Tikriausiai esate pastebėję, jog šiandien daugiausia kalbama ir rašoma apie turtus ir pinigus - Seime, Vyriausybėje ir per visas komunikacijos priemones. Būti turtingam yra didžiausia daugelio žmonių svajonė. Dauguma mąsto: jei būsiu turtingas, būsiu ir laimingas. Vieni turto ir pinigų siekia įsigyti sąžiningu darbu, kiti nesibodi eiti net labai kreivais keliais.
Koks turėtų būti tikinčiojo, ypač tikinčio į Jėzų Kristų, santykis su pinigais ir turtu? Jėzus, ateidamas į mūsų tarpą, pasirinko visiško neturto kelią. Jis gimė neturtingoje Nazareto darbininko Juozapo šeimoje ir visą gyvenimą buvo beturtis. Jėzui buvo nesvetimas vargšo žmogaus gyvenimo diskomfortas. Viešajame gyvenime Jėzus rūpinosi savo misijai išsiugdyti gerų darbininkų, todėl juos mokė neprisirišti širdimi prie turto, perspėjo saugotis gobšumo.
Jis pasakojo mokiniams apie suktą prievaizdą (plg. Lk 16, 1-7). Šitaip Kristaus žodžiais tariant elgiasi šio pasaulio vaikai, bet ne šviesos vaikai. Nesąžiningumo formų yra didelė paletė: nuo smulkių vagysčių iki didelių finansinių nusikaltimų. Kiekvienas nesąžiningumas yra tam tikra stabmeldystė, kai pinigai iškeliami aukščiau už Dievą. Senovės sirai garbino turto ir pelno dievaitį Mamoną. Kuo skiriasi nuo tų senovės stabmeldžių mūsų dienų pinigų garbintojai, kurių dievas - pinigas?
Evangelija nereikalauja, kad Jėzaus sekėjai būtų beturčiai, tačiau įsakmiai liepia nepririšti širdies prie turto, nelaikyti jo didžiausia siekiamybe : „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Krauname lobį danguje, jei žemėje didžiausiu turtu laikome ne pinigus, bet Dievą. Jis yra didžiausias mūsų turtas tuomet, kai savo turimomis gėrybėmis gebame dalintis, kai mums nesvetima tarnavimo dvasia. „Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?!“ (Lk 16, 11). Patikimai valdome mamoną, kai ją naudojame ne tik savo, bet ir kitų reikmėms.
Tikintis į Dievą gali būti gundomas derinti tikėjimą ir didelį dėmesį pinigams. Jėzus perspėja: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13).
Praturtėkite! Su 10 pinigų principų iš Biblijos (čia pateiktos eilutės stebina!)
Leono XIII enciklika "Rerum Novarum"
Keturios dešimtys metų praėjo nuo to laiko, kai palaiminto atminimo Mūsų pirmtakas Leonas XIII išleido nepaprastai puikią encikliką „Rerum novarum“. Teisybė, tam nuostabiam ganytojiško rūpesčio dokumentui jau buvo paruošusios kelią Mūsų pirmtako enciklikos: apie žmonių draugijų, šeimos ir Moterystės Sakramento pagrindus, apie valstybinės galybės kilmę ir jos sutvarkytus santykius su Bažnyčia, apie pagrindines krikščionio piliečio pareigas, apie socializmo klaidas ir klaidingas žmogiškos laisvės teorijas, taip pat daug kitų, kurios pilnai išreiškia Leono XIII mintį.
Tokia padėtis nekėlė jokių sunkumų tiems, kurie, plačiausiai naudodamiesi pasaulio gėrybėmis, į ją žvelgė kaip į būtiną ekonominių įstatymų padarinį ir norėjo visų vargų švelninimą pavesti vien artimo meilei, tarsi ji turėtų savo skraiste pridengti tas teisingumo žaizdas, kurias įstatymų leidėjai toleruoja, o kartais net sankcionuoja. Darbininkai savo sunkų likimą kentė labai nenoriai ir galiausiai atsisakė toliau nešti tokį nepakeliamą jungą.
