Depresija yra globali problema, kasmet apimanti vis daugiau žmonių. Naujausi tyrimai rodo, kad šia liga serga apie 6,4 proc. europiečių. Vienas iš būdų ją įveikti - gydymas medikamentais, tačiau dalis sergančiųjų yra jiems atsparūs.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) tyrėja dr. G. Valiulienė atlieka tyrimus, siekdama rasti efektyvesnius būdus gydyti medikamentams atsparią depresiją. Jos darbas, kuriame nagrinėtas transkranijinės magnetinės stimuliacijos (TMS) efektyvumas, įvertintas prestižine ABF ir LMA premija.
Transkranijinė magnetinės stimuliacijos terapija depresijai gydyti: „Mayo Clinic Radio“
Pasak mokslininkės G. Valiulienės, nors dažnu atveju depresijos gydymui pasitelkiami vaistai, pastebima, kad jie ne visada padeda įveikti ligą. „Kaip papildoma priemonė tokiais atvejais yra pasitelkiama TMS. Kartu su gydytojais psichiatrais ir mokslininkais iš Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės (RVPL) iš Neurofiziologinių tyrimų ir gydymo metodų skyriaus tyrėme TMS efektyvumą gydant medikamentams atsparią depresiją.“
Mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė, kad TMS terapija yra efektyvesnė pacientams, kurių organizme yra silpniau išreikšti uždegiminiai procesai.
„Tyrimas taip pat parodė, kad tam tikros ląstelių veiklą reguliuojančios molekulės - mažosios RNR, vadinamos mikroRNR (miRNR) - gali pasitarnauti kaip biožymenys, leidžiantys iš anksto įvertinti galimą TMS terapijos veiksmingumą gydant medikamentams atsparią depresiją. Remdamiesi gautais rezultatais, šiuo metu atliekame tolimesnius tyrimus, siekdami išsiaiškinti, kaip minėtos ląstelių veiklą reguliuojančios molekulės gali paveikti TMS sukeliamus pokyčius ląstelėse“, - teigia G. Valiulienė.
Pasak ABF direktorės dr. Eglės Mažeikės, finansine premija siekiama įvertinti jaunųjų mokslininkų apsisprendimą ir pasiryžimą dirbti personalizuotos medicinos tematikoje - vienoje pažangiausių ir daug žadančių šiuolaikinės medicinos krypčių.
„Premija yra svarbus pripažinimo ženklas, rodantis, kad jaunųjų mokslininkų darbas yra pastebėtas ir vertinamas. Tai paskata toliau gilinti žinias, kelti mokslinius klausimus ir nuosekliai siekti profesinių rezultatų.
Obelių istorijos muziejus: atmintis ir istorija
Keliaujantieji per Obelius negali nepastebėti solidaus ir prižiūrimo dviejų aukštų mūrinio statinio, šalia kurio ant aukšto stiebo didingai plevėsuoja trispalvė. Šis tarpukariu statytas valsčiaus administracinis pastatas savo erdvėse kadaise glaudė įvairius šeimininkus: matė jis nepriklausomos Lietuvos valdžios tarnautojus, sovietinių represinių struktūrų darbuotojų vykdomus žiaurumus ir kieme išniekintų partizanų kūnus; sovietmečiu čia buvo įsikūręs Obelių vidurinės mokyklos internatas.
Atsukus laiko ratą atgal, skaičių ir faktų mėgėjams galima priminti, kad 1997 m. gegužės 21 d. priimtas Rokiškio rajono valdybos sprendimas dėl muziejaus steigimo Obeliuose. 1998 m. sausio 30 d. tai pat valdybos sprendimu Rokiškio krašto muziejui leidžiama steigti struktūrinį padalinį - Obelių seniūnijos istorijos muziejų, patvirtinami nuostatai ir statutas. Tų pačių metų gegužės 1 d. 1998 m. gruodžio 10 d. Obelių istorijos muziejus atidaromas lankytojams.
Muziejaus ekspozicijose ir fonduose sukaupta apie 12 tūkst. eksponatų. Daugelis jų vienetiniai, unikalūs, menantys kovas už Lietuvos laisvę, rinkti, išsaugoti per ilgus okupacijos ir pasipriešinimo metus. Šiuos eksponatus muziejaus įkūrėjas A. Dručkus dovanojo Lietuvai.
Simboliškai galima teigti, kad tokios veiklos pradžia tapo A. Dručkaus apsisprendimas eiti kovoti pas partizanus. Tai įvyko 1945 m. po jo brolio mirties. Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanų vado Balio Vaičėno sprendimas buvo kitoks - jaunuoliui per anksti dalyvauti ginkluotoje kovoje, todėl jam duodamas įsakymas kaupti dokumentus.
Jauną žvalgą, partizanų ryšininką į priekį veda duota partizano priesaika ir noras keršyti. Jis renka atsišaukimus, laikraštėlius, susirašinėjimo laiškus, fotografijas, pradeda fotografuoti ir pats. 1946 m. įstoja mokytis į Radviliškio geležinkelininkų mokyklą ir dirba mechaniniame ceche, o savaitgaliais grįžta namo ir susitikinėja su partizanais. 1950 m. paimamas į kariuomenę ir joje atitarnauja ketverius metus. Grįžęs dirba Radviliškyje geležinkelio remonto įmonėje, iš ten persikelia arčiau tėviškės - į Aleksandravėlę.
