Ūkininkavimo būdas, paremtas privačia nuosavybe: apibrėžimas ir iššūkiai Lietuvoje

Ūkininkavimo būdas, paremtas privačia nuosavybe, Lietuvoje susiduria su įvairiais iššūkiais, ypač miškų sektoriuje. Šiame straipsnyje aptariamas Miškų įstatymo pataisų kontekstas, jų įtaka miško savininkams ir visuomenei, taip pat darnaus vystymosi principų svarba.

Diskusijų klube „Spaudos forumas" buvo diskutuojama, ar galima ir kaip kurtis miške, kad būtų išlaikyta darna tarp saugotino ir naudotino. Parengtos ir LR Seime įregistruotos Miškų įstatymo pataisos sulaukė audringos visuomenės reakcijos. Žalieji tikina, jog daugiau laisvių savininkams gresia miškams ir visuomenei, o miško savininkai spaudžia įstatymų leidėjus prisiminti jų konstitucinę teisę į nuosavybę.

Vieni sako, kad įstatymo pataisos sunaikins miškus, o kiti tvirtina, kad jeigu siūlomų pataisų Seimas nepriims, išnyks kaimai, o žmonės, negalėdami kurtis savo nuosavybėje, išvyks iš Lietuvos. Jeigu Miškų įstatymo pataisos būtų priimtos, tai privačių miškų savininkai savo miške galėtų kurti sodybą ir joje gyventi; miško valda nebūtų daloma į mažesnius negu 5 ha plotus, išskyrus kai nuosavybę paveldėjo keli savininkai. Taigi būtų išsaugotas valstybinių miškų neliečiamumas, o savininkams siūlomos pataisos leistų naudotis savo turtu, nepažeidžiant visuomenės interesų.

Miškų įstatymo keitimo priežastys

Konstitucinis Teismas įpareigojo keisti Miškų įstatymą. Vienas iš svarbiausių klausimų, kuriuos kelia privačių miškų savininkai, - tai galimybė atsidalyti miško valdą bendraturčiams, atidalyti mišką nuo kitų naudmenų, galimybė suformuoti privačiame miške namų valdą ar atstatyti sodybą, - sakė Aplinkos ministerijos (AM) Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas. Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis aiškesnis reglamentavimas svarbus ir valstybinių miškų valdytojams - miškų urėdijoms, nes daug įvairiausių infrastruktūros objektų (keliai, geležinkeliai, elektros trasos, terminalai), naudingųjų iškasenų karjerų, sąvartynų ir kitų objektų siekiama įrengti valstybinių miškų teritorijose.

Kaip sakė V. Vaičiūnas, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarčiai, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, kol nėra nustatytų išimtiniais laikytinų miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejų, negalimas net valstybinės svarbos objektų įrengimui, todėl Vyriausybė pateikė Seimui AM rengtą Miškų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą. Jis paremtas trimis kertiniais principais:

• Pirma, miško žemę paversti kitomis naudmenomis galima tik išimtiniais atvejais;
• Antra, tai galima daryti tik derinant valstybės, miško savininkų ir visuomenės interesus. Interesų derinimas atliekamas rengiant teritorijų planavimo dokumentus;
• Trečia, už miško žemę, paverčiamą kitomis naudmenomis, nepriklausomai nuo jos nuosavybės formos, turi būti proporcingai kompensuojama, o kompensacinis mechanizmas turi užtikrinti, kad kitoje vietoje būtų galima pasodinti ne mažesnį nei kitomis naudmenomis paverčiamą miško plotą.

Didėjant miško aplinkosauginei vertei turėtų didėti ir kompensacijos: už trečios miškų grupės miškus - dvigubai, o už antro - trigubai.

Miško savininkų pozicija

Lietuvos miško savininkų asociacija, Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga, Lietuvos ūkininkų draugija, LR žemės ūkio rūmai, Visuomeninė kraštotvarkos draugija pasirašė kreipimąsi „Dėl nusodybinimo politikos privačiuose miškuose stabdymo". Savininkų interesai, anot jų, buvo paminti, jie buvo laikomi lyg antrarūšiais žmonėmis, kurie gali turėti tik dokumentą, o ne nuosavybę. Situaciją išjudino Konstitucinio Teismo sprendimas.

Lietuvai buvo būdingi vienkiemiai, sodybos, šeimos ūkiai. Dabar Lietuvoje yra registruoti 242 172 miško savininkai. Vidutinė miško valda yra 3,28 ha. Radikaliai nusiteikę žalieji labiausiai piktinasi pataisa, kuri leistų miško savininkui kurtis savo miško valdoje, jeigu jis neturi kitos paskirties sklypo arba miškų ūkio paskirties žemės sklype nėra kitų naudmenų, kurias atidalijęs galėtų įsikurti.

