Privatizavimas, kaip vienas valstybės valdymo svertų, taikomas konkretiems tikslams įgyvendinti. Dažniausiai privatizavimas atspindi vieną pagrindinių ekonominių nuostatų (supriešinant nacionalizavimui), jog valstybė negali pakankamai efektyviai valdyti dalies jos disponuojamo turto. Lietuvoje pradėta masinė privatizacija (privatizuojami net tie objektai, kurie neseniai dar buvo laikomi strateginiais). Tai vyksta todėl, kaip teigia aukščiausio rango Lietuvos vadovai, kad privatizavimas sąlygoja spartesnį ūkio efektyvumo kėlimą. Šiame darbe ir stengsiuosi panagrinėti Lietuvos privatizacinės politikos ypatumus.
Pagrindiniai privatizavimo tikslai ir siekiai
Pasaulinė privatizavimo teorija ir praktika leido suformuluoti pagrindinius privatizavimo tikslus ir siekius. Visus juos galima susieti su ekonominio rezultatyvumo didinimo siekimu įmones, šakos ar visos ekonomikos mastu. Postsocialistinių šalių ekonominių - socialinių reformų programos paremtos “šokoterapiniu” ekonomikos transformavimo modeliu, kurio autoriai M.Friedmanas, L.Balcerovičius, H.Goldmanas ir kt.
Šalių perėjimo iš centralizuotos ekonomikos į laisvos rinkos ekonomiką strategija ir taktika yra formuojama, remiantis nuostata, jog ekonomikos reformavimas yra savaiminis, mažai valdomas procesas. Šia nuostata buvo grindžiamos ir privatizavimo strategija ir taktika transformacinio laikotarpio pradžioje. Daugelis ekonomistų teoretikų ir praktikų, politikų privatizaciją vertino kaip pagrindinę priemonę nuosmukiui įveikti. Privatus sektorius šiuo laikotarpiu sparčiai plėtėsi, tačiau jo veikla nepasižymėjo nei aktyvumu, nei rezultatyvumu, nes tam nebuvo ekonominių, teisinių, psichologinių sąlygų. Transformacinio laikotarpio pradžioje buvo pasiektas pozityvus privatizacijos rezultatas - privati nuosavybė tampa vyraujančia, kas įgalina atsirasti ir vystytis rinkos santykiams.
Šis rezultatas yra esminis pagrindinių privatizacijos tikslų sistemoje šiuo laikotarpiu. Privatizacija buvo ir yra būtinu, bet nepakankamu struktūrinių pertvarkymų elementu. “Didžioji privatizacija” tebuvo pirmuoju struktūrinės reformos etapu. Pereinamosios ekonomikos laikotarpis daugelio ekonomikos ekspertų vertinimu (pav. Kiekvienu atskiros šalies socialinės - ekonominės raidos laikotarpiu formuojant ir įgyvendinant privatizacijos strategijas, turėtų būti įgyvendinami ir trumpalaikiai, ir ilgalaikiai privatizcijos tikslai. Tose šalyse, kuriose ekonominės reformos yra orientuotos ne tik į trumpalaikių, bet ir į ilgalaikių tikslų siekimą nuo pat reformos pradžios, padėtis visumoje yra geriausia.
Valstybinio sektoriaus įmonių neefektyvumas
Pirmiausia valstybės vaidmuo daugiau susijęs su socialinio stabilumo palaikymu šalyje, ir ekonominio efektyvumo sąskaita realizuojami socialiniai tikslai. Per valstybinių ūkinių objektų veiklą paskirstomos gyventojų pajamos, nors tokios perskirstymo rūšies būtinumas abejotinas. Perskirstymas turėtų būti koncentruotas, t.y. pagalba turi būti skiriama tik tiems, kam ji iš tikro būtinai reikalinga. Bandymas per komercinėms struktūroms (taip pat ir valstybinėms) primetamas lengvatas palaikyti žemas pajamas turinčius gyventojus veda prie paties perskirstymo proceso ir valstybės ekonominės veiklos neefektyvumo.
