Aukščiausias Katalikų Vienuolių Ordinų Pareigūnas Lietuvoje: Istorija ir Dabartis

Šiame straipsnyje aptarsime aukščiausio katalikų vienuolių ordinų pareigūno funkcijas, atsakomybes ir istoriją Lietuvoje. Taip pat panagrinėsime svarbius įvykius, susijusius su vienuolynų veikla ir jų vaidmenį Lietuvos istorijoje.

2017 m. kovo 13 d. Vyriausybės pasitarime buvo priimtas sprendimas atiduoti valstybės įmonės Turto banko patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą (5 pastatus) Vilniuje, Pranciškonų g. 1, Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynui. Pagal nutarimo formuluotę, Gdansko provincijos jurisdikcijoje esančių lenkų pranciškonų grupei „atkuriamos“ nuosavybės teisės į Vilniuje esantį vienuolyną.

Šv. Pranciškus Asyžietis

Pranciškonų Ordinų Veikla ir Turtas

Šis pranciškonų ordinas, kitaip nei kai kurie kiti pranciškonų ordinai, nesilaiko Pranciškaus regulos, pagal kurią vienuolija negali turėti jokio turto. Vienuolyno atstovas pažadėjo, kad bus kalbamasi su pastatų komplekso nuomininkais dėl galimos tolesnės veiklos, dabar galiojančios sutartys nebus nutrauktos, taip pat numatoma bendradarbiauti su švietimo, mokslo ir kultūros įstaigomis projektų įgyvendinimo klausimais.

Vienuolyno ansamblis ir jo išskirtinė valstybinė reikšmė yra sukurti Bažnyčios, yra Bažnyčios turtas, iki 1863-1864 metų sukilimo priklausė Lietuvos konventualų provincijai, carinės valdžios buvo nusavintas neteisėtai ir todėl teisėtai turėtų būti perduotas Bažnyčiai, o šiuo konkrečiu atveju, nebesant Lietuvos konventualų provincijos - Vilniaus arkivyskupijai, kuri gali leisti naudotis pastatais juose įsikūrusiems pranciškonams iš Lenkijos ar kitaip valdyti šį turtą.

Pranciškonų Vienuolyno Istorija

Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo vienuolynas - vienas seniausių ir vertingiausių Lietuvos kultūros, istorijos ir architektūros paminklų. Šį vienuolyną, turėjusį ir misijų funkcijas, nuo pat pradžių labai rėmė Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas, jo brolis Žygimantas, Alšėnų kunigaikščiai, kiti didikai ir valstybės pareigūnai (Goštautai, Giedraičiai, Svirskiai ir kt.). Medinė pranciškonų bažnyčia čia galimai stovėjo jau nuo XIII a. (karaliaus Mindaugo laikais). Iki polonizacijos procesų įsigalėjimo XVIII a. čia buvo ir lietuviškos raštijos centras (1503 m. čia rasti pirmieji spausdinti lietuviški poteriai).

Ir LDK laikais, ir vėliau, Carinės Rusijos valdymo metais, šie pastatai buvo svarbūs ir reikšmingi lietuviškos veiklos Vilniuje objektai. Šiuose pastatuose veikė įvairios lietuviškos kultūrinės, mokslinės ir kt. organizacijos, t. y. tie pastatai buvo jų naudojami, kas yra akivaizdus faktas ir jokių papildomų „aktų“ apie jų perdavimą nereikia, nes akivaizdūs faktai nėra įrodinėjami.

1920 m. liepos 12 d. su Rusija buvo pasirašyta sutartis, kuria ji, kaip buvusi faktinė valdytoja, atsisakė visų teisių į Lietuvą, tame tarpe ir Vilnių su ten buvusia savo valstybine nuosavybe Lietuvos valstybės naudai. Liepos 15 d. Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių, Rusijos kariuomenė pasitraukdama ir faktiškai perdavė visą turtą Lietuvos valstybei. Minėtuose pastatuose ir toliau veikė lietuvių kultūrinės ir mokslinės organizacijos, o rugsėjo pabaigoje visos įstaigos jau kėlėsi iš Kauno į Vilnių į faktiškai valstybei nuosavybės teisėmis priklausiusius statinius. Pastatai, kuriuos dabar perdavė Konventualų ordinui, tada buvo valstybinė nuosavybė.

