Per ilgai tylėta apie tai, kad Vilniuje buvo lietuvių, lenkų, kurie grobė ar pasisavino žydų turtą, įskaitant butus, drabužius, namų apyvokos reikmenis, baldus ir kitus daiktus. Žydams jų turto restitucija yra aktualus ir skaudