Oligarchija: Valdžios Forma ir Jos Manifestacijos Lietuvoje

Oligarchija - valstybės valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose. Terminas kilęs iš graikiškų žodžių "keletas" ir "valdyti". Oligarchija pirmiausia yra valdžia, valdymas, galia, o ne tai, kas turi visai kitą pavadinimą - plutokratija.

Pagrindinės Oligarchijos Formos

Išskiriamos įvairios oligarchijos formos, priklausomai nuo to, kokia grupė žmonių turi didžiausią įtaką valdžioje:

1. Aristokratija - valdžia sutelkta aukščiausios visuomenės klasės (aristokratų) rankose.
2. Gerontokratija - sąvoka naudojama dažniausiai ironiškame kontekste, norint parodyti, kad valstybę valdo senyvo amžiaus žmonės, kurie nebūtinai yra labiausiai tam tinkantys.
3. Meritokratija - valdo turintys didžiausius pasiekimus ar sugebėjimus.
4. Plutokratija - valdžia sutelkta turtingiausiųjų rankose.
5. Technokratija - valdo mokslininkai ir techniniai ekspertai.

Stambus verslas gali net sąmoningai vengti politikos. Žinoma, oligarchija kaip nedaugelio valdžia gali būti galia drybsoti, kaip tam pasakų drakonui, ant savo lobių ir tik kartais pramerkti akį, kad pažiūrėtų, ar nesiartina koks teisybės ieškantis riteris iš STT ar FNTT.

Oligarchija Lietuvoje: "Šiltų Kėdžių" Fenomenas

Sakydamas „vadovų oligarchija”, turiu galvoje ne politinę santvarką, net ne poną Uspaskichą ir ne oligarchu dažnai vadinamą Ramūną Karbauskį. Pabrėžiu: kalbu apie šiltą kėdę, o ne santvarką, didelius pinigus ar politikoje su juodosiomis buhalterijomis gerai prasisukusį, Seimo rinkimuose gerai pasirodžiusį personažą ar jo asmeninę partiją.

Už oligarchiją kaip politinę santvarką ši - vadovų, arba šiltos kėdės - oligarchija bjauresnė ir pavojingesnė pirmiausia tuo, kad ji ne tiek valdo, prisiimdama lyderystę ir atsakomybę, kaip ta mažuma, kuri remiasi nedemokratine turtine galia arba veržiasi iš didžiojo verslo į didžiąją politiką, bet užtat ir prisiima visą atsakomybę, - kiek viso labo parazituoja, slėpdamasi biurokratiniuose bruzgynuose.

Šiltos kėdės oligarchija yra tai, dėl ko žmonės nusivilia savo šalimi, emigruoja arba balsuoja už „gelbėtojus”, kurie, savo ruožtu, apgauna ir nuvilia. Šiltos kėdės oligarchija yra tai, kas mums trukdė per 28 laisvės metus išsiugdyti tikrą politinę klasę ar bent jos tvarių užuomazgų. Šiltos kėdės oligarchija yra tai, dėl ko mūsų švietimo sistema vis mažiau šviečia pagal Vinco Kudirkos giesmę ir vis atviriau skleidžia vienos ideologinės pakraipos „tiesas” ir madas. Laisvės jose yra daug, bet ne akademinės. Mokslo įstaigų karininkų antpečiai mieliau segami už gerą tarnybą nei tikrai universitetinį žinių lygį.

Šiltos kėdės oligarchija yra tai, dėl ko Lietuvoje buvo, yra ir, matyt, bus socialiai neteisingos žirklės tarp mokslininkų ir mokslo įstaigų vadovų, taip pat žiniasklaidos priemonėse dirbančių žurnalistų / redaktorių ir administracinės bei vadybinės viršūnėlės atlyginimų. Politikai šiuo atžvilgiu irgi stengiasi ir prisideda, kurdami „Mano Druskininkus” ir kitokius atvirai oligarchinius projektus, žlugdančius nepriklausomą žurnalistiką.

