Baltų mitologija - tai senovės tautos, kurios šaknys siekia giliausius Europos istorijos pamatus, pasaulėžiūra. Ši pasaulėvoka alsuoja senove: joje gausu archajiškų baltų simbolių, mitinių pasakojimų ir baltų dievybių vardų, kurie šiandien skamba tarsi poetiniai aidai iš kolektyvinės mūsų atminties. Ir vis dėlto - nors baltų pasaulėžiūrai jau tūkstančiai metų, jos ženklai tebėra gyvi tarp mūsų.
Jau septynerius metus Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė su savo projektu „Gabalėliai Lietuvos“ keliauja po pasaulį dokumentuodami lietuvišką paveldą. Kelionės metu Aistė ir Augustinas surengė 7 paskaitas suaugusiems ir pamokas vaikams, susitiko su šimtais lietuvių, išklausė jų pasakojimus, įrašė interviu. Pagal Gabalėlių Lietuvos kriterijus, vien tai, kad pastatą ar paminklą sukūrė lietuvis/ė, nėra pakankama priežastis jį aprašyti - svarbu, kad paminklas būtų įkvėptas Lietuvos istorijos, kultūros, asmenybių. Rezultatas? Kaip pasakoja Augustinas, panašiu metu emigravusios lietuvių bangos skirtinguose pasaulio kampeliuose kūrė panašų paveldą.
Šiame straipsnyje apžvelgsime baltų mitologiją, jos atspindžius Europos kultūroje ir lietuvių diasporos paliktus pėdsakus Vakarų Europoje. Aptarsime baltų pasaulėžiūrą, dievus, simbolius ir jų reikšmes, taip pat panagrinėsime, kaip lietuvių išeivija kūrė ir saugojo savo kultūrinį paveldą svetur.
Baltų gentys XII amžiuje
Baltų pasaulėžiūra ir mitologija
Baltai - tai senovės tauta, kurios istorinės šaknys siekia II tūkstantmetį pr. Kr. Jie susiformavo Rytų ir Vidurio Europoje, daugiausia dabartinės Lietuvos, Latvijos, šiaurės Lenkijos, vakarinės Baltarusijos ir dalies Rusijos teritorijose. Archeologiniai radiniai rodo, kad baltų gentys jau ankstyvaisiais amžiais turėjo išskirtinę kultūrą, kurią liudija sudėtingi laidojimo papročiai, puošnūs dirbiniai ir stipriai išplėtota medžio bei metalo apdirbimo technologija. Viduramžiais, apie X-XIII a., baltai sudarė dvi pagrindines grupes - vakarų baltus (prūsai) ir rytų baltus (lietuviai ir latviai). Vakarų baltai vėliau buvo sunaikinti vokiečių kryžiuočių, o rytų baltai, ypač lietuviai, sugebėjo išlaikyti savo kalbą, kultūrą ir netgi įkurti galingą valstybę - Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Ši valstybė tapo viena didžiausių ir įtakingiausių Viduramžių Europos politinių jėgų.
| Dievybė | Funkcija |
|---|---|
| Dievas Praamžius (Ukopirmas) | Pirmapradis kūrėjas |
| Perkūnas | Griaustinio, žaibo ir teisingumo dievas |
| Velinas | Požemio ir mirusiųjų pasaulio valdovas |
| Žemyna | Žemės ir vaisingumo deivė |
| Žvorūna-Medeina | Miško ir žvėrių deivė |
| Laima | Likimo, gimimo ir gyvenimo trukmės deivė |
| Gabija | Ugnies deivė, namų židinio saugotoja |
Senovės baltų religija buvo politeistinė ir glaudžiai susijusi su gamta, protėvių kultu bei pasaulio cikliškumu. Baltai tikėjo, kad pasaulis perskirtas į tris sferas - požemio, žemės ir dangaus - kurias saugo ir prižiūri skirtingi dievai bei dvasios. Baltai taip pat garbino gamtos reiškinius: miškus, upes, akmenis ir šventąsias girias. Ypač svarbi buvo protėvių pagarba - tikėta, kad mirusiųjų dvasios gali daryti įtaką gyvųjų gyvenimui, todėl buvo aukojamos aukos ir atliekami ritualai jų atminimui. Religiniai apeigų centrai dažnai būdavo kalvos (alkakalniai), kuriuose aukodavo gyvulius, degindavo aukas ir kreipdavosi į dievus per vaidilas - religinės tradicijos sergėtojus.
Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba, turinti daug variantų. Bėgant amžiams, religijos keičiasi, bet dauguma mitinių būtybių bei simbolių pakitusia forma išlieka. Galima sakyti, kad mitologija - pirminė religija, pirminis pasaulio suvokimas, pagrindas, ant kurio statoma visa kita. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų. Senoji mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos - vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių.
Baltų pasaulėjautą padeda paaiškinti vaizduojamasis menas (keramika, papuošalai, medžio, akmens raižiniai). Lietuvių tautodailėje geometriniai, gyvuliniai, augaliniai ornamentų motyvai išliko mažai pakitę. Geometriniai ornamentai įkūnija gamtos ritmą, simboliai perteikė gyvybės jėgą. Dangaus skliautas buvo laikomas dinamišku. Tikėta, kad dangus sukasi aplink žemę. Dangaus kūnus simbolizavo apskritimai, ratai, kryžiai apskritimuose, spiralės, turėję skatinti amžinąjį dangaus judėjimą. Saulės, mėnulio simboliai siekia neolito laikus. Ide laikus siekiantis simbolis yra SVASTIKA. Tai Saulės, Perkūno ir Dievo (t.y. Dangaus ir šviesos dievybių) simbolis. Šaltiniai mini prūsų garbintą saulės ir šviesos dievą Svaikstiką, Švaitestiką ir pan. Svastika - priemonė gyvybės klestėjimui. Jai būdingas sukimasis ratu (iš kairės į dešinę), tad ji virto apskritimu.
Baltų simboliai ir jų reikšmės
Baltų simboliai nebuvo vien dekoracijos - jie turėjo apsauginę, maginę arba dvasinę reikšmę ir dažnai buvo naudojami apeiginiuose kontekstuose ar kasdieniame gyvenime. Tai buvo ženklai, lydėję žmogų nuo gimimo iki mirties - išsiuvinėti ant marškinių, iškalti ant vartų, įausti į juostas, nupiešti ant buities daiktų. Šiandien baltų ženklai susilaukia vis daugiau dėmesio - jie naudojami tautinėje atributikoje, tatuiruotėse, juvelyrikoje, mene ir net verslo ženkluose, tačiau jų tikrosios prasmės dažnai lieka neaiškios - vieni mokslininkai aiškina juos kaip archajiškus kosminius simbolius, kiti - kaip paprastesnius ornamentinius motyvus.
Vienas žymiausių baltų simbolių - saulės ratas arba saulutė - dažnai vaizduojamas kaip apskritimas su kryžiumi ar spinduliais. Jis reiškia gyvybę, amžinybę, šviesą ir visatos cikliškumą. Kitas svarbus ženklas - Perkūno kryžius - simbolizuojantis griaustinio dievo Perkūno galią, judėjimą, apsaugą nuo blogio ir dangaus jėgų palankumą. Gyvybės medis - vienas seniausių baltų simbolių - vaizduoja pasaulio sandarą: šakos siekia dangų (dievų pasaulį), kamienas - žmonių pasaulį, o šaknys - požeminį, vėlių pasaulį.
Taip pat baltų simboliuose dažnai pasikartoja tokie ženklai kaip: žvaigždė, mėnulio pjautuvas, žirgai, gyvatės ir paukščiai, kiekvienas jų turi savitą reikšmę. Mėnulis simbolizavo laiko tėkmę, moteriškumą ir ryšį su gamtos ciklais, žvaigždės - dangaus tvarką, kosminį kelią, žmogaus ryšį su dieviškuoju pasauliu. Žirgas buvo daugiasluoksnis ženklas siejamas su dievybėmis, apsauga, vaisingumu. Gyvatės arba žalčiai, kaip šventi padarai, buvo laikomi namų globėjais, žemės gyvybės nešėjais, susijusiais su protėvių dvasia. Paukščiai dažnai buvo laikomi dangaus pasiuntiniais, tarpininkais tarp dangaus ir žemės, gebančiais atnešti žinią iš anapus, išpranašauti mirtį, nelaimę.
