Nuo vergijos panaikinimo laikų visi žmonės yra lygūs. Tai reiškia, kad nei vienas žmogus neturi atsistoti virš kito ir jo valdyti. Iš pradžių deklaracijose apie žmonių teises nebuvo minimi vaikai, tarsi jie dar „ne visai žmonės“. Tačiau vėliau atsirado įsitikinimas, kad vaikai irgi yra žmonės, todėl atsirado vaikų teisių deklaracija ir vaikų pasitikėjimo telefonas. Dabar vaikas turi teisę skųstis, jei tėvai jį valdo per daug žiauriais ar žeminančiais būdais. Telefono, kuriuo galėtų pasiskųsti tėvai savo vaikais, iki šiol nėra.
Galbūt jums atrodo, kad toks telefonas nereikalingas, nes tėvai visuomet yra fiziškai stipresni už vaikus, turi pinigų, judėjimo laisvę bei balsavimo teisę, ko neturi vaikai. Tačiau toks argumentas štai kur mus stumia: “jei vaikas tave veda iš proto, prisimink, kad tu dar turi kumštį, kad tu dar gali prieš vaiką kompensuotis ką nors pirkdamas, ką nors išrinkdamas ar kur nors ušvažiuodamas“. Vaikas pats gali išeiti iš namų? Norės valgyti - sugrįš... Iš esmės šie argumentai siūlo mums vaikus mušti, atsipirkinėti nuo jų ir palikinėti, žinant, kad jie dėl savo atsilikimo mums neatsakys tuo pačiu ir sugrįš, nes neuždirba maistui.
Bent jau mums duodama suprasti, kad mes tai turime kaip atsarginį variantą, kaip slaptą ginklą: stipresnį kumštį, pinigų ir galimybę išvažiuoti. Tai yra labai įdomi mintis, nes ji tiesiogiai nepropaguoja smurto ir pabėgimo, tačiau duoda į juos užuominą. Kadaise, kai mums dar tik gimdavo pirmieji vaikai, Eda Le Šan knyga “Kada tavo vaikas veda tave iš proto“ tapo mums didžiule paguoda. Ją skaitydami, mes su žmona supratome, kad didelė kai kurių tėvų problema - bijoti jaustis kaltais prieš savo vaikus.
Jūs, be jokios abejonės, pasakysite, kad tėvai, nesugebantys jaustis kaltais prieš savo vaikus, taip pat yra blogai ir kad jūs asmeniškai nė kartą esate sutikusi tokį tėvelį, kuris muša savo vaiką už neklausymą kada tik nori, klupdo jį ant žirnių ir žemina įvairiausiais žodžiais, versdamas stovėti prie lovos visą naktį už bausmę. Tačiau atkreipkite dėmesį: jūs visada žinote tai apie kažką kitą. Jei jūs atkreipsite dėmesį į save, tai paaiškės įdomus dalykas: jūs niekuomet nepasakysite, kad jūsų problema - kaltės neturėjimas. Ne, atvirkščiai, greičiausiai jūs jaučiatės kalta prieš savo vaiką ir išvis neteisingai auklėjate, be to, jam aiškiai trūko tėvo dėmesio, o tai kažkiek ir jūsų kaltė.
Kaltė - ne kaltė, o sąžinės graužimas. Bet kuri mama prisimins, kaip reikėdavo užtempti ant vaiko kojyčių pėdkelnes, o jis nenorėdavo ir spardydavosi, o jūs kaip tik vėlavote ir nesusivaldydavote! Vaikų auklėjimas - tai tik bandymas, dažnai nesėkmingas, juos valdyti. Jūs galite pastebėti, kad vaikų valdymas - tai viso labo keli nesėkmingi epizodai primesti vaikui savo supratimą apie tvarką, pareigą ir drausmę.
Vaikų valdymas: kas ką valdo?
Todėl pažiūrėkime tiesai į akis: vaikas visą laiką valdo savo tėvus. Valdo nuosekliai, iš eilės, valdo sėkmingai, nes pasiekia, ko nori, žymiai dažniau, nei tėvai pasiekia, ko jie nori iš vaiko… Kai jūs gulėjote ant gimdymo stalo, kas valdė jūsų gimdos judesius, kas plėšė jūsų tarpvietę ir kas ten taip išlįsdamas spaudė akušerės delną? Kas jus išvargino? Jis, jūsų gimstantis vaikas! Jau atsirasdamas šiame pasaulyje, jis valdė jūsų savijautą, nuotaiką, krūtų dydį ir pilvo odos elastinugumą, o taip pat plaukų kiekį ant galvos ir dantų stiprumą, nekalbant jau apie fizinį grožį. Ir jis nugalėjo, nes gimė! Jis privertė jus save išnešioti.