Žinoma, tai nereiškia, kad Druskininkai yra vienintelis kurortinis šiltų kėdžių oligarchijos pavyzdys. Kita vertus, renkami politikai gali tapti bent šiokia tokia atsvara aptartoms oligarchinėms tendencijoms. Todėl, kai pasigirsta balsų apie tokių komisijų ar tarybų „depolitizaciją”, ima juokas. Reikalinga ne depolitizacija, o deoligarchizacija.

Galima minėti ir daugiau tipinių pavyzdžių. LGK - Lietuvos geležinkelių kunigaikštis - Stasys Dailydka: dvi nuostabios kadencijos po penketą metų.

Pamirškime tai, ką „oligarchais” vadina Putino Rusija. Pamirškime mirusius ar persikūnijusius „Rubicon group” ir „Leo LT”, pamirškime veikiančius „Agrokoncerną” ir „MG Baltic”. Taip, didelis verslas visame demokratiniame pasaulyje daro didelę įtaką.

Tuo metu šiltų kėdžių oligarchija šitiek nekrenta į akis, ji tylesnė, bailesnė ir, žinoma, daug gausesnė. Jos įvaizdis - ramiai dirbančios žmonių labui, nešančios visuomenei kultūros ir mokslo šviesą ir pozityvios informacijos gėrį, besirūpinančios tobula tvarka gatvėse, patogiu susisiekimu geležinkeliais, savo veido prakaite skaičiuojančios balsus rinkimų naktimis, tarnaujančios paprastam žmogui ir demokratijai geradarių kohortos.

Pastaruoju metu iš Prezidentės D. Iš dalies galima su tuo sutikti, pvz. dėl monarchijos, nes D. Taigi kas paneigs, kad valstybės valdžia sutelkta saujelės turtingųjų rankose, kuriuos atstovauja D. Žiniasklaidos duomenimis vien socialdemokratų Seime yra 8 milijonieriai ... Kitaip ko gi Premjeras kiekvieną pirmadienį bidzentų į Prezidentūrą gauti „vertingų nurodymų“ ir kas paneigs, kad ir pylos ..., prisiminus kaip vaikučių ekskursijai D. „BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai.

Iš tikro reiktų, kaip sako Burgis, palikti ramybėje ne tik mokytojus, apkrautus biurokratiniais reikalavimais, formalistiniais įsivertinimais, auditais ir kitais trukdžiais. Ką reiškia - „vadovų oligarchija”? Mes kažkodėl įpratome tapatinti oligarchiją su didžiosiomis verslo grupėmis. Tai - klaidinga ar bent jau ginčytina interpretacija. Ji kyla, be kita ko, iš Putino Rusijos, kurios propaganda oligarchais vadina didžiuosius šalies turtus iki Putino eros valdžiusius verslo banginius. Iš tikro oligarchija Rusijoje įsikerojo ne Boriso Jelcino laikais, o kaip tik tada, kai Putinas kūrė savąją valdžios piramidę.

Užtenka mokytoją tampyti į visas puses. Lenkitės jam žemai, sveikinkitės kiekvieną rytą ir nuo jo atstokite. Laikas panaikinti mokyklose visus tuos biurokratinius elementus - jokių vidaus ir išorės auditų, įsivertinimų ir jokių raštų rašymų. Pasirašau po šiais pono Burgio žodžiais. Jie tinka ir Lietuvos mokyklai, ir akademijai. Jie tinka visai viešajai erdvei, kurios kokybė tiesiogiai priklauso nuo mokslo, mokymo, kultūros, žurnalistikos ir politikos išvadavimo iš biurokratizmo. Bet laisvės šiose srityse - nedaug, ir su ja gan sėkmingai toliau kovojama.

tags: #valstybes #valdymo #forma #kai #valdzia #priklauso