Juozas Tumas-Vaižgantas: Gyvenimo kelias ir kūrybos bruožai

Lietuvių literatūros klasikas, publicistas, literatūros mokslininkas, visuomenės veikėjas, tautos švietėjas ir blaivintojas, krašto patriotas, lietuvybės puoselėtojas kanuninkas Juozas Tumas -Vaižgantas gimė Svėdasų krašte, Malaišiuose, 1869 metų rugsėjo 20-ąją. Daug dešimtmečių šio iškilaus žmogaus nebėra tarp gyvųjų, tačiau jo kūryba tebėra populiari iki šių dienų. Artėjant rašytojo 150-mečiui galima drąsiai teigti, jog Juozo Tumo - Vaižganto vardas - mūsų kultūros ženklas. Visa Lietuva atgaivins prisiminimus apie Vaižgantą - linų šviesiųjų dievą ir minės jį. Jis kaip tą liną pasėjo ir iškėlė gėrio, grožio ir teisingumo daigus, gyveno meile ir kuriančiąja veikla.

2019 metus Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs J. Tumo-Vaižganto metais. Taigi kuo mūsų laikmečio žmogui ši istorinė asmenybė galėtų būti įdomi, aktuali? Iš vienos pusės, nuo Vaižganto laikysenos ir sąmoningų, kryptingų bei valingų jo gyvenimo pasirinkimų mus skiria šviesmečiai.

Šiandien barbariškai sunaikinto Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių literatūros katedroje pradėjau dirbti iškart po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Laikas reikalavo keisti programas, ir, rodos, būtent prof. A. Zalatorius pasiūlė, mano supratimu, tiesiog puikų literatūros dėstymo modelį: šalia istorinio žvilgsnio į vieną ar kitą literatūros atkarpą, skirti papildomo laiko tos atkarpos reikšmingiausiems kūrėjams, vadinamiesiems klasikams. Taip atsirado klasikui Vaižgantui (ir kitiems) skirtos paskaitos, kurios pareikalavo atidesnio įsiskaitymo į asmeninę ir grožinių kūrinių istoriją.

Štai keletas klausimų, kurie padeda suvokti J. Tumo asmenybę:

• Koks buvo linų ir kanapių dievo vardą pasirinkęs J. Tumas?
• Ką apie jo asmenybę byloja kūrybinis palikimas?
• Kodėl turėtume iš naujo mokytis skaityti ir perskaityti Vaižgantą?

Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškome su prof. G. Vanagaite. Literatūrologės Aistės Kučinskienės nuomone, apie Vaižgantą dar daug kas nepasakyta: lingvistiniai jo tekstų tyrimai, politinė, religinė veikla - šios ir kitos temos laukia, jų po trupučiui ir imamasi. Naujos Vaižganto kūrybos interpretacijos visuomet aktualios.

Tautiškumas ir Gimtinė Vaižganto kūryboje

Vaižganto tautiškumas natūralus, prigimtas. Jis - didžiausias mūsų tautininkas, gyvenęs tik Lietuvoje ir Lietuvai. Romano „Pragiedruliai“ skyrius „Lino darbų pasaka“ - tikra poema apie žalią liną, kuris virsta „gražių gražiausiais nagingų lietuvaičių rinktais raštais“. Į liaudies meno dirbinius rašytojas žiūri kaip į liaudies aukštos kultūros požymį.

Būtent gimtinės, kaimo, gamtos paveikslas rašytojo tekstuose patraukė dėmesį ir paskatino giliau pažvelgti į Vaižganto kūrybą. Neatsitiktinai Juozas Tumas literatūroje žinomas Vaižganto slapyvardžiu, kuris ilgainiui tapo jo antrąja pavarde. Toje juostoje rašytojas įaudė Svėdasų kraštą, kuris džiugina akis kalneliais ir giriomis, vingriomis upėmis ir ežerais ežerėliais. Tokie gimtinės vaizdai liko rašytojo atminty visam gyvenimui.

Ne kartą teko vartyti ir rašytojo laiškus. Viename iš jų rašoma: „Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas, dar daugiau - jos vergas. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, bet tik visuomenės labui. Dirbau be atodairos. Liepė būti kunigu, kad galėčiau likti savo krašte, esu, liepė būti žurnalistu, buvau, liepė būti politikos veikėju, diplomatu, revoliucionieriumi - buvau. Liepė „profesoriauti“, profesoriavau“.

Jis įsitikinęs, jog žmogus su tauta surištas tvirčiausiais ryšiais: „Ir tapau savosios visuomenės tarnas“. „Ieškojau laimės kitiems, o laimingu tapau pats“. Gražiai skamba rašytojo žodžiai: „Kone nuo pat kūdikio lopšio ir iki pasenusio lazdos aš nieko tiek konkrečiai nemylėjau, deja, nei paties pono dievo, prisipažįstu, nors ir be to prisipažinimo visiems tai aišku, kiek slieko širdžia tą velėną, po kuria aš, štai, jau septintą dešimtį metų landžioju. <…> Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet - mano. Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet - mano broliai“.