Jis galėjo susimilti ir po gimdymo paleisti jus į laisvę, bet ne. Toliau prasidėjo kūdikystė. Kas kam čiulpė ir graužė spenelius - jūs vaikui ar jis jums? Jis. Pamenate kremą nuo spenelių uždegimo? O kas ką žadindavo naktimis kraupiu riksmu ar verkšlenimu? Jūs žadindavote vaiką? Ne, jis žadindavo jus! Tai jis reguliuodavo jūsų miego trukmę ir intymų gyvenimą su vyru. Ir kas laimėdavo? Jis, nes užmigti rėkiant vaikui neįmanoma.
Darželinis amžius. Kas sėdėdavo ant puoduko ir šaukdavo „jau“? Kas kategoriškai atsisakydavo valgyti ir spjaudydavo maistą ant grindų? Kas paversdavo valgymą iš malonumo sunkiu ir valandas trunkančiu darbu, kuriame nuolat reikėdavo vaidinti spektaklį: “vieną šaukštelį - už mamytę, vieną - už močiutę“? Taigi, jis, vaikas. Ir jei jums atrodydavo, kad laimėjote jūs, jis galėdavo viską išvemti, vis vien likdamas nugalėtoju. O kas neleisdavo jums vakare išeiti ne tik iš namų, be netgi į savo miegamąjį? Kas reikalaudavo vis tos pačios pasakos, o po to vis vien pabusdavo, stumdydamas jūsų su vyru duetą į Edipo trikampį? Vaikas. Ir jam pavykdavo. Jūs atsinešdavote jį į lovą.
O kas sirgdamas priversdavo jus atsiprašinėti iš darbo ir atsisakinėti kelionių, kino, svečių ir sielos ramybės? Jis. Ir jūs atsiprašinėdavote ir atsisakydavote. Jis ir vėl laimėdavo. Mokyklinis metas. Ką reikėjo lydėti į mokyklą ir parvesdinėti iš mokyklos? Jus ar vaiką? Vaiką. Kam reikėdavo kas sezoną išleisti šimtus litų uniformai, ekskursijoms, klasės remontui, portfeliams, tušinukams, sąsiuviniams ir vadovėliams? Jūsų ar vaiko reikmėm? Vaiko.
Paauglystė. Kas paslapčia imdavo jūsų kosmetiką? Kas neskambindavo vėlai grįždamas namo ir neleisdavo jums užmigti dėl nerimo? Jis. Kas įsiveldavo į nemalonias “razborkes“ su bendraamžiais, kurias turėdavote tvarkyti jūs? Jis, vaikas. O kas subtiliai primindavo jums, kad reikia naujos, madingesnės striukės, madingesnių batų, kosmetikos, dviračio, riedučių, plėjerio, kompiuterio, mobiliako, interneto, vakarėlio, kompaktų? Vaikas. Anksčiau ar vėliau jūs suprasdavote, kad vaikai žymiai labiau už jus moka rūpintis savo malonumais ir kad naujos technologijos priklauso jiems. Šis pasaulis - jų. Tik mokate jūs.
Apie tai, kaip suaugę vaikai valdo tėvus, nebelieka vietos rašyti. Ačiū Dievui, didesnė dalis vaikų paleidžia savo tėvus, bent jau artėjant pensijai. Bent aš taip tikiuosi. Bet pakaks.
Ką daryti?
Padėkite ant vienos svarstyklių lėkštės jūsų nerangius bandymus: pėdkelnių užvilkimą, riksmą “ant puoduko“ ir „miegoti“, bandymą jėga pamaitinti, pliaukštelėjimą per užpakalį, pasaką prieš miegą. O ant kitos lėkštės padėkite būdus, kuriais jūsų vaikas valdydavo jus. Kas nusvers? Klausimas retorinis. Ir ką daryti? Aš siūlau pasiduoti. Pasiduoti vaikams garbingai, su aukštai iškelta galva, su humoru, su meile, su viltimi. O kaip su teisingumu? Baikite. Vieną dieną tą patį su jais darys mūsų anūkai.
