Užukalnio Kaimo Sodybos Istorija: Balyno Pieva, Migonių ir Liškiavos Piliakalniai

Šiame straipsnyje panagrinėsime Užukalnio kaimo sodybos istoriją, apimdami Balyno pievą, Migonių piliakalnį ir Liškiavos piliakalnį. Šios vietovės ne tik svarbios kultūros paveldo objektai, bet ir apipintos legendomis bei padavimais, atspindinčiais regiono istoriją ir žmonių vaizduotę.

Lietuvos reljefo žemėlapis

Balyno Pieva

Balyno pieva, arba Balynas, plyti tarp Gelovinės kaimo šiaurės, kelio Subartonys - Gelovinė rytų, Merkinės girioje. Ji įsikūrusi Balyno kalno pietų ir Merkinės girios Šarūno kalno vakarų pusėje, Subartonių miško 709 ir 715 kvartaluose (viduryje). Šiandien apie 8 ha pieva pavirtusi pelke.

Pasakojama, kad Nožagarė, Balyno pieva ir Kriokiškė, jungiamos į Gelovinės ežerą tekančio Gelovinkos upelio, kitados buvo vienas didelis ežeras. Bet vėliau ežeru liko tik Gelovinė. Dzūkijos kraštotyrininkas ir etnografas Vladas Ulčinskas yra surinkęs ir užrašęs nemažai medžiagos apie apylinkes.

Vlado Ulčinsko užrašuose minimos ir Balyno pievos, tad bendram vaizdui susidaryti pateikiame jo užrašus iš monografijos „Makniūnai“:

Makniūnų laukai, lyg vainiku, apsupti miškais. Tik pietryčiuose jie jungiasi su Raitininkų kaimo laukais. Ir tai tik per Prūdelius, kuriuos nuomodavo dvarui patikimi žmonės. Prūdelius sudarė nedidelis žemės plotas, maždaug 12-13 ha, pietuose, palei Makniūnų mišką ir kelią, einantį pro Raitininką sodžiaus laukus link Samūniškių kaimo kelio arba į Merkinę.

Kitas Prūdelių galas rėmėsi į Asiūklinės laukus aukštumoje, į vakarus nuo dabartinės Pliaugų sodybos. Prūdelių žemė - sunkus molis. Pietuose, nuo miško iki Raitininkų laukų, buvo ilga pieva. Ja ir krito vanduo pievelėmis nuo Makniūnų kapinių iki Raitininkų laukų, o jais - į Angeringio raistą, iš ten- Gelovinės ežeran, o iš jo - upokšniu Straujos upėn ir ja - Nemunan netoli Merkinės, per Zakavolių ir Maksimonių kaimus.

Į rytus, kur eina kelias į Raitininkus pro Makniūnų kapines, maždaug ten, kur Jakubavičių ir buvusi B. Videikos sodyba, nuo virš minėtos aukštumos buvo Asiūklinės laukai; Pro dabartinę Jakubavičių sodybą, kiek į vakarus, link miško, o tenai - pro Zeziulevlčių sklypus - pro Sorakalnį, rėmėsi į Balyno vienkiemio laukus rytuose. Į šiaurę nuo Asiūklinės sodybos buvo ilga pieva, kuri vienu galu rėmėsi į Makniūnų -Raitininkų kelią, o kitu galu - į Balyno valdas. Kita puse Balyno sodybos vanduo krito į tą pačią pievą, kaip ir Prūdelių vanduo kita tos sodybos puse.

Asiūklinės žemė irgi daugumoje buvo sunkus molis, šaltžemė. Tik pietų pusėje buvo geresnė, derlingesnė. Čia irgi buvo pievelėmis iškaišyta jos šiaurinė dalis, o šiaurės rytuose - didesnė, apvali pieva.

