Turto patikėjimo teisinis reguliavimas Lietuvoje

Turto patikėjimo teisė yra santykinai naujas institutas Lietuvos teisėje, todėl jo taikymo sąlygos dar nėra iki galo aiškios ir ištirtos. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti šį institutą, atskleisti jo probleminius aspektus ir pateikti tam tikras įžvalgas.

Teisinis pagrindas

Turto patikėjimo teisinis reguliavimas Lietuvoje remiasi įvairiais teisės aktais, įskaitant:

• Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą
• Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymą
• Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą
• Valstybės turto perdavimo patikėjimo teise ir savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašą
• Valstybės nekilnojamojo turto centralizuoto valdymo, naudojimo, disponavimo juo ir centralizuotai valdomo administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo tvarkos aprašą

Šie teisės aktai nustato turto perdavimo patikėjimo teise tvarką, centralizuotą valdymą, naudojimą ir disponavimą turtu.

Centralizuotas valdymas

Valstybės nekilnojamasis turtas, išskyrus Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo rūmus, laikantis šiame įstatyme nustatytų principų, gali būti valdomas centralizuotai - tai yra valstybės nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo veiklas perduodant vykdyti vienam subjektui (toliau - centralizuotas valdymas). Valstybės įmonių patikėjimo teise valdomas valstybės nekilnojamasis turtas gali būti perduodamas centralizuotai valdyti, jeigu jis nenaudojamas valstybės įmonės veiklai vykdyti arba yra pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti.

Centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui patikėjimo teise perduoto administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto (įskaitant šio straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytiems tikslams naudojamą administracinės paskirties valstybės nekilnojamąjį turtą) valdymas ir priežiūra pagal su šio turto naudotojais sudarytas turto nuomos sutartis.

Sprendimą dėl administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto ir kartu su juo perduodamo kito šioje dalyje nurodyto valstybės turto perdavimo patikėjimo teise valdyti centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui priima Vyriausybė, kuri nustato šioje dalyje nurodyto valstybės nekilnojamojo turto perdavimo centralizuotai valdyti, centralizuoto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką.

Centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui kartu su administracinės paskirties valstybės nekilnojamuoju turtu gali būti perduodamas kitos paskirties valstybės nekilnojamasis turtas, taip pat ilgalaikis materialusis turtas, reikalingas valdymo ir naudojimo tikslams ir šį turtą naudojančių asmenų poreikiams tenkinti.

Atnaujinimo projektai

Vyriausybė nustato centralizuotai valdomo administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo poreikio vertinimo ir šio nekilnojamojo turto atnaujinimo projektų (toliau - atnaujinimo projektas) įgyvendinimo tvarką.

Atnaujinimo projektus Vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo valdyba, išskyrus 10 000 000 eurų ir didesnės vertės atnaujinimo projektus, kuriuos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo valdybos siūlymu tvirtina Vyriausybė.

Centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas prievolių, susijusių su atnaujinimo projektų įgyvendinimu, įvykdymui užtikrinti gali įkeisti patikėjimo teise valdomą valstybės nekilnojamąjį turtą, išskyrus Vyriausybės rūmus ir kitą valstybės nekilnojamąjį turtą, kuris pagal įstatymus gali nuosavybės teise priklausyti tik valstybei.

Istorinis kontekstas

Užsienio teisės istorijos moksle vyrauja nuomonė, jog turto patikėjimo (terminas anglų kalba trust) institutas pirmiausia atsirado XII - XIII a. Anglijos feodalinėje santvarkoje.

Jau XII bei XIII a. tapo įprasta, jog vasalas, siekdamas išvengti su žemės valda susijusių feodalinių prievolių, senjoro jam suteiktą žemės sklypą perduodavo patikėtiniui (trustee). Šiaisiais asmenimis veikdavo kaip šio žemės sklypo savininkas.

Graham Moffat, analizuodamas patikėjimo teisės (trust) ištakas, pažymi, jog terminas "trust" pirmiausia buvo pradėtas naudoti kaip sąvokos "use" (lietuviškai "teisė naudotis") sinonimas.

Autoriaus nuomone, be XII - XIII a. Anglijos laikotarpio, aktualiausias patikėjimo teisės istoriniam formavimuisi yra senovės Romos teisėje egzistavęs fideicommissum institutas.

Teigiama, jog pats universaliausias paveldėjimo teisės institutas yra fideicommissum arba kitaip - "trust". Tai yra priemonė, kuri, kaip ir legatas arba paveldėjimas pagal testamentą, pradėdavo veikti tik mirus asmeniui, kuris buvo ją (priemonę) nustatęs.

