Nekilnojamojo turto vertinimo metodai ir įsiskolinimas už žemę

Turto ir įmonės vertė yra vienas iš svarbiausių kriterijų, lemiančių įmonės patikimumą, likvidumą ir krizinės situacijos gilumą. Įmonės veikla priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau pagrindinis trūkumas yra tas, kad labai sunku tiksliai apibrėžti atskirų veiksnių įtaką veiklos sėkmei. Vienodi veiklos rezultatai gali būti pasiekiami įvairiomis pasirinktų rodiklių kombinacijomis. Todėl būtina išanalizuoti įmonės ir turto vertę lemiančius veiksnius. Specialūs analizės ir įvertinimo metodai leidžia nustatyti bendrą įmonės vertę arba atskiros aktyvų dalies vertę. Nekilnojamojo turto vertė nustatoma Tarptautinio turto vertinimo standartų komiteto pripažintais metodais.

Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius nekilnojamojo turto vertinimo metodus ir jų taikymą, taip pat atkreipsime dėmesį į įsiskolinimo už žemę aspektus, kurie gali turėti įtakos turto vertei.

Pagrindiniai turto vertinimo metodai

1. Turto vertė pagal balansą

Čia įmonės turto vertė apskaičiuojama pagal įmonės balansą kaip ilgalaikio ir trumpalaikio turto suma, finansuojama iš nuosavo kapitalo, t.y. įmonės turtas vertinamas atsižvelgus į įsigijimo arba vykusių perkainojimų kainas, kurios gali žymiai skirtis nuo šiandieninių realių kainų. Šis metodas nerekomenduotinas tiesioginėje profesionalioje vertinimo praktikoje, tačiau juo labai dažnai naudojasi politikai, spaudos darbuotojai, sakydami, kad įmonė parduota už žymiai mažesnę kainą negu balansinė jos vertė.

2. Lyginamasis metodas (Pardavimų palyginimo metodas)

Vertė nustatoma pagal analogų vertę, įvertinant lyginamų objektų skirtumus. Šis metodas yra vienas populiariausių ir patikimiausių, ypač vertinant butus.

1. Parenkami analogai ir nustatomos jų pardavimo sąlygos.
2. Surinktos informacijos analizė.
3. Atliekama analogo kainos korekcija.

Čia įtakos turi ir turto vieta, ir jo techninės, eksploatacinės charakteristikos. Koreguoti galima ir absoliučiomis sumomis, ir bandant susieti gautų kainų ir techninių eksploatacinių charakteristikų lygį.

Nekilnojamojo turto nusidėvėjimas

Labai dažnai nekilnojamojo turto būklė netenkina - jį reikia rekonstruoti, įdėti tam tikrą pinigų sumą. Fizinis nekilnojamojo turto nusidėvėjimas parodo, ką prarado perkamas turtas per naudojimo laikotarpį. Tačiau tai, kokį lygį pasirinksime - ar patį didžiausią, ar mus tenkins žemesnis, - sprendžia pirkėjas, atsižvelgdamas į savo finansinius išteklius ir siekiamus tikslus. Šis nusidėvėjimas priklauso nuo darbo pobūdžio, laiko ir intensyvumo. Funkcinis nekilnojamojo turto nusidėvėjimas atsiranda dėl pasikeitusios technologijos, standartų ir kt. Rekonstrukcijos vertei nustatyti reikia atlikti tiesioginius apskaičiavimus sudaryti darbų sąmatas. Ekonominį nekilnojamojo turto nusidėvėjimą sąlygoja objektyvūs aplinkos pasikeitimai. Pvz., triukšmas dėl arti nutiestos autostrados, atliekų valymo įrenginių kvapas - visa tai sukuria nepalankią aplinką, kurios gerinimas reikalauja kapitalinių įdėjimų.

3. Pajamų metodas

Šis metodas naudojamas tik pajamas teikiančiam turtui vertinti. Jis remiasi prielaida, kad galutinis investuotojo tikslas yra gauti pajamas, kurios viršija pirminę investuotą sumą: susigrąžinti investuotą sumą ir gauti pelną.
Vertinant nekilnojamąjį turtą pajamų metodu, reikia labai gerai suprasti ekonominę ir materialinę diskontavimo esmę. Matematiniu požiūriu diskontavimo norma yra procentinė norma, kuri naudojama perskaičiuojant būsimuosius pinigų srautus į jų dabartinę vertę. Ekonominiu požiūriu diskontavimo norma yra minimali pelno suma, kurios tikisi investuotojas, įdėdamas pinigus į pelningus aktyvus. Kuo didesnė rizika, tuo didesnė turi būti diskontavimo norma. Tačiau yra ir minimali pelningumo riba, kurios negaudamas, investuotojas atsisako investuoti.