Ne paslaptis, jog rašytojas buvo karšto temperamento,turėjęs gerai išlavintą humoro jausmą. Rašytojas psichologiškai giliai atskleidžia savo veikėjų charakterius, parodo, kaip jų širdyse išsikeroja pyktis ir nesantaika, kaip ir dėl kurių priežasčių tas kivirčas užgęsta. Regis, pats autorius ieškotų išeities jiems sutaikyti.

Žymiausi Vaižganto kūriniai - „Pragiedruliai“, „Nebylys“, „Dėdės ir dėdienės“. Kūriniams temų ir medžiagos jis ieškojo savo vaikystėje, šeimos ir kaimo aplinkoje, gimtinės apylinkių vaizduose.

Slapyvardžiu jis pasirinko žodį Vaižgantas - pagonybės laikų linų ir kanapių dievo vardą. Nors Vaižgantas didžiąją gyvenimo dalį praleido su juoda sutana, visgi dauguma jį mato ne tik kaip linų globėją, bet ir visuotinio vaisingumo dievą. „Nuo jo sunku būdavo atitraukti akis, ypač kai dėvėdavo baltą sutaną - tikras linų dievaitis Vaižgantas“, - apie tai atsiminimuose rašo ne vienas jį pažinojęs, ypač moterys.

Vaižgantas ir Švietimas

Peržvelgtos 1953 m. Kanados ir 1957 m. JAV lituanistinių šeštadieninių mokyklų programos numatė Vaižganto asmenybės ir kūrybos pristatymą bei ištraukų nagrinėjimą. Nors ne visuose lietuviškuose išeivijos vadovėliuose būta Vaižganto, bet visuose jaučiamas nuoširdus siekis mokyti lietuvius vaikus nuo jų nutolusios Tėvynės kultūros - kalbos, papročių, tikėjimų, tautosakos, literatūros. O didaktiniuose patarimuose lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams pabrėžiama sąmoningo mokinių aktyvumo mokantis svarba.

Vaižganto - kaip pradinės, pagrindinės ir vidurinės mokyklos autoriaus - pozicija atrodė gana patikima, nekvestionuotina. Pavyzdžiui, 1990 m. prof. Donato Saukos parengtoje programoje V klasėje Vaižgantą skaityti rekomenduojama gilinantis į dvi temas: darbu gražus žmogus ir brolio žirgas, o VII klasėje siūloma aukštaičio charakterį aptarti remiantis Pragiedruliais.

Mokyklinių literatūros vadovėlių teorinės ir didaktinės sąrangos pokyčiai aptariamojo laikotarpio vadovėlius lydinčiose metodinėse knygose mokytojams siūloma vis daugiau aktyvios mokinių veiklos metodų.

Taigi galima konstatuoti, kad šio laikotarpio vadovėliuose mokiniai kartu su stipriais, profesionaliais vadovais mokytojais ne tik turėjo galimybių pažinti Vaižgantą, bet ir buvo skatinami atrasti savąjį Vaižgantą patys.

Laiškai atskleidžia asmenybę

Vaižgantas mėgo rašyti laiškus, per dieną jiems skirdavo labai daug valandų, atsakydavo net į kelias dešimtis. 1998 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleisti „Laiškai Klimams“ yra be galo svarbi ir reikšminga knyga, kurioje sudėti laiškai, 1918-1933 metais Vaižganto rašyti sesers Severijos dukterų Barboros ir Bronės šeimoms.

Laiškai atveria ir labai asmeniškus, intymius Vaižganto svarstymus apie tapatybę, santykį su tikėjimu, šeimos sampratą, sveikatos problemas. Istorikams, kalbininkams ir literatūrologams, siekiantiems pažinti XIX a. pab. ir XX a. pr. J. Tumą, įdomūs laiškai 25-jame J. Raštų tome.

Vaižgantas visu savo gyvenimu įtvirtino nuolatinę pastangą kurti ir formuoti savo gyvenimą ir savo vidaus pasaulį. Save patį. Tai esminis modernybės ženklas.

Juozas Tumas-Vaižgantas gyvenimo kelionę baigė 1933-jų metų balandį. Rašytojas atskleidęs tai, kas svarbu XIX amžiuje gyvenusiems žmonėms, įrodė, jog nuoširdus ir paprastas kaimo žmogus grindė savo gyvenimą ir amžinybe, ir dabartimi, ir nerimu dėl ateities.

Šį pavasarį sukanka lygiai 85-eri metai, kai nustojo plakti žymiojo mūsų kraštiečio širdis. Nors ir skaudaus, liūdno, tačiau visgi savotiško jubiliejaus proga pasklaidykime Vaižganto laiškus, amžininkų prisiminimų puslapius ir mintimis sugrįžkime į 1933-iuosius metus.

Svarbiausi faktai apie Vaižganto gyvenimą ir veiklą:

tags: #vaizgantas #namas #kuriame #jis #gyveno