Nuosavybės Teisė Į Žemę, Įgytą Valdybos Potvarkio Pagrindu

Įvadas

Šiame straipsnyje nagrinėjama nuosavybės teisė į žemę, įgytą valdybos potvarkio pagrindu, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Straipsnis parengtas remiantis LAT CBS TK 2000-09-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000.

Ieškovas - Vilniaus miesto valdyba - 1998 m. birželio 24 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą.

Bylos Aplinkybės

Ieškininiame pareiškime ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkiu Nr. 2037 V buvo nuspręsta išnuomoti ne konkurso tvarka 5 metams Lietuvos knygos draugijos Vilniaus organizacijos tarybai negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) Vilniuje. 1998 m. sausio 26 d. Valdyba sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1259, kuria perdavė Vilniaus knygos draugijai 69,32 kv.m bendro ploto negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Patalpos Vilniaus knygos draugijai buvo perduotos nuomos teise naudoti jas tarnybinėms patalpoms. 1998 m. balandžio 2 d. patikrinus, kaip naudojamos nuomojamos negyvenamosios patalpos, statinių ir patalpų apžiūros aktu nustatyta, kad Vilniaus knygos draugija dalį jai išnuomotų patalpų naudoja ne pagal paskirtį - 25,42 kv.m ploto patalpose vykdoma komercinė veikla - prekyba knygomis. Ieškovo nuomone, atsakovo - Vilniaus knygos draugijos - nuomojamose (duomenys neskelbtini) patalpose vykdoma komercinė veikla pagal Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutarties Nr. 1259 12.2 punktą yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį prieš terminą.

Ieškovas - Vilniaus miesto valdyba, remdamasis Lietuvos CK 47, 49 ir 312 straipsniais, prašė teismą tarp Vilniaus miesto valdybos ir Vilniaus knygos draugijos 1998 m. sausio 26 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1998 m. gruodžio 9 d. papildomu ieškininiu pareiškimu ieškovas - Vilniaus miesto valdyba - patikslino savo ieškininius reikalavimus ir, remdamasis Lietuvos CK 6, 47, 305, 312 bei 314 straipsniais, prašė teismą 1998 m. sausio 26 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį nutraukti prieš terminą bei įpareigoti atsakovą - Vilniaus knygos draugiją - grąžinti ieškovui patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Atsakovas - Vilniaus knygos draugija - 1998 m. rugpjūčio 14 d. pareiškė priešieškinį Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Vilniaus miesto valdybai ir prašė teismą panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimą Nr. 870 „Dėl patalpų Lietuvos knygos draugijos Vilniaus organizacijos tarybai išnuomojimo” bei Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkį Nr. 2037V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje išnuomojimo”, atstatyti praleistą ieškininės senaties terminą šiems aktams ginčyti bei pripažinti Vilniaus miesto knygų draugijai nuosavybės teisę į 69,32 kv.m ploto patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad iki 1987 m. gruodžio 11 d. patalpa (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo trijų kambarių butas, kuriame gyveno A. J. bei V. J. keturių asmenų šeima.

Iš Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos lėšų, remiantis 1987 m. birželio 2 d. sutartimi, sudaryta tarp Vilniaus miesto LDT Vykdomojo komiteto ir Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos, buvo pastatyti du komunaliniai butai, į kuriuos persikėlė gyventi A. J. bei V. J. šeimos. Persikėlus minėtoms šeimoms iš buvusio buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šios patalpos turto mainų sutarties principu buvo paskirtos Savanoriškajai knygos bičiulių draugijai. Lietuvos knygos draugija yra Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos teisių perėmėja. Lietuvos knygos draugija visą laiką naudojosi ir tebesinaudoja patalpomis (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei Vilniaus miesto valdyba nepagrįstai ginčo patalpas laiko priklausančiomis joms nuosavybės teisėmis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, faktiškai pripažindama Lietuvos knygos draugijos nuosavybės teisę į šią patalpą, 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkiu Nr. 1186 p neatlygintinai perdavė ginčo patalpas Lietuvos knygos draugijai. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 870 „Dėl patalpų Lietuvos knygos draugijos Vilniaus organizacijos tarybai išnuomojimo” ir šio nutarimo pagrindu priimtas Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkis Nr. 2037V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje išnuomojimo” turėtų būti pripažinti neteisėtais ir panaikinti, nes turtą valdyti, juo naudotis bei disponuoti turi teisę tik turto savininkas (Lietuvos CK 96 str.).

