavus blogą sapną, glaudžiau ir tyliai dainuodavau lietuviškas lopšines. Mažieji dvyniai viską gaudavo, ko tik užsimanydavo, parpuolę ant grindų ir spiegdami ne savo balsais. Iš pradžių tokį triuką bandė taikyti ir man, buvo labai nustebę, kad neišsigandau ir nepanikavau, o ramiai laukiau, kol baigs. Su septynmete kalbėdavome ne tik apie dizainerių drabužius ir „jos būsimą plastinę nosies operaciją, kad nosytė būtų kaip mamos“, bet ir apie draugus mokykloje, kaip sekėsi, kaip jaučiasi. Man pačiai buvo labai sunku, pats požiūris kaip į tarnaitę labai slėgė ir dar tas žinojimas, kad tave stebi kameros visur, net ir tualete.
Gal būčiau pabėgusi jau po pirmo darbo mėnesio, bet tiesiog buvo gaila vaikų, kurie nepatiria mamos meilės ir švelnumo. Pirmą darbo mėnesį gavau tiek, kiek buvome sutarę, vėliau prasidėjo cirkai. Antrą mėnesį ji man išskaičiavo pusę už privačios klinikos tyrimus, nes, girdi, ir man taip naudinga žinoti apie savo sveikatą. Vėliau pradėjo kabinėtis prie smulkmenų - įskėliau porcelianinį puodelį iš „Harrods“ parduotuvės - minus penkiasdešimt svarų, suvalgiau ekologišką obuolį, kuris man nebuvo skirtas, dar minus dvidešimt svarų, įtartinai sumažėjo jos specialiai atsisiųsdintų kvepalų iš Omano buteliuko tūris, kas gi kitas, jei ne aš, galėjo juos iškvėpinti? Taip „minusuodavo“, kad nebeuždirbdavau nei 1000 svarų. Į jokias kalbas nesileido, negalėjau pasiaiškinti, tiesiog mokėdavo, kiek norėdavo.
Auklės Darbas Pagal "Au Pair" Programą
Todėl tarp norinčiųjų dirbti auklėmis populiari tarptautinė Au Pair programa, suteikianti galimybę ne tik užsidirbti, bet ir pagilinti kalbos žinias, susipažinti su šalimi, susirasti draugų. Be to, merginas iš Lietuvos svečioje šalyje globoja ir jų interesus gina programos atstovai.
Pasak Lietuvos darbo biržos Užsienio ryšių skyriaus vedėjos Lionginos Beinoravičienės, merginoms, kurios nori susirasti auklės darbą kurioje nors Europos Sąjungos šalyje, verta pabandyti įsidarbinti pagal Au pair programą. Geriausia tai daryti per darbo biržą, nes jos paslaugos nemokamos, be to, garantuojamas patikimumas. Au Pair sąlygos palankios, nes suteikia galimybę ne vien įsidarbinti, neblogai uždirbti, bet ir pagilinti kalbos žinias, pažinti kitų šalių kultūrą, tradicijas.
Šeima joms suteikia atskirą kambarį, nemokamą išlaikymą, kišenpinigius, nemokamą draudimą ligos ar nelaimingų atsitikimų atvejais. Kas savaitę su jomis susitinka įdarbinusios agentūros atstovai. Programoje gali dalyvauti 18 - 27 metų amžiaus nerūkančios, netekėjusios ir neturinčios vaikų merginos. Pageidautina, kad jos būtų nevienturtės ir turėtų vairuotojo pažymėjimą, mylėtų vaikus ir turėtų bendravimo su jais patirties, atsakomybės jausmą. Ir, žinoma, tikrai gerai mokėtų užsienio kalbą.
2004 m. į Jungtinę Karalystę mums tarpininkaujant išvyko 36 merginos, į Vokietiją - 9, į Austriją - 1. Jokių konfliktų ar problemų, susijusių su apmokėjimu už darbą ar darbo sąlygomis, iki šiol nepasitaikė. Todėl, kad bendradarbiaujame tik su patikimomis užsienio įdarbinimo agentūromis, turime patirtį šioje srityje - pagal Au Pair įdarbiname nuo 1994 metų, - aiškina darbo biržos specialistė. Lietuvės, dirbančios pagal Au Pair programą, ES šalyse turi gerą vardą. Dėl jų nusiskundimų negauna nei jas įdarbinančios kitų šalių agentūros, nei Darbo birža. Mes labai griežtai atrenkame merginas. Dideli reikalavimai keliami kalbos mokėjimui. Taip pat siekiame įsitikinti merginų tikraisiais ketinimais - ar jos išties nori dirbti, ar turi kitų tikslų, - sako L.Beinoravičienė.
