Tikslo siekimas literatūroje analizė

Literatūroje akcentuojami įvairūs pelno, kaip ekonominės kategorijos ir įmonės veiklos rodiklio, aspektai. Šis rodiklis labiausiai apibendrina įmonės veiklą, nes jis apima ir kitus įmonės rodiklius: turtą, kapitalą, pajamas, sąnaudas ir kt. Pelno siekimas yra siejamas su įmonės siekiu išgyventi konkurencinės rinkos sąlygomis.

Įmonės, turinčios pakankamai pelno, gali investuoti, plėsti savo veiklą, diegti naujas technologijas, skatinti ir motyvuoti darbuotojus, skirti lėšų jų kvalifikacijai kelti, kurti naujus produktus ar teikti paslaugas, ko pasekoje įmonė užimtų stabilią vietą rinkoje.

Pelno, kaip apibendrinančio įmonės veiklą rodiklio, analizė yra sudėtinga. Pelno analizės rezultatai prilauso nuo kitų finansinių rodiklių. Šiais laikais būtina ne tik dirbti pelningai, bet ir sugebėti pateikti vartotojams tokį produktą, kuris duotų jiems didesnę vertę. Taigi gamyba turi būti pelninga.

Verslininkai turi žinoti, kad jų spredimai vartotojams turi duoti vertę, didesnę negu tos vertės pateikimo išlaidos. Toks požiūris nulemia ir sudėtingesnius analizės uždavinius, tačiau, norint įgyvendinti šiuolaikinio dinamiško verslo iškeltus uždavinius, pirmiausia reikia visapusiškai išanalizuoti įmonėje vykstančius reiškinius, pelno kitimo dinamiką, sudėtį ir struktūrą, išmanyti pelną formuojančius veiksnius ir jų įtaką įmonės veiklos finansiniams rezultatams.

Pelno analizėje tikslinga naudoti segmentinės analizės principą, nes ją atliekant tik visos įmonės mastu, atsiribojant nuo konkrečių padalinių, kitų segmentų nebus pasiektas pelno analizės visapusiškumas. Segmentinė analizė atskleidžia informaciją būsimų laikotarpių planams ir prognozėms sudaryti. Atliekant pelno segmentinę analizę, būtina ištirti pelno dydį kiekviename etape.

Šiame darbe, analizuojant AB „Vilniaus degtinė“ finansines ataskaitas bus naudojama pelno sudėties, dinamikos ir struktūros analizė. Ji atliekama naudojantis pelno (nuostolio) ataskaita. Šiai analizei bus naudojama vertikalioji ir horizontalioji analizė, kurios padės palyginti šiuo atveju penkerių metų gautus rezultatus ir išsiaiškinti jų kitimo tendencijas.

Horizantalioji analizė padeda nustatyti atitinkamų rodiklių dinamiką. Rodiklių dinamika apskaičiuojama absoliučiais dydžiais ir procentais, t.y. nustatomi nukrypimai nuo bazinių rodiklių. Ši analizė parodo finansinių rodiklių dinamiką, tačiau neišryškina priežasčių, dėl kurių įvyko rodiklių pakitimai. Vertikalioje analizėje atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis yra lyginimas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas bazinio dydžio procentais.

Prieš pradedant nagrinėti pelną lemiančius veiksnius, tiriama pelno sudėtis, struktūra ir dinamika. Ši analizė atliekama remiantis pelno (nuostolių) ataskaita. Iš jos apskaičiuojos bendrojo pelno sudedamosios dalys, jų struktūra bei dinamika.

Tipinė veikla yra ūkinės operacijos, susijusios su veikla, iš kurios įmonė keletą ataskaitinių laikotarpių gauna daugiausia pajamų ir kurią įmonė laiko pagrindine. Pelno (nuostolių) ataskaitoje apskaičiuojami ir pateikiami ataskaitinio laikotarpio tipinės, įprastinės ir visos įmonės veiklos rezultatai bei ypatingieji straipsniai, t.y. straipsniai, kuriuose parodomi neįprastų, atsitiktinių, reguliariai nesikartojančių ūkinių įvykių rezultatai.