Apie 1923 metus Makniūnų dvaro savininkas Karolis Muiželis, jausdamas, kad dvarai bus nusavinami ir išdalinami savanoriams, kumečiams, bežemiams ir mažažemiams, pradėjo pardavinėti žemę. Taip ir čia, nuo Makniūnų miško iki Balyno vienkiemio, ruožą žemės palei Raitininkų laukų rubežių, dvarininkas pardavė. Ją pusiau nupirko M. Pliauga su K. Drobniu.

Drobnė paėmė žemės sklypą nuo Balyno iki Asiūklinės sodybos, kur dabar Pliaugų tvenkinėlis, o nuo čia iki Makniūnų miško - Pliauga. Ten, pagal kalbas, turėjo būti dešimt dešimtinių. K. Drobnė pardavė kailinius ir sumokėjo už tą žemę Muiželiui. Už kailinius - apie 6 ha žemės!

Prie miško, einančio abipus kelio Makniūnai - Lydekininkai, nuo pietinio jo krašto, jau vadinosi Makniūnų laukai. Ta pamiške einant šiaurės link, buvo pieva, Šaltaniške vadinama. Nuo Šaltaniškės į vakarus buvo gilus griovys, apaugęs ąžuolais, skroblais, lazdynais ir kitais medžiais. Iš čia vanduo tekėjo į Makniūnkos ežerėlį, nors netoli Šaltaniškės, iš miško, jau vanduo krito link Angeringio. Šaltaniškėje seniau augo spanguolės.

Nuo Šaltaniškės pamiške, maždaug nuo pietų šiaurės link, vėl yra pieva Lotavietis. Nuo Lotaviečio, pagal šiaurę, link vasaros vakarų, maždaug iki kelio Makniūnai - Piliakalnis, pagal mišką yra pieva - pelkė, Balomis vadinama. Tai aukštapelkė. Ja teka vanduo iš Gailinto ir Lydekinkos į Makniūnką.

Už kelio Makniūnai - Piliakalnis yra pievos. Čia iš miško išteka upokšnis. Gailinto ežeras atliekamą vandenį juo siunčia Makniūnkon. Čia, abipus kelio, yra Makniūnų laukai. Jie, pagal mišką, tęsiasi ligi Makniūnų - Galintankos kelio. Čia irgi kalvoti laukai.

Taigi, rubežiai, apjuosę Makniūnų dvaro laukus, susidūrė. Tai ir visi Makniūnų laukai. Aprašiau juos tam, kad visi žinotų, kur Makniūnų plotai, kur ne, ir kad jų nepainiotų, neklaidintų savęs ir kitų.

Šiame, nuo Veismūnų iki Raitininkų (Prūdelių) kelių, laukų plote, pagal Miškinių sodybą, buvo viena nemaža pieva. Ji savo vandenis atskiru upokšniu, pro mišką, siuntė Apsingės ežeran. Čia buvo ir daugiau nedidelių pievelių, daugiau tarp Miškinio, Grinkevičiaus ir Žukevičiaus sodybų. Čia randasi ir kalva - piliakalnis, apaugęs pušelėmis ir beržais. Jis stovėjo apsuptas balų iš šiaurės rytų pusės gan aukštoje vietoje.

Makniūnų dvaro, kaip ir aplinkinių sodžių, žemė buvo nelabai derlinga. Be to, ją buvo apleidę anksčiau valdžiusieji. Todėl, pradėjęs dvarą valdyti Karolis Muiželis ėmė gerinti žemę (maždaug apie 1880 m.). Tapęs dvaro šeimininku, K. Muiželis stvėrėsi pakelti žemės derlingumą. Ir ko jisai nemėgino!

Iki Pirmojo pasaulinio karo visi Makniūnų laukai buvo nusausinti atvirais grioviais. Visi Makniūnų laukai buvo nusėti pievomis, pievelėmis. Jau apie 1929 metus dvaro centro laukai buvo pradėti sausinti uždaru drenažu, sumažėjo griovių tinklas.

