Šiame straipsnyje panagrinėsime vienkiemio istoriją, kuri atsiskleidžia per konkretaus žmogaus - Alfonso Bendiko - gyvenimą. Jo istorija - tai pasakojimas apie atgimimą, ryžtą ir meilę savo kraštui. Straipsnis apima laikotarpį nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų, atskleidžiant, kaip vieno žmogaus gyvenimas susipina su šalies istorija ir kultūra.
Nepriklausomybės Atkūrimo Džiaugsmas ir Ūkininkavimo Pradžia
Atkūrus Nepriklausomybę ir privačiai žemės nuosavybei įsigaliojus Valstiečio Ūkio Įstatymui, Alfonsas Bendikas susigrąžintoje nuosavoje žemėje vienas pirmųjų Šilalės rajone (Nr.3) įregistravo Valstiečio ūkį. Kad galėtų tinkamai ūkininkauti, nurovė didelę dalį mažai vaisingo buvusio tarybinio sodo. Nuosavas ūkis vėl subangavo javais. Taip buvusio kaimyno Uoginto šeima pasidalijo savo džiaugsmu su Alfonsu ir jo žmona, kurie visai nesenai buvo atvykę į svečius Akmenės rajone. A. Bendikas su žmona Brone prie P. Su artimiausiomis draugėmis, Palmyra centre.
A. "Mūsų Lietuvėlė galū gale jau laisva !..."kartu su linkėjimais užrašyta kitoje nuotraukos pusėje. Iš pagrindų pasikeitęs politinis gyvenimas džiugino, kelė entuziazmą, bet sunkūs darbai slėgė naujojo garbaus amžiaus ūkininko Alfonso pečius. Visuomet gyvai pasitikdavo užėjusį kaimyną ar atvykusius savo vaikus, kartu pasidžiaugdavo nauju gyvenimu su naujomis galimybėmis. Pavargęs mėgdavo prisėsti virtuvėje prie lango, paskaityti laisvos spaudos, naujo Atgimimo laikraščio numerio.
Šeimos Šaknys ir Svajonės Aplankyti Ameriką
Apmastydamas prabėgusius dešimtmečius, mintyse nuklysdavo ir į tolimąją Ameriką, kuri dabar matėsi naujoje šviesoje. Ten prasidėjo jo šeimos istorija, virš 20 metų Amerikoje pragyveno tėvas Povilas, tenai suradęs ir jo motiną Kazimierą. Už Atlanto ilgus metus gyveno ir liko palaidotas brolis Jonas, netoliese Kanadoje buvo įsikūrusi sesers Marijos šeima. Dabar, ilgai svajonėse nešiota mintis aplankyti tą tolimąjį kraštą, nebeatrodė tokia nereali. Šiais laikais tautiečiai priprato keliauti net po kelias keliones per metus, užsimiršti sovietų laikai, kai kelionės į užsienį už "geležinės" sienos buvo draudžiamos. Tik TSRS "plačioji tėvynė" buvo atviresnė keliavimui. Dar baisesnė situacija sovietmečiu buvo iki 1970 metų, ypač kaime, kur naujai "iškepti" kolūkiečiai" neturėjo pasų.
Persikelti kitur gyventi, arba siunčiant vaikus į mokslus mieste, reikėjo kolūkio pirmininko leidimo. Padėtis pasikeitė Atgimimo metais, 1990-aisiais. Gyvenimą susikūrusi Kanadoje, sesers Marijos dukra Palmyra nepamiršo savo mamos gimtinės ir Lietuvos.
Kelionė į Kanadą: Iššūkiai ir Įspūdžiai
Kelionė į Kanadą nebuvo iš lengvūjų. Visi skrydžiai už Atlanto tik per Maskvą. Teko bent tris kartus į Maskvą suvažinėti. Vienoje iš kelionių, vaikštinėjant Maskvos centre, gatvėje dirbantys dailininkai Alfonsui sukėlė didelį susidomėjimą. Jam buvo įdomu, kad galima taip gerai nupiešti portretą per trumpą laiką, gal per pusę valandos. Laikas pozuotojo vaidmenyje Alfonsui bėgo ne taip greitai, bet pažvelgęs į gatavą portretą, labai stebėjosi, kad panašus, rezultatu buvo patenkintas, nuoširdžiai padėkojo dailininkui. Vėliau portreto niekada neprisiminė ir daugiau nežiūrėjo.
