Vienuolynai, kaip institucijos, per amžius buvo tiek dvasinio atsinaujinimo, tiek socialinių pokyčių liudininkai. Jų istorija - tai nuolatinė įtampa tarp pasaulietinių vertybių ir dvasinių idealų, tarp turto ir neturto.
Trakų pilis, Lietuva
Nuo Atsiskyrėlių Iki Bendruomenių: Vienuolystės Pradžia
Šventasis Raštas žmogui įtaigoja bent septintąją savaitės dieną skirti poilsiui ir dvasiniam susitelkimui. Viena pagrindinių tos dienos pareigų bus lankymas bažnyčios, tačiau to dar negana. Šis leidinys ir skirtas tam padėti. Didysis Berlyno apaštalas kun. C. Sonneschein primindavo: "Būdingiausias kataliko ženklas yra, kad jisai apie religiją ne tik kalba, bet ja gyvena". Šventadienių susikaupimo dienos mums padės visą savaitę religine dvasia gyventi. Šis leidinys taipgi galės patarnauti ligoniams ir kitiems, kurie būtų sutrukdyti išgirsti sekmadienio pamokslą. Net ir kunigas čia galės rasti vieną kitą mintį ir pavyzdį savo sekmadieniniam Dievo žodžiui.
Vienuolynai - Šventumo Oazės
Žinoma, buvo ir šventumo oazių Bažnyčioje - tai vienuolynai. Tačiau vienuolynai tuo laiku buvo visiškai atskirti nuo visuomenės ir gyveno uždarą gyvenimą. Žmonės, norėję juos pamatyti, turėjo keliauti į vienuolynus. Buvo sudėtinga juos susitikti, kartu melstis ir kalbėti apie tikėjimą. Šis šventumo pavyzdys buvo nepasiekiamas eiliniams žmonėms, per toli nuo kasdienio žmonių gyvenimo.
Alkobos vienuolynas, Portugalija
Šv. Pranciškus ir Jo Ordinas: Neturto Idealas
Pranciškus nori šią savo bendruomenę pavadinti visiškai nauju vardu - brolija. Brolija reiškia, jog nėra jokios hierarchijos, kad visi esame to paties Tėvo vaikai, turime tas pačias pareigas ir atsakomybes. Ne taip, kaip feodalinėje visuomenėje, kur buvo vienas visiems įsakinėjęs viršininkas, o tada po truputį vis žemesni sluoksniai iki žemiausiojo valstiečių luomo. Nėra ir taip, kaip jo laiko visuomenėje, kur visi kovojo prieš visus - kilmingieji prieš turtinguosius, valdžia prieš Bažnyčią. Pranciškaus brolija buvo tarsi didelis to laikmečio dvasinis ir socialinis eksperimentas. Ten kartu gyveno turtingi ir vargšai, kilmingi ir valstiečiai, bažnytiniai žmonės ir pasauliečiai - visi jie buvo viena brolija be hierarchijos ir tarpusavio kovų, gyveno už miesto sienų, bet visas miestas juos matė, nes tai buvo geriausių asyžiečių šeimų vaikai. Jie išėjo iš Asyžiaus, bet išėjo taip, kad visas Asyžius pradėjo jais sekti. Tada jie grįžta į Asyžių, kad pamokslautų, ir miestelėnai jų klausėsi.
Pirmieji keturi broliai, galima sakyti, buvo viduramžių visuomenės atvaizdas. Kiekvienas atėjo iš visiškai skirtingos visuomenės klasės. Pranciškus - iš pirklių, Bernardas - iš kilmingųjų ir buvo riteris, Petras atėjo iš Bažnyčios, buvo kunigas ar diakonas, o Egidijus - neturtingas valstietis. Pirmieji keturi broliai gyveno kartu be jokios hierarchijos. Tai pranašiškas ženklas to meto visuomenei ir Bažnyčiai. Jie nori gyventi pašvęstą gyvenimą be jokių privilegijų, skirtingai nuo kitų to laikmečio ordinų. Jie norėjo gyventi neturtingai ne tik asmeniniu būdu, kaip darė daugelis vienuolių, bet neturtingi bendruomeniniu būdu ir dirbdami kaip vargšai bei kada reikia prašydami išmaldos. Jie norėjo būti atstumtųjų ir paniekintų vietoje, kad būtų artimi patiems mažiausiems, galėtų būti ir vargšų, ir kilmingųjų draugai.