Taip Makniūnų dvaro centro laukai 1930-1940 metais buvo pavyzdžiu, kaip tvardyti dirbamą žemę. Dvaro pavyzdžiu sekė ir aplinkiniai ūkininkai.

Balyno pieva, Balynas - bendrinis lietuvių kalbos žodis, reiškiantis šlapią vietą, balas.

Migonių Piliakalnis

Migonių piliakalnis (Kaišiadorių r., Kruonio sen.) yra kairiajame Kruonės upelio (Lapainios dešiniojo intako) krante, kranto aukštumos kyšulyje. Iš upelio pusės piliakalnio šlaitai siekia 16 m aukštį, jo aikštelė nedidelė - vos 9,5 x 16 m dydžio. Iš pietų pusės ją saugo 4 m aukščio pylimas ir griovys. Piliakalnį supa didelė, apie 1,5 ha ploto, senovės gyvenvietė, o netoliese, už 200 m į šiaurės rytus, dešiniajame Kruonės krante, yra pilkapių grupė. Tai - vienas išraiškingiausių archeologinių paminklų kompleksų (Migonių piliakalnis, gyvenvietė ir pilkapynas) rytų ir pietryčių Lietuvoje.

Migonių piliakalnis

Migonių piliakalnis, gyvenvietė ir pilkapiai buvo nuodugniai tiriami 1954, 1955 ir 1957 metais. Tyrėjai čia atrado net 2,8 metro storio kultūrinį sluoksnį, įrodantį ilgalaikį ir intensyvų šios vietos gyvenimą. Aptiktos įtvirtinimų liekanos, su keturiais aiškiais statybos etapais, pažymėtais gaisrų pėdsakais - tyliais liudytojais to meto įtampų, kovų ir pavojų.

Netoliese išsidėsčiusi senovės gyvenvietė, apimanti apie 1,5 hektaro, pasakoja apie žmones, kurie čia dirbo, statė, augino vaikus ir kūrė bendruomenę. O už 200 metrų toliau, dešiniajame Kruonės krante, slepiasi devyni pilkapiai, iš kurių aštuoni atskleidė griautinius kapus su įkapėmis, leidžiančiais pažvelgti į III-V amžiaus laidojimo tradicijas bei žmonių pasaulėžiūrą.

Kas iš tikrųjų buvo Migonių piliakalnis? Ar tai buvo slėptuvė nuo priešų, ar didžiūnų pilaitė, ar galbūt sakralinė vieta - atsakyti vienareikšmiškai sunku. Žinoma tik tiek, kad jo funkcija bėgant amžiams keitėsi, bet svarba liko. Vieni tyrėjai teigia, kad piliakalnis buvo tvirtovė, kur gyventojai slėpdavosi ištikus pavojui, o kiti - kad tai galėjo būti vietinės diduomenės rezidencija, ar net religinė apeigų vieta, kur bendruomenė rinkdavosi į svarbiausius gyvenimo įvykius.

Šiandien Migonių piliakalnis nėra tiesiog žalias kalnas - jis liudija apie mūsų praeitį, kai net ir nedidelė vietovė galėjo turėti didžiulę reikšmę. Tai - socialinis centras, vieta, kurią bendruomenė gynė ne tik nuo priešų, bet ir nuo užmaršties.

Kelionė į Migonių piliakalnį - tai kultūrinė patirtis ir kvietimas pajusti senovės dvasią. Kiekvienas žingsnis link jo - tai žingsnis į mūsų protėvių kasdienybę: į jų kovas, viltis, tikėjimą ir gyvenimo tvarką. Ši vieta ypatinga tuo, kad leidžia ne tik žiūrėti į praeitį, bet ir ją pajusti - stovint virš slėnio, įsivaizduoti, kaip čia degė laužai, skambėjo šnekos ir aidėjo būgnų ritmai.