Akyse tebestovi bejėgiška padėtis, kai Maskvos tarptautiniame Vnukovo aerodrome, jau prieš pat lipant į lėktuvą, atsinaujino skausmai kojose ir reikėjo didžiają dalį lauktuvėms vežtos naminės duonos kepalo nupjauti, kad nešulys tolimoje kelionėje būtų lengvesnis. Tai nebuvo tiesioginis reisas. Iš Kanados sostinės Otavos dar laukė 5 valandų kelionė autobusu iki Toronto. Esant tokioms aplinkybėmis, tikrai atrodė, kad tai kelionė į nebūtį. Alfonsas Bendikas Kanadoje, laimingas kad įgyvendinęs gyvenimo svajonę, 1990m. Alfonso sesuo Marija artimūjų iš Lietuvos savo namuose Kanadoje laukė 40 metų, kol gyvenimas netikėtai nutrūko 1984-aisiais. Svajonę įgyvendino jau ir seserį Ksaverą 1989 m. palaidojusi, viena likusi, Marijos dukra Palmyra. Laimė kelionė į tolimą kraštą Alfonsui susiklostė sėkmingai, atlaikė ir sveikata, kelionės tikslas buvo pasiektas.Tai ką pamatė Kanadoje jį sužavėjo. Tėvas parašė laiškus iš už Atlanto visiems savo sūnums.
Pažintis su Kanados Lietuvių Bendruomene
Aplankęs sesers Marijos gyvenamas vietas, kaimynystėje dirbusius Kanados ūkininkus, Alfonsas su daug kuom susidraugavo, patyrė iki tol nematyto gyvenimo įspūdžių ir ko žmonės gali pasiekti laisvame pasaulyje. Vienas naujų draugų buvo Pranas Berneckas, gyvenęs sesers sodybos kaimynystėje, labai lietuvių bendruomenėje žinomas žmogus, ėjęs Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos pirmininko pareigas, Pasaulio lietuvių sporto žaidynių kūrėjas ir puosejėtojas. Tokia proga kaip tik artėjo. 1991 metais, vykstant IV-osioms Pasaulio Lietuvių Sporto Žaidynems Lietuvoje, jis turėjo dalyvauti kaip vienas šių žaidynių organizatorių.
Pranas Berneckas kaip ir visa Kanados lietuvių delegacija buvo sukrėstas įvykusių pareigūnų žudynių, tačiau, kaip ir buvo žadėjęs, nuvyko pas savo naują draugą A. Draugiška lietuvių bendrystė P. Dar 1993 m Palmyra numatė, kad su Rusija mums ne pakeliui, o nuvertus Borisą Jelciną, Lietuvai bus blogai. Matome, kad nors praėjo ir 20 metų, jos prognozės pavydėtinai tikslios.
Lietuva – jau 35 metus nepriklausoma: kaip toli nuėjome?
Grįžimas į Lietuvą ir Tolimesni Planai
Grįžęs iš tolimos kelionės, Alfonsas išgyveno tam tikrą emocinį šoką, mintyse perkainavo daug tarybų valdžios metų, kurie, nežiūrint daugybės deklaracijų, į jokią pažangą nevedė. Sielos ramybė dar labiau dingo po to, kai į valdymą jau laisvoje Lietuvoje sugrįžo ta pati tarybinė partinė nomenklatūra. Numatęs laiką kada reikia keltis kasdieniams darbams, prigulė trumpo poilsio. Isimintina buvo tėčio paskutiniūjų metų gegužės 02-ji. Tą dieną į gimtinę Brokštėnuose atvykome kartu su giminaičiu Artūru Povilaičiu. Nuostabiai saulėtą pavasario dieną tėtį susitikome betriūsiantį kieme, pabendravę, kartu apėjome nuosavo, naujai atkuriamo Valstiečių ūkio žemės ribas, išklausėme mintis ir planus, kaip galima nuosavoje žemėje ir ūkyje tvarkytis.