Okupacija ir Teisės

Lietuviška veikla minėtuose pastatuose buvo nutraukta ne Lietuvos valstybės valia, o Lenkijai okupavus Vilnių, ilgalaikiu ir kryptingu lietuvybės ir net jos ženklų naikinimo darbu. Tai irgi žinomi akivaizdūs faktai. Faktiškai minimi pastatai Lenkijos bažnytinei provincijai, konkrečiai Konventualų ordinui, buvo perduoti tik 1938 m. okupacinės administracijos teismo sprendimu. Tuo metu tikrasis šių pastatų savininkas buvo Lietuvos valstybė. Teisme nebuvo ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos bažnytinės provincijos atstovų, teismas Lenkijos bažnytinei provincijai atidavė turtą, kuris Lenkijai nepriklausė.

L. N. Rasimo teigimu, teisės požiūriu, laikotarpiu tarp 1938 m. ir 1940 m. gruodžio 10 d., ir 1941 m. birželio 7 d. , t. y. „Vėlesnės okupacijos ir jų vykdytos turtinės permainos nepakeitė fakto, kad pastatai Pranciškonų g. 1, Vilniuje, buvo ir liko Lietuvos valstybės nuosavybe. Lenkijos Konventualų ordinas nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą Lietuvoje, todėl ir jų „atkurti“ nėra teisinio pagrindo. Šiandien jeigu ir galima kalbėti apie restituciją, tai tik taip, kad valstybė atgautų savo turtą“, - apibendrina L. N.

Kovo 14 d., antradienį, Saulius Skvernelis susitiko su Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno atstovu broliu kunigu Mareku Adamu Dettlaffu ir aptarė tolesnį bendradarbiavimą išsaugant šį nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektą.

Marijos Garbinimas Katalikų Bažnyčioje

Šiame skyriuje kalbėsime apie tą Marijos garbinimą, kuris galima pavadinti liturginiu, nes Bažnyčia nustato jo apeigas ir atlikimo būdą. Šio garbinimo iniciatyva išeina iš Bažnyčios atstovų - dvasininkų. Paskui bažnytinė vyresnybė jį aprobuoja ir įveda visame katalikų pasaulyje. Metų eigoje šio Marijos garbinimo formos apima tiek atskirus dienos laikotarpius (valandos), tiek ištisas dienas (šventės), tiek ir atskirą mėnesį (gegužinės pamaldos). Taigi ir šis skyrius turės tris dalis : 1) apie Mažąsias Marijos Valandas, 2) apie Marijos šventes ir 3) apie Marijos mėnesį.

Marijos Šventės

Nuo pat krikščionybės pradžios švęsta - minėta Kristaus gyvenimo įvykiai. Nuo IV a. prasideda kankinių kultas : švenčiamos jų šventės (dies natalis - mirties diena). Bažnyčiai atgavus laisvę, imta švęsti ir išpažinėjų šventės, sujungtos su nedarbo - poilsio pareiga. Tuo būdu švenčių skaičius didėjo. Ir taip Reimso vyskupo Sanacijaus statute iš 620 metų, be sekmadienių, yra nustatyta dar 11 kitų švenčių. Šv. Bonifaco laikais (apie 809 m.) Aacheno sinodas nustatė jau 20 šven-čių. Gracijano Dekretas 1150, be atskirų vyskupijų švenčių, visuotinai švenčiamų priskaito jau 41. Grigaliaus Dekretalijos iš 1234 m. nustato 45 privalomas šventes, kurios su sekmadieniais sudaro apie 85 nedarbo dienas. Nuo XII iki XVI a. Taip išaugus švenčių - nedarbo dienų skaičiui, imta skųstis, kad jos kenkia krašto ekonominiam gyvenimui, ir pradėta reikalauti, kad Šv. Sostas jų skaičių sumažintų.

Todėl pop. Urbonas VIII., bule « Universa » 1642. IX. 13, sumažino švenčių skaičių iki 36 (be sekmadienių). Be visoje Bažnyčioje tų 36 privalomų švenčių, buvo paliktos krašto ir vietos globėjų šventės (ten, kur jos jau buvo švenčiamos), o nuo 1708 m. pridėta dar privaloma Marijos Nekalto Prasidėjimo šventė. Vyskupams buvo uždrausta naujas šventes įvesti. Tačiau ir dabar, drauge su sekmadieniais, vis dar liko apie 85 nedarbo dienos. Todėl vėl imta klabinti popiežių, kad jų skaičių dar sumažintų. Ir taip pop. Benediktas XIII (1724-1730) leido Ispanijai 17-koj švenčių, iš pareigos išklausius šv. mišių, dirbti.