Ne kitaip manė ir nemažai katalikų - tiek kunigų, tiek pasauliečių - kurie, nuostabios artimo meilės raginami, jau seniai bandė šalinti nenupelnytą proletariato skurdą. Šie žmonės nuoširdžiai ieškojo greitai veikiančių vaistų prieš apgailėtiną viešosios tvarkos ardymą, taip pat priemonių, apsaugančių nuo dar didesnių pavojų. Šiame konflikte, taip giliai suskaldžiusiame žmones ne be skriaudos taikai, visų akys kaip visuomet nukrypo į šventą Petro Sostą, visokios teisybės saugotoją, kurio išganingi žodžiai eina į visą pasaulį. Tuo būdu 1891 m. gegužės 15 d. Jūs, Garbingieji Broliai ir Mieli Sūnūs, esate labai gerai susipažinę su tuo nuostabiu mokslu, kurį teikia enciklika „Rerum novarum“, tas neužmirštamas dokumentas.
Geriausias Ganytojas nusiskundžia, kad tokia didelė žemesnioji žmonijos klasė nekaltai vargsta didžiausiame skurde; jis pats imasi drąsos ginti darbininkus, kuriuos gyvenimas palengva paliko pačius vienus, be globos, nežmoniškų darbdavių ir jų nesuvaldomų konkurentų gobšumui. Jis nesitiki nieko nei iš liberalizmo, nei juo labiau iš socializmo. Bet suprasdamas savo teisę ir ypatingą misiją, kad jam priklauso rūpintis religija ir vadovauti visam tam, kas su ja yra glaudžiai susiję, popiežius ėmėsi klausimo, kuriame be Tikybos ir Bažnyčios pagalbos negalimas joks priimtinas sprendimas. Nekintamais proto ir apreiškimo pagrindais nušvietė „kintamas teises ir pareigas pasiturinčiųjų ir beturčių, darbdavių ir darbininkų“.
Ne veltui popiežius pakėlė savo apaštališkąjį balsą. Su ypatingu džiaugsmu Popiežiaus encikliką sutiko krikščionys darbininkai. Jie pasijuto suprasti ir ginami aukščiausio žemėje autoriteto, lygiai kaip ir tie kilnūs žmonės, kurie, nenuilstamai stengdamiesi pagerinti darbininkų būklę, būdavo pasitinkami abejingai, neretai įtariai, jei ne aiškiai nedraugiškai.
Nepaisant tokio plataus pritarimo atsirado keletas sielų, kurioms Enciklika sukėlė tam tikrą nerimą. Iš tikrųjų Leono XIII raštas toks kilnus, toks aukštas, toks visapusiškai naujas pasauliui, jog net kai kurie katalikai jį pasitiko su nepasitikėjimu ar priešiškumu. Jis taip drąsiai triuškino liberalizmo stabus, taip nepaisė jokių įsisenėjusių prietarų, taip aplenkė savo laiką, kad tingios dvasios žmonės niekino šią naują socialinę filosofiją, o bailieji nedrįso kilti į tokias aukštybes.
Enciklikos „Rerum novarum“ keturių dešimčių metų sukakties šventė, kuri su didžiu džiaugsmu pradedama minėti visų ir visur, bet labiausiai iš viso pasaulio į šventąjį miestą plaukiančių katalikų darbininkų, teikia mums trokštamą progą prabilti. Mes norime apžvelgti gausius Leono XIII enciklikos vaisius tiek Katalikų Bažnyčiai, tiek visai žmonių visuomenei; Mes ginsime nuo tam tikrų svyravimų jos svarbiausias ekonomines doktrinas ir išrutuliosime kai kurias jos vietas. Pagaliau, spręsdami šių dienų ekonominį režimą ir pasmerkdami socializmą, nurodysime tikras dabartinio visuomeninės tvarkos sąmyšio priežastis ir parodysime vienintelį galimą kelią išganingos restauracijos link, būtent - dorovinių krikščioniškųjų papročių atnaujinimą.
