Šis vardas Zaosė gali būti žinomas lietuvių ir lenkų poeto Adomo Mickevičiaus gerbėjams - juk garsusis menininkas 1798 metais gimė būtent taip vadintame kaime - Zaosėje, netoli Naugarduko (dabar Baltarusijos teritorija). O ir Panevėžio rajone esantis vienkiemis dabar vadinamas dviem vardais - Čiūrais arba Zaose.
Zaosės Pavadinimo Kilmė
Yra įdomi versija, kada ir kodėl ši vietovė buvo pavadinta Zaosės vardu. Visai tikėtina, kad daugiau kaip prieš šimtą metų šių žemių valdytojas Ivanas Oginskis buvo didelis A. Pasak A. Simėno, kai 1896 metais Kazimieras ir Kotryna Urbšiai tas žemes iš Ivano Oginskio pirko, čia nebuvo kaimo ir jokio pavadinimo vietovė neturėjo. Nors yra ir kita versija - galbūt vietovė, supama miškų, buvo vadinta Užuose, suprask „už uosių“.
Čiūrai: Kaimas su Turtinga Istorija
Pavardė Čiūrai šiame kaime buvo įprastas dalykas, - dauguma gyventojų taip ir buvo vadinami. Bet laikas padarė savo - Čiūruose nepasikeitusios liko tik vaizdingos, nepaprasto gamtos grožio apylinkės.
Traukos centras į tuos kraštus - regioninis parkas, kelios kaimo turizmo sodybos ir, žinoma, Zaosėje stūksanti J. Urbšio tėviškės sodyba. Apsilankymas Čiūruose (Zaosėje) - proga dar kartą prisiminti ir pagerbti paskutinį Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą, diplomatą J. Urbšį.
Juozo Urbšio Visuomeninės Minties ir Kultūros Centras
Sodyboje, kurią atgavę J. Urbšio giminaičiai dovanojo valstybei, dabar veikia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras. Įsteigus J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centrą, čia plėtojama aktyvi veikla. Kurį laiką aktyvią veiklą čia plėtojo Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras.
Tradicijos ir Renginiai
Jau simboliška, kad kiekviena konferencija prasideda J. Urbšio tėviškės sodyboje trumpu profesionalios muzikos koncertu, pabrėžiant, kad menas, kultūra yra neatsiejami nuo visuomeninės minties formavimosi. Tie dalykai užėmė vieną iš svarbiausių vietų ir ministro J. Urbšio gyvenime. Kiekvieną pavasarį, gegužę, J. Urbšio tėviškę aplanko ir tarptautinio festivalio ,,Poezijos pavasaris“ dalyviai. Čia vyksta poezijos skaitymai ,,Po Urbšio ąžuolu“, o centro vadovas A. Simėnas svečius vaišina ypatinga sriuba, virta ant laužo 18 litrų katile. Jos pagrindinis ingredientas - vietinių panevėžiškių vadinamasis starkakojis - augalas, randamas pievose ar pelkėse. Ir nors kasmet atsiranda besitaikančiųjų padėti A. Simėnui, jis mielai pats rūpinasi svečių maitinimu.
Urbšių Šeimos Istorija Zaosėje
Nusipirkę Zaose pavadintą vietovę, Urbšiai gražiai čia kūrėsi - statėsi, dirbo, augino vaikus, puoselėjo namus. Šeimoje - penki sūnūs ir dukra. Du sūnūs - Alfonsas ir Antanas savus gyvenimus taip pat kūrė šioje vietoje, netoli tėvų sodybos pasistatė namus. „Kadangi čia daug Urbšių gyveno, tai vietiniai ta vietovę Urbšyne ir vadindavo“, - sako A. Simėnas. Iki pat baisiųjų okupacijos laikų gyvenimas čia tekėjo ramia vaga.