Migonių Piliakalnio Padavimai

Žvelgiant chronologiškai, seniausių pasakojimų apie Migonių piliakalnį motyvai iki šiol buvo žinomi iš F. Pokrovskio, kuris rėmėsi vietos mokytojo užpildyta anketa:

„Apie šį kalną pasakojama, kad jis esąs supiltas karo su švedais metu. Švedai žemę sunešę kepurėmis. Pasak kito pasakojimo, kalną supylę lietuviai, kurie čia pagonybės laikais atlikdavę religines apeigas”.

Pasakojama, kad piliakalnį kepurėmis supylė švedai, nežinomos šalies kareiviai savo žuvusiam vadui, kad čia būta žinyčios ir pagonys degino aukas. Taip pat pasakota, kad piliakalnį supylę lietuvių kariai, kurie vėliau buvę palaidoti Migonių pilkapiuose, kad kalne gyvenanti užburta karalaitė ir pan.

1888 m. E. Volteris atvyko į tuometinius Kruonio ir Žiežmarių valsčius, žvalgė ir aprašė Balceriškių, Buivydonių, Pridotkų, Rokiškių ir Migonių kaimų piliakalnius.

Migonių piliakalnio aprašymą E. Volteris pradeda nuo jo padėties apibūdinimo. Detaliai aprašomi nuo piliakalnio atsiveriantys vaizdai, piliakalnio forma, nurodomi įvairūs jo matmenys. Toliau pateikiami seno vietos gyventojo pasakojimai. Juose - dažnas žodinės tradicijos motyvas, kad piliakalnis esąs supiltas 1812 m. iš Rusijos besitraukiančių prancūzų karių, kurie jame paslėpę didžiulius turtus.

Tas pats senis, man atkakliai klausinėjant, pasakė: „Kiti pasakoja, jog šios Piltiekos kadaise buvo altoriai; ant jų atnašaudavo stabams dievams (bałvonams) aukas ir netgi žmones degindavo, bet ar tai tiesa, ar ne, nežinoma.“

Apie Migonių Piltieką yra paplitęs dar toks padavimas. Kad ši Piltieka yra supilta 1812 m. karo metu prancūzų, jiems bėgant iš Rusijos. Esą šiame kalne yra prancūzų paslėpti milžiniški turtai, kurių jie nenorėjo palikti rusams; slėpdami juos, prakeikė taip, kad dabar niekas negali jais pasinaudoti, išskyrus tikrą prancūzą (tikro prancuzo).

Kitoje upelės pusėje, ant Klaboniškio lauko, yra taip vadinamieji kalneliai-kapčiai, kurie atsiduria net čia pat einančion vyriausybės girion. Visi jie nukloti akmenimis nedidelesniais, kaip vienam žmogui pakelti. Kai-kuriuos kapčius žmonės aria ir randa senobinių ginklų, panašių į dabartinius kazokų durtuvus. Iš jų žmonės daro sau kaltus.

Liškiavos Piliakalnis

Liškiavos piliakalnis, vadinamas Liškiavos pilies kalnu, Raganos mūru, Perkūno šventinyčia - piliakalnis Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, Liškiavos kaimo (Merkinės seniūnija) pietvakariniame pakraštyje, Nemuno kairiajame krante.

Liškiavos piliakalnis

Pats kalnas yra pailgas ir gana aukštas, vietomis ap­augęs eglių krūmokšniais. Kalno pašlaitėje iš rytų ir vakarų pusės yra juodų dėmių, kurių vietoje randama kaulų, anglių ir puodų šukių su grūsto akmens priemaiša. Kalno viršus nuklotas plytų trupinių sluoksniu. Ant kalno yra dido­kų akmenų.

Piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu, yra stačiašlaitė kalva. Iš pietų ir pietryčių jį juosia Nemunas, šiaurės ir vakarų pusėje yra daubos. Vakarinėje pusėje esanti apie 17 m gylio dauba piliakalnį skiria nuo Liškiavos alkakalnio. Šlaitai nuo Nemuno ir daubų pusės statūs, apie 30 m aukščio, nuo vakarų ir pietvakarių pusės nuolaidūs, apardyti, 6-7 m aukščio, manoma čia buvus supiltą pylimą. Piliakalnio aikštelė pailga, 100 x 50 m dydžio. Jos pietvakariniame ir šiaurės vakarų kampuose išliko pilies bokštų liekanų. Piliakalnio šiaurės rytų ir rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietė.