Diskontuotų pajamų būdas

Šiame metode įvertinamos ir laukiamos pajamos, ir einamoji nekilnojamojo turto vertė. Būsimąsias investuotojo pajamas sudaro:

• Grynosios investuotojo pajamos, gautos eksploatuojant nekilnojamąjį turtą;
• Piniginės lėšos, kurios gali būti gautos pardavus nekilnojamąjį turtą.

Kapitalizacijos metodas

Šiame būde irgi akcentuojama pelningumo svarba, tačiau naudojama ne diskonto, bet kapitalizacijos norma (koeficientas). Šis metodas nerekomenduojamas, jei nekilnojamasis turtas reikalauja didesnės rekonstrukcijos arba yra nebaigtas statyti. Dar jo nerekomenduojama ir tada, kai susiduriama su neskaidria rinka, negalima gauti objektyvios informacijos.

• Apskaičiuojamos metinės grynosios pajamos. Grynosios pajamos - pastovus metinių grynųjų pajamų dydis, gaunamas naudojant nekilnojamąjį turtą, atskaičius iš gaunamų pajamų visas eksploatacijos išlaidas, išskyrus amortizacinius atskaitymus.
• Pasirenkamas kapitalizacijos koeficientas. Kapitalizacijos koeficientas apima dvi sąvokas: kapitalo pajamos (procentas, kurį investitorius gauna kaip kompensaciją už kapitalo naudojimą) ir kapitalo grąžinimą (parodo sumą, kuri padengia investitoriaus įdėjimus į nekilnojamą turtą). Taigi bendrą kapitalizacijos koeficientą sudaro procentinė norma ir kapitalo grąžos norma.

Komuliatyvinis metodas

Kapitalizacijos koeficientas nustatomas įvairiais būdais. Pirmiausiai nustatoma likvidinė, neįvertinanti rizikos, norma; paprastai ji laikoma lygi procentui už ilgalaikius valstybės vyriausybinius popierius. Po to koreguojama, siekiant įvertinti riziką. Jei nuomotojai patikimi klientai, rizika nedidelė. Atliekamas galimo nelikvidumo koregavimas įvertina, kad nejudamą turtą sunkiau likviduoti nei valstybinius vertybinius popierius. Ir paskutinis komponentas įvertina išlaidas investavimo valdymo išlaidoms padengti.

• Apskaičiuojama nekilnojamojo turto einamoji vertė.

4. Akcijų kurso metodas

Jis tinka šalyse, kuriose yra išvystyta vertybinių popierių rinka. Įmonės vertę lemia jos akcijų kursas. Metodika remiasi lyginamųjų įmonių pirkimo kontrolinio akcijų paketo pirkimo vertės analize. Ši metodika tinka orientacinei vertei nustatyti. Pasinaudojama sandorių statistika.

5. Aktyvų kaupimo metodas

Aktyvų kaupimo metodika leidžia nustatyti kiekvieno aktyvo ir pasyvo rinkos vertę ir išskaityti iš aktyvų sumos visus įmonės įsiskolinimus.

Vertinimo metodai jau bent principiniu lygiu išnagrinėti, todėl pateiksime tik bendrą organizacinę schemą:

1. Suformuluoti vertinimo užsakymą.
2. Apibūdinti įmonę.
3. Nustatyti vertinamos įmonės vertės kategoriją. Vertinimui gali būti pasirinktos įvairios vertės kategorijos, ne tik rinkos vertė.
4. Vertinimo metodikos pasirinkimas ir pagrindimas.
5. Informacijos šaltiniai.
6. Šakos, kurioje funkcionuoja įmonė, ekonominė apžvalga.
7. Vietinės įmonės funkcionavimo charakteristikos.
8. Įmonės finansinės situacijos apibūdinimas.
9. Aktyvų aprašymas. Čia svarbu išsiaiškinti, ar įmonės apskaita vykdoma pagal nustatytus standartus, ar ji atitinka įstatyminę bazę.
10. Aktyvų įvertinimas aktyvų kaupimo metodu.
11. Išvados. Atlikus visas vertinimo procedūras, apskaičiuojama įmonės vertė, atėmus iš bendros aktyvų sumos įmonės įsiskolinimą. Toliau vertė gali būti didinama arba mažinama, atsižvelgiant į kitus veiksnius - siaurai specializuotą veiklą, valdymo personalo kvalifikaciją.