Tam naudojami bendrojo, veiklos, įprastinės veiklos, pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą ir grynojo pelno (nuostolių) rodikliai. Įprastinės veiklos pelno (nuostolių) rodiklis parodo įmonės įprastinės veiklos rezultatus ataskaitiniu laikotarpiu. Pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą rodiklis parodo įmonės įprastinės veiklos ir ypatingųjų straipsnių rezultatą. Grynojo pelno (nuostolių) rodiklis parodo galutinį įmonės veiklos rezultatą, t.y. Pelną įtakoja daugybė veiksnių, pagal kuriuos galima prognozuoti įmonės ateitį.

Neatsižvelgiant į tai, kur sukuriamas pelnas, svarbu žinoti veiksnius, dėl kurių įtakos jis susiformuoja, jų poveikio kryptį ir stiprumą. Iš 3 paveikslo galima pastebėti, kad pelnui labai didelę įtaką daro išoriniai veiksniai (nestabili ekonominė ir politinė padėtis šalyje, mokesčių bei finansų sistemų kaita, infliacija, valiutų kursų skirtumai, konkurencija, gamtinės sąlygos ir kt.) bei vidiniai veiksniai (profesionalių darbuotojų bei vadovų stoka, prasti vadovų sprendimai, neprotingas išteklių naudojimas).

Išorės veiksniai yra makroekonominio pobūdžio, kurie yra susiję su politiniais, teisiniais, kultūriniais, demografiniais, techniniais, ekonominiais procesais. Įmonės komercinę ūkinę veiklą, o kartu ir finansinį rezultatą veikia valstybės ūkinė politika, jos ekonominė sistema, vietinės veiklos sąlygos ir nagrinėjamos įmonės produkcijos paklausa.

Vidaus veiksniai susiję su įmonės veiklos ypatybėmis, organizacine valdymo struktūra, materialiniais ir finansiniais ištekliais, kuriais įmonė disponavo nagrinėjimu laikotarpiu. Norint objektyviai įvertinti įmonės veiklos efektyvumą įvairiais aspektais, jos konkurencingumą ir plėtros galimybes, nepakanka analizuoti absoliutinius pelno rodiklius ir jais remiantis priimti tam tikrus sprendimus. Pelno (nuostolių) ataskaitoje pateikti pelno rodikliai dar neatskleidžia tikrojo įmonės vaizdo ir neatsako į klausimus, kiek reikės parduoti gaminių, atlikti paslaugų, padaryti investicijų, kad būtų galima uždirbti pelno.

Geriausiai įmonės veiklos galutinius rezultatus atskleidžia pelningumo rodikliai. Iš jų ir sprendžiama, kokią realią naudą gaus akcininkai ir investuotojai, rizikuodami investuoti savo kapitalą. Įmonės veiklos efektyvumo, vertybinių popierių ar jų portfelio pajamingumo vertinimas lyginant uždirbtą pelną ar pajamas (dividendus, palūkanas) su tam tikru pasirinktu dydžiu - apyvarta, kapitalu, akcijos nominaliąja verte ir pan.

Apibendrinant autorių pelningumo apibrėžimus, galima teigti, kad pelningumas yra uždirbto pelno ar pajamų lyginimas su tam tikru dydžiu t.y. Visus verslo rinkos dalyvius ypač domina pardavimo pelningumas. Pardavimo pelningumo rodiklius skaičiuoja investuotojai, spręsdami, ar apsimokės jų investiciniai projektai ir ar nepernelyg didelė rizika, palyginti su numatomais rezultatais.

Pardavimo pelningumo rodiklius tiria įmonių vadybininkai, priimdami sprendimus, kaip kontroliuoti produktų pardavimo savikaina bei kainas. Šis rodiklis parodo, kokia bendrojo pelno dalis atitenka vienai pajamų daliai, t.y. pardavimo vienetui. Šio rodiklio kitimo ribos yra 10-35 proc. Jei rodiklis nesiekia 10 proc. įmonė negali padengti ūkininkavimo išlaidų, o jei viršija 35 proc. - gamybos pelningumas didelis.

Manoma, kad bendrasis pelningumas ilgu laikotarpiu turėtų būtų stabilus (ne daugiau 5 proc. svyravimas). Iš šio rodiklio galima spręsti, ar pakankamas skirtumas tarp parduodamų prekių kainų ir jų gamybos sąnaudų. Juo remiantis galima kontroliuoti parduodamų prekių savikainą ir įmonės kainodaros politiką, vadovų gebėjimą parduoti savo produktus. Taip pat iš šio rodiklio paprastai sprendžiama, ar įmonei ne per brangiai kainuoja prekių gamyba ir pardavimas arba teikiamos paslaugos.

Veiklos pelningumo rodiklis rodo įmonės vadovų gebėjimą kontroliuoti veiklos sąnaudų formavimąsi ir veiklos pelningumą. Rodiklis parodo įmonės gauto pelno dar nesumokėjus mokesčių santykį su pardavimais. Rodiklis savo prasme artimas grynajam pelningumui. Skirtumas, kad skaičiuojant šį rodiklį prie grynojo pelno pridedamas pelno apmokestinimas, o tai leidžia palyginti įmonių su skirtingu apmokestinimu veiklos rezultatus.

Rodiklis parodo, kokia grynojo pelno dalis tenka pardavimo vienetui. Išsivysčiusios rinkos sąlygomis jis svyruoja nuo 10 iki 25 proc. Vertinamas labia gerai, jei yra didesnis kaip 25 proc., gerai- didesnis už 10 proc., patenkinamai, jei mažesnis už 5 proc. Kaip matome, visi pardavimo pelningumo rodikliai skaičiuojami tam tikros veiklos pelną dalijant is pardavimo pajamų.

Ekonomikos literatūroje ir praktikoje didžiausias dėmesys skiriamas bendrajam ir grynajam pardavimo pelningumui. Turto pelningumas parodo įmonės ilgalaikio bei trumpalaikio turto naudojimo efektyvumą, vadovų sugebėjimą jį valdyti ir kontroliuoti. Turto pelningumu domisi ne tik įmonių vadovai, bet ir išorės informacijos vartotojai. Neefektyvus turto naudoimas, netinkamas sandėliavimas tikrai nepritrauks investuotojų dėmesio. Rodiklis parodo, kiek grynojo pelno uždirba vienas turto euras.

Parodo, kokia viso turto dalis susigrąžinama pelno pavidalu, t.y. apibūdinamas įmonės sugebėjimas pelningai naudoti turtą. Aukštesnė rodiklio reikšmė, jei nebuvo daromos investicijos, parodo efektyvesnį turto panaudojimą. Rodiklis parodo, kiek pelno per metus uždirbama ilgalaikio turto euras. Reikia atkreipti dėmesį, kad ilgalaikio turto suma metų bėgyje mažėja dėl priskaičiuoto nusidėvėjimo, todėl yra rekomenduotina šio rodiklio skaičiavimus atlikti pagal realią rinkos ilgalaikio turto vertę.

Ilgalaikis turtas lemia įmonės gamybinį pajėgumą, o jo naudojimo gerinimas yra svarbiausia sąlyga gamybos efektyvumui didinti. Gerėjant ilgalaikio turto naudojimui, didėja darbo našumas, gamybos efektyvumas. Ilgalaikio turto naudojimą geriausia gerinti dviem būdais, t.y. Rodiklis parodo, kiek pelno per metus uždirbama trumpalaikio turto euras. Įmonės finansinės veiklos efektyvumą objektyviausiai parodo kapitalo pelningumo rodikliai.

Kapitalo pelningumu labiausiai domisi kapitalo savininkai, investuotojai ir kreditoriai, nes iš šios grupės rodiklių spręsti apie investicijų pelningumą, jų naudojimo efektyvumą ir galimybę gauti dividendų. Nustatant kapitalo panaudojimo efektyvumą, dažniausiai skaičiuojami akcinio, nuosavo bei pastovaus kapitalo pelningumo rodikliai. Nuosavo kapitalo pelningumo rodiklis, dar vadinamas nuosavybės pelningumo rodikliu, tai savininkų investuotų lėšų panaudojimo efektyvumo matas.

Išreikštas eurais rodo, kiek 1-nam nuosavo kapitalo eurui tenka grynojo pelno, t.y. parodo kokia investuotų savininkų lėšų dalis grįžta grynojo pelno forma. Padeda spręsti, kaip efektyviai panaudojamos savininkų lėšos. Labai priklauso nuo įmonės kapitalo struktūros. Šis parodo nuosavo kapitalo panaudojimą, t.y. kiek grynųjų pinigų yra gaunama iš nuosavo kapitalo panaudojimo. Šiuo rodikliu didžiausią susidomėjimą rodo investuotojai.

Investuotojus domina tikroji jų nuosavybės grąža, t. y. Rodiklis parodo pardavimo ,,kokybę“. Padeda įmonių vadovams spręsti apie kreditavimo galimybę.. Kai kurioms įmonėms pardavus prekes ne visada pavyksta laiku už jas gauti pinigus. Pardavus prekes, pinigai ne visada gaunami laiku, o tai ir atspindi pinigų grąžos iš pardavimų koeficientas.

Rodiklis parodo turto panaudojimo efektyvumą ir yra turto pelningumo rodiklio pakaitalas. Kiekvienam įmonės vadovui yra svarbu žinoti, kiek realiai jo įmonės turimas turtas uždirba pinigų. Apskaičiavus šiuos rodiklius galima atlikti įmonės veiklos pelningumo analizę.

Turto ir įmonės vertė yra vienas iš svarbiausių kriterijų, lemiančių imonės patikimumą, likvidumą, krizinės situacijos gilumą. Įmonės veikla priklauso nuo daugelio veiksnių. Tačiau pagrindinis trūkumas tas, kad labai sunku tiksliai apibrėžti atskirų veiksnių įtaką veiklos sėkmei. Vienodi veiklos rezultatai gali būti pasiekiami įvairiomis pasirnktų rodiklių kombinacijomis.

Būtina išanalizuoti įmonės ir turto vertę nulemenčius veiksnius. Todėl pasitelkiami specialūs analizės ir įvertinimo metodai leidžia nustatyti bbendrą įmonės vertę arba atskiros aktyvų dalies vertę. Nekilnojamojo turto vertė nustatoma Tarptautinio turto vertinimo standartų komiteto pripažintais metodais. Šis metodas nerekomenduotinas tiesioginėje profesionalioje vertinimo praktikoje, tačiau juo labai dažnai naudojasi politikai, spaudos darbuotojai, sakydami, kad įmonė parduota už žymiai mažesnę kainą negu balansinė jos vertė.

Čia įmonės turto vertė apskaičiuojama pagal įmonės balansą kaip ilgalaikio ir trumpalaikio turto suma, finansuojama iš nuosavo kapitalo, t.y. - įmonės turtas vertinamas atsižvelgus į įsigijimo arba vykusių perkainojimų kainas, kurios gali žymiai skirtis nuo šiandieninių realių kainų. Vertė nustatoma pagal analogų vertę, įvertinant lyginamų objektų skirtumus.

Parenkami analogai ir nustatomos jų pardavimo sąlygos. Surinktos informacijos analizė. Atliekama analogo kainos korekcija. Čia įtakos turi ir turto vieta, ir jo techninės, eksploatacinės charakteristikos. Koreguoti galima ir absoliučiomis sumomis, ir bandant susieti gautų kainų ir techninių eksploatacinių charakteristikų lygį.

Labai dažnai mūsų netenkina nekilnojamojo turto būklė - jį reikia rekonstruoti, įdėti tam tikrą pinigų sumą. Fizinis nekilnijamojo turto nusidėvėjimas parodo, ką prarado perkamas turtas per naudojimo laikotarpį. Tačiau tai, kokį lygį pasirinksime - ar patį didžiausią, ar mus tenkins žemesnis,- sprendžia pirkėjas, atsižvelgdamas į savo finansinius išteklius ir siekiamus tikslus.

Šis nusidėvėjimas priklauso nuo darbo pobūdžio, laiko ir intensyvumo. Funkcinis nekilnojamojo turto nnusidėvėjimas atsiranda dėl pasikeitusios technologijos, standartų ir kt. Rekonstrukcijos vertei nustatyti reikia atlikti tiesioginius apskaičiavimus sudaryti darbų sąmatas.

Ekonominį nekilnojamojo turto nusidėvėjimą sąlygoja objektyvūs aplinkos pasikeitimai. Pvz., triukšmas dėl arti nutiestos autostrados, atliekų valymo įrenginių kvapas - visa tai sukuria nepalankią aplinką, kurios gerinimas reikalauja kapitalinių įdėjimų. Šis metodas naudojamas tik pajamas teikiančiam turtui vertinti.