Liškiavos Piliakalnio Istorija

Piliakalnis naudotas nuo III a. pr. m. e. iki IX a. m. e. XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje ant piliakalnio pradėta statyti mūrinė pilis. Po Žalgirio mūšio ji neteko reikšmės, todėl nebaigta. Buvo beveik pastatytas pietvakarinis bokštas. XIX a. jis dar buvo 8 - 10 m aukščio, išliko 2,5 - 3 m aukščio siena, kuri 1962 m. užkonservuota. Pradėtas mūryti ir šiaurės vakarų bokštas, tarp jų iškastas griovys gynybinės sienos pamatams.

1954 m. ir 1962 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Senovės gyvenvietė tirta 1975 m. Piliakalnį 1962 m., 1975 m. ir 1977 m. tyrė Paminklų konservavimo instituto archeologinės ekspedicijos, vadovai Vytautas Daugudis, Karolis Mekas, Juozas Markelevičius. Ištirtas apie 250 m² plotas. Kultūrinis sluoksnis 1,0-1,5 m storio. Rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, akmenų grindinių liekanų, gyvulių kaulų, kaulinių ir metalinių darbo įrankių, papuošalų.

Legendos ir Padavimai Apie Liškiavos Piliakalnį

Su Liškiavos piliakalniu vietos liaudis riša daug įvairių padavimų.

Senai, labai senai, gyveno Liškiavos pilyje narsus šios pilies valdovas, ku­nigaikštis Krėza. Jis turėjo dukterį, kuri buvo labai graži, gražiausia už ki­tų pilių kunigaikščių dukreles. Mirus kunigaikštienei, kunigaikštis vedė kitą moterį. Gražiosios kunigaikštytės pamotė buvo ragana.

Kunigaikštis, lydimas narsiųjų Dainavos šalies bernelių, dažnai jodavo su Lietuvos priešais kariauti, nes jis mėgo karo žygius ir buvo labai narsus. Vieną kartą jis išjojo į karą ir ten žuvo. Visi labai gailėjosi narsaus ir mylimo pilies valdovo ir ilgai jo verkė. Labiausiai verkė gražiausioji kunigaikštytė.

Žuvus ku­nigaikščiui, pamotė - ragana ėmė labai neapkęsti kunigaikštytės, visokiais būdais ją vargino, nes po kunigaikščio mirties ji liko valdovė šios pilies ir apylinkės. Kunigaikštienės - raganos neapkentė visi pilies valdiniai, nes ji su jais elgėsi taip pat labai žiauriai.

Kunigaikštienė, norėdama kunigaikštyte nusikratyti ir pačiai palikti pilies valdove, sumanė gražiąją kunigaikštytę užburti, kad ji nie­kur negalėtą išeiti ir valdyti pilį.

Kunigaikštienė ragana įsakė kunigaikštytei nueiti į savo pilies kambarį. Ten ji rado dideles juodai aptaisytas su paauksuotais kraštais knygas. Pamačiusi knygą, labai ap­sidžiaugė ir tuojau sėdo į aukso krėslą ją skaityti. Knyga buvo užburta: kai ji tik ranka palietė knygą, tuojau prie jos atsirado didelis šuo. Ji labai nusigando. Tuo tarpu įėjusi kunigaikštienė-ragana jai pasakė, kad ji tol sėdės šioje vietoje ir skaitys šią knygą, kol koks karžygys ją išvaduosiąs.

Greitai pasklido žinia apie užburtąją gražiąją kunigaikštytę. Karžygių, norin­čių ją išvaduoti ir už žmoną gauti, ne­trūko. Drąsūs jaunikaičiai įeiti įeidavo, prie jos stovėdavo, su ja kalbėdavosi, bet nei vienas nesugrįždavo.