Turto vertinimo teoriniai pagrindai

Taip pat panagrinėsime turto vertinimo teorinius pagrindus. Turto vertinimo bazė - vertės teorija. Pagal vertės teoriją, kad atsirastų verte paremti mainai, būtinos kelios sąlygos:

1. Pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencija. Pirkėjų ir gamintojų pasirinkimo laisvė, ką gaminti ir ką pirkti, sudaro laisvosios rinkos esmę. Jei nėra pasirinkimo galimybių, nėra konkurencijos.
2. Naudingumas - prekinių mainų abipusė nauda prekės pirkėjui ir pardavėjui. Savanoriški dviejų rinkos dalyvių mainai gali vykti tik tada, kai kiekvienas jų tikisi gauti naudos.
3. Pelno siekis. Prekių mainai - ne labdaringa veikla. Kiekvienas verslininkas siekia pelno. Pelnas didesnis, kai parduodamas produktas duoda didesnę naudą. Jis priklauso ir nuo sunaudotų kaštų.
4. Gamybinės komercinės veiklos paslaptis. Informacija taip pat yra prekė, jos kūrimas reikalauja tam tikrų lėšų. Gamybos, technologijos, darbo organizavimo patobulinimai, į kuriuos ji įdėjo lėšų ir kurių išsaugojimas teikia jai privalumų, yra jos patobulinusios įmonės nuosavybė. Todėl naujos informacijos apsauga - visiškai suprantamas dalykas.
5. Prekinės verslininkystės rizika. Siekimas gauti didesnį pelną susijęs su didesne rizika. Visko iš anksto negalima numatyti. Todėl rizika yra objektyviai egzistuojanti rinkos sąlyga.
6. Visiška ekonominė atsakomybė už verslo rezultatus. Šį teiginį sąlygoja rizikos principas. Ir gaunama nauda, ir galimas nuostolis yra verslininko nuosavybė.

Išskirti ribos, už kurios prekiniai mainai darosi nepriimtini, prekių pirkėjo ir pardavėjo kontrolės principai - tai papildantys principai. Pirmasis reikalauja nepažeidinėti rinkos dėsnių, antrasis susijęs su pasirinkimo laisve, kur svarbų vaidmenį vaidina kontrolė. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, prekė - taip pat ir įmonė - gali turėti vartojamąją vertę, bet neturėti mainymo vertės.

Turto vertę mes lyginame su jo sukūrimo verte (įsigijimo, rekonstrukcijos ir kitomis išlaidomis). Įmonių savininkai ar kitų bendrovių ir firmų vadovai norėdami tiksliai nustatyti bendrą įmonės turto kainą, turi gerai žinoti visus turto įvertinimo metodus ir būdus. Norint įvertinti nekilnojamąjį turtą turime gerai žinoti pačią turto struktūrą, nes nustatant realią turto vertę dažniausiai įvertinamos trys turto sudedamosios dalys - gamybos priemonių, gamybos atsargų ir nematerialaus turto vertė.

Todėl reikia vertinti pagal nustatytus nekilnojamojo turto metodus. Taip pat reikia remtis ir teoriniais turto vertinimo pagrindais, nes jie taip pat yra labai svarbūs. - tai ekonominę situaciją šalyje, infliaciją, palanki ar nepalanki įstatyminė bazė, darbo jėgos potencialą ir apmokėjimo lygį.

Turto vertinimo problemos ir teisiniai aspektai

Nekilnojamojo turto kainas atidžiai stebi ne tik nepriklausomi turto vertintojai, bet ir bankininkai, kuruojantys būsto paskolas. Bendrovės „Orem“ Turto vertinimo departamento direktoriaus Arvydo Stankaičio teigimu, praėjusių metų paskutinį ketvirtį nekilnojamojo turto pervertinimo atvejų padaugėjo 70 proc. Tokį staigų turto pervertinimo augimą skatino bankų prašymas pervertinti jam įkeistą nekilnojamąjį turtą.