Diskontuotų pajamų būdas. Šiame metode įvertinamos ir laukiamos pajamos, ir einamoji nekilnojamojo turto vertė. Būsimąsias investuotojo pajamas sudaro: grynosios investuotojo pajamos, gautos eksploatuojant nekilnojamąjį turtą; piniginės lėšos, kurios gali būtigautos pardavus nekilnojamąjį turtą.

Pjamų metodas remiasi reikalavimu, kad galutinis investuotojo tikslas yra gauti pajamas, kurios viršija pirminę investuotą sumą: susigrąžinti investuotą sumą ir gauti pelną. Vertinant nekilnojamąjį turtą pajamų metodu, reikia labai gerai suprasti ekonominę ir materialinę diskontavimo esmę.

Matematiniu požiūriu diskontavimo norma yra procentinė norma, kuri naudojama perskaičiuojant būsimuosius pinigų srautus į jų dabartinę vertę. Ekonominiu požiūriu diskontavimo norma yra minimali pelno suma, kurios tikisi investuotojas, įdėdamas pinigus į pelningus aktyvus. Kuo didesnė rizika, tuo didesnė turi būti diskontavimo norma. Tačiau yra ir minimali pelningumo riba, kurios negaudamas, investuotojas atsisako investuoti.

Šiame būde irgi akcentuojama pelningumo svarba, tačiau naudojama ne diskonto, bet kapatalizacijos nora (koeficientas). Šis metodas nerekomenduojamas, jei nekilnojamasis turtas reikalauja didesnės rekonstrukcijos arba yra nebaigtas statyti. Dar jo nerekomenduojama ir tada, kai susiduriama su neskaidria rinka, negalima gauti objektyvios informacijos.

- apskaičiuojamos metinės grynosios pajamos. Grynosios pajamos - pastovus metinių grynųjų pajamų dydis, gaunamas naudojant nekilnojamąjį turtą, atskaičius iš gaunamų pajamų visas eksploatacijos išlaidas, išskyrus amortizacinius atskaitymus. - Pasirenkamas kapitalizacijos koeficientas. Kapitalizacijos koeficientas apima dvi sąvokas: kapitalo pajamos ( procentas, kurį investitorius gauna kaip kompensaciją už kapitalo naudojimą) ir kapitalo grąžinimą (parodo sumą, kuri padengia investitoriaus įdėjimus į nekilnojamą turtą).

Taigi bendrą kapitalizacijos koeficientą sudaro procentinė norma ir kapitalo grąžos norma. nustatomas įvairiais būdais. Komuliatyvinis metodas. Pirmiausiai nustatoma likvidinė, neįvertinanti rizikos, norma; paprastai ji laikoma lygi procentui už ilgalaikius valstybės vyriausybinius popierius. Po to koreguojama, siekiant įvertinti riziką. Jei nuomotojai patikimi klientai, rizika nedidelė. Atliekamas galimo nelikvidumo keregavimas įvertina, kad nejudamą turtą sunkiau likviduoti nei valstybinius vertybinius popierius.

Ir paskutinis komponentas įvertina išlaidas investavimo valdymo išlaidoms padengti. - Apskaičiuojama nekilnojamojo turto einamoji vertė. Jis tinka šalyse, kuriose yra išvystyta vertybinių popierių rinka. Įmonės vertę lemia jos akcijų kursas. Metodika remiasi lyginamųjų įmonių pirkimo kontrolinio akcijų paketo pirkimo vertės analize. 3. Ši metodika tinka orientacinei vertei nustatyti. Pasinaudojama sandorių statistika.

Aktyvų kaupimo metodika leidžia nustatyti kiekvieno aktyvo ir pasyvo rinkos vertę ir išskaityti iš aktyvų sumos visus įmonės įsiskolinomus. Vertinimo matodai jau bent principiniu lygiu išnagrinėti, todėl pateiksime tik bendrą organizacinę schemą. Suformuluoti vertinimo užsakymą. Apibūdinti įmonę. Nustatyti vertinamos įmonės vertės katagoriją. Vertinimui gali būti pasirinktos įvairios vertės kategorijos, ne tik rinkos vertė.