Asmuo (turto palikėjas), norėdamas įsteigti fideicommissum, turėdavo patikėti (committere) turtą tarpininko "gerai valiai" (fides), o tarpininkas galiausiai perduodavo turtą naudos gavėjui. Tokiu tarpininku dažniausiai (bet ne visada) turėdavo būti testatoriaus paveldėtojas.

Besigilinant į patikėjimo teisės formavimosi laikotarpį, išryškėja patikėjimo teisės (trust) sąsajos su kanonų teisėje formuota civiline (privatine) teise.

Bažnytinė nuosavybė ryškiai skyrėsi nuo feodalinės nuosavybės ne tik todėl, kad daugeliu atvejų buvo išlaisvinta nuo feodalinių įsipareigojimų, bet ir jos korporacinio bažnytinio pobūdžio, t. y. tai visada buvo bažnytinės korporacijos, o ne pavienio asmens nuosavybė. Negana to, ji visada tarnavo korporacijos tikslams. Šiai vadina Zweckvermogen ("tikslinė nuosavybe"). Kanonų teisė reikalavo ją panaudoti tiems tikslams, dėl kurių ji buvo įgyta; šiuo požiūriu ji buvo susijusi su patikėtinės nuosavybės institutu.

Nepaisant šios nuosavybės "ignoravimo" politikos, pirmą kartą Lietuvoje (nors ir okupuotoje) buvo įtvirtinta 1964 Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civiliniu kodeksu (valstybės įstaigos ir organizacijos valstybės turtą valdė patikėjimo pagrindais).

Tačiau tik naujai priimtas 2000 m. civilinis kodeksas atspindi nuoseklesnį ir išsamesnį patikėjimo teisinių santykių įgyvendinimą. Taip pat paminėtina, jog tik priėmus naująjį civilinį kodeksą patikėjimo teisinis santykis subjektais galėjo tapti jau ir privatūs fiziniai bei juridiniai asmenys.

Patikėjimo teisės formos

David Hayton ir Charles Mitchell nurodo, jog tradiciškai patikėjimo teisė klasifikuojama į express, implied, resulting ir constructive.

• Express - tai aiškiausia turto patikėjimo forma, kurią patikėtojas sukuria patikėjimo sutartimi arba patikėjimo deklaracija.
• Implied - tai patikėjimo teisė, kurią dažniausiai įtvirtina teismas, nustatydamas tam tikrus faktus ir aplinkybes.
• Resulting - atsiranda tada, kai patikėtojas perleidžia nuosavybę kitam asmeniui, tačiau nėra aišku, ar jis norėjo, kad tas asmuo taptų visateisiu savininku. Šiuo atveju perleisto turto teikiamą naudą gauna (ja naudojasi) asmuo, kuris pagal patikėtojo valią neturėtų ja naudotis (šiuo atveju asmuo, kuriam perėjo nuosavybė).
• Constructive - taip pat atsiranda įstatymo pagrindu. Faktiausia šis teisės gynimo būdas pradeda veikti tada, kai asmuo, nesąžiningu būdu įgijęs turtą, negali pasinaudoti jo (turto) teikiama nauda.

Populiariausias patikėjimo teisės skirstymas yra oponuojant living trusts prieš testamentary trusts ir revocable prieš irrevocable trusts.

• Living trusts pradeda veikti patikėtojui dar esant gyvam, tuo tarpu testamentary trust arba dar vadinami will trusts įsigalioja tik patikėtojui mirus ir laikytina specifine testamento forma.
• Antrosios patikėjimo formos klasifikuojamos pagal tai, ar patikėjimo teisė atšaukiama (revocable) ar neatšaukiama (irrevocable).

Išsamiau panagrinėjus minėtas patikėjimo teisės formas ir palyginus jas su Lietuvoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, nesunkiai pastebėsime tam tikras teisės sistemų (bendrosios ir kontinentinės ) "suartėjimo" tendencijas: sutampa tiek patikėjimo teisės atsiradimo pagrindai (įstatymas, sutartis, testamentas ar teismo sprendimas), tiek ir panaudojimo tikslai (viešiems ar privatiems interesam tenkinti, turint konkrets turto panaudojimo tikslą).