Bankai yra suinteresuoti žinoti įkeisto nekilnojamojo turto kainą ir įvertinti, ar ji atitinka kreditą gavusių asmenų įsipareigojimus jį išmokėti. Daugiausiai bankai pageidauja pervertinti per dvejus paskutiniuosius metus įsigytą turtą už paskolas. Tai, kad iš bankų sulaukiama prašymų pervertinti nekilnojamąjį turtą, patvirtino ir bendrovės „Baltijos turto vertinimo agentūros“ direktorius Gintautas Šatkauskas. Pasak jo, bankus pervertinti turtą skatina dar viena priežastis - nemokūs klientai, kuriems bankai suteikė kreditus ir jie neišgali atsiskaityti ar prašo atidėti paskolos grąžinimo terminą.

„Danske Bank“ Produktų valdymo departamento direktorius Darius Jasinskis sakė, kad paskolų sutartyse yra numatyta, jog pakitus kliento nupirkto turto vertei, gali būti peržiūrėtos tam tikros sutarties sąlygos, kad jos atitiktų paskolos išdavimo metu sutartą santykį tarp paties kliento įneštų lėšų (šiuo atveju įkeisto turto vertės) ir išduotos paskolos dydžio.

Bendrovės „Orem“ Turto departamento direktorius apibūdino situaciją rinkoje: „Šiandien skirtingų turto segmentų kainos yra kritę nevienodai. Beveik 50 proc. sumažėjo žemės ūkio paskirties sklypų vertė“.

Turto vertinimo metodai ir problemos

Vertina atsargiai. Turto vertinimas reikalingas ne tik prašant banko kredito, bet ir jį perkant, parduodant, mainant, dovanojant, paveldint, apdraudžiant. Nepriklausomi nekilnojamojo turto vertintojai šiandien susiduria su rimta problema: - sumažėjus pardavimams, tapo žymiai sudėtingiau jį įvertinti ir prognozuoti pardavimo laikotarpį.

Bankams pristabdžius paskolų išdavimą, šis periodas tapo sunkiai nuspėjamu. Todėl vertintojams yra pakankamai sudėtinga nustatyti tikslią turto vertę ir jis vertinimas atsargiau. Nepriklausomi nekilnojamojo turto vertintojai įprastai turtą vertina vadovaudamiesi Europos Sąjungos reglamentuotais metodais.

Lietuvoje naudojamas populiariausias ir patikimas lyginamosios pardavimų vertės metodas, dažniausiai taikomas vertinat butus. Komerciniam turtui vertinti naudojamas pajamų kapitalizavimo, t. y. piniginių srautų diskauntavimo metodas. Atkuriamosios vertės metodas Lietuvoje taikomas retai.

Pasak G. Šatkausko, įvertinti turtą lyginamuoju metodu darosi sudėtinga, nes sumažėjo sandorių. „Jeigu vakar niekas nieko nepardavė, o reikia vertinti šiandien, reikia lyginti su trim ar keturiais panašiais pardavimais, tačiau jų gali nebūti. Tokiu atveju vertinam pagal pardavimus, įvykusius per ilgesnį laikotarpį, ieškom analogų, todėl rinkos vertė gali būti nustatoma nelabai tiksliai“, - aiškino specialistas.

Valstybinis turto vertinimas

VĮ „Registrų centras“ vykdo viso turto vertinimą ir nustato nekilnojamojo turto rinkos vertes. Šis procesas yra kompiuterizuotas, didžiąją darbo dalį atlieka kompiuterinės programos, sumažinančios subjektyvaus žmogiškojo faktoriaus ir klaidų riziką.

„Siekiant neatitrūkti nuo pokyčių rinkoje, masinio nekilnojamojo turto vertinimo rezultatai kasmet yra tikslinami, atsižvelgiant į besikeičiančią rinkos padėtį. Vidutinės turto rinkos vertės koreguojamos pagal naujų sandorių duomenis“, - teigė VĮ „Registrų centras“ direktoriaus pavaduotojas kadastrui ir turto vertinimui Arvydas Bagdonavičius.