Kad galėtume pradėti nuo to, ką pirmoje dalyje esame užsibrėžę, negalime susilaikyti nepaminėję šio šv. Ambraziejaus patarimo: „Dėkingumo pareiga yra pirmoji mūsų pareiga.“ Tad turime siųsti padėką visagaliui ir visų geriausiam Dievui už gausią palaimą, kuri teko Bažnyčiai ir pasauliui per Leono XIII encikliką.
Norėdami padaryti paviršutinišką tos palaimos apžvalgą, turėtume duoti ne mažiau kaip bendrą visuomeninio ir ekonominio išsirutuliojimo vaizdą per paskutinius 40 metų. Bažnyčia nepaliko nenaudojusi šių brangių šaltinių, bet yra juos plačiai pavartojusi visuomenės rimties labui; tiek savo žodžiais, tiek savo raštais ir Leonas XIII, ir jo įpėdiniai atsidėję tebeskelbia enciklikos „Rerum Novarum“ visuomeninį ir ekonominį mokslą; jie nesustojo mėginę jį pritaikyti laikui ir aplinkybėms, visuomet pasirodydami ypatingai ir visai tėviškai atsidėję neturtėliams ir silpnuoliams, kurių gynėjais jie, būdami tvirti ganytojai, pasidarė.
Su tokiu pat mokytumu ir rūpestingumu daugelis vyskupų aiškino tą patį mokslą, nušviesdami jį savo paaiškinimais ir pritaikydami įvairių kraštų reikalams pagal Šv. Sosto sprendimus ir mintį. Tuo būdu susikūrė ištisas Leono XIII enciklikos įkvėptas ir apšviestas katalikų socialinis mokslas. Jį diena iš dienos nepailstamai puoselėja ir vysto tie rinktiniai žmonės, kuriuos esame pavadinę Bažnyčios padėjėjais.
Tuo neapsiriboja iš Leono XIII rašto plaukiantys privalumai, nes šie pamokymai pamažu ir nejučiomis paveikė net tuos žmones, kurie, neturėdami katalikų vienybės palaimos, nepripažįsta Bažnyčios autoriteto. Tuo būdu katalikybės visuomeniniai principai ilgainiui virto bendru žmonijos lobiu. Maža to: po baisingo karo didžiųjų valstybių vadai stengėsi sutvirtinti taiką, iš pagrindų keisdami visuomenės gyvenimo sąlygas; tarp taisyklių, duotų darbininkų darbui tvarkyti pagal teisybę ir teisingumą, jie priėmė didelį skaičių nuostatų, taip sutinkančių su Leono XIII principais ir nurodymais, jog atrodo, kad juos tyčia iš ten pasiėmė.
Per teorinius darbus Leono XIII principams plintant sielose, šie principai imti įgyvendinti praktikoje. Pirmiausia buvo dedamos uolios pastangos, sujungtos su gera valia, kelti tą žmonių klasę, kuri dėl pramonės pažangos buvo be galo išaugusi, tačiau nebuvo gavusi visuomenės organizme teisingos vietos, todėl buvo apleista ir beveik niekinama. Mes čia kalbame apie darbininkus, apie tuos darbininkus, kurių sielos naudai, vyskupų vedami, ėmėsi darbo tiek kunigai, tiek vienuoliai, turėję pakankamai ir kitų rūpesčių, sekančių iš jų pareigų.