1960 m. gerų draugų padedamas pradeda neakivaizdines studijas Šiaulių pedagoginiame institute. Dirbdamas Aleksandravėlės septynmetėje mokykloje, vadovauja kraštotyrininkių būreliui, dalyvauja ekspedicijose, archeologiniuose kasinėjimuose. Turistiniai žygiai su kraštotyrininkais, eksponatų, įvairios medžiagos rinkimas, žmonių pasakojimų užrašinėjimas, vakaronių organizavimas, paskaitų skaitymas tampa kasdiene šio žmogaus veikla. Jis, bendradarbiaudamas su bendraminčiu tuometiniu Aleksandravėlės kultūros namų direktoriumi Pranu Jurevičiumi, mokykloje įkuria muziejų.
Tačiau, prasidėjus nesutarimams su vietine valdžia dėl mokinių auklėjimo nacionalistine dvasia, tenka palikti Aleksandravėlę ir keltis į Kauną. Įsidarbinęs mokytoju, A. Dručkus vėl suburia mokinių kraštotyrininkų būrelį, su jais keliauja po Lietuvą, dalyvauja respublikinėse ekspedicijose, kaupia skaidrių archyvą, skaito paskaitas, renka medžiagą ir rūpinasi legendinių lakūnų Stepono Dariaus bei Stasio Girėno atminimo įamžinimu, nuveikia daug kitų svarbių darbų. 1968 m. vienoje Kauno mokykloje įkuria kraštotyros muziejų, kuriame tilpo apie tūkstantis eksponatų.
1974 m. muziejumi susidomi Komunistų partijos Kauno miesto komitetas, KGB darbuotojai - esą muziejus nacionalistinis, griaunantis valstybės pamatus, todėl A. Dručkus atleidžiamas iš mokytojo pareigų. Vėliau muziejus likviduojamas. Likęs be nuolatinio darbo, A. Dručkus aštuonerius metus dirbo pas skulptorius ir Vilijampolės socialinės vaikų globos namuose.
Prasidėjus dainuojančiai Sąjūdžio revoliucijai, nesvyruodamas į ją įsijungė ir dvi kadencijas buvo Kauno miesto tarybos nariu.
Muziejaus ekspozicijos
Muziejaus eksponatai suskirstyti atskiromis temomis. Jie išdėstyti septyniose salėse pagal temas, kurias jungia lietuvių tautos kova už laisvę ir nepriklausomybę. Jose lankytojai gali susipažinti su Lietuvos valstybės istorija nuo Mindaugo iki sovietinės okupacijos laikų, suvokti skaudžiausią XX a. lietuvių tautos naikinimo ir kančių istorijos laikotarpį, susipažinti su herojiškiausiu praėjusio šimtmečio mūsų istorijos laikotarpiu - dešimtmetį trukusiu Lietuvos partizanų ginkluotu pasipriešinimu (eksponuojamas A. Dručkaus sovietmečiu išsaugotas Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų archyvas ir šios rinktinės vado B. Vaičėno dienoraštis bei asmeninės relikvijos).
Dar viena salė skirta Lietuvos kariuomenei ir jų dabarties misijai ginti Lietuvos valstybingumą, todėl ypatinga draugystė muziejų sieja su Krašto apsaugos ministerija (KAM). 2006 m. KAM ir kariuomenės vadovybės atstovai perdavė įvairių krašto apsaugos sistemos eksponatų, asmeninių relikvijų. Tarp jų - krašto apsaugos sistemos lygmens apdovanojimų, Karo akademijos baigimo ženklų, Lietuvos kariuomenės karinių laipsnių pavyzdžių, pajėgų ženklų, kokardų, vienetų antsiuvų, lauko uniformos pavyzdžių bei nuotraukų, atspindinčių šalies kariuomenės raidą. Šie eksponatai brandžiai papildė A. Dručkaus sukauptą archyvą.
Į muziejų eksponatai patenka ir kitais keliais. Į „Gimtojo…“ redakciją paskambinusi pandėliškė Irena Valiulienė sakė turinti į partizanus išeinančių vyrų nuotrauką ir norinti ją kažkam palikti. Tai jų paskutinė nuotrauka. Ją I. Valiulienei perdavė vieno iš įsiamžinusių partizanų (Antano Žeižio) sesuo Emilija Žeižytė prašydama išsaugoti.
Pasak I. Valiulienės, sovietmečiu šių nužudytų vyrų kūnai negrabiai, nepagarbiai buvo užpilti šiukšlėmis, užmesti šakomis Pandėlio žydų kapinių kampe. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasirūpinta jų tinkamu palaidojimu - iškasti, surinkti kaulai buvę sudėti į maišus. Tačiau iki laidotuvių juos kažkur reikėję laikyti, o tuomet žmonės dar bijoję kištis į tokius reikalus. Paprašyta tuometinio Pandėlio internatinės mokyklos direktoriaus Kazimiero Šileikio, tai padaryti sutiko I. Valiulienė, kuri gyvena netoli žydų kapinių. Jos ūkiniame pastate kūnai išbuvo iki iškilmingų laidotuvių.
