Į pietryčius nuo Alytaus esantis nedidelis Alovės kaimelis - žymaus LDK didiko Marcijono Aleksandro Oginskio gimtinė. Jau XV a. Alovėje stovėjo pilis ir didžiojo kunigaikščio dvaras.
Vėliau atsirado Baltoji Alovė - dvaro sodyba išsidėsčiusi arčiau kelio, dabartinio Alovės kaimo vietoje. Baltosios Alovės pastatai išsiskyrė balta pamatų spalva, tačiau šiandien čia išlikęs ir į Kultūros vertybių registrą įrašytas tik kultūrinis sluoksnis. Paskutiniai sodybos likučiai sunaikinti XX a. 9 dešimtmetyje kasant melioracijos griovius.
Kitoje ežero pusėje kūrėsi atskira Raudonosios Alovės dvaro sodyba, taip praminta dėl raudonos spalvos pastatų (šiuo metu išlikęs svirnas, aprėmintas raudonų plytų angokraščiais ir kampais, neišlikę rūmai taip pat veikiausiai buvo raudonų plytų). Raudonosios Alovės dvaras (u. k. KVR 46) pasisekė labiau, čia iki mūsų dienų išliko ponų namas, svirnas ir ūkinis pastatas (kluonas).
XIX a. Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarus valdė garsių Lietuvos didikų palikuonys Gediminai ir Ratautai. Alovės dvarininkai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime. Vėliau Raudonosios Alovės dvaras buvo parduotas, o per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgus jo šeimininkui A. Maniuchinui, dvaro teritorija išparceliuota ir išdalinta čia dirbusiems samdiniams bei savanoriams, kovojusiems už Lietuvos laisvę. Pati dvaro sodyba atiteko K. Čiaplikui.
Tarpukariu čia veikė pradinė mokykla, kurią lankė aplinkinių kaimų vaikai. Po Antrojo pasaulinio karo kuriantis kolūkiui, dvare buvo įrengta lentpjūvė, svirne laikomi kolūkio grūdai, kluone - pašaras galvijams. Iš Sibiro grįžęs K. Čiapliko sūnus su šeima kurį laiką dar gyveno mediniame ponų name, jam mirus dvaro sodyba buvo parduota.
Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų ponų namas (u. k. KVR 41278) - stačiakampio plano vieno aukšto pastatas su rūsiu ir mansarda šiaurinėje dalyje. Pastato stogas pusvalmis, dengtas lygios skardos lakštais su užlankais. Fasadai apkalti horizontaliomis medinėmis lentelėmis, langai ir durys su apvadais. Rytinėje pusėje pristatytas vėlesnis silikatinių plytų priestatas, vakarų fasade durų link veda betoniniai laiptai. Ponų namas vertingas architektūriniu aspektu. Tai tipiškas tradicinės kaimo architektūros pavyzdys, su kitais dvaro pastatais sudarantis vieningą kompleksą.
Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų svirnas (u. k. KVR 41279) - stačiakampio plano pastatas su dvišlaičiu stogu ir įgilintu priesvirniu. Išskirtinis svirno architektūros bruožas - priesvirnio arkos ir raudonų plytų mūras pastato kampuose, karnize ir angose.
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas (Klaipėdos g. 29, Priekulė) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36870), priklausantis Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus kompleksui. Pastatas yra vertingas savo istorinėmis savybėmis.
Buvusios vietinės žandarmerijos nuovados sodyba pastatyta XX a. pradžioje. Ją sudaro trys mūriniai statiniai: pagrindinis dviejų aukštų namas šalia gatvės, ūkinis vieno aukšto pastatas, stovintis lygiagrečiai pagrindiniam bei šiaurės vakarų pusėje pastatytas nedidelis sandėliukas. Sodyba iki šių laikų yra išlaikiusi bendrą komplekso vaizdą, užstatymo planinę struktūrą bei autentišką Rytprūsių mūrinę architektūrą.
Daugiau nei per šimtą metų pastatų funkcija kito: XX a. 5 dešimt. sodyboje įsikūrė NKVD-MVD-MGB, vėliau pastatus perėmė sovietų stribai. Sovietiniu laikotarpiu pastatuose veikė Priekulės apylinkė ir žemėtvarkos skyrius, o XX a. pab., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo įsteigta visuomeninė organizacija Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus.
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus administracinis pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda. Istorizmo stiliaus pastatas keraminių plytų mūro, su šviesaus tinko apdaila, kuri išryškina fasade dominuojančius langų ir durų rievėtų raudonų plytų mūro angokraščius.