Valstybės atžvilgiu, Leonas XIII, drąsiai peržengdamas liberalizmo ligi šiol nustatytas ribas, nesibijo mokyti, kad valstybė yra ne tiktai tvarkos ir teisės sargas: ji savo įstatymais ir institucijomis turinti energingai siekti, „kad valstybės bei atskirų žmonių gerovė savaime plėtotųsi iš paties valstybės sutvarkymo bei valdymo.“ Be abejonės, valstybė turi palikti atskiriems žmonėms ir šeimoms teisingą veiksmų laisvę, tačiau su sąlyga, kad bendroji gerovė būtų saugojama ir kad niekas nebūtų nuskriaustas.
Vyriausybės turi ginti visuomenę ir jos narius, tačiau jos, saugodamos atskirų žmonių teises, turi ypač rūpintis silpnaisiais ir apleistaisiais. „Turtingieji yra savo turtais apsišarvavę ir ne tiek reikalauja valstybės globos, o neturtingųjų minios yra be turtų ir patys neapsigina nuo skriaudų, todėl daugiausia pasikliauja valstybės globa. Mums tolima mintis nepripažinti, jog jau ir prieš Leoną XIII ne viena vyriausybė yra aprūpinusi būtiniausius reikalus ir nubaudusi kaltuosius už aiškiausias skriaudas. Tačiau kai ėmė svyruoti klaidingos liberalizmo dogmos, kurios iš seno paralyžiavo bet kurį naudingą įstaigų įsikišimą, Enciklika sužadino pačiose plačiose masėse galingą sąjūdį, palankų aiškesnei visuomeniškumo politikai.
Per šias nuolatines pastangas užtikrinti darbininkams jų šventas teises, kylančias iš jų, kaip žmonių ir krikščionių, orumo, gimė nauja teisės šaka, kurios visiškai nepažino prieš tai buvusios kartos. Galiausiai išmintingasis popiežius parodė, kad patys darbdaviai ir darbininkai gali daug prisidėti sprendžiant visuomenės reikalus, ypač „per įstaigas, skirtas teikti pagalbą skurstantiems ir suartinančias šiuos abu luomus“. Tarp šitų visų įstaigų, jo išmanymu, pirmutinė vieta tenka draugijoms, sudaromoms tiek vienų darbininkų, tiek draugijoms, kuriose yra drauge darbininkai ir darbdaviai.
Šitie nurodymai atėjo iš tikrųjų naudingiausiu laiku, nes ne viename krašte valstybių valdžia, persiėmusi liberalizmu, maža terodė palankumo šiems darbininkų susibūrimams ir net atvirai prieš juos kovojo. Valstybė mielai pripažino ir rėmė tolygias draugijas, steigiamas kitų luomų; tačiau per nežmonišką neteisybę ji neigė prigimtą teisę burtis tiems, kuriems juo labiausiai reikėjo gintis nuo stipresniųjų išnaudojimo.
Šitas draugijas atsidėjo visur steigti kunigai ir pasauliečiai, su girtinu uolumu trokšdami įkūnyti Leono XIII minties visumą. Šios draugijos ugdė darbininkus giliais krikščionimis, mokančiais suderinti rūpestingą savo amato darbštumą su tvirtais religijos pamokymais, galinčiais iš tikrųjų ginti savo teises ir savo laikinius reikalus su tvirtumu, dėl kurio nenuneigiami nei teisybės gerbimas, nei nuoširdus noras bendradarbiauti su kitais luomais, atnaujinant visuomenę krikščionybės dvasia.
Leono XIII mintys ir nurodymai buvo įvairiai vykdomi, pagal vietos ir aplinkybių įvairumą. Kai kuriose srityse viena ir ta pati draugija apsiėmė pasiekti visus popiežiaus užbrėžtus tikslus. Šis paskutinysis būdas ypač įsigalėjo ten, kur arba įstatymų leidėjai, arba tam tikri ekonominio gyvenimo reiškiniai, arba apverktinas sielų ir širdžių susipriešinimas, toks paplitęs šuolaikinėje visuomenėje, arba, galiausiai, neatidėliotina būtinybė sudaryti vieningą frontą prieš gausias revoliucionierių gretas - kliudė sudaryti grynai katalikiškus sindikatus.