Juozo Urbšio Gyvenimo Kelias
Šių metų vasarį sukako 125 metai, kai Šeteniuose, Kėdainių rajone, gimė J. Urbšys. Sekant J. Urbšio biografiją matyti, kad Panevėžys jam buvo nesvetimas miestas. Vienas jų - 1907-1914 metais Panevėžio realinėje mokykloje, tame pačiame pastate, kur ir dabar veikia J. Balčikonio gimnazija. Ši mokykla buvo jo didžiojo kelio pradžia. Gražiausi Juozo Urbšio jaunystės metai Panevėžyje - jis Realinės mokyklos moksleivis. Juozo Urbšio mokyklos baigimo liudijimas - brandos atestatas. O tą daugiau kaip prieš šimtą metų išrašytą pažymėjimą galime matyti ir šiandien.
J. Urbšio gyvenimo ir veiklos žinovas, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos kultūros projektų vadovas Arnoldas Simėnas stebisi: „Štai atestate moksleivio prancūzų kalbos žinios, pagal penkiabalę sistemą, įvertintos trejetu. Sunku patikėti žinant, kad Juozas Urbšys tapo vienu geriausių vertėju iš prancūzų kalbos. Iš tikrųjų yra kuo stebėtis - juk J. Urbšys labai gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas.
Baigęs Panevėžio realinę mokyklą, studijavęs Rygos politechnikos institute, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, o 1917 m. baigė karininkų mokyklą. 1918 metais J. Urbšys grįžo į Lietuvą ir buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. 1919-1922 metais Juozas Urbšys tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Panevėžio batalione, vėliau - Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko padėjėju.
Išėjęs į atsargą, dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje: 1922-1927 m. konsulinio skyriaus vedėjas Berlyne, 1927-1933 m. pirmasis sekretorius, pasiuntinybės patarėjas Paryžiuje, 1933-1934 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Rygoje. Nuo 1934 m. Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Kaune, nuo 1936 m. - šios ministerijos generalinis direktorius. 1938 m. gruodžio 5 d. paskirtas užsienio reikalų ministru. Šias pareigas ėjo iki 1940 m.
J. Urbšys ne tik karininkas. Jam buvo svarbus ir rašytas žodis. Jo plunksnai priklauso knygos „Medžiaga Vilniaus ginčo diplomatinei istorijai“ (1933) ir labai svarbi - „Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais“, pakartotinai 1990 m. išleista JAV.
Prasidėjus Atgimimui, J. Urbšys - išimtis, jis sulaukė atgimimo. Garbingiausi nepriklausomos valstybės žmonės antrojo atgimimo Lietuvoje nesulaukė - buvo ištremti, nužudyti, pasitraukė į užsienį. Diplomatas buvo vienybės, darnos šalininkas.
Atvykus į Zaosę, ties įvažiavimu į sodybą galima pamatyti įspūdingą stogastulpį, pastatytą J. Urbšio 100 metų sukakties proga. Stogastulpyje iškalti tokie J. Urbšio žodžiai: „Tėvynės labui“. Jame, dabartinio Krekenavos regioninio parko teritorijoje esančiame vienkiemyje iki šiol saugomas J. Urbšio atminimas.
Jis buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Laimė, po vado mirties kai kas pasikeitė. 1954 metais peržiūrėjus bylas, J. Urbšys paleistas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą. Su žmona Marija jie apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Tik 1956 metais Urbšiai grįžo į tėvynę. Po žmonos mirties J. Urbšiu rūpinosi brolio duktė Marija. 1963 metų vasarą J. Urbšys vyko į Rytų Berlyną, kur buvo liudininku vokiečių nacisto Hanso Globkės byloje.
Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras mirė sulaukęs 95-erių metų. J. Urbšio palikimas didžiulis. Diplomatas buvo ne tik politikas, bet ir literatas, vertėjas.
Prieš keletą metų dar veikęs J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos, Centrinio valstybės archyvo, G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos turimos medžiagos buvo surengęs įspūdingą parodą „Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją.