Pasidomėti šiuo faktu ir nuotrauka pasiūlėme muziejaus vedėjui Valiui Kazlauskui.
Kartais žmonės perduodamą eksponatą nori pagražinti pagal savo supratimą. Pavyzdžiui, vienoje salių eksponuojamas medinis kryžius, nors vizualiai regis, kad jis sunarstytas iš metalinių detalių. Pasirodo, jį Sibire iš kėnio medienos sumeistravo tremtinys. Parsivežė į Lietuvą, po daugelio metų padovanojo Obelių parapijos klebonui Laimonui Nedveckui, kuris, žinodamas A. Dručkaus pomėgį rinkti su tremtimi susijusius eksponatus, perdavė jį muziejui.
Pirmojo aukšto koridoriuje lankytojus pasitinka svečių knyga. Joje nuo pat muziejaus įkūrimo kaupiami lankytojų palinkėjimai, mintys, padėkos. Pirmasis įrašas paliktas 1998 m. gruodžio 10 d. - tai tuometinio Kultūros ministerijos Muziejų skyriaus vadovo Romano Senapėdžio ranka įrašyta padėka.
Be abejo, lietuviai randa sau artimų, svarbių istorinių eksponatų, o kuo domisi svečiai iš užsienio? A. Dručkaus bendražygė Elena Kazlauskaitė pasakojo: „Atvykusieji iš Izraelio domisi protėvių gyvenimu Obeliuose, ar išlikę jų pastatai, maldos namai. Muziejuje yra miestelio planas, išleistas 1894 m. Jame sužymėti namai ir nurodytos šeimininkų pavardės. Jį dažnai studijuoja ieškodami žydiškų pavardžių, vaikšto po miestelį, žiūrinėja, tyrinėja. Likusieji eksponatai svečių iš Izraelio beveik nedomina. Lietuviškų šaknų turinčius amerikiečius, jau nebekalbančius lietuviškai, domina šalies praeitis, jos didingumas. Jie, ypač vyresni, važinėdami po Lietuvą pasigenda šiaudinių stogų. Jaunesni žavisi tuo, ką turėjo seneliai ir proseneliai. Vokiečius domina tai, kas susiję su Klaipėdos kraštu - Andriaus kolekcijoje yra to krašto pinigų.“
Prakalbusi apie seniausius savo amžiumi eksponatus, ji pirmiausia pamini archeologinius radinius, kuriuos A. Dručkus rinko visą gyvenimą.
Muziejaus komanda ir ateities planai
Laisvės kovų istorijos muziejuje darbuojasi trise: vedėjas Valius Kazlauskas, kolekcijų saugotoja Rasa Narkevičienė ir savanorė E. Kazlauskaitė. Čia vyksta edukacinės programos jaunimui, kultūriniai renginiai, su partizanų gyvenimo kasdienybe galima susipažinti apsilankius jų bunkeryje, kuris įrengtas muziejaus kieme. Ateityje žadama paruošti etnografinę ekspoziciją ir edukacines klases.
Muziejaus eksponatai atkartoja Lietuvos likimą, jos istoriją. Pasirodo, ir muziejaus idėją kai kas bando atkartoti - ji įgyvendinama Lazdijų krašte.
„Vytuolis Valūnas, Lazdijų rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas, buvęs pedagogas, remdamasis mūsų muziejaus idėja pasakoti apie laisvės kovas, gavo finansavimą ir vieną įsigytą pastatą pavers muziejumi. Net namas panašus, statytas tarpukariu. Žmogus turi idėjų, kaip padaryti, kad toks muziejus būtų įtrauktas į mokinių ugdymo procesą. Galbūt Lazdijų muziejaus valdymo modelį galėsime taikyti Rokiškyje?“ - samprotavo V. Kazlauskas.
Beje, V. Valūnas su alytiškiais muziejui dovanojo vėliavos stiebą, ant kurio iki šiol plevėsuoja trispalvė. Tai nutiko tada, kai buvo sprendžiamos A. Dručkaus apgyvendinimo muziejaus pastate peripetijos.
„Norisi, kad muziejus išlaikytų savo turinį - išliktų Laisvės kovų istorijos muziejumi, kad jam negalėtų turėti įtakos politinės partijos ir kitokie pasikeitimai. Puiku, kad tuo suinteresuota Dručkaus šeima“, - sakė V. Kazlauskas.
„Kartą viename miestelyje, vardu Obeliai, augo didžiulis sodas. To sodo gale šlamėjo graži, vešli obelis, vardu Obelis, o pavarde - Antaninė“ - tai citata iš Vytauto V. Landsbergio knygos vaikams „Obuolių pasakos ir kriaušių“.
tags: #valiulienes #sodyba #rekvizitai