Tokiose aplinkybėse katalikai darbininkai iš tikrųjų yra verčiami įstoti į neutralius sindikatus, kuriuose tačiau gerbiama teisybė ir teisingumas ir kuriuose nariams katalikams duodama visa laisvė klausyti savo sąžinės ir Bažnyčios balso. Jeigu vyskupai laiko šias organizacijos būtinomis dėl aplinkybių ir tikėjimui pavojaus nesudarančiomis, tai čia vyskupų reikalas - pritarti ar ne, kad jose dalyvautų katalikai darbininkai, laikydamiesi šiuo atveju taisyklių ir atsargumo, siūlomų Mūsų šv. atminimo pirmtako Pijaus X. Pirmutinis svarbiausias atsargumas bus tas, kad šalia tų sindikatų gyvuos kitos organizacijos, kurios rūpinsis duoti savo nariams rimtą tikybos ir dorovės išlavinimą, kad jie iš savo pusės įkvėptų sindikatų organizacijoms gerą dvasią, kuria turi gaivinti visą jų veikimą.
Be to, tokie išmintingi Leono XIII pamokymai ir tokie aiškūs nurodymai apie prigimtinę organizavimosi teisę pradėti taikyti ir kitoms, ne tiktai darbininkų, grupėms. Deja, to negalima pasakyti apie sąjungas, kurias Mūsų pirmtakas taip karštai norėjo matyti steigiantis tarp darbdavių ir pramonės vadovų; Mes labai gailimės, kad jos tebėra tokios retos. Be abejo, taip yra ne tiek dėl blogos žmonių valios, kiek dėl daug didesnių sunkumų; Mes juos žinome ir teisingai įvertiname.
Šlovingieji Broliai ir Mielieji Sūnūs, šie visi geri dalykai seka iš Leono XIII Enciklikos ir Mūsų tėra tiktai paminėti, o ne išnagrinėti; šie geri vaisiai savo skaičiumi ir savo svarba aiškiai parodo, kad nemirtingasis dokumentas nebuvo tik didingo visuomenės idealo išreiškimas. Priešingai, Mūsų Pirmtakas yra sėmęs Evangelijoje, gyvajame gyvenimo šaltinyje, mokslą, kuris gali, jei ne tuojau panaikinti, tai bent labai sušvelninti baisingą kovą, draskančią žmoniją. Kad geroji sėkla, plačiai pasėta prieš 40 metų, iš dalies yra kritusi į gerą dirvą, Mums liudija raminamieji vaisiai, kurių Dievo padedami yra gavę Dievo Bažnyčia ir visa žmonių giminė.
Dėl to drąsiai galime sakyti, kad Leono XIII enciklika yra pasirodžiusi su laiku kaip „Didžioji Chartija“, kuri turi būti pagrindas viso krikščioniško darbo visuomeniškumo srityje. Vis dėlto ilgainiui kilo abejonių dėl teisingo daugelio šios Enciklikos dalykų aiškinimo arba dėl iš jų darytinų išvadų. Tai buvo priežastis, kad tarp pačių katalikų dažnai iškildavo karštų ginčų. Bet prieš kalbant šiuo reikalu, reikia priminti, kad jau Leonas XIII aiškiausiai įrodė, kad Mes turime teisę ir pareigą apie šiuos reikalus, būtent ekonominus bei socialinius, tarti savo sprendimą su aukščiausiu autoritetingumu.