Dar iki šiai dienai neišvaduota gražioji kunigaikštytė, ir ji vis dar sėdi Liš­kiavos pilies urve prie užburtosios knygos ir laukia, kada ją išvaduos koks di­dis Lietuvos karžygys.Ant piliakalnio esami akmenys ir esą tie užburtieji akmenimis pavirtę kar­žygiai - vaduotojai.

Kitas padavimas pasakoja, kad ant Liškiavos piliakalnio buvo kunigaikščio dvaras ir pilis. Kunigaikštis turėjo labai gražią dukterį. Kai kartą kunigaikštis išvyko į kitą karalystę kongresan, pas karalaitę atvyko Skirgaila, Raigrada ir Dimša. Kiekvienas jų norėjo karalaitę gauti per žmoną ir signieto žiedais sumainyti.

Šitai dar trečias padavimėlis. Liškiavos pilis stovi ant kalnelio prie Nemuno, netoli Liškiavos miestelio. Kalba žmonės, kad iš Liškiavos pilies eina žeme ola į Kubilnyčios pilį.

Liškevos Piliakalnis ir Vokės Raganos

Šalia to bažnytkiemio yra, susidedantis iš dviejų, vienas prie kito esančių, kalnelių piliakalnis. Iš vienos pusės pro jį teka Nemunas, o iš kitos platokas klonis skiria jį nuo aukštu Nemuno krantu einančių laukų. Tuo kloniu ėjus senovėje Nemuno vaga. Vieno kalnelio šonas nuo lytaus ir pavasa­riais nuo šalčio palengva griūva į Nemuną. Vietomis matyt jame anglių ir sudegusių kaulų. Ant kito kalnelio yra daug akmenų ir, viename jo kampe, stūkso liekana seno akmeninio apvalaino bokšto.

Netoli nuo piliakalnio, paėjėjus kiek aukštyn Nemuno krantu, žemai prie upės yra vieta, kur randama akmenų, į kamuolius apdirbtu. Kad kitose vietose aplinkui piliakalni to­kiu akmenų nematyti, galima spėti, kad čionai toje vietoje jie buvo dirbami.

Žemiau Liškiavos Nemuno vagoje yra akmenų. Ta vieta yra vadinama „Laumės tiltu”. Kitoje Nemuno pusėje, Traku paviete, ties Liškiava yra vieta, kurią mokytojas p. R. vadino „titnagyne“.

Apie piliakalnį randa kartais senovės daiktu. Žmonės, radę, parduoda žydams, ir taip jie prapuola.

Žmonių atmintyje Liškiavos piliakalnis nėra visai už­mirštas. Ant pirmojo kalnelio, kurio šonas palengva į Nemu­ną griūva ir kur randama nesenų sudaužytų palevotų kros­nies plytgalių, buvęs dvaro rūmas. Vėliau toje vietoje, ar kur arti jos, buvus medinė parapijos bažnyčia ligi 1822 m. Į dvaro rūmą, kol jis tenai buvęs, vedę treji vartai, kurių vieni (o gal ir visi) buvę variniai.

Yra ir pasakų, kurios aiškina niekam nežinomą ir nesu­prantamą jo pradžią. Bokštą stačiusi dyko gyvenimo ponia, Juoda Vokė. Gy­venimas jos buvęs priešingas religijai. Jijė naktimis lakioda­vus, arba važinėdavus, buvus juodaknyginė.

Liškiavos piliakalnis esąs Vokės mūras. Išmūravojus jį karalienė Vokė, ragana. Kad tai jos buvęs darbas, seniau visi žmonės žinoję ir dabar žiną. Vokė gyvenus prieš Kris­taus užgimimą.

Archeologiniai Radiniai Liškiavos Piliakalnyje

tags: #uzukalnio #sodziaus #sodyba