Neaplenkėme ir Lietuvos politiniinio gyvenimo, kuris po rinkimų 1992 m. buvo pakrypęs ne taip kaip tėvas norėtų. Čia mūsų pažiūros kaip ir ankstesniais Sajūdžio metais visiškai sutapo. Laikas kai su tėčiu dažnai buvome šalia. Nuotrauka iš Brolio Alfonso 40 m. jubiliejaus šventės Mažeikiuose, 1989 m. Kaip nujausdamas, kad gyventi liko nedaug, kaip jo senelis Antanas ir kaip jo tėvas Povilas, jau savo jauniausiam sūnui papasakojo, kaip atrodys jo kuriamas ūkis ir sodyba.
Visos žemės ribos, visos tvenkinių, buvusių prūdų ir durpyno pakrantės jam švietėsi gražiai sutvarkytos, išvalytos, kur reikia nusausintos, apsodintos medžiais. Įstrigo azartas ir vidinė energija su kuria jis dėstė savo mintis, be jokios abejonės, kad tą darbą tikrai reikia padaryti. Jam niekada nereikėjo didelių investicijų, juk tai tik darbas, kurį jis mokėjo ir kurį dirbo visą gyvenimą. Dirbo už ką buvo mokama ir darbą, už kurį niekas nemokėjo. Toks buvo jo gyvenimo būdas. Atsisveikinant, į klausimą užduotą spaudžiant rankas "Ką jis galvoja daryti jei to tikro ūkininko, norinčio dirbti žemę taip ir nėra?“, atsakė: "tada visiems po lygiai..". Svarstęs įlgai, apsisprendė greitai. Gal tas atsakymas sau ir kitiems jau buvo rastas anksčiau, tik dabar paskubomis pagarsintas.
Tais pat metais nuo smarkaus vėjo išvirto prie namų stovėjęs šimtametis ąžuolas, gal jo tėvo Povilo sodintas, slėpęs šaknimis apglėbtą didžiulį akmenį. Panašų Atminimo akmenį ir norėjo Alfonsas, kad būtų pastatytas Bendikinės lauko pakraštyje su užrašu: “Bendiko Ūkis“ su užrašytais metais, kada jis buvo įkurtas. Alfonsas Bendikas, Nepriklausomos Lietuvos ūkininkas, išsaugojęs savo orumą ir nesižeminęs sovietiniams pavergėjams, įkalintas sovietiniame darbo lageryje ir vos nepraradęs gyvybės, žinantis ir vertinantis emigranto tėvo Povilo ir savo gyvenimo ir darbo pamokas, vienas pirmųjų Šilalės rajone Valstiečių Ūkio savininkas, Žemdirbių Sajūdžio iniciatyvinės grupės narys, būdamas 78 m.
Po ilgų sovietmečio dešmtmečių, sulaukęs galimybės gyventi ir ūkininkauti laisvoje Lietuvoje, kaip ir daugelis jo amžininkų iš Tūbinių krašto, savo darbo vaisiais ilgai pasidžiaugti nebegalėjo. Šie J.Marcinkevičiaus žodžiai, parašyti gyvenimo saulėlydyje, labai tinka apibūdinti ir prasmingo mano tėčio Alfonso Bendiko gyvenimo netikėtą pabaigą. Skleisdamas šilumą ir gerą nuotaiką aplinkiniams, rūpindamasis savo šeima ir artimaisiais, jis niekada nepamiršo žmonių ir aplinkos kurioje gyveno. Jo akys matė visus tėviškės kampus, aplinka buvo gražiai tvarkoma, kiekvienas augantis medis apžiūrėtas, mintyse dėliojosi vis nauji, tėvų ir jo paties taip puoselėto ūkio ir aplinkos gerinimo planai.