Merginos paprastai taip pat būna patenkintos, nes gyvena šeimose, nemažai uždirba, o išlaikymas ir maistas nekainuoja, todėl įmanoma nemažai susitaupyti. Kartu su šeimininkais jos netgi vyksta atostogauti, leidžia laisvalaikį - galima sakyti, tampa šeimos narėmis. Programa trunka tik vienerius metus vienoje šalyje, todėl kai kurios auklės ima uoliai mokytis kitos užsienio kalbos, kad galėtų išvykti dar metams į kitą šalį. Šiuo metu pagal Au Pair programą lietuvaitės gali vykti dirbti į Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystę, Vokietiją bei Austriją.
L.Beinoravičienės duomenimis, Au Pair auklių paklausa viršija pasiūlą, tad jei tik atitinka reikalavimus merginos gali tikėtis būti įdarbintos. Šią savaitę Lietuvos darbo biržoje į atranką dirbti Au Pair auklėmis buvo pakviesta 14 merginų. Nemaža jų dalis yra iš nedidelių Lietuvos miestelių ir rajonų - Mažeikių, Šilutės, Šakių, Ignalinos, Kaišiadorių, Ukmergės, Šalčininkų, Jonavos. Čia didelis nedarbas ir darbą susirasti sunku arba mokamas labai mažas atlyginimas.
Šiuolaikinės Auklių Paieškos Platformos Lietuvoje
Šiuo metu Lietuvoje veikia įvairios platformos, skirtos auklių paieškai. Pateikiame kelis pavyzdžius su siūlomais atlyginimais:
- Austėja P. (Vilnius): Nuo 8 € už valandą, ieško auklės 11 mėnesių mergaitei.
- Kendall B. (Vilnius): 900-1100 € už mėnesį, ieško auklės Valakampiuose.
- Urte R. (Vilnius): Nuo 1500 € už mėnesį, ieško auklės berniukui (1 metai ir 7 mėn.).
- Vaida Š. (Neringa): Nuo 7 € už valandą, ieško auklės 4 vaikams.
- Bogdan J. (Palanga): Nuo 6 € už valandą, ieško auklės dviem vaikams (3 ir 5 metų).
Auklės Darbas Auginant Vaiką su Autizmu: Iššūkiai ir Galimybės
R. Juškienė pasakoja, kad suderinti motinystę ir kilimą karjeros laiptais pavyko, nors tikrai nebuvo lengva: „Turėjau daug problemų su ugdymo įstaigomis. Kai darželio atstovai susipažindavo su dukros diagnoze niekas nenorėdavo jos priimti. Ilgai kovojus su vėjo malūnais, man pavyko atrasti ugdymo įstaigą, kur mokytojos dirba labai atsidavusios, deda pastangas, kad vaikai būtų integruoti. Tiesa, ir čia direktorė sakydavo, kad personalas dėl mano vaiko nori išeiti iš darbo. Džiaugiuosi, kad specialistų kantrybė atsipirko su kaupu. Žvelgdamos atgal matome, kokią nerealią pažangą dukra padarė, kokį nelengvą kelią kartu nuėjome. Jai jau trylika metų, ji savarankiška, turi labai išlavintą smulkiąją motoriką - savo emocijas, aplinką išreiškia lipdydama smulkius dalykus, žmones.“
Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pirmininkė Lina Sasnauskienė prisimena, kad sužinojus vaiko diagnozę prieš 15 metų, esama situacija gerokai išmušė iš vėžių - ne tik dėl emocinės sveikatos, bet ir Vaiko raidos centro specialistų rekomendacijų, kad vaiko sėkmė ateityje priklausys nuo to, kiek darbo bus įdėta į vaiką dabar: „Supratau, kad bet koks delsimas yra vaiko galimybių ribojimas sėkmingai įtraukčiai ateityje. Įvertinusi terapijų, logopedų, kitų specialistų kainas Vilniaus mieste buvo aišku, kad bet kokiu atveju turiu grįžti į darbo rinką, nes viskas kainuoja labai didelius pinigus. Tiesa, mano darbdavys ypač lanksčiai prisitaikė prie šeimos situacijos, tačiau yra daug šeimų, kurių patirtys nėra tokios sėkmingos.“
„Karjerą turbūt gali padaryti bet kas, bet labai priklauso nuo šeimos palaikymo, kiek yra pagalbos iš artimųjų. Aš neturėjau jos tiek daug. Labiausiai padėjo auklės, kurios irgi keitėsi, nes ne visi gali prižiūrėti vaikus, turinčius specialiųjų poreikių“, - sako R. Juškienė. Pasak L. Sasnauskienės, nemaža pagalba tėvams neiškristi iš darbo rinkos tapo nuo 2015 m. pradėtos teikti kompleksinės dienos socialinės globos paslaugos raidos sutrikimus turintiems vaikams: „Socialinių paslaugų srities plėtojimas vaikams su negalia tapo sėkmės pavyzdžiu organizuojant specialistų pagalbą po pamokų ar užimtumą vasaros metu.