Popiežius šv. Pijus X, norėdamas visoje Bažnyčioje suvienodinti švenčių skaičių, 1911. VII. 2 bule « Supremi Disciplinae » nustatė privalomas 8 šventes, o 1917 m. įsigaliojęs Bažnyčios Teisių Kodeksas (kan. 1274) nustatė visoje lotynų apeigų Bažnyčioje 10 privalomų švenčių : Kalėdų, Naujųjų Metų, Trijų Karalių, V. Dangun Žengimo, Dievo Kūno, Marijos Dangun Ėmimo, Nekalto Prasidėjimo, šv. Juozapo (ten, kur ji 1917 m. buvo švenčiama), šš. Apaštalų Petro ir Pauliaus, Visų Šventųjų.

Lietuvoje, įvedus krikščionybę, tuojau imta švęsti šventės, kurios buvo jau švenčiamos visoje Bažnyčioje, ir tos, kurios buvo švenčiamos Lenkijoje. O Lenkijoje švenčių buvo daug : be visoje Bažnyčioje švenčiamų, dar prisidėjo keletas krašto globėjų švenčių. Jų skaičius jau buvo apribotas 1420 m.

Švenčių Mažinimas ir Išimtys

Švenčių skaičiaus mažinimas visoje Bažnyčioje buvo taikomas ir Lenkijai su Lietuva. Tačiau buvo ir išimčių. Dar prieš visuotinį pop. Urbono 1642 m. dekretą, Apeigų Kongregacija, to paties pop. Urbono VIII laikais, 1634 m. leido Lenkijoje ir Lietuvoje vasaros mėnesiais (liepos, rugpiūčio ir rugsėjo) šventes perkelti iš darbo dienų į sekmadienius, tačiau nebuvo leista kilnoti Marijos ir Apaštalų švenčių.

Pop. Pijaus VI 1755. V. 23 bulėje, bemažinant šventes, kurių skaičių nustato vietos vyskupai, buvo paliktos krašto ir vyskupijų globėjų šventės. Lietuvoje jos supuolė su šv. Kazimiero švente, nes visos trys Lietuvos vyskupijos (Vilniaus, Žemaičių ir Seinų) buvo pasirinkusios krašto globėją - šv.

Nutarime sakoma, jei žmonės nori atiduoti Dievui savo auką, tededa ją kur nors kitur, tik ne ant altoriaus. Švenčių gausumą gražiai paaiškina P. Skarga savo pamoksle 16 sekm. po Sekminių : « Mūsų krašte yra daug švenčių. Kada ponai vis labiau slėgė liaudį, Bažnyčia, kaip prispaustųjų globėja, noriai padaugino švenčių skaičių : ji tuomi davė progos žmogui atsikvėpti nuo sunkių ir privalomų darbų, o drauge šventės buvo ir mokykla, kurioje jie buvo pamokomi, kad jie nėra gyvuliai, kokiais juos ponai nekartą laikė.

Po Kristaus švenčių, visų laikų krikščionių širdžiai mieliausios buvo Marijos, Kristaus Motinos šventės. Jos pradėta švęsti pirmiausia Rytuose, jau IV amžiuje. Pirmutinė liturginė Marijos šventė, vadinama dar bendru vardu : Memoria seu Commemoratio Sanctae Mariae. Rytuose ji buvo švenčiama jau IV a. viduryje, sekmadienį prieš Kristaus Gimimo šventę ; tuo būdu norėta pagerbti jos dieviškoji motinystė ir nekaltas prasidėjimas. Tame pat IV a. ši šventė pasiekia Vakarų Ispaniją, Italiją : ji jau švenčiama Milane, Ravenoje ir kitur. VII a. pop.

Pirmutinė ir seniausia savo kilme yra Marijos Dangun Ėmimo šventė. Rytuose ji pradėta švęsti tuoj po Efezo Bažnyčios Susirinkimo (431 m.), kuriame buvo paskelbta dogma, kad Marija yra tikrai Dievo Motina. Ši šventė Rytuose buvo vadinama Dormitio arba Pausatio B. V. Mariae. Vakarų Bažnyčioje ši šventė, vardu Natale S. Mariae, imta švęsti VII a. Pop. Leonas IV 847 įsakė ją švęsti su oktava, o pop. Mikalojus I 856 m. Marijos Dangun Ėmimo šventėje nuo neatmenamų laikų yra šventinamos žolės. Šios apeigos kilmė gali būti įvairi. Gal tai yra atmintis legendos, šv. Jono Damaskiečio paskelbtos, kad Apaštalai, susirinkę prie Marijos kapo, nerado jos kūno, o tik pilną kapą gėlių.