Kita valstybinio sektoriaus įmonių neefektyvumo (žemesnio pelningumo), palyginti su privačiuoju, priežastis yra pati valstybinio sektoriaus verslo struktūra. Lietuvoje didesnė svarbesnių ūkinių objektų dalis dar yra valstybės rankose (apie 55% valdomo Lietuvos valstybės įmonių ir akcinių bendrovių turto teko valstybiniam sektoriui). Kaip rodo pasaulinė patirtis, daugelis tokių „strateginių“ objektų sėkmingai valdomi privačių struktūrų, visiškai neignoruojant ir valstybės mastu būtinų socialinių klausimų sprendimo. Tačiau tokiu atveju ir valstybinis sektorius, kaip konkretus valstybės samdytų valdytojų valdomas vienetas, turi sugebėti efektyviai dirbti, nenusileisdamas privačiam sektoriui.
Plačiausiai paplitusi įmonių valdymo forma yra akcinės bendrovės (AB). Kaip ir valstybinės įmonės, AB yra viena pagrindinių juridinių formų, leidžianti sukaupti stambų kapitalą plataus masto ūkinei veiklai vykdyti. Kooperuotų kapitalų pritraukimas iškelia esminę valdžios pasidalijimo tarp kooperatinio susivienijimo dalyvių problemą. Juo daugiau akcininkų, juo didesnė nuosavybės ir valdymo funkcijų atsiskyrimo tikimybė. gali dalyvauti svarstant ir tvirtinant valdytojų atliktą darbą. Valstybės kontroliuojamų įmonių vadovai yra savarankiški priimant operatyvinius, ir net didžia dalimi taktinius sprendimus, nepaisant to, kad teisiškai šeimininkas gali’ būti vienintelis (todėl teoriškai turėtų būti gana stipri tiesioginė kontrolė), t.y. valstybė, tačiau, ji realiai reprezentuoja visą šalies visuomenę.
Valdymo ir kontrolės formos:
- Per išvystytą vertybinių popierių rinką (kai dominuoja smulkūs akcininkai) - akcininkų „bėgimu“ nuo rizikingų, nepelningų akcijų jas parduodant; tuo pat metu iškyla grėsmė valdytojams, kad nauji savininkai (jų atstovai) keis valdytojus naujais, galinčiais padaryti įmonę efektyvesnę.
- Tiesioginė stambių akcininkų ar smulkių akcininkų grupes atstovaujančių administratorių kontrolė.
Lietuvos valstybei iš dalies ar visiškai priklausančių įmonių turtas turėtų būti priskirtas antrajai valdymo ir kontrolės formai. Pirmiausia todėl, kad kol kas vertybinių popierių rinka (ir kapitalo rinka apskritai) dar neveikia taip efektyviai, kad atliktų tuo pat metu ir įmonių valdytojus kontroliuojantį vaidmenį Kitas svarbus veiksnys - valdomų akcijų skaičius, kuris ir lemia kokiu būdu daroma įtaka įmonės valdymui: vyriausybės nurodymai, valstybės atstovų tiesioginis dalyvavimas ar tik vertybinių popierių valdymas, kai akcijų skaičius minimalus. Todėl svarbiausias vaidmuo kontroliuojant įmones, kurių akcijų dalis priklauso valstybei, tenka valstybei atstovaujančioms struktūroms.