Tačiau, žinoma, šių paslaugų poreikis yra ženkliai didesnis nei šiuo metu savivaldybės yra pajėgios pasiūlyti. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste dienos socialinės globos paslaugų laukia virš 70 vaikų. Tad tėvų, auginančių vaikus su negalia, galimybės dalyvauti darbo rinkoje, yra ribotos. Mūsų bendruomenės vaikams neretai priežiūros reikia visą gyvenimą, tad tai tampa labai didele emocine ir finansine našta šeimai.“ R. Juškienė atvirai dalijasi, kad pirmiausia reikia suvokti, kokį vaiką augini, tada ateina to fakto priėmimas ir susitaikymas su esama situacija - kad tai ne liga, o gyvenimo būdas: „Tada jau gali išsigryninti, ką ir kaip daryti, susidėlioti dalykus ir judėti žingsnis po žingsnio pirmyn. Tai galioja kalbant apie vaiką ir apie karjerą.
Žinojau, pastaroji turi būti pagrįsta didesniu uždarbiu, nes visos paslaugos, įvairios terapijos, kurios reikalingos mano dukrai, kainuoja daug. Tikrai žinau, kad ne visi gali sugrįžti į darbą, ne visi gali tobulėti jame, daug kas priklauso nuo to, sunkus ar lengvas vaiko sutrikimas, kiek pagalbos galima gauti iš išorės ir pan.“ „Auginant vaiką su specialiaisiais poreikiais ir taikant įvairias terapijas, užsiimant ugdymu progresas ir pažanga tapo akivaizdūs. Tada pačiai pasidarė nebesunku apie tai kalbėti. Iš pradžių pasakydavau kolegoms, paskui vadovams, žiūrėdavau, kaip žmonės priima šią informaciją ir pastebėjau, kad jie tiesiog neturi žinių apie tai.
Pavyzdžiui, vadovas klausia, kas yra autizmas ir pradeda domėtis, ar darbuotojui dažnai reikės išeiti iš darbo dėl vaiko reabilitacijos ar užsiėmimų, būti nedarbingam. Taip yra dėl informacijos stokos, todėl labai svarbu dalintis savo patirtimi, nes tėvai, mamos, auginantys vaikus su negalia, dirbti gali. Mano visi darbdaviai į žinią apie vaiką reagavo normaliai, sunku įvertinti kokios tikrosios mintys buvo jų galvoje, bet diskriminacijos ar kitokio netinkamo elgesio, nepastebėjau“, - komentuoja R. Juškienė.
Patarimai Ieškant Darbo
R. Juškienė dalijasi patarimais, kaip elgtis darbinantis, kai auginamas vaikas su negalia: „Visų pirma, darbo paieškai siūlyčiau rinktis socialiai atsakingą organizaciją. Jos jau yra įdarbinusios žmonių su negalia, o tai daug pasako apie jų vertybinį pamatą, tokios organizacijos turės daugiau empatijos konkretaus darbuotojo atveju, nediskriminuos dėl negalios, stengsis suteikti kuo geresnes sąlygas. Būtent tokiose organizacijose yra saugu ir tikrai galima paminėti jau darbo pokalbio metu, jeigu auginamas vaikas su negalia.
Jeigu vis tik darbinamasi į ne socialiai atsakingą organizaciją, R. Juškienė pataria pasidomėti, koks yra būsimas samdantysis vadovas, kiek jis žmogiškas, kiek turi empatijos. Šiuolaikiniai tėvai jaučiasi turintys vis mažiau įtakos savo vaikams. Apie tai, kas sukėlė šią tėvų įtakos krizę ir kaip vėl prisijaukinti savo sūnus ir dukteris, įtvirtinti tinkamą hierarchiją namuose, leisti vaikams jaustis saugiems ir suprastiems, susigrąžinti jų ištikimybę ir meilę, kalba tarptautinis vaiko raidos autoritetas dr. GORDONAS NEUFELDAS ir bestselerių autorius dr. GABORAS MATÉ savo knygoje „Nepraraskime savo vaikų“.
tags: #turtingu #vaiku #aukletojos