LR Finansų ministerija turi teisę ne rečiau kaip kas penkerius metus nustatyti naują nekilnojamojo turto mokestinę vertę. Atliekant masinį vertinimą, visa šalies teritorija yra suskirstoma į verčių zonas. Siekiant kiek galima tiksliau įvertinti nekilnojamąjį turtą, atsižvelgiama į turto buvimo vietą ir jos įtaką vertei. Verčių zonos yra teritorijos, kuriose panašiomis savybėmis pasižymintis nekilnojamasis turtas kainuoja panašiai.

Tokia verčių visuma sudaro specialius verčių žemėlapius, apimančius visą šalies teritoriją ir visas nekilnojamojo turto rūšis. „Masinis vertinimo būdas yra vienas populiariausių pasaulyje, o nustatyta vertė geriausiai atspindi situaciją nekilnojamojo turto rinkoje“, - aiškino A. Bagdonavičius.

Masinio ir individualaus vertinimo skirtumai

Tačiau A. Stankaičio teigimu, darant masinį turto vertinimą neišvengiama paklaidų. „Jų būna, nes Registrų centras vadovaujasi statistiniais duomenimis, to turto jie nėra matę. Net ir tame pačiame name, lygiai tokio paties ploto butai negali būti vienodos vertės“, - argumentavo specialistas.

Pasak jo, nekilnojamojo turto vertintojai gali tiksliau nustatyti turto vertę. A. Bagdonavičius pažymėjo, kad aptariant netenkinančius automatizuoto masinio vertinimo rezultatus ir, pateikus rimtus argumentus, galutinės vertės gali būti koreguojamos.

Jis teigė, kad masinis turto vertinimo atlikimas yra kelis šimtus kartų pigesnis nei individualus kiekvieno objekto vertinimas. Registrų Centre sukurta kompiuterizuota nekilnojamojo turto masinio vertinimo sistema yra patikima. Panašiai veikia įvairių šalių apmokestinamo turto vertinimo sistemos.

Teisiniai aspektai ir ginčai

Nagrinėjamu atveju Turto vertės nustatymo pažyma Nr. S08/04-86-B (t. 1, b. l. 30) yra ginčijamos ataskaitos sudėtinė dalis. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 8, 10 ir 12 dalių, 24 straipsnio 3 dalies ir 25 straipsnio turinio sisteminė analizė duoda pagrindą išvadai, kad turto vertinimo ataskaita nėra sandoris CK 1.63 straipsnio prasme, nėra administracinis aktas ABTĮ 2 straipsnio 15 dalies prasme.

Ataskaita yra vienas iš dokumentų, pateikiamų tiek kreditavimo, tiek draudimo sandoriui sudaryti ir pati savaime jos užsakovui (aukščiau minėto įstatymo 2 str. 16 d.) jokių teisinių pasekmių nesukuria. Todėl ginčas dėl buto rinkos vertės nustatymo turėjo būti keliamas ginčijant patį sandorį, o ne, atskirai imant, Ataskaitą dėl turto rinkos vertės nustatymo. Dėl šių priežasčių civilinė byla dalyje dėl Ataskaitos pripažinimo negaliojančia nutrauktina (CPK 293 str. 1 p.).

Nekilnojamojo turto mokestį gyventojai moka už nuosavybės teise priklausančius ar jų įsigyjamus gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinius (patalpas), žuvininkystės statinius ir inžinerinius statinius, kurių bendra vertė viršija 289,62 tūkst. Eur (1 mln. litų).

Nuo 2015 m. sausio 1 d. fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių (patalpų), žuvininkystės statinių ir inžinerinių statinių bendrai vertei, viršijus 220 000 eurų, viršijanti dalis apmokestinama 0,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifu.

Šeimos, auginančios tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, ir šeimos, auginančios neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, taip pat vyresnį neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, nariams priklausančio nekilnojamojo turto vertei neapmokestinamo nekilnojamojo turto vertė didinama 30 procentų.

Turto pardavimas iš varžytynių

Pagal įstatymus apie varžytynes viešai paskelbiama likus 30 dienų iki jų pradžios, tačiau turto savininkas sau naudingesniu pardavimu gali pradėti rūpintis gerokai anksčiau - jau tada, kai gauna antstolio raginimą geruoju įvykdyti sprendimą arba turto arešto aktą. Tai yra signalai, kad turtas vėliau gali būti realizuojamas priverstiniu būdu.