Baltų simboliai
Lietuvių išeivijos paveldas Vakarų Europoje
Amerikoje iki šiol stebina didingos prieškario emigrantų pastatytos lietuvių bažnyčios, pasklidusios po visą žemyną, bet Europoje analogų mažiau. „Jei prieš Pirmąjį pasaulinį karą į JAV emigravo daugiau nei 300 000 lietuvių, į Vakarų Europą persikėlė vos iki 20 000. Reikšmingesnė bendruomenė susiformavo tik Didžiojoje Britanijoje“, - aiškina Augustinas. Dėl to Londono Šv. Kazimiero bažnyčia yra bene svarbiausias lietuvių paveldo objektas Jungtinėje Karalystėje.
Tuo tarpu Antroji emigracijos banga, kilusi Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, Europoje paliko gerokai daugiau pėdsakų. „Įdomiausi lietuviški paveldo objektai Vakarų Europoje buvo sukurti būtent antrosios bangos - tai Vasario 16-osios gimnazija, įsikūrusi įspūdingoje Vokietijos pilyje, popiežiškoji Šv. Kazimiero lietuvių kunigų kolegija Romoje, Romos Verano kapinių lietuvių koplyčia, kur palaidotas ir vasario 16 d. signataras Kazimieras Šaulys, bei garsiojo V. K. Jonyno sukurta koplyčia Šv. Petro bazilikoje Vatikane,“ - pasakoja Augustinas.
Kai antroji lietuvių išeivijos banga 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, Vokietijoje ir Austrijoje susikūrė vadinamosios DP (Displaced Persons) stovyklos, kuriose gyveno dešimtys tūkstančių lietuvių. „Vienas iš mūsų ekspedicijos tikslų buvo pamatyti, kas iš tų stovyklų likę šiandien. Tačiau pasitaiko ir išimčių, pavyzdžiui, Augsburge išlikęs Jono Muloko sukurtas lietuviškas kryžius. Šis architektas, vėliau persikėlęs į JAV, ten tapo garsus, sukūrė gausybę JAV lietuvių bažnyčių ir unikalų modernų lietuvišką architektūros stilių. Kitur lietuviška DP stovyklų istorija buvo įamžinta naujais paminklais. Pavyzdžiui, Detmolde (Vokietija) buvusios stovyklos bendrabučio sieną papuošė joje gyvenusio filosofo Vydūno biustas ir atminimo lenta jam.
Skaudžiausias ir kartu įdomiausias DP stovyklų palikimas Aistei - Fliosenbiurgo stovykla. „Dipukai čia buvo apgyvendinti uždarytoje nacių koncentracijos stovykloje, kur iki šiol išliko krematoriumas ir sargybos bokštas. Tačiau lietuviai dipukai čia sugebėjo pastatyti paminklą stovykloje tada dar neseniai nacių nužudytiems tautiečiams. Vokietija taip pat buvo laikina stotelė Pirmosios bangos lietuvių emigrantams: tiesioginio laivybos maršruto Lietuva-JAV nebuvo, tad daug jų sėsdavo į transatlantinius laivus Vokietijos uostuose. Jų likimai ir patirtys įamžintos vietiniuose emigracijos muziejuose, pvz. Bremerhavene.“
Be dviejų pagrindinių emigracijos bangų palikimo, Augustinas ir Aistė tyrinėjo paveldą, kurio analogų nėra kitur pasaulyje. Tai - vienintelė vieta pasaulyje už Lietuvos ribų, kur daugumą sudaro lietuviškai kalbantys gyventojai. „Skirtingai nei kitur pasaulyje, čia lietuviai dažniausiai tuokiasi su kitais lietuviais, taip išsaugodami savo kultūrą. Kai kurie objektai neturi analogų niekur kitur pasaulyje, pavyzdžiui, Prūsų-Jotvingių gyvenvietė, priešistorinio baltų kaimo rekonstrukcija, kurią sukūrė vietos verslininkas Petras Lukoševičius - jis buvo vienas iš daugelio įdomių žmonių, kurių interviu įrašėme.