Problemos, susijusios su valstybės kontroliuojamų įmonių valdymu:
- Valstybės kontroliuojamų įmonių vadovų samda yra formali, įgyta per pažintis ar dėl jau istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, kai bet kuris valstybės valdininkas stumdomas iš posto į postą, atsižvelgiant ne į jo sugebėjimus, o į įgytą valstybinėse struktūrose statusą. Kol kas šio trūkumo nepanaikina formaliai organizuojami konkursai į valstybinius postus. Netgi prasikaltę valdininkai sugrįžta tarnybon, arba į tą pačią struktūrą, arba į kitą, dažnai net ne žemesnėms pareigoms. Toks elgesys paprastai paaiškinamas noru išsaugoti (kad ir prasikaltusių) darbuotojų patirtį. Tačiau nemanau, kad tokia praktika yra taikytina ir valstybinėje tarnyboje, kur lemiančiu kriterijumi vis dėlto reikėtų laikyti darbuotojų moralumą.
- Faktiškas kontrolės nebuvimas prižiūrint valstybinių įmonių veikią. Nors ir teigiama, kad būtent griežta kontrolė yra valstybės kontroliuojamų įmonių nelankstumo, taigi ir neefektyvumo priežastis, tačiau šiuo atveju kalbama apie kitą kraštutinumą - elementaraus šeimininko (valstybinių kontrolės įstaigų) nesidomėjimą patikėtu valdyti turtu. Dėl kontrolės išskaidymo tarp atskirų valstybės turtą prižiūrinčių padalinių (Ūkio ministerija, savivaldybės, Lietuvos valstybės vertybinių popierių fondas), taip pat jų veiklos nepakankamo aprūpinimo ištekliais įmonių direktoriai pasijaučia visagaliais ir nebejaučia atsakomybės už jiems patikėtą veiklą. Spauda (dažnai pirmiau nei oficialūs valstybės organai) atskleidžia įvairius piktnaudžiavimus tokia atsakomybe neribota veikla.
Pirmame privatizavimo etape (1991-1995 m.) dažniausiai buvo pastebimi iš esmės neteisėti įmonių privatizavimo faktai, net pačios valstybės pinigais; grobstymai įmonių viduje; privilegijuotų kontaktų pagalba įmonės pavertimas vadovų giminaičių „melžiama karve“ ir kt. Šie du paminėti punktai nusako ūkinės drausmės nebuvimą valstybės valdomuose objektuose. Ir nors girtinos yra LR Seimo pateiktos kovos su tokiais piktnaudžiavimais priemonės, siūlant griežtinti įmonių vadovų atsakomybę, realiai reikalai negerėja, o visos priemonės lieka žodžiais, tinkančiais tik priešrinkiminėje kovoje ir galimam susidorojimui su politiniais oponentais. Maža to, nepaisant gerų ketinimų, naujos priemonės iš esmės nieko naujo nepasiūlo, ko nebuvo galima padaryti ir ankstesnių įstatymų pagrindu bausti prasikaltusius ūkiniais nusižengimais asmenis. Tokiu būdu naujos garsios akcijos parodo jau įprastą politikams populizmą ir demagogiją.
Nuobaudos griežtumas priklauso tik nuo paties ekonominio subjekto (mūsų atveju - nuo valstybės, jai atstovaujančių kontrolės struktūrų) pasiryžimo atsikratyti nepalankiais reiškiniais jam pavaldžiuose objektuose. Akivaizdi tendencija - valdžia linkusi manyti, jog visų nelaimių priežastis yra per didelis viešumas, „trukdantis“ dirbti, ir todėl jis turi būti ribotas „liaudies“ labui. Tai šiek tiek primena sovietinį laikotarpį. Todėl būtina pabrėžti, kad būtent viešumas, ar kaip dabar madinga sakyti - veiklos skaidrumas - realiai gali užtikrinti efektyvią valstybinių struktūrų kontrolę. Tai ypač pabrėžtina monopolinių struktūrų atžvilgiu, nepaisant jų nuosavybės formos, kadangi suteikdama galią naudotis privilegijuota padėtimi (tik tuo atveju, kai ekonomija dėl gamybos masto sąlygoja natūralios monopolijos reikalingumą), valstybė sukuria ir piktnaudžiavimo tokia padėtimi precedentą. Todėl net ir tuo atveju, kai monopolio savininkas yra privatus, jam turi būti taikomi tie patys viešumo reikalavimai, kaip ir valstybės įstaigoms.