Vaikų teisės ir pareigos
Norėdami suprasti, kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys. Požiūris į vaikus yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje. Daugiausia problemų iškyla dėl šios sąvokos apimties.
Socialine prasme vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais. Psichologų nuomone, „Vaiko“ sąvokos apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys. Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, analizuojant vaikystės periodą, galime teigti, kad žmogaus „vaiko“ tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t.y. nuo gimimo iki 12 - 15 metų. Į sąvoką „vaikas“ galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus dėl tokio riboto vaiko raidos suvokimo.
Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaiko-suaugusiojo santykius bei negalintys sukurti savo kultūros. Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje. Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens. Labiausiai mūsų požiūriu, priimtina N. Vuckovic - Sahovic suformuluota teorija, kuria remiasi ir G. Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose.
Amžiaus kriterijus
Šio vaiko nuo suaugusiojo, nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio. Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą. Kaip matyti, teoriniame lygmenyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra. Nustatant aukštutinę vaiko teisių ribą vėlgi susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų.
Atsižvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Šiaip bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme. Šioje vaikystėje, kuomet vaikystė skirstoma į atskiras kategorijas. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šios dienos ir būdingas daugeliui nacionalinės teisės aktų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas.
Šiuo atveju jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą). Šiuo atveju CK yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus. Štai, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento, teigiama CK 2.5 straipsnio 2 dalyje. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija.
Šiame įstatyme dažniausiai yra nurodomas konkretus vaiko amžius. Kitais atvejais vaiko amžius nurodomas įstatymo komentaruose arba yra remiamasi nusistovėjusiomis teismų praktikos normomis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau - BK), kalbant apie vaikus, vartojamos tokios sąvokos kaip „kūdikis“, „mažametis“, „nepilnametis“. Šioje sąvoks. Yra apibrėžtos tik amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, ribos. Šiais vadinami asmenys nuo 14 iki 18 metų. Šiais. Šiais asmenys iki 18 metų taip pat yra vadinami ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Lietuvos Respublikos administracinis teisės pažeidimų kodekse vaiko samprata išreiškiama tokiomis sąvokomis kaip „vaikas“, „paauglys“, „nepilnametis“.
Terminas „paauglys“ dažniausiai vartojamas apibūdinant asmenis nuo 14 iki 16 metų amžiaus (175 str., 178 str. 4 d., 183 str. 3 d.), „vaikas“ - asmenis nuo 5-7 iki 16 metų amžiaus (138 str., 140 str., 142 str.), „nepilnametis“ - asmenis nuo 16 iki 18 metų amžiaus (13 str., 21 str.). Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą vaikai iki 6 metų vadinami „ikimokyklinio amžiaus vaikais“, o vaikai nuo 6 iki 18 metų vadinami „mokyklinio amžiaus vaikais“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje yra nustatyta: „Mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų“.
Vaikystės turinys
Antrasis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šis straipsnis komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Šioje aplinkoje, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, atkaklus užsibrėžtų tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose.
Šiuos), jis gali elgtis lengvabūdiškai, nekritiškai, neatsakingai. Tad pagal BK subjektu gali būti brandus asmuo, suvokiantis savo padėtį visuomenėje ir turintis tam tikrą intelektą. Šiuo subjektu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jam skiriama švelnesnė bausmė. Taigi analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu, nes, pasak V. Šio pragyvenimui (o ne išlaikytinio) vaidmuo. Remiantis analizuotų autorių teorijomis, galime teigti, jog „vaiko samprata“ negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją.
Ilgai visuomenė į vaiką žiūrėjo, kaip į „mažą suaugėlį“, kuriam svarbiausia fiziškai subręsti. Visuomenei prireikė ilgo istorinio tarpsnio, kad pakeistų požiūrį ir elgesį vaiko atžvilgiu. Tik XX a. devintajame dešimtmetyje vaikui įgavus teisių turėtojo statusą, vaiko padėtis visuomenėje pradėjo keistis. Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Pasak D. Kabašinskaitės, žmogaus teisės idėja yra tai, jog kiekvienas asmuo vertas pagarbos. Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Specifinė vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisių turinį bei sukurti teisines prielaidas vaiko teisių įgyvendinimui.