Punskas ir Seinai skiriasi nuo kitų lietuvių diasporos vietų tuo, kad jų gyventojai nėra emigrantų palikuonys - jų šeimos šiame regione gyvena jau tūkstantmečius. Ne tūkstantmečius, bet šimtmečius skaičiuoja gausybė bareljefų su Vyčiais, kuriuos po Europą paskleidė Lietuvos kilmingieji - nuo Lenkijos iki Florencijos. Istorinių Vyčių gausu garsiausiose Europos vietose: nuo salos, kurioje stūkso Paryžiaus Dievo Motinos katedra, iki į UNESCO pasaulio paveldą įrašytos Nansi Stanislovo aikštės, iki rūmų prie garsiųjų Romos Ispanijos laiptų. „Po nesėkmingų XIX a. sukilimų, Paryžius taip pat, ko gero, turi daugiausiai garsių lietuvių kapų tarp visų Europos miestų, nes ten jis it magnetas traukė meninikus.“
Lietuviai menininkai iki šiol dabina Europą lietuviškais paminklais. „Daugiausiai tokių skulptūrų yra Paudorfo apylinkėse Austrijoje - apie dešimt medinių lietuvių mitologija paremtų skulptūrų, sukurtų menininkų simpoziumų metu,“ - sakė Augustinas. „Daug paslaptingesnė yra Perkūno totemo istorija. Jis netikėtai atsirado virš Doverio baltųjų uolų Anglijoje 2023 m. „Kai kurias lietuvių bendruomenes Europoje sunku priskirti konkrečioms emigracijos bangoms,“ - sakė Augustinas, paminėdamas Vengrijos lietuvių bendruomenę. Lietuviški paminklai ten pradėti statyti XX a. devintajame dešimtmetyje, ta bendruomenė susiformavo dar Lietuvai esant okupuotai sovietų.
„Kadangi Vengrija taip pat buvo valdoma komunistų, emigracija į ją buvo paprastesnė net tais laikais, ypač dėl šeimos priežasčių. Įdomu, kad kelias itin įspūdingas lietuviškas vietas sukūrė ne lietuviai, kaip antai „Sala Lituania“ Bardžio mieste Italijoje, pilna monumentalių meno kūrinių, pasakojančių apie Lietuvos istoriją ir kultūrą.“
Po to, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, į kitas Europos šalis emigravo daugiau nei pusė milijono lietuvių. „Tai labai priklauso nuo bendruomenės“, - paaiškino Augustinas. - „Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kurioje yra daugiau naujų lietuvių imigrantų nei bet kur kitur, taip pat yra vieta, kur prarasta daugiausia senųjų lietuviškų vietų. Londono Lietuvių namai ir Socialinis klubas, lietuvių sodyba Headley Park, lietuvių klubai Mančesteryje ir Bradforde visi užsidarė, nes nei nauji imigrantai, nei tas vietas sukūrusių dipukų vaikai jų neperėmė - priešingai nei atsitiko JAV. Geriau Britanijoje išliko katalikiškos vietos: Londono lietuvių bažnyčia, Notingemo “Židinys”.
Vis dėlto yra ir dar džiugesnių pavyzdžių. Dabartiniai emigrantai iš Lietuvos taip pat daug prisidėjo prie Italijos ir Prancūzijos lietuvių paveldo objektų tyrinėjimo, informacijos apie juos skelbimo internete. „Mes taip pat nuolat bandome įkvėpti naujai atvykusius lietuvius Europoje atrasti senąsias lietuviškas vietas, lankyti jas ir jomis rūpintis,“ - sakė Augustinas Žemaitis.
Šis straipsnis - tik trumpa apžvalga apie baltų mitologiją ir lietuvių išeivijos paliktą paveldą Europoje. Daugiau informacijos galite rasti tyrinėjant istorinius šaltinius, lankantis muziejuose ir domintis lietuvių diasporos gyvenimu. Saugokime ir puoselėkime savo kultūrinį paveldą, kad jis išliktų ateities kartoms.