Sužinojus apie pradėtą skolos išieškojimą, skolininkui vertėtų nedelsiant nuvykti pas antstolį, pasikalbėti apie tolimesnius vykdymo veiksmus, pasidomėti galimų varžytynių data ir pasiūlyti antstoliui savo pagalbą. Pirkėjų areštuotam turtui galima ieškoti visais įmanomais būdais - apie pardavimą skelbiant vietos laikraščiuose, interneto portaluose bei kitose žiniasklaidos priemonėse, taip pat ir kreipiantis į nekilnojamojo turto agentūras.

Kuo didesnis pirkėjų ratas - tuo didesnė tikimybė parduoti brangiau. CPK 704 straipsnis skelbia, kad turto pardavimas iš varžytynių nutraukiamas, kai į antstolio depozitinę sąskaitą sumokama ne mažesnė pinigų suma, kaip turto arešto akte nurodyta realizuojamo turto vertė, arba mažesnė suma, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms.

Parduodamas turtą „savam“ pirkėjui, skolininkas turi daugiausia galimybių išvengti nuostolių ir derėtis dėl kainos. Kai prasideda varžytynių procesas, pardavimo kainos iš anksto žinoti jau neįmanoma. Įstatymas reikalauja, kad pradinė pardavimo kaina per pirmąsias varžytynes būtų 80 proc., o per antrąsias - 60 proc. rinkos vertės.

Sandorių registracija

Sandorių teisinės registracijos nuostatos ir neįregistravimo pasekmės įtvirtintos Civilinio kodekso 1.75 straipsnyje. Pažymėtina ir tai, kad asmenys, iki įstatymo Nr. XII-1833 įsigaliojimo (2015-11-01) įgiję, bet Nekilnojamojo turto registre neįregistravę daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų, prašymą dėl daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų įregistravimo teritoriniam registratoriui turi pateikti per vienus metus nuo įstatymo Nr.

Asmuo, norintis Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridinį faktą dėl sudarytos nekilnojamojo turto panaudos sutarties, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui (Registrų centrui) turi paduoti prašymą. Kartu su prašymu reikia pateikti juridinio fakto atsiradimą patvirtinančius dokumentus.

Prašymas įregistruoti juridinį faktą dėl sudarytos nekilnojamojo daikto panaudos sutarties gai būti pateikiamas asmeniškai bet kuriame Registrų centro klientų aptarnavimo padalinyje arba paštu.

Kiti svarbūs aspektai

Būsto vertinimo paslaugų įkainiai priklauso nuo objekto ypatumų. Buto įvertinimo įkainiai dažniausiai Vilniaus mieste vyrauja nuo 87 Eur iki 115 Eur. Namo vertinimas Vilniuje gali kainuoti 145-200 Eur. Žemės sklypų, skirtų namo statybai, Vilniaus mieste ir jo apylinkėse vertinimas dažniausiai kainuoja 100-145 Eur. Kituose Lietuvos miestuose vertinimo įkainiai gali būti 30 proc.

Vienas iš pagrindinių projekto (t.sk. ir nekilnojamojo turto - NT) ar verslo tikslų yra vertės kūrimas, kurio metu beveik neįmanoma išvengti technologijų, naujos įrangos ar įrengimų pirkimo, senų keitimo, naujų produktų bei mokslinių tyrimų plėtros, NT įsigijimo/statybos ir kitų investicijų. Prieš atliekant minėtus pirkimus ar įdėjimus, norint išlikti konkurencingam ir pelningam, būtina paskaičiuoti/įvertinti projektų ar investicijų efektyvumą ir tik po to priimti sprendimą dėl finansavimo struktūros (dotacijos, skola, nepaskirstytasis pelnas, nuosavas kapitalas).

Šių mokymų tikslas - pagilinti praktines žinias arba išmokti, naudojant projektų ir investicijų efektyvumo įvertinimo metodus, pačiam paskaičiuoti finansinius/investicinius rodiklius bei juos interpretuoti. Mokymai skirti įmonių finansininkams, direktoriams, savininkams, taip pat besidomintiems finansų vadyba.

tags: #turto #vertinimas #isiskolinimas #uz #zeme