Strateginių įmonių privatizavimas
Šiuo metu aktualus strateginių įmonių privatizavimo klausimas. Jau vyksta konkursai ir netrukus turėsime naują Lietuvos ūkio struktūrą, kurioje realiai dominuos privatus verslas. Iš ankstesnio svarstymo galima teigti, kad valstybė, kaip ir bet kuris kitas ūkio subjektas, gali efektyviai valdyti savo komercinius objektus, tačiau tam būtinas tobulai parengtas visų valstybės kuruojamų funkcijų koordinavimas ir pavaldinių atsakomybės užtikrinimas. Lietuvoje kol kas tokios galimybės nėra. Būtent todėl, taip pat įvertinant ir valstybės administracinių struktūrų kūrimo papildomą naštą, laikytina, kad šiuo metu tik privatizavimas leis pakelti ūkio lygį. Motyvas, jog valstybė neturi lėšų ūkio modernizavimui, yra nepagrįstas, ypač kalbant apie tokius pelningus objektus, kaip Telekomas ar Mažeikių nafta. Valstybės valdyme galioja tie patys dėsniai, kaip ir laisvoje rinkoje. O bendra rinkos tendencija krypsta siauresnės veiklų specializacijos link. Taigi ir valstybei būtina griežčiau apibrėžti savo veiklos ribas, orientuojantis tik į tas, kurias ji geriausiai gali apibrėžti (teisėtvarka, administraciniai klausimai, bendros infrastruktūros kūrimas ir kt.).
Didžiausia iki šiol neištaisyta Lietuvos politikų klaida - išlikę komunistiniai valdymo metodai, kurių pagrindas - žmogaus psichologinis susiejimas su valstybe, kūrimas jo priklausomumo nuo valdžios iliuzijos. Kaip rodo atlikti tyrimai, daugiau kaip 50 proc. mano, kad jų padėtimi turėtų pasirūpinti valstybė. Ši būsena tęsiasi nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai žmonėms nebuvo išaiškinta laisvos rinkos esmė ir galimos problemos. Nuo kada gyventojai maitinami gražiais pažadais, kartkarčiais paskatinami „lengvatomis nuo ponų stalo“. Ši praktika turi liautis, kadangi tolesnis išlaikytinių sindromo skatinimas ir toleravimas yra žingsnis atgal - senosios sovietinės, iniciatyvą slopinančios kultūros link. Kaip žinia, bet koks kultūrinis lūžis skausmingas ir ilgalaikis procesas, o įsisenėjusios visuomenės ligos gydymo vilkinimas tik reikalaus ilgesnio laiko pasekmėms likviduoti.
Suminėtųjų motyvų pagrindu turėjo ir turi būti skelbiama privatizacija Lietuvoje. Pinigų ieškojimas, vykdant paskelbtus priešrinkiminius pažadus. Tai bene svarbiausia priežastis. Piniginės kompensacijos už prarastus bankuose pinigus, įvairaus pobūdžio transferinių išmokų didinimas paskatino pradėti gana greitą ir naujai „daugumai“ naudingą pinigų pripumpavimo į biudžetą procesą. Tokiu būdu bus suvartotos iš privatizavimo gautos pajamos, kurias galima būtų skirti Lietuvos ekonominei infrastruktūrai tobulinti. Ateičiai paliekama ir valstybinės pensijų sistemos reforma kaupiamų indėlių bazėje. Pirmasis privatizavimo (kompensacinis) motyvas, nors galbūt socialiai teisingas, ekonomine prasme yra labai neefektyvus ir susilaukia ekonomistų kritikos.