Tyrimo metodai

Šiame darbe naudojami įvairūs tyrimo metodai:

• Lyginamasis metodas - šis metodas naudojamas atskleisti turto patikėjimo teisę nuo kitų daiktinių teisių.
• Istorinis metodas - šio metodo pagalba mėginama atskleisti patikėjimo teisės ištakas kitų daiktinių, prievolinių ar paveldėjimo teisių kontekste, taip pat patikėjimo teisės raidą, išanalizuoti pagrindines patikėjimo teisės susiformavimo prielaidas.
• Lingvistinis metodas - metodas padės nustatyti teisės aktuose ir teisės doktrinoje vartojamų žodžių prasmę, teisingai tuos žodžius suvokti nagrinėjamame kontekste.
• Darbe taip pat bus naudojamas ir dokumentų analizės metodas.

Duomenys darbui buvo renkami, analizuojami ir palyginami naudojantis Lietuvos Respublikos, užsienio valstybių ir tarptautiniais teisės aktais, Lietuvos teismų sprendimais.

Probleminiai aspektai

Autoriaus manymu, patikėjimo teisinis reguliavimas, susijęs su šios nuosavybės teise, yra nebaigtas, nepakankamas ir tobulintinas.

Šios nuosavybės teisės įgyvendinimo patikėjimo teise sampratai, moksliniu požiūriu, yra tikslinga pirmiausia pažvelgti į patikėjimo teisės atsiradimo kontekstą, istorines šaknis, raidą ir jos vietą kitų daiktinių (ar prievolinių) teisių atžvilgiu.

Taigi, beveik visos kontinentinės teisės valstybės savo teisės sistemose turi daugiau ar mažiau panašius analogus patikėjimo teisei (tokiai, kokia ji suprantama bendrosios teisės valstybėse).

Šiuo metu Lietuvos teisės moksle ši nuosavybės teisės kontekste tema yra nauja ir beveik nenagrinėta. Mokslinių tiriamųjų darbų ar publikacijų bei straipsnių šia tematika beveik nėra. Platesnio pobūdžio tyrimas patikėjimo teisės įgyvendinimo tema šiuo metu dar tik atliekamas. Paminėtini tik keli magistriniai darbai, kurių tematika daugiausia susijusi su bendrosios ir kontinentinės teisės sistemų lyginimu.

Taip pat sunku būtų surasti ir mokslinio tiriamojo pobūdžio darbų, kurie nagrinėtų patikėjimo teisės pritaikomumo problemas Lietuvoje. Ši tema nagrinėjama ir tarptautinės teisės lygmeniu.

Šios nuosavybės teisės atžvilgiu patikėjimo teisė tarsi "pamirštama". Apie šios nuosavybės teisę užsimenama E. Baranausko, K. Šiaus, V. Pakalniškio ir kitų autorių naujai išleistame daiktinės teisės vadovėlyje. Taip pat patikėjimo teisės įgyvendinimas (tiesa, daugiausia užsienio šalių teisės sistemų kontekste) trumpai aptariamas ir V. Mizaro, A.Vileitos, V. Mikelėno ir kitų teisininkų sudarytame Civilinės teisės (bendrosios dalies) vadovėlyje. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog minėta literatūra yra iš esmės mokomojo - aprašomojo pobūdžio.

Šios nuosavybės teisės įgyvendinimo patikėjimo teise tematika šioje literatūroje nerasime. Tačiau šios temos gvildenamos Vakarų šalių mokslininkų darbuose. Būtent bendrosios teisės kontekste.

Šio darbo tikslas - apžvelgiant bei analizuojant nuosavybės teisės įgyvendinimo patikėjimo teise ypatumus, atskleisti ir išryškinti šio instituto probleminius aspektus, remiantis įvairių autorių nuomone bei užsienio valstybių gerąja patirtimi, pateikti probleminis klausims teisinį įvertinimą, o taip pat teorinius bei praktinius darbo tematikos pasiūlymus teisėkūrai. Išanalizuoti patikėjimo teisės subjekto ir objekto sąvokas, nurodyti jų probleminius aspektus.

Taip pat darbe pasiūlyti teisės normų pakeitimai galėtų būti svarstytini teisėkūros subjektų, kurie yra įpareigoti nuolat ieškoti naujų dinamiškesnių ir įvairiapusių juridinių mechanizmų, kuriais siekiama kuo geriau apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus.

Šios nuosavybės įgyvendinimo patikėjimo teise analizėms ir tyrimams. Taip pat darbe pasiūlyti teisės normų pakeitimai galėtų būti svarstytini teisėkūros subjektų, kurie yra įpareigoti nuolat ieškoti naujų dinamiškesnių ir įvairiapusių juridinių mechanizmų, kuriais siekiama kuo geriau apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus.

Valstybės nekilnojamojo turto valdymas patikėjimo teise

tags: #turto #patikejimo #teise #civilinis #kodeksas