Meilė vaikams: esminis poreikis
Garsus 14 a. poetas Dantė teigė: „Meilė - tai pasaulio varomoji jėga, ir jeigu mums nepavyksta patenkinti savo meilės poreikio, nukenčia viskas mūsų gyvenime“. Meilės poreikis būdingas kiekvienam žmogui nuo pat jo gimimo. Meilė yra gyvybiškai svarbi. Be jos silpsta fizinė žmogaus energija, valia, protiniai sugebėjimai, atsparumas. Netenka prasmės tai, ką veikiame, dėl ko gyvename. Nepasotintas meilės troškimas neduoda mums ramybės. Augantis žmogutis, pradedąs savarankiškai pažinti pasaulį, turi būtį įsitikinęs turintis tvirtą ramų mamos it tėčio užnugarį.
Meilė - tai ne jausmas, kaip dažnai įprasta manyti. Meilė - tai visų pirma veiksmas, kilęs iš jausmo. Mylėti savo vaiką - reiškia tikėti juo. Kuo tikime - tą ir turėsime. Jei tėvai įsitikinę, kad jų vaikas iš prigimties turi teigiamas savybes, tai be didelių pastangų jie sugebės išugdyti atžaloje būtent tokias savybes. Vaikas, patyręs besąlygišką tėvų meilę, pats išmoksta mylėti ir priimti meilę iš kitų.
Žmogui, kurio vaikystėje nemylėjo tėvai, susiformuoja netikras poreikis „patikti visiems“. Šis poreikis tampa dominuojančiu bei nustumia į antrą planą tikruosius poreikius. Tuomet žmogus stengiasi bet kokia kaina nenuvilti ir patikti aplinkiniams, būti jų pagirtam ir priimtam. Mes instinktyviai jaučiame, kad vienintelis būdas patenkinti meilės, kurios negavome vaikystėje, poreikį yra patiems priimti ir mylėti save su visais privalumais ir trūkumais. Tačiau nepatyręs besąlygiškos meilės žmogus nežino kaip tai padaryti. Kad patiktų kitiems ir sau pačiam, jis sukuria idealų paties savęs modelį, nes neidealaus savęs nemoka mylėti, kaip nemylėjo ir jo tėvai. Atsiranda daugybė „aš privalau“: privalau turėti prestižinį darbą, gražuolę žmoną, du gabius vaikus, ilsėtis geriausiuose kurortuose… Patys siekiai yra geri, bet liūdnas rezultatas, jei nepavyksta jų įgyvendinti. Atsiranda nusivylimas savimi, nuoskauda, kartais neapykanta sau. Nemylimiems vaikams, kai jie suauga, gerai pažįstami tokie jausmai, kaip kaltė, gėda, bejėgiškumas, pažeidžiamumas, kai aplinkinių ne itin kruopščiai parinktas žodis sukelia skausmingus emocinius išgyvenimus. Būdingas nestabilus savęs vertinimas - kai žmogus laiko save tiek „geru“, kiek jam leidžia aplinkinių vertinimai, sėkmė bei nesėkmės. Gali susiformuoti nerimastingai įtarus charakterio tipas.
Britų tyrėjai nustatė, kad šešiems iš dešimties vaikų trūksta tėvų dėmesio ir meilės. Tokiam vaikui sunku psichologiškai subręsti: nori suaugti, bet negali. Jis kaip sėklelė, negavusi pakankamai maistingųjų medžiagų, neturi savyje jėgų prasikalti. Net paaugus jame pasireiškia mažylis, reikalaujantis meilės ir dėmesio. Padidėjęs irzlumas, kaprizai, isterija, tėvų prašymų ignoravimas, miego sutrikimai, sunki adaptacija vaikų kolektyve bei agresija - būdingas nemylimų vaikų elgesys. Išlepinti vaikai dažniausiai nėra gavę pakankamai tėvų meilės. Būna meilės trūkumo požymių, kurie atrodo neturi nieko bendro su psichika.
Geriau perneša stresą ir rečiau jį patiria vaikai, kurie rečiau susidurdavo su neigiamų emocijų įtampa, nes į jų poreikius greičiau atsiliepdavo mylinčios mamos. Tyrimais yra nustatyta, kad vaiko auklėjimas su meile padeda geriau išsivystyti hipokampui - smegenų sričiai, atsakingai už atmintį, mokymąsį ir reakciją į stresą.