Atsakovas priešieškinyje nurodė ne kartą kreipęsis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Vilniaus miesto valdybą, prašydamas priimti administracinį aktą dėl ginčo patalpų pripažinimo Lietuvos knygos draugijos arba Vilniaus knygos draugijos nuosavybe, tačiau tokio akto priėmimas buvo atidėliojamas įvairiomis dingstimis, todėl ieškininės senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių ir turėtų būti atstatytas (CK 90 str.).

Pirmosios Instancijos Teismo Sprendimas

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2000 m. kovo 9 d. sprendimu ieškovo - Vilniaus miesto valdybos - ieškinį atmetė, o atsakovo - Vilniaus knygos draugijos - priešieškinį patenkino - panaikino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimą Nr. 870 „Dėl patalpų Lietuvos knygos draugijos Vilniaus organizacijos tarybai išnuomojimo” ir Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkį Nr. 2037V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje išnuomojimo” ir pripažino Vilniaus miesto knygų draugijai nuosavybės teisę į 69,32 kv.m ploto patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Teismas sprendime nurodė byloje esančius rašytinius įrodymus patvirtinant, kad Vilniaus miesto Vykdomasis komitetas 1985 m. balandžio 19 d. ir 1987 m. gegužės 29 d. sprendimais Nr. 135 bei Nr. 175 paskyrė Savanoriškajai knygos bičiulių draugijai kapitalinių įdėjimų limitą 216 kv.m bendrojo gyvenamojo ploto dalinei butų statybai, numatant į tuos butus perkelti šeimas, gyvenančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o atsilaisvinusias patalpas perduoti draugijai.

Šių sprendimų pagrindu Vilniaus miesto Vykdomasis komitetas ir Savanoriškoji knygos bičiulių draugija 1985 m. gegužės 6 d. ir 1986 m. birželio 2 d. pasirašė kapitalinės statybos rangos sutartis Nr. 103 ir Nr. 110. Pagal šias sutartis draugija pervedė Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdybai 60 tūkstančių rublių. Už nurodytas lėšas buvo pastatyti 216 kv. m bendrojo gyvenamojo ploto. Iš minėtojo ploto du 96,38 kv. m bendrojo gyvenamojo ploto butai Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto 1987 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 182 buvo paskirti Savanoriškajai knygos bičiulių draugijai šeimų, iškeldinamų iš (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apgyvendinimui.

To paties sprendimo pagrindu Vilniaus miesto Spalio rajono Vykdomasis komitetas 1987m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 234, šiuos vieno ir trijų kambarių butus suteikė (duomenys neskelbtini) buto gyventojams - A. J. bei V. J. šeimoms. Iškėlus minėto buto gyventojus, 1987 m. gruodžio 11 d. orderiu Nr. 976, šios patalpos buvo suteiktos Savanoriškajai knygos bičiulių draugijai.

Butai, pastatyti Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos lėšomis, buvo parduoti perkeltiems iš buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojams, o už parduotus butus gautos lėšos atiteko valstybei. Teismas sprendime taip pat nurodė, jog Lietuvos knygos draugija yra Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos teisių perėmėja, o Vilniaus knygos draugija yra Lietuvos knygos draugijos Vilniaus organizacijos tarybos teisių bei prievolių perėmėja. Ginčo patalpos nuo 1987 metų yra valdomos ir naudojamos Lietuvos knygos draugijos ir Vilniaus knygos draugijos. Dėl nuosavybės teisių į šias patalpas nei valstybės, nei savivaldybės institucijos pretenzijų nereiškė ir jomis nesirūpino. Vilniaus knygos draugija savo lėšomis atliko ginčo patalpų einamąjį ir kapitalinį remontus.