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas vieno aukšto, stačiakampio plano. Sienos keraminių plytų mūro, su įkomponuotais tinko apdailos plotais, o durų ir langų angos pabrėžtos rievėtomis plytomis. Namas yra labai svarbus savo istorine reikšme - jame buvo kalinami rezistencinės kovos dalyviai.
FIXUS Mobilis pastate išvalė vandens nuvedimo sistemą, sutvarkė neteisingai įrengtą įlają, užsandarino suskilusį ugniasienės ir stogo dangos apibetonavimą, plyšių stebėjimui įrengė plyšių matuoklius.
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus antras ūkinis pastatas (Klaipėdos g. 29, Priekulė) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36872), priklausantis Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus kompleksui. Pastatas yra vertingas savo istorinėmis savybėmis.
Buvusios vietinės žandarmerijos nuovados sodyba pastatyta XX a. pradžioje. Ją sudaro trys mūriniai statiniai: pagrindinis dviejų aukštų namas šalia gatvės, ūkinis vieno aukšto pastatas, stovintis lygiagrečiai pagrindiniam bei šiaurės vakarų pusėje pastatytas nedidelis sandėliukas. Sodyba iki šių laikų yra išlaikiusi bendrą komplekso vaizdą, užstatymo planinę struktūrą bei autentišką Rytprūsių mūrinę architektūrą.
Daugiau nei per šimtą metų pastatų funkcija kito: XX a. 5 dešimt. sodyboje įsikūrė NKVD-MVD-MGB, vėliau pastatus perėmė sovietų stribai. Sovietiniu laikotarpiu pastatuose veikė Priekulės apylinkė ir žemėtvarkos skyrius, o XX a. pab., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo įsteigta visuomeninė organizacija Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus.
Nepriklausomoje Lietuvoje pastatai buvo prikelti antram gyvenimui - tamsių ir kraupių istorinių įvykių ir išgyvenusių žmonių atsiminimams saugoti.
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus antro ūkinio pastato architektūra paprasta: pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto.
Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia (u. k. KVR 30635) pastatyta 1845 m. tuo metu naujose miestelio kapinėse. Tai romantinio klasicizmo stiliaus pavyzdys, Žemaičių kraštui būdingas sakralinės architektūros paminklas. Kapinių koplyčios pastatas stačiakampis su užapvalinta apside, priekiniame fasade turi klasicistinį portiką, paremtą keturiomis medinėmis kolonomis ant granito postamentų. Išraiškingiausia eksterjero detalė - puošnus virš frontono iškylantis medinis bokštelis. Koplyčia sumūryta laikantis liaudiškų tradicijų: sienos - lauko akmenų mūro su akmenukų skaldos užpildu (kamša), rėminamos baltai tinkuotų piliastrų ir karnizo, išryškinti tinkuoti angokraščiai. Tokie akmens mūro ir balto tinko deriniai yra vienas būdingiausių Lietuvos romantizmo bruožų, būdingi daugeliui 1830-1860 m. sakralinių pastatų Lietuvoje.
Pastatas laikui bėgant yra patyręs pokyčių - neišlikęs mūrinis rūsio skliautas (šiuo metu koplyčios grindys paremtos medine statramstine konstrukcija), sovietmečiu perstatytas bokštelis. Tačiau įvertinant tai, kad koplyčia baigia skaičiuoti antrą šimtą metų ir išlaikė iš esmės autentišką pavidalą, tai yra puikus ir saugotinas sakralinės romantizmo architektūros paminklas Šiaurės Lietuvoje.
FIXUS Mobilis pakeitė supuvusias ir nesandarias koplyčios bokštelio lentas, sutvirtino medinę bokštelio konstrukciją ir pakeitė skilusį stiklą koplyčios lange.
Vilniaus pašto darbuotojų namų komplekso trečias namas (Antakalnio g. 18, Vilnius) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 45782), priklausantis Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksui, esančiam Vilniaus miesto istorinėje dalyje - Antakalnyje. Antakalnyje statybos suaktyvėjo XX a. 4 deš. Vilniaus pašto darbuotojų statybos-gyvenamosios bendrijos iniciatyva architektas Ričardas Stžeševskis parengė gyvenamųjų namų projektus, pagal kuriuos buvo pastatytas Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksas.