Jeigu priėmus įstatymo pataisas visi miško savininkai užsimanytų įsikurti savo miško valdose ir atskirtų po 0,20 ha miško valdų sodyboms kurti, tai, skaičiavimais, sudarytų 5,1 proc. privačių miškų ūkio paskirties žemės sklypų ploto, arba 1,7 proc. visos Lietuvos miškų ūkio paskirties žemės ploto. Šie skaičiai, jo nuomone, iš tiesų bus gerokai mažesni, nes pataisose numatoma per daug ir per griežtų draudimų, taikomų tam tikroms miškų grupėms ir saugomoms teritorijoms.

Draudimai sudaro nuo 15 iki 44 proc. privačios miškų ūkio paskirties žemės ploto, už sodybai atskirtą 0,20 ha miško plotą miško savininkas turi atsodinti tokio pat ploto mišką, atskirais atvejais - dvigubo ar trigubo dydžio arba sumokėti piniginę kompensaciją valstybei. Tačiau kalbantys apie neva gamtos naikinimą to nepastebi.

Galima prognozuoti, diskusijos dalyvio nuomone, kad po trejų metų, jei Seimui pakaks stiprybės priimti pataisas, bus „urbanizuota" apie 564 ha privačios miškų ūkio paskirties žemės. Palyginimui: Alytaus-Lenkijos pasienio elektros jungties, kurios ilgis apie 50 km, vien apsaugos zona (energetikų vadinama mirties zona) sudarys apie 400 ha., kažkodėl gamtos gelbėtojų komentarų apie šią iš tikrųjų prarandamą teritoriją, kaip pastebi J. Lipavičius, negirdėti.

Miško įstatymo pataisos nėra tobulos, bet Lietuvos miško savininkų asociacija joms pritaria iš esmės. Rasti sprendimų, kurie tenkintų visų interesus, neįmanoma, tačiau ieškoti sąlyčio taškų - būtina.

Galimos rizikos ir darnaus vystymosi principai

Tačiau A. Juodvalkis linkęs nagrinėti juodžiausią scenarijų, kai įstatymo pataisomis gali pasinaudoti landūs žmonės ir pradėti kirsti miškus bei mažuose sklypeliuose statyti namus, todėl perspėjo nesuteikti per daug laisvių privačiam savininkui. Reaguodamas į prof. A. Juodvalkio juodžiausią scenarijų, Biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas Remigijus Lapinskas tarstelėjo, kad toks scenarijus gali tapti realiu tuomet, jeigu būtų sudaromos galimybės pažeisti įstatymus arba jų nesilaikyti.

R. Lapinskas prabilo ir apie kitą siūlomų pataisų bei jų sukeltos reakcijos pusę. Per 20 metų, kuriant modernią demokratinę visuomenę, buvo perlenkta lazda - suvisuomeninome nuosavybę, įvesdami „visuomenės intereso" sąvoką, po kuria dažnai slepiasi arba kokios mažos grupelės, arba verslo interesas. Faktas, kad miške galės gyventi jo savininkas, yra sveikintinas, nes turėsime savininką, kuris atsako pats už save, o ne reikalauja iš valstybės. Tik visuomenė, turinti aiškiai išreikštą savininkų sluoksnį, yra stabili. Tokia valstybė turi ateitį. Jeigu priėmus siūlomas įstatymo pataisas, atsirastų keliasdešimt tūkstančių tokių žmonių daugiau, būtų pats nuostabiausias dalykas, koks tik gali nutikti.

Buvusių sovietinio bloko šalių įstatymuose užfiksuota nuostata, neleidžianti keisti miško žemės paskirties, išskyrus išskirtinę teisę mišką naudoti kitiems tikslams. Vakaruose miško žemę keisti į kitos paskirties žemę leidžiama - ir be išimtinės teisės. Vis dėlto palikome išimtinę teisę, nors dėl to reikėtų pasitarti su konstitucinės teisės specialistais. Taigi visuomenės interesas, kai jis paliečia privačią nuosavybę, negali būti svarbesnis už privatų interesą. Tokiais atvejais privalu ieškoti kompromiso siekiant darnos.

Galima drausti įsirengti sodybą savininkui jam nuosavybės teise priklausančiame miške - laimėtų gamta, bet nukentėtų privataus asmens interesas, tai taip pat būtų nedarnus sprendimas. Rengdami Miškų įstatymo pataisas bandėme rasti darnius sprendimus, nors negarantuoju, kad visa tai pavyko - teisininkai dar gali padirbėti, iki Seimas pradės svarstyti šias pataisas pavasario sesijos metu.