Marijos Įvedybų šventė (Grabnyčios), kada minima V. Jėzaus paaukojimas Jeruzalės bažnyčioje ir Marijos įstatyminės įvedybos (purificatio). Rytuose ši šventė žinoma jau IV a. Kadangi Marijos įvedybos pagal Mozės įstatymą turėjo įvykti praslinkus 40 dienų po Jėzaus gimimo, o Kristaus gimimo šventė Rytuose buvo švenčiama sausio mėn. 6 d., tai Marijos įvedybų šventė buvo paskirta vasario 14 d. Tik po to, kai Jeruzalės patrijarchas Juvenalis (425-458) Kalėdų šventei paskyrė gruodžio 25 d., tai ir Grabnyčių šventė atkelta į vasario 2 d. Imperatorius Justinijonas I 542 m. įsakė šią šventę švęsti visoje jo imperijoje po to, kai liovėsi baisus maras. Iš Rytų į Vakarus ši šventė atėjo jau V a.

Marijos Apreiškimo šventė, senovėje vadinta Kristaus prasidėjimo vardu, nuo pat pradžių švenčiama kovo mėn. 25 d. Rytuose iš karto ji buvo neprivaloma šventė ir jau žinoma nuo 430 metų. Marijos Gimimo šventė, Rytų ir Vakarų Bažnyčioje švenčiama rugsėjo 8 d., kai kuriose vietose jau žinoma nuo VIII a., o nuo XI a. jau švenčiama visoje Bažnyčioje. Lietuvai atgavus laisvę, ši šventė buvo paskelbta valstybine, minint tą faktą, kad Vytautas Didysis šią dieną buvo paskyręs savo vainikavimui. Šios 4 Marijos šventės, Lietuvoj priėmus krikštą, visos Bažnyčios pavyzdžiu, tuojau imta švęsti visose bažnyčiose.

Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę. Šią šventę, tik kitu vardu - Nekaltas šv. Onos pradėjimas - Rytuose jau randame VII a. Vakarų Bažnyčioje tikruoju (Nekalto Marijos Prasidėjimo) vardu ši šventė imta švęsti pirmiausia Pietų Italijoje IX amž. IX a., Anglijoje nuo XI a., Prancūzijoje ir Vokietijoje nuo XII a. Apie šią šventę Lenkijoje turime žinių iš 1396 m. Bet tai buvo vis dar vietinė atskiros vyskupijos ar parapijos šventė. Pop. Sikstas IV 1476 m. ją galutinai aprobavo, o pop. Klemensas XI 1708 m. įsakė švęsti visoje Bažnyčioje. Apie Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę Lietuvoje pirmąją žinią turime iš 1439 m.

Kai XV a. pradžioje buvo sušauktas Bazelio susirinkimas (1431-1443 ; teisėtas 1433-1437), į jį Vilniaus vyskupas Motiejus pasiuntė savo pasiuntinius, kurie parvežė žinią, kad Susirinkimas 1439 m. rugsėjo mėn. 17 d. yra nusprendęs, jog tikėjimas į Nekaltą Marijos Prasidėjimą derinasi su Bažnyčios mokslu, su Šv. Raštu ir sveiku protu, todėl visų turi būti priimtas ir išpažįstamas ; drauge draudžiama skelbti priešingas mokslas. Vyskupas Motiejus tokia žinia labai apsidžiaugė ir tuoj įsakė visoje savo vyskupijoje švęsti Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę.

Iš XV a. turime dar vieną liudininką, kad tuo laiku Nekaltai Pradėtosios kultas jau buvo žinomas Lietuvoje - tai pati seniausioji Lietuvoje bažnyčia, pašvęsta Nekalto Prasidėjimo garbei, kurią 1477 m. (tais metais pop. Sikstas IV aprobavo Nekaltai Pradėtosios mišias ir Offlcium) pastatė Žemaičių vyskupas Baltramiejus Svierenkavičius būsimoje Žemaičių vyskupų rezidencijoje - Alsėdžiuose.

Šiame straipsnyje aptarėme aukščiausio katalikų vienuolių ordinų pareigūno vaidmenį Lietuvoje, pranciškonų ordinų istoriją ir dabartinę veiklą, taip pat Marijos garbinimą katalikų bažnyčioje. Šie aspektai yra svarbūs norint suprasti religijos ir kultūros sąveiką Lietuvos istorijoje.

Pagrindinės Marijos šventės:

tags: #vienas #auksciausiu #kataliku #vienuoliu #gariniu #ordinu