Tyrimai rodo, kad kuo toliau tuo labiau silpnėja fizinis ryšys tarp tėvų ir vaikų. Neretai tėvų fizinė meilės išraiška (prisilietimai, apsikabinimai, bučiniai) labiau skirti mažyliams, kuriems prisilietimai yra gyvybiškai svarbu. Paaugęs vaikas to susilaukia rečiau. Kita vertus jis augdamas darosi mažiau priklausomas nuo tėvų, ir dažnai pats vengia fizinio švelnumo. Tai nereiškia, kad vaikas nenori būti apkabinamas, tik jam to reikia jau rečiau. Žinoma, viskas priklauso nuo vaiko ir tėvų charakterio bei elgesio ypatumų.
Fizinis bei emocinis ryšys nuo pat pirmųjų kūdikio gyvenimo dienų - tai pamatas, ant kurio kuriama tikroji tėvų meilė. Jeigu ryšys tarp tėvų ir vaiko yra asmenybių lygyje, t.y. vaikas šeimoje suvokiamas kaip asmenybė - meilės tokiam vaikui netruks. Kaip jau minėjau, šeimos yra skirtingos, todėl ir skiriasi meilės išraiškos, intensyvumas. Pagal G. Chamman, R. Campbell meilę vaikams reiškiama penkiais pagrindiniais būdais. Tai fizinis prisilietimas, dovanos, žodinis palaikymas, kartu praleistas laikas, patarnavimas.
Kai vaikas gimsta, be šilumos ir maisto jam yra gyvybiškai reikalingas fizinis kontaktas su mama. Paglostymas skatina hormonų, kurie slopina agresiją ir turi nuskausminamąjį poveikį, gaminimasį organizme. Švelnūs fiziniai prisilietimai stimuliuoja mažylio smegenų mitybą bei aktyvuoja veiklą, nuima stresą. Mokslininkai teigia: kad žmogus jaustųsi laimingas, jis turi gauti minimaliai 8 apkabinimus per dieną. Vaikams reikia dar daugiau.
Jei vienas iš tėvų gyvena atskirai, dažnai jaučia kaltę, kad per mažai dėmesio ir meilės skiria vaikui, o tai kompensuoti bando dovanomis. Dovanos, kaip viena iš meilės apraiškų, yra teigiamas dalykas santykiuose su atskirai gyvenančiu gimdytoju. Bet tik tuo atveju, kai nebandoma meilės ir dėmesio stokos užglaistyti dovanomis. Besąlygiškai mylėdami tėvai žiūri į vaiką kaip į asmenybę. Jie ne tik leidžia jam turėti savo nuomonę, rinktis, bet ir nukreipia teisingu keliu, išmintingai parodo klaidas, kantriai ugdo teisingą požiūrį į gyvenimą. Jie išmokina vaiką būti savarankišku.
Vieni žmonės elgiasi su savo vaikais taip, kaip vaikystėje buvo elgiamąsi su jais, nes neišmoksta mylėti. Kiti nesąmoningai stengiasi duoti savo atžaloms meilę, kurios jie patys negavo.
Svarbu atleisti savo tėvams, kurie galbūt ir nemokėjo mylėti. Nebūtinai jiems sakyti „atleidžiu“. Atleidimą galima pajausti savo sieloje. Yra daug gerų knygų, straipsnių tėvų ir vaikų santykių tema. Visada suteiks pagalbą psichologas, kunigas. Tinka bendrauti su panašią patirtį turinčiais žmonėmis, ieškančiais kelio iš vaikystės nuoskaudų. Bet pamilti pačiam save su visais trūkumais yra svarbiausias veiksmas.
Vaikas suvokia ir perima iš tėvų ne tai, ką jie „auklėjimo momentais“ stengiasi jam įskiepyti, bet jų santykius su juo pačiu, su žmonėmis, jų pasąmoningas pažiūras. Jeigu mažylis šeimoje matys tėvų abipusę šilumą ir meilę, jam nebus sunku mylėti kitus.
Apibendrinant, vaikai yra didžiausias turtas, tačiau jų auginimas reikalauja nuolatinio darbo su savimi, meilės, kantrybės ir supratimo. Tik tokiu būdu galime užauginti laimingus ir savimi pasitikinčius žmones.