Apsilankiusieji J. Urbšio tėviškėje gali apžiūrėti pastate veikiančią nuolatinę ekspoziciją, pamatyti kieme išlikusį autentišką kryžių, Urbšių šeimos vadintas stebuklingu.
Juozo Urbšio Laiškai Elenai
Norintiesiems daugiau sužinoti apie J. Urbšį galima paskaityti 2001 metais išleistą knygą „Laiškai Elenai“. J. Urbšio sesuo Elena - vienintelė iš šeimos, kuriai pavyko pasitraukti. Grįžęs iš įkalinimo J. Urbšys nuo 1957 iki pat 1991 metų parašė apie 700 laiškų savo seseriai Elenai, vienintelei, spėjusiai pasitraukti iš Lietuvos ir gyvenusiai Venesueloje. Dalis šių laiškų bei jų ištraukų ir paskelbti šioje knygoje.
Antano Urbšio Indėlis
A. Urbšys centrui yra padovanojęs keliolika savo unikalių medžio darbų. Nuo vaikystės A. Urbšys domėjosi medžio drožiniais ir tapo puikiu meistru tautodailininku, kūrė ir monumentalius, ir mažus medžio drožinius. Kaip žaliavą jis naudojo tik ąžuolo medieną. Su savo drožiniais A. Urbšys dalyvaudavo parodose, seminaruose, kūrybinėse stovyklose.
Dar viena svarbi šio žmogaus veikla - dėdės J. A. Urbšys surinko daugybę dokumentų, prisiminimų, J. Urbšio kūrinių ir pats leido, jo žodžiais, „savispaudos“ leidinius - spausdintuvu atspaustas, paties įrištas storas knygas - vos keliais egzemplioriais. Jose sukaupta labai daug medžiagos. A. Urbšys parengė knygos apie Urbšių giminės kilmę „Ne viskas praeitis, kas praėjo“ rankraštinį variantą. Tautodailininkas daug prisidėjo puoselėjant J. Urbšio atminimą.
Pastaruoju metu Pasvalio rajone Norgėlų kaime gyvenęs A. Simėnas sako, kad tai buvo žmogus, kurio po mirties labai pasigendantis, su kuriuo buvo galima pasitarti, pasikalbėti.
Daug Urbšių ilsisi Vadaktėlių kapinėse - ne vieno jų palaikai, atgavus Nepriklausomybę, parvežti iš tolimųjų tremties vietų. Vadaktėlių kapinėse ilsisi ir J. Urbšio žmona Marija Mašiotaitė-Urbšienė.
Pasak A. Simėno, kai 1896 metais Kazimieras ir Kotryna Urbšiai tas žemes iš I. Oginskio pirko, čia nebuvo kaimo ir jokio pavadinimo vietovė neturėjo. Juk oficiali A. Simėno versija tokia: Zaosės dvaras buvo pavadintas Adomo Mickevičiaus garbei.
Tik pandemija pakoregavo ši renginį. Iki pandemijos į Zaosę - Juozo Urbšio tėviškę - rinkdavosi poetai, atvažiuodavo ekskursijos, užsukdavo ir baikeriai.Kaimas, kuriam priklauso Urbšių vienkiemis, - Čiūrai. Sodyboje, kurią atgavę J. Urbšio giminaičiai dovanojo valstybei, dabar veikia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras. Nuoskaudų Urbšių giminei buvo atseikėta su kaupu.
| Asmuo | Veikla |
|---|---|
| Juozas Urbšys | Diplomatas, Užsienio reikalų ministras, Literatas, Vertėjas |
| Antanas Urbšys | Tautodailininkas, Medžio drožėjas, J. Urbšio atminimo puoselėtojas |
| Arnoldas Simėnas | J. Urbšio gyvenimo ir veiklos žinovas, Kultūros projektų vadovas |
Gyvenimas yra gražus: pokalbis su kunigu Gabrieliumi Satkausku
tags: #urbsio #sodyba #zaose #bites #biblioteka