Šiuo metu jis gyvena pranciškonų brolijoje Palestrinoje, kurios užduotis - naujoji evangelizacija Europoje. Todėl, kaip pats sakė, jam labai patinka bendradarbiauti su broliais iš kitų Europos provincijų, dalintis tikėjimu, Evangelija tarpusavyje ir su tikinčiais pasauliečiais. Tikėjimas yra dovana, kurią gauname niekuo nenusipelnę. Tai Jo valios, Jo veido apreiškimas. Esame pakviesti priimti tą dovaną ir apreiškimą. Tik taip atsitinka, kad dažnai savyje jaučiame pasipriešinimą, daugybė vidinių balsų neleidžia priimti tos dovanos ir apreiškimo. Čia reikalingas mūsų atsiliepimas ir pastangos bendradarbiauti su Dievu. Kaip matome, yra dvi dimensijos - tikėjimas iš apačios ir apreiškimas iš aukštybių. Apie tą tikėjimą per savo patirtį ir raštus mums pasakos šv. Pranciškus Asyžietis. Turime žiūrėti į Pranciškų, kad jis mums padėtų pažiūrėti į Jėzų.
Šv. Pranciškus Asyžietis
Vienuolynų Įtaka Visuomenei ir Kultūrai
Vienuolynai vaidino svarbų vaidmenį ne tik religiniame, bet ir kultūriniame gyvenime. Jie tapo mokslo, meno ir švietimo centrais, prisidėjo prie raštijos plėtros ir kultūros paveldo išsaugojimo.
Vienuolynai Lietuvoje
Šios knygos išleidimą savo didesne auka parėmė didelė lietuviškos spaudos mylėtoja Agnietė Gilienė. Ji jau Vilniaus Žinias nešiodavo kaimynams, žiemą brisdama per sniegą. Jų namuose sustodavo knygnešiai ir ji pralenkdavo kitus jos amžiaus vaikus knygas benešiodama. vendama Chicagoje, pasireiškė kaip rūpestinga lietuviškos spaudos platintoja, du kartu laimėjusi Šv. Pranciškaus Varpelio platinime pirmas premijas, surinkusi po 150 skaitytojų.
Kai mane paskyrė Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvu, supratau, kad nepajėgsiu tiems studentams, būsimiems Lietuvos kunigams, perduoti Žmogaus dvasios didybės, per menkas esu. Tada ypač pajutau, kad nepajėgiu perduoti ir lietuvių protėvių dvasios, net to, kaip toji dvasia mane palietė, kas mane tokį darė... Tad sunkiai, labai sunkiai ėjau į pokalbius su klierikais... Tiesiog blaškiausi. Labai, labai nenorėjau... O juk kasdien reikėjo prabilti klierikų dvasion, reikėjo uždegti juos kasdieniams mąstymams. Taip norėjosi tiems jauniems žmonėms perduoti, kas mūsų protėvių nuo amžių sukaupta. Tai vis parkeliaudavau per klierikų atostogas namo. Ne kartą klajojau po savo Tėviškės žemę, kur žmonių daugybės gyventa, kur džiaugsmas ir skausmas liejosi, kur žmonės kalbino mane, auklėjo, augino, padarė tuo, kuo esu. Eidavau per Kalniškio, Gaidinės, Lapiškių sunaikintus kaimus, kur nebebuvo jokio trobesio, kur niekas nebegalėjo išsakyti jokio skausmo, jokio džiaugsmo. Tik vėjas švilpia ta begaline lyguma.
Ir vėl: 2000-ųjų balandžio pabaiga ar gegužės pradžia. Jau žinau, kad gegužės 13-ąją paskelbs mane vyskupu; sunkiai, su skausmu tai priėmiau. Tad skubu pasiguosti Tėviškės laukams, gal protėvių dvasiai. Juk aš toks netinkamas vyskupo tarnybai. Kaip gali būti vyskupu Trajoniškio kaimo vaikas? Visada juk likau tuo besiblaškančiu kaimo vaiku, vis nerimstančiu, vis einančiu ir einančiu, ieškančiu ir ieškančiu...
Ėjo ir ėjo jie per tą lieptą. Ir išėjo su visu lieptu, išsinešė ir lieptą, nes niekam jo nebereikia, niekas ir niekada nebeis juo... Perbridau Pyvesą, nuo kapelių dar septyni kilometrai. Ir jokio keliuko, net ir takelio nebėra, jokios sodybos nebėra. Einu link Trajoniškio tiesiai laukais (dar neužaugę javai, dar neišbraidysiu, niekas neims bartis). Kaip gera, kad tuščia, kad jokio žmogaus, jokio žvilgsnio. Meldžiuosi, o iš saulutės, rodos, jie, tie senieji mano protėviai, šypsosi, nuo debesėlių moja man ir kalbina, kalbina vieversių balsais... Ak, bet jie man nesako, ar būti vyskupu, ar bėgti kuo toliau. Ne, negali jie nieko man pasakyti. Gal aš negirdžiu ir nesuprantu jų dvasios. Kurgi Gaidinės Duliebų gražioji sodyba, Antano Kazilionio? Ne, nebėra jų, kaip ir visų Kalniškio, Gaidinės, Lapiškių kaimų. Tik beržynėlis šlama kaip šlamėjęs vaikystėje, kai mes maži bėgiojome.