Daugybė žmonių iš Tūbinių ir visos apylinkės atėjo palydėti Alfonsą į paskutinę kelionę , suvažiavo giminės. Iš Šiaulių, kartu su Benjaminu atvykęs jo bendradarbis Pranas Skirius, artimūjų vardu, kapinėse gausiai susirinkusiems, apie šio paprasto kaimo žmogaus gyvenimo kelią, pasakė nuostabią kalbą, rasdamas daug šiltų žodžių. Žmonių išreikšta pagarba paskatino apie tėvo ir mažai žinomą senelio šeimos gyvenimą daugiau sužinoti, kaupti medžiagą, galop viską aprašyti. Nemažas galvosūkis liko vaikams dėl paveldėto ūkio, dėl pavojaus tolimesniam šeimos bendravimui, nebesant tėvo. Laimei, didelių svarstymų neprireikė. Sustoja žmogaus gyvenimas, tačiau laikas nesustoja, eidamas tolyn neša naujus gyvenimo vėjus ir kitokias gyvenimo sąlygas. “Gyvename gerai ir mums siuntinių nesiūskite...“ savigarbos niekada nestokojęs rašė Alfonsas savo seseriai į Kanadą, užklijavęs ant atsiųsto siuntinio atgalinį adresą. Jau seniai, gal 50 metų atgal, kai mes vaikai dar lankėme mokyklas.“Mums siuntinių nereikia!“ didelėmis raidėmis užvardijo straipsnį sovietinės partijos "šefuojamas" rajono laikraštis. Sertifikatas patvirtina, kad "Povilas ir Kazimiera V. Bendikai" į Jungtines Amerikos Valstijas gyventi atvyko iš Lietuvos. Duomenis pateikė "Ellis Island foundation.
Kiti Lietuvos Vienkiemiai: Žagarės Žirgynas ir Menininkų Oazė Biržų Rajone
Norint geriau suprasti vienkiemio gyvenimo ypatumus, verta pažvelgti į kitus Lietuvos vienkiemius. Joniškio r. Žagarės seniūnijos Žagariškių kaime gyvena žirgų augintojas, jojimo treneris, veterinarijos gydytojas ir ūkininkas Vidmantas Staškevičius. Jis yra žinomas visame pasaulyje. Kai 2011 metais jis sugrįžo iš Vokietijos, pusę metų privačiame Žagarės žirgyne dirbo direktoriumi. Daug kas ten jam nepatiko, todėl nusprendė įkurti savo žirgyną. Pasiskolino pinigų ir įsigijo vienkiemį netoli miško: gyvenamąjį namą, molinį tvartą, klėtį ir 8 ha žemės. Kai po kelerių metų už solidžią sumą pavyko parduoti puikų sportinį žirgą, atidavė visas skolas. Dabar V. Staškevičius turi 20 sportinių grynaveislių žirgų, kuriuos laiko sportui, veislei ir kraštovaizdžiui papuošti. Dar augina 20 Romanovų veislės avių. Laiko tuos greitai bėgiojančius vilnų kamuolius veislei, mėsai, gamtos įvairovei ir, žinoma, vilnai. Tvarte yra ir du gražuoliai ožiai. Gamtos apsuptyje, kur tiek pievų ir miško gėlių, žolynų, būtina turėti ir bičių, šmaikštaudamas kalbėjo sodybos šeimininkas.
Pačiame Biržų rajono pakraštyje, Aspariškių kaime ant Nemunėlio kranto, kur kitoje pusėje jau Latvija, gyvena menininkų Nadijos ir Viktoro Lukovnikovų šeima. Jiedu yra keramikai, bet ne šiaip sau lipdo iš molio. Kiekvienas jų kūrinys groja! Net paprasčiausiu švilpuku gali sugroti gamą, išvinguriuoti ir sudėtingesnę melodiją. Pagrečiui su moliniais muzikos instrumentais harmoningai garsus leidžiantį prietaisą menininkai sugeba pagaminti ir iš graikiško riešuto kevalo, beržo tošies, net iš paukščio kaulo.
Šiaudiniai: Kaimo Bendruomenės Išsaugojimas
Šiaudiniai - Kupiškio rajono kaimas, įsikūręs už 4 kilometrų nuo Subačiaus. Priklauso Lukonių seniūnaitijai. Čia, 2001 metų duomenimis, gyveno 11 žmonių. Violeta Gaidytė-Kunskienė - vienintelė šio kaimo senųjų gyventojų Gaidžių palikuonė, įsikūrusi savo senelių sodyboje. Violeta yra baigusi Vilniaus kultūros mokyklą. Lemtingas buvo tuometinio rajono Kultūros skyriaus vedėjo Algimanto Jasaičio apsilankymas jų namuose 1986 metais. Tada Lukonyse dirbusi kultūros darbuotoja Vida Galvanauskienė su šeima išvyko gyventi kitur ir reikėjo kas ją pakeistų. Taip ji jau trisdešimt metų ir sukasi kultūros baruose.