Gyvenamasis mansardinis namas - kompaktinio stačiakampio plano. Apsupta žalumos, bet iš gatvės vizualiai atvira ir spalviškai kontrastuojanti pastato forma traukia akį pravažiuojant pro šalį. Pastato fasadai kuklūs ir neapkrauti. Nepaisant vėlesnių pakeitimų, pastatas yra reikšmingas kaip urbanistinės istorinio Antakalnio struktūros dalis, išsaugojusi savo tūrį ir autentiškas konstrukcijas.
FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko prevencinės priežiūros darbus.
Poeto Antano Baranausko ir rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio sodybos Antano Žukausko-Vienuolio namas (A. Vienuolio g. 2, Anykščiai) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10476). Šis namas yra vertingas savo architektūrinėmis bei istorinėmis savybėmis. 1925 metais pastatytame name gyveno ir kūrė Lietuvos farmacininkas, rašytojas prozininkas, dramaturgas, muziejininkas ir visuomenininkas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Paties rašytojo su žmona projektuotas namas Anykščiuose išsiskiria savo originalumu. Pastatas kompaktinio stačiakampio plano su mansarda. Pastatas buvo ne kartą tvarkytas ir restauruotas. Šiuo metu jame yra įkurtas muziejus, kuriame nuo pastatymo yra išlikęs interjeras, menantis rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio gyvenimo momentus ir kūrybos etapus.
FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų.
Žagarės dvaro sodybos koplyčios pastatas (Jaunimo g. 1, Žagarė) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25439), priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui. Ši koplyčia yra vertinga ir unikali savo architektūrinėmis savybėmis. Žagarės dvaro sodyba istoriniuose šaltiniuose minima jau XVI a. Iki XVIII a. dvaras priklausė įvairioms didikų giminėms, tačiau tik XIX a. vid. dvarą įsigijusi Naryškinų giminė išpuoselėjo sodybos teritoriją: perstatė dvaro rūmus, pastatė naujus ūkinius ir gamybinius pastatus, pietvakarinėje komplekso dalyje iškilo nauja koplyčia bei šventiko namas. Naujųjų pastatų architektūrai pasirinktas atgimęs Tiudorų stilius. Sodybos pietvakarinėje dalyje stovintis dviejų aukštų koplyčios pastatas, pastatytas 1898 m., yra atviro T formos plano, dengtas dvišlaičiu stogu. Išraiškingą pastato charakterį kuria istorizmo Tiudorų stiliui būdingi elementai: atvirų plytų mūro sienos, trikampių frontonų gausa bei fasadus puošiantis medinis fachverko imitacijos dekoras. Tarpukariu koplyčios pastate veikė Žagarės pradžios mokykla.
FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą bei atliko keletą prevencinės priežiūros darbų.
Mikytų palivarko sodybos (u. k. Ledainės pastatas statytas 1896 m., savo dabartine konstrukcija yra artimesnis atskiro nuo pastato rūsio konstrukcijai. Rūsys yra stačiakampio plano, uždengtas dvišlaičiu stogu. Jame veikiausiai buvo laikomi maisto produktai, kuriems užtenka šalčio, susidarančio nuo įgilinimo į gruntą ir nėra poreikio papildomai šaldyti mikroklimatą naudojant ledą.
FIXUS Mobilis komanda apsilankė objekte ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų.
Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (u. k. KVR 15943) statyta 1853 - 1874 m., kunigaikščio Irenijaus Oginskio šeimos užsakymu. Neoromaninio stiliaus pastato projektą parengė Romoje gyvenęs architektas Gąsowski, tačiau bažnyčios statybai vadovavęs Friedrich August Stüler jį gerokai pakeitė. Nuo 1860 m. iki darbų pabaigos, bažnyčios statybai vadovavo iš Berlyno atvykęs architektas Ferdinandas Steinbartas. Rietavo bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, trijų navų, bazilikinė, su išilgintu transeptu, dvibokštė. Centrinės navos dalies ir transepto sankirtą pabrėžia aštuonkampis bokštas, uždengtas žemu piramidiniu stogu, kurio viduje yra aklasis kupolas. Bažnyčios pagrindinį fasadą įrėmina du aukšti, liekni kvadratinio plano bokštai. Centrinę navą nuo šoninių atskiria kontraforsai, pietiniame fasade matomos trys skirtingų aukščių apsidės. Bažnyčios fasadų karnizus puošia arkatūrų juostos, pagrindinio fasado ir trancepto galus - dideli langai - „rožės“. Tai yra vienas žymiausių Prūsijos karaliaus dvaro architekto F. A. Stüler kūrinių, atspindintis Lombardijos regiono romaninių bazilikų tradiciją.