Vertinimo metodikos pasirinkimas ir pagrindimas. Informacijos šaltiniai. Šakos, kurioje funkcionuoja įmonė, ekonominė apžvalga. Vietinės įmonės funkcionavimo charakteristikos. Įmonės finansinės situacijos apibūdinimas. Aktyvų aprašymas.Čia svarbu išsiaiškinti, ar įmonės apskaita vykdoma pagal nustatytus standartus, ar ji atitinka įstatyminę bazę.

Aktyvų įvertinimas aktyvų kaupimo metodu. Išvados. Atlikus visas vertinimo procedūras, apskaičiuojama įmonės vertė, atėmus iš bendros aktyvų sumos įmonės įsiskolinimą. Toliau vertė gali būti didinama arba mažinima, atsižvelgiant į kitus veiksnius - siaurai specializuotą veiklą, valdymo personalo kvalifikaciją. Taip pat panagrinėsime turto vertinimo teorinius pagrindus.

Turto vertinimo bazė - vertės teorija. Pagal vertės teoriją, kad atsirastų verte paremti mainai, būtinos kelios salygos. Pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencija. Pirkėjų ir gamintojų pasirinkimo laisvė, ką gaminti ir ką pirkti, sudaro laisvosios rinkos esmę. Jei nėra ppasirinkimo galimybių, nėra konkurencijos.

Naudingumas - prekinių mainų abipusė nauda prekės pirkėjui ir pardavėjui. Savanoriški dviejų rinkos dalyvių mainai gali vykti tik tada, kai kiekvienas jų tikisi gauti naudos. Pelno siekis. Prekių mainai - ne labdaringa veikla. Kiekvienas verslininkas siekia pelno. Pelnas didesnis, kai parduodamas produktas duoda didesnę naudą. Jis priklauso ir nuo sunaudotų kaštų.

Gamybinės komercinės veiklos paslaptis. Informacija taip pat yra prekė, jos kūrimas reikalauja tam tikrų lėšų. Gamybos, technologijos, darbo organizavimo patobulinimai, į kuriuos ji įdėjo lėšų ir kurių išsaugojimas teikia jai privalumų, yra jos patobulinusios įmonės nuosavybė. Todėl naujos informacijos apsauga - visiškai suprantamas dalykas.

Prekinės verslininkystės rizika. Siekimas gauti didesnį pelną susijęs su didesne rizika. Visko iš anksto negalima numatyti. Todėl rizika yra objektyviai egzistuojanti rinkos sąlyga. Visiška ekonominė atsakomybė už verslo rezultatus. Šį teiginį sąlygoja rizikos principas. Ir gaunama nauda, ir galimas nuostolis yra verslininko nuosavybė. Išskirti ribos, už kurios prekiniai mainai darosi nepriimtini, prekių pirkėjo ir pardavėjo kontrolės principai - tai papildantys principai.

Pirmasis reikalauja nepažeidinėti rinkos dėsnių, antrasis susijęs su pasirinkimo laisve, kur svarbų vaidmenį vaidina kontrolė. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, prekė - taip pat ir įmonė - gali turėti vartojamąją vertę, bet neturėti mainymo vertės. Turto vertę mes lyginame su jo sukūrimo verte (įsigijimo, rekonstrukcijos ir kitomis išlaidomis). Įmonių savininkai ar kitų bendrovių ir firmų vadovai norėdami tiksliai nustatyti bendrą imonės turto kainą, turi gerai žinoti visus turto įvertinimo metodus ir būdus.

Norint įvertinti nekilnojamąjį turtą turime gerai žinoti pačią turto struktūrą, nes nustatant realią turto vertę dažniausiai įvertinamos trys turto sudedamosios dalys - gamybos priemonių, gamybos atsargų ir nematerialaus turto vertė. Todėl reikia vertinti pagal nustatytus nekilnojamojo turto metodus.

Taip pat reikia remtis ir teoriniais turto vertinimo pagrindais, nes jie taip pat yra labai svarbūs. - tai ekonominę situaciją šalyje, infliaciją, palanki ar nepalanki įstatyminė bazė, darbo jėgos potencialą ir apmokėjimo lygį.

tags: #turto #siekimas #literaturoje