Su Violeta nuvažiuojame į Žiliškių kaimo, kuris yra jau Panevėžio rajone, kapinaites, kur savo artimuosius nuo seno laidojo ir tebelaidoja Šiaudinių ir Vivulių kaimo žmonės. Yra amžinojo poilsio čia atgulusių ir lukoniečių. Sugrįžę iš Žiliškių, stabtelime prie buvusių Šiaudinių kapinaičių, kurios yra saugomos valstybės. Kapų kauburėlių jau nebematyti. Kapinių vietą žymi prie medžio pritvirtintas Povilo Samuolio darytas koplytstulpėlis. Violeta čia kaskart uždega žvakelę.
Lietuvos Žemės Grožis ir Irenos Seliukaitės Atminimas
Lietuvos žemei atsisveikinant su vasara, margaspalvės gėlės barsto savo žiedlapius, lyg atsisveikindamos su ja ir garbia Ignalinos žemių dukra, Nepriklausomos Lietuvos kultūros pamatų kūrėja Irena SELIUKAITE (1954 05 21 - 2018 08 26). Nuo žmogaus valios nepriklausantis laikas anksčiausiai saulę pasitinkančio krašto dukrą puošusias spalvas ir šilumą išsivedė brėkštant rugpjūčio 26-os rytui. Ilgus metus Lietuvos regionų kultūrininkai Kultūros ministerijoje turėjo tvirtai jų interesus atstovaujančią skyriaus vedėją Ireną Seliukaitę. Paskutiniaisiais metais ji dirbo Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento vadove, bet Regionų kultūra buvo ir, net ligai paguldžius į patalą, liko jos rūpinimosi objektu. Ji pažinojo daugybę kultūrininkų, kraštotyrininkų, tautodailininkų, institucinė atmintis jai leido aiškinti, dėl kokių priežasčių net regionuose buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas, kas tai iššaukė, kas po ko sekė.
I. Seliukaitė Lietuvos kultūrai ir istorijai nuveikė be galo daug. 1989-2004 m. laikotarpiu I. Seliukaitės iniciatyva organizuotos 25 kompleksinės ekspedicijos. Ji joms ir vadovavo (1998-2004 m. - 8 ekspedicijos). Jai įtakojant buvo sugrįžta į lietuvių etnines žemes - kartu su Etninės kultūros draugija organizuotos ekspedicijos į Mažąją Lietuvą, Punską, Seinus, Pelesą. Ekspedicijos vyko ir Lietuvos paribiuose - Tverečiuje ir Aukštaitijos nacionaliniame parke (Ignalinos r.), Adutiškyje (Švenčionių r.), Dieveniškėse (Šalčininkų r.), Ylakiuose (Skuodo r.), pradėtas nuosekliai tyrinėti Šiaulių rajonas (kompleksinės ekspedicijos įvyko visose seniūnijose). Dirbdama Kultūros ministerijoje, I. Seliukaitė kartu su bendraminčiais visuomeniniais pagrindais organizavo 7 knygų parengimą ir leidybą: Norbertas Vėlius (1999), Tverečiaus kraštas (2001), Veliuona (2001), Adutiškio kraštas (2003), Kuršėnai (2003), Lietuvos kalvystė (2004), Šiaulėnai (2004).
Vadovaujant I. Seliukaitei, Lietuvos kraštotyros draugija tapo viena svarbiausių visuomeninių organizacijų, dirbančių ir praplečiančių etninės kultūros srities sampratą, plačiai išvysčiusių veiklą visoje Lietuvoje. Iki paskutinių dienų ji buvo procese, sekė visas kultūros naujienas, skaitė dokumentus ir dėl jų turinio diskutavo su kolegomis, dalyvavo ekspertiniame darbe. Nors ir labai blogai besijausdama, dar šią vasarą Respublikinėje kraštotyrininkų konferencijoje skaitė pranešimą, 2018 m. pasirodė jos ir J. Už savo veiklą ji apdovanota daugybe padėkų, 2004 m. jai įteikta Jono Basanavičiaus premija, 2014 m. - Kultūros ministerijos ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas.
Šiandien Lietuvos vienkiemis - tai ne tik atskiras ūkis, bet ir kultūros, istorijos bei bendruomenės išsaugojimo vieta, kurioje susipina praeitis ir dabartis, tradicijos ir modernumas.
tags: #vienkiemis #pasaulio #pakrasty