Be abejo, Bažnyčios misija ‒ vesti žmones ne į laikiną, praeinamą laimę, bet į amžinąją, ir dėl to „Bažnyčia laiko neturinti teisės kištis be reikalo į šiuos žemiškus dalykus“. Vis dėlto Bažnyčia niekaip negali atsisakyti nuo jai pavestos pareigos naudoti savo autoritetą, tiesa, ne techniškiems uždaviniams, kuriems atlikti ji neturi nei tinkamų priemonių, nei uždėtos pareigos, bet visam tam, kas liečia dorovę. Nors ekonomikos mokslas ir dorovės mokslas kiekvienas savo srityje naudojasi savo dėsniais, tačiau klaidinga manyti, kad ekonomikos ir dorovės sritys tokios tolimos, tokios svetimos viena kitai, jog pirmoji nė kiek nepareinanti nuo antrosios. Dorovės įstatymas reikalauja, kad kiekvienu savo veiksmu siektume savo aukščiausio ir galutinio tikslo.
Dėl to kiekvienoje srityje turime siekti tikslų, kurie prigimties, teisingiau - paties Dievo, prigimties autoriaus, yra, Mūsų supratimu, skirti tiems dalykams ir, tvarkingai derindami juos, palenkti aukščiausiajam tikslui. Pradėdami smulkiau nagrinėti pasiimtus klausimus, pradėsime nuo nuosavybės teisės. Žinote, Gerbiamieji Broliai ir Mylimieji Sūnūs, kaip energingai nuosavybės teisę nuo jo laikų socialistų nuomonės gynė laimingo atminimo Mūsų Pirmtakas, nurodydamas, kad josios panaikinimas išeitų ne darbininkų naudai, bet didžiausiam jų pavojui.
Yra žmonių, kurie, suprantama, be jokio mažiausio pagrindo prasimano, kad Aukščiausias Ganytojas ir pati Bažnyčia gynė ir tebegina vien turtingųjų reikalus; antra vertus, patys katalikai nesutaria dėl tikrosios Leono XIII nuomonės prasmės. Pirmučiausia yra aiškiausias faktas, kad nei Leonas XIII, nei teologai, Bažnyčios vedami bei mokomi, niekad neneigė ir neabejojo dėl dvejopos ‒ individualinės ir socialinės ‒ nuosavybės paskirties, priklausomai nuo to, kam ji tarnauja: atskirų žmonių ir bendrajai gerovei.
Todėl egzistuoja dvejopas pavojus, kurio reikia atsidėjus vengti. Kaip iš socialinės bei viešosios nuosavybės paskirties paneigimo ar paniekinimo būtinai patenkama į vadinamąjį individualizmą arba bent prie jo priartėjama, taip lygiai, jos privatinį bei individualinį pobūdį atmetus arba susilpninus, neišvengiamai pakliūvama „kolektyvizman" arba bent į jo skelbiamas klaidas.
Norint įstatyti ginčus, kurie vedami dėl nuosavybės bei josios pareigų, į tam tikras ribas, reikia pirmučiausia kaip pagrindinį principą, kurį nustatė Leonas XIII, laikyti tai, kad nuosavybės teisė ir josios naudojimas yra du skirtingi dalykai.
Įdomūs faktai
- Vikingai niekada nedėvėjo šalmų su ragais. Su tokiais šalmais buvo neįmanoma kovoti, jie tiko tik žyniams.
- Ūžesys, kurį girdime sklindant iš kriauklės pridėję ją prie ausies, yra visai ne jūros ošimas, o mus supančio triukšmo aidas. Izoliuotame nuo triukšmo kambaryje iš kriauklės nesklis jokie garsai.
- Kazino - lošimo namuose - nebūna sieninių laikrodžių ir langų skaidriais stiklais.
- Jeigu ant pirmojo šachmatų lentos langelio padėsime 1 ryžio grūdelį, ant antrojo 2 grūdelius, ant trečiojo 4 grūdelius ir t. t., galiausiai bendras ryžių svoris ant šachmatų lentos bus daugiau nei 460 milijardų tonų. Tai tūkstantį kartų daugiau už metinį ryžių derlių visoje Žemėje.
Ryžiai