Todėl faktiškų privatiza.vimo motyvų pridengimui pasitelkiama Europos Sąjunga ir jos reikalavimai. Bet kokie argumentai dėl skirtingos Lietuvos ekonominės situacijos, jos pasirengimo lygio nėra laikomi pagrįsti. Dabar jau teigiama, kad būtent dėl pernelyg didelio valstybinio sektoriaus, o ne dėl politinio ir ekonominio nestabilumo šalyje, Lietuva nepakviesta į pirmąjį derybų „dėl stojimo į ES“ etapą. Deja, užmirštama, kad Europoje irgi egzistuoja stambus valstybinis sektorius. Maža to, būtent europinės valstybinės bendrovės pretenduoja įsigyti iki šiol Lietuvos valdytą Telekomą.
Reikia pripažinti, kad vienas iš privatizacijos postūmių buvo ir pačių valdžios struktūrų suvokimas, jog, per didelį kąsnį apžiojus, dar negarantuojama, kad jis bus suvirškintas. Prisiėmusi monopolizuotų valstybės įmonių valdymą,-valdžia užsitraukė ant savo galvos ir tą skausmą, kuris kyla kiekvieną kartą ryžtantis pakelti įmonių teikiamų paslaugų įkainius. Vengdamos ekscesų (nors įmonių išleidimas iš savo rankų reiškia ir valdžios dalinį praradimą), Lietuvos valdžios struktūros nusprendė iš pradžių decentralizuoti atskirų stambių objektų valdymą - perleisti juos savivaldybėms (kad nebūtų organizuojami mitingai prie parlamento), o vėliau - prireikus pinigų kompensacijoms - įteisinti ir tų objektų privatizavimą. Tiesa, centralizuota žemų pajamų kompensavimo sistema dar nesukurta, taigi visuomet lieka grėsmė, kad skurdžiausi gyventojų sluoksniai nenurims, ir jiems bus visiškai tas pats, kas bus naujųjų įmonių savininkai. Problema ne išsprendžiama, o tik nukeliama vėlesniam laikotarpiui.
Nekelia abejonių, jog nuosavybės formų įvairovė, kuri leidžia plačiau panaudoti visuomenės narių sugebėjimus ir kuri yra svarbus veiksnys, didinantis demokratinės santvarkos stabilumą, yra tikslinga ir būtina šiuolaikinėje ekonomikoje. Todėl reikėjo panaikinti valstybinės nuosavybės monopolį mūsų ekonomikoje, sukuriant privatų ekonomikos sektorių. Dalies valstybinio turto privatizavimas yra vienas, nors ir ne vienintelis, veiksnys, leidžiantis spartinti privataus ekonomikos sektoriaus kūrimą. Pirminio valstybės turto privatizavimo etapas, kurio principai ir mastai sukėlė nemaža diskusijų ir skirtingų vertinimų, išryškino ir tokias šio proceso puses, kurios neigiamai paveikė tiek socialinę, tiek ekonomikos sferą. Nors šis privatizavimo etapas praktiškai jau baigtas, tačiau neturime jo rezultatų analizės ir oficialaus įvertinimo. Tuo tarpu visiškai akivaizdu, jog nė vienas iš deklaruotų socialinių bei ekonominių privatizavimo tikslų nebuvo pasiektas.
Pagrindinės problemos:
- privatizavimas vyko pagal vienodą schemą, neįvertinus konkrečių sąlygų.
- privatizavimo procese nebuvo išsaugoti būtini techniniai - technologiniai gamybiniai ryšiai. Priešingai, jie buvo gerokai suardyti.
"Lietuvos telekomo" privatizavimas
Būtent europinės valstybinės bendrovės pretendavo įsigyti iki šiol Lietuvos valdytą Telekomą. Šis privatizavimo atvejis yra vienas iš pavyzdžių, kaip privatizavimo procesas Lietuvoje buvo susijęs su įvairiais politiniais ir ekonominiais interesais.
tags: #valstybinio #turto #perdavimas #privaciam #savininkui