Teismas sprendime konstatavo, kad, tuometinei Vilniaus miesto valdymo institucijai ir Savanoriškajai knygos bičiulių draugijai pasirašius 1985 metų ir 1987 metų sutartis dėl lėšų panaudojimo statybai, tarp šalių susiklostė atitinkami prievoliniai santykiai (CK 166 str.). Savanoriškoji knygos bičiulių draugija iš savo pusės visiškai įvykdė prievolinius įsipareigojimus - perdavė draugijos lėšas, už kurias buvo pastatyti butai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybė butus, pastatytus draugijos lėšomis, pardavė gyventojams, pasilikdama sau už juos gautas lėšas, tačiau draugijai perduotų negyvenamųjų patalpų nuosavybės klausimo iki galo neišsprendė.

Vyriausybė, vykdydama įsipareigojimus, 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkiu Nr. 1186 p perdavė negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje draugijai neatlygintinai naudotis, nes tuo metu nebuvo įstatymo, leidžiančio perduoti patalpas draugijos nuosavybėn. Teismas sprendime pažymėjo, kad iki ieškinio pareiškimo nei valstybė, nei savivaldybė Vilniaus knygos draugijai pretenzijų dėl ginčo patalpų nereiškė, atvirkščiai - iš dalies vykdė įsipareigojimus dėl minėtų patalpų perdavimo Vilniaus knygos draugijai administraciniu aktu, todėl ieškininės senaties terminas laikytinas praleistu dėl svarbių priežasčių ir atstatytinas (CK 90 str.). Teismas taip pat nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 870, kuriuo pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkis Nr. 1186p dėl patalpų perdavimo neatlygintinai naudotis Lietuvos knygos bičiulių draugijai, yra neteisėtas, todėl naikintinas.

Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkis Nr. 2037 V „Dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje išnuomojimo” naikintinas kaip priimtas neteisėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 870 pagrindu. Teismas sprendime konstatavo tiesiogiai ginčo santykius reguliuojančio įstatymo nesant, todėl, teismo nuomone, taikytinas įstatymas, reguliuojantis panašius santykius, t.y. 1998 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas Nr. VIII-729, kuriuo numatyta galimybė perduoti turtą kitų subjektų nuosavybėn ( CPK 11 str. 6, 7 d.).

Apeliacinės Instancijos Teismo Nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. balandžio 25 d. nutartimi atmetė ieškovo - Vilniaus miesto valdybos - ir atsakovo pagal priešieškinį - Lietuvos Respublikos Vyriausybės - apeliacinius skundus ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2000 m. kovo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, jog kadangi ieškininių reikalavimų tenkinimas yra tiesiogiai susijęs su priešieškininių reikalavimų patenkinimu, visų pirma, svarstytinas pastarųjų reikalavimų pagrįstumas ir teismo sprendimo dalies, kuria šie reikalavimai buvo patenkinti, pagrįstumas. Kolegija konstatavo byloje esant nustatyta, kad už Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos, t.y. draugijos narių mokesčių pagrindu sukurtas lėšas pastatyti butai buvo perduoti tuometinei miesto vykdomo...

Kasacinio Teismo Argumentai

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, pasisakė dėl ieškininės senaties instituto. Teismas pažymėjo, kad ieškininės senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Svarbiausi aspektai

• Ieškininė senatis: Svarbus civilinių teisinių santykių stabilumo užtikrinimo elementas.
• Nuosavybės teisės: Gali būti ginčijamos, tačiau tam taikomi ieškininės senaties terminai.
• Teismų praktika: Svarbi aiškinant įstatymus ir taikant juos konkrečiose situacijose.

Ši byla iliustruoja, kaip svarbu laiku reaguoti į pažeistas teises ir kreiptis į teismą, kol nėra praleistas ieškininės senaties terminas. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teismas, spręsdamas ginčą, atsižvelgia į visas bylos aplinkybes ir vadovaujasi ne tik įstatymais, bet ir teisingumo bei protingumo principais.

tags: #valdybos #potvarkio #pagrindu #igytas #zemes #asmenine