Anot komiteto pirmininko, kai kurie ribojimai yra būtini, todėl ir dabar siūlomose įstatymo pataisose privačiam savininkui nevalia kurtis II grupės - ekosistemų apsaugos, III grupės - draustinių miškuose, taikomi ir kiti draudimai. Kad nemažėtų Lietuvos miškingumas, siūloma įvesti kompensacinį mechanizmą, kurio iki šiol nebuvo. Ne mažiau kaip pusę miškų turi sudaryti valstybiniai miškai - kaip garantas, užtikrinantis stabilumą ir miškų sektoriaus darnumą.

Architektas perspėjo dėl dispersijos, t. y. grėsmės nukrypti nuo darnios plėtros principų. Rengiamos Miško įstatymo pataisos turėtų padaryti tvarką, aiškiai suformuluojant, kas galima, o kas ne, bet visa daryti reikia atsakingai, nes per didelis liberalumas gali tapti stichija, kokia kartais tampa žemės ūkio paskirties žemė. Daugeliu atveju, pažymėjo architektas, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje esama puikių pavyzdžių, kai rekreaciniai objektai, sodybos puikiai dera su labai jautria gamtine aplinka. To pasiekti galima laikantis darnios plėtros principų. Visa, anot jo, galima išspręsti taikiai.

Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas atkreipė dėmesį į vadinamuosius kolektyvinius sodus. Rekreacijai ir žemės ūkiui skirtos teritorijos tapo gyvenvietėmis, t. y. buvo urbanizuotos, nors ir be būtinos infrastruktūros, nes niekur kitur žmonėms nebuvo leista statytis. Kai neleidžiama, žmonės ieško landų. Įstatymo projekte nurodyta, jog statyti sodybą galima tik tuomet, jeigu infrastruktūra nekenkia miškui. Taigi siūlau leisti ne urbanizuoti, o pasirinkti žmogui kitokį gyvenimo būdą.

Saugomų teritorijų atstovai taip pat yra suinteresuoti keisti situaciją, nes mažėja atvirų kraštovaizdžių, nyksta kaimai, sodybos tampa vasarnamiais ir apauga mišku - mažėja kraštovaizdžio mozaikiškumas. Jeigu gyvenimas miške būtų priimamas kaip kitoks gyvenimo būdas, galbūt tai paskatintų miškų konsolidavimą.

Jeigu daliai šių savininkų būtų leista atkurti sodybas miške, tai, anot R. Tamulaičio, būtų nuskriausti tie, kurių sodybos buvo, pavyzdžiui, Vilniuje, kur nutiestos komunikacijos, keliai. Regioninio parko administracijos vadovas sutinka, kad įstatymo pataisų reikia, bet jos turi paskatinti teigiamus procesus, o ne vasarnamių kvartalų kūrimąsi. Diskusijos dalyviai replikavo, kad tai būtų normalus ir teisingas procesas, nes nyktų tie kaimai, kurie sovietiniu laiku buvo sukurti priverstinai, žmones suvarius į juos iš vienkiemių.

Žaliųjų pozicija

Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos iniciatyvinės grupės narys Vytas Zabilius yra taip pat verslininkas, projektų plėtotojas, statytojas. Jo žodžiais, pas žaliuosius jis atėjo tuomet, kai teko susidurti su problemomis, pusantrų metų siekiant nutiesti tinklus per mišką - net nekertant medžių. Nematau nieko blogo, jeigu statybos vyktų miške - tai yra tokia pat žemė - tiek miško, tiek žemės ūkio paskirties žemė. Tačiau statybos turi vykti paisant darnios plėtros principų - pradedant nuo bendrojo plano ir einant prie žemesnio teritorijų planavimo dokumentų.

Bendrasis planas, anot V. Zabiliaus, yra būtinas, nes šio dokumento pagrindu savivaldybė susitaria su bendruomene - kur ir kokia sodyba bus. Susitardama savivaldybė prisiima ir tam tikrą atsakomybę, V. Zabiliaus žodžiais, kad, pavyzdžiui, atsiradus kelioms sodyboms, teks nutiesti kelią, jį prižiūrėti ir pan. Sodybų atsiradimas miške turi būti kompleksiškai ir aiškiai aprašytas. Kodėl miške nebūtų galima ūkininkauti? Reikia ne drausti, o diskutuoti.

Miško savininkų valdomų miško plotų pasiskirstymas

tags: #ukininkavimo #budas #paremtas #privacia #nuosavybe