Bet Černų ne tik gryčia, dar ir klėtis, ir pirtis yra, ir kūtės likučiai. Ir šimtametė mano krikštamočia Ona Černienė, besėdinti savo gryčioje: „Vaikeli, kai parveža mane pavasarį iš Panevėžio, verkiu: kaip iš Sibiro sugrįžusi. Iki žiemos pabūsiu." Pasiguodžiu jai: „Krikštamočia, turėsiu vyskupu būti." O ji apsiašarojo: „Vaikeli, matau, kad sunkiai priimi; vaikeli, už ką tau tokį kryžių? Argi negana buvo to kryžiaus tau kariauti su bolševikais?" Palingavo, liūdnai palingavo galvą.
Ir kitą kartą ėjau tais pačiais takais ir keliais, jau vyskupu tapęs, 2001 metų rugpjūčio pabaigoje (laukai tušti, derlius nuimtas, neišbraidysiu).Taip malonu vėl bristi per Pyvesą. Už Ragujų kapinaičių kukurūzų laukas. Išlaužiau pora burbuolių, meldžiausi ir valgiau eidamas laukais. Tarsi dalijaus su čia gyvenusiais, vis prisimindamas juos. Tokios nuostabios ramumos pripildė mano dvasią, turbūt tai jie, čia gyvenusieji ir užgesusieji, dėkingi už mano maldas. Tikiu, mano malda juos pasiekė. Ir nesvarbu, kada ir kur jie mirė ir palaidoti. Ar čia užgeso jų gyvybė, ar iškeliavus iš šių kraštų? Visur mes maldoje kartu. Visur bendraujame. Ir daugiau jie nieko man nebepasako... Nieko nebeprakalbinsi! Nebėra ne tik gimtojo Trajoniškio, bet ir aplinkinių kaimų... Nebėra ir nebebus. O juk buvo.
Ir taip paskutinį kartą einu, paskutinį kartą - 2018 metų vasario 8 dieną. Vėl atvažiavau į Pasvalį autobusu ir per laukus žengiu į Trajoniškį. Kiek kartų čia eita, kiek šimtų ar tūkstančių žingsnių? Ir jau paskutinis kartas. Kodėl paskutinis? Dėl to, kad niekas ten nebegyvena, nebėra jokio kelio ar takelio. Kas gi čia bevaikščios? Žinau, kad niekada ir niekas nebeis iš Pasvalio į Trajoniškį ir iš Trajoniškio į Pasvalį. Kokie baisūs žodžiai: niekada ir niekas. Bet teisingi tie žodžiai, nes niekada ir niekam to nebeprireiks, nes niekas ten nebegyvena. O jei kam prireikia Trajoniškio ar kitos vietos, tai sėda į mašiną ir važiuoja per Krinčiną ar per Smilgius. Jei ir būtų kokie keliukai, takai, vis tiek čia niekas nebeitų. Dabar niekas pėsčiomis nebevaikšto taip toli. Nebent kokį žygį surengia...
Kokia man brangi toji Šiaurės Lietuva, jos begalinės lygumos! Niekur kitur nemačiau tokio tolimo horizonto, nes jo neužstoja joks kalnas. Ko gero ir mūsų, sėlių, dvasią išaugino beribę tos beribės platumos. Juk sakoma, kad beribis Fiodoro Dostojevskio talentas - neaprėpiamų Pinsko lygumų vaisius (beje, jo giminė lietuvių ir, ko gero, sėlių kilmės)... O sėlių žemėje tiek daug talentų: B. Brazdžionis, J. Skvireckas, Eugenijus Matuzevičius. Jonas Mikelinskas, Balys Sruoga, J. Janonis, Mykolas Karčiauskas, Alfonsas Lipniūnas... Kai man pastojo kelią į mokslus sovietiniai laikai, negalėjau pasiduoti - neleido toji beribė, nesuvaržoma Tėviškės sėlių dvasia.
Ir eina per laukus paskutinis trajoniškietis. Dar daugiau - eina paskutinis sėlis, aš paskutinis iš sėlių giminės, paskutinė atžala išrauto sėlių...
Vienuolynų kelias Lietuvoje
tags: #vienuoliai #turtingas #ir #beturtis