FIXUS Mobilis komanda apsilankė šventovėje ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų.
Ilzenbergo dvaro ir čia kadaise klestėjusio ūkio istorija siekia 500 metų. Ilzenbergo dvaras - ne prabangi pilis ar reprezentacinis dvaro rūmas, o visas dvaro ūkis kaip vientisas gyvas organizmas.
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvarvietę, Lietuvos pakrašty, iš griuvėsių prikėlė Vaidas Barakauskas, čia sukūręs biodinaminį ūkį. Tai kultūros paveldo objekto atstatymas ir kitokio gyvenimo filosofija - žmogaus ir gamtos egzistencija absoliučioje darnoje.
Ilzenbergo ūkio idėja - pirma. Esame tik maža gamtos dalis, iš jos imdami turime jai atiduoti duoklę. Taip gimė biodinaminio ūkio vizija, kuriai įgyvendinti reikėjo vietos. Tada ir atradau Ilzenbergą. Pirmieji darbai prasidėjo nuo dvaro ir čia klestėjusių kelių didikų dinastijų gyvenimų istorijų paieškų, studijavimo, aplinkos tyrinėjimo. Be viso to autentikos neatkursi.
Biodinaminis ūkis veikia kaip pats save išsilaikantis organizmas, kaip uždara ekologinė sistema uždarame rate: tą, ką gauname iš gamtos, turime jai atiduoti be jokių teršalų. Senovėje juk nebuvo jokios chemijos, vienintelė trąša - gyvulių mėšlas, o vaistai - vaistiniai augalai ir kitos natūralios priemonės. Šios filosofijos kūrėjas buvo austras R. Šteineris. Po Pirmojo pasaulinio karo žemė buvo nualinta, reikėjo išrasti metodiką žemei atgaivinti. R. Šteinerio mokymai padėjo pagrindą biodinaminiam ūkininkavimui atsirasti. Dabar ši metodika labai ištobulinta ir taikoma visame pasaulyje.
Biodinaminiame ūkininkavime kosmoso įtaka reikšminga. Dangaus kūnų energija labai svarbi ne tik žmogui, bet ir augalams, gyvuliams. Juk nuo seno žinome, prie kokio Mėnulio kinta emocijos ir psichika, kada skersti gyvulį, raugti kopūstus, sėti, sodinti ir pjauti.
Dvaras valdo per 400 ha žemių: sėjate, sodinate nuo tradicinių kultūrų iki mažai kam girdėtų vaistinių augalų. Mano pažįstamų ratas gerai žino, ką ir kodėl darau. Yra ir daugiau tokių „baltų varnų“. Kažkas gi turi būti išskirtinis. Apie 200 ha dvaro žemių daugybę metų alintos, apleistos. Net melioracijos šiame krašte niekada nebuvo.
Biodinaminis ūkis - pats rizikingiausias verslo modelis. Juk teko pradėti nuo nulio: nebuvo nieko - nei ūkio, nei technologijų, nei žmonių. Ir visiška nežinia - nuo ko pradėti, ar bus klientų. Šiemet - vos trečias ūkininkavimo ciklas, riba, kai ūkio pajamos pradeda padengti einamąsias išlaidas.
Gyvulių ligų grėsmė ūkyje menka, nes jų tankumas nedidelis, auga natūraliai laisvėje, arti nėra stambių galvijų bandų. Apie gydymą - jis panašus į homeopatinį metodą. Aubrakai, kuriuos auginame mėsai, įpratę prie mažo žmogaus dėmesio ir atsparūs orų poveikiui bei negalavimams. Didesnė bėda dėl laukinių gyvūnų: paukščių aptvarus teko tobulinti tris kartus tam, kad į juos nebeįsisuktų lapės ir kiti plėšrūnai. Aplinka miškinga, bet vilkų, laimė, nepastebėjome, nors vieno galvijo griaučius esame radę. Tą, kuris silpnesnis, pirma ir pagauna.
Vyksta normalus procesas pagal sudarytus žemės ruošimo, sėjomainos, tręšimo planus. Dirba agronomas ir veterinarijos specialistas. Jeigu kas nors nepasiseka ar ko pristinga - sėdame ir nagrinėjame. Atvyksta konsultantai iš Šveicarijos, kur biodinaminis ir ekologinis ūkininkavimas labai populiarus. Chemizuotame ūkyje viskas paprasčiau - yra metodika, kada ir kuo purkšti, o čia - stebi, kaip viskas vyksta, ir priimi sprendimus… Ir viskas - tik natūraliomis priemonėmis. Trąša - vaistiniai augalai ir jų tirpalai, jie maišomi su mėšlu ir tręšiama. Yra ir karvės ragas… Į jį dedamos tam tikros medžiagos, ragas užkasamas ir laikomas po žeme. Taip skatinamas biologinių mikroorganizmų dauginimasis ir dirvožemis augalams tampa kaip gyvas organizmas.
Gaminate pačią įvairiausią produktų gamą iš ūkyje užaugintų kultūrų, gyvulių bei paukščių. Vieni sako, kad pas jus - viskas kaip „kaime pas močiutę“, kiti, įpratę prie chemija išgaunamų patrauklių skonių, rauko nosį?
Kai kuriems neįtinka mūsų kepama duona. Sako, sukritusi. Betgi mes į tešlą nededame jokių kildinimo priedų, grūdas, užaugintas bez chemijos, neturi glitimo, kuris sveikatai - priešas. Kitiems nepatinka, kad pienas ne kaip parduotuvėje -mūsiškio paviršiuje atsisluoksniuoja grietinė. Įsiklausome į valgytojų pastabas.
Viskas, ką parduodame ir kas pažymėta specialiu Ilzenbergo dvaro ženklu, - autentiška ir be jokios chemijos. Dalis produktų - pagal sezonus, kita dalis - ištisus metus: šviežia ir apdorota mėsas, pienas ir jo gaminiai, kiaušiniai, kruopos, duona, daržovės ir jų mišiniai, konservai, medus… Naudojame visus maisto ruošimo būdus: vienus produktus šaldome, kitus konservuojame, trečius rūkiname, džioviname. Bet ir čia - jokios chemijos. Ko negaminame ar neauginame, perkame iš draugų.
Dabar rūkinimas kitoks, nei buvo prieš 100 metų: šiuolaikiškoje rūkykloje moderniais prietaisais kontroliuojama dūmų koncentracija tam, kad kancerogeno būtų ne daugiau nei tam tikras kiekis, kai jis tampa nuodu. Ne taip, kaip seniau - malką užmetei ir palikai.
Ilzenbergo stilingosios produkcijos dėžės ypatingos, pamagintos meistrų iš Ilzenbergo parko klevų, liepų ir ąžuolų, kuriuos tvarkydami teritoriją iškirtome. Viskas, kas dvaro teritorijoje augo, buvo - čia ir lieka.
Dvaro rūmas - paskutinis objektas rekonstrukcijos ir statybų eilėje. Mano idėja - ne prabangų rūmą atstatyti. Ūkiui reikia visko, o vienu metu tiek negali: negali auginti gyvulio, jei neturi grūdo, negali išlaikyti grūdo, jei nėra svirno… Ten, kur siekė dvaro valdos, supirkome sodybas, jas rekonstravome, jose gyvena mūsų darbuotojai. Kitąmet turime baigti didelės galvijų fermos statybas. Nusipirkome dar vieną pastatą, ten planuojame įrengti stovyklų ir šviečiamosios veiklos erdves. O kai viską baigsime, eilė bus ir dvaro rūmui, kurio fasadą ir stogą pakeitėme prieš rudenį vykusį dvaro 500 metų jubiliejų. Dvaras ir parkas pajamų negeneruos - kad tik jų užtektų didelei aplinkai tvarkyti ir prižiūrėti. Rūmas - tik dvaro karūna.
Nekilnojamojo turto sferoje esu patyręs, įgyvendinęs didelius statybų projektus. Laiku nepareikalavęs paskui ilgai vargsi, kol išsireikalausi. Turi būti padaryta taip, kaip reikia: nuo pradžios iki galo, kad būtų ir vaizdas, ir geros emocijos, ir nereikėtų prie to paties grįžti.
Ilzenbergas yra mano projektas ir, kaip jau sakiau, mano lėšos. Reikia mokėti ne tik pinigą uždirbti, bet ir jį įprasminti. Ilzenbergas - naujo impulso kūrimas ir mano duoklė Lietuvos kultūrai bei istorijai. Kiekvienas savo biudžetą skirsto taip, kaip išmano.
tags: #uztrakio #dvaro #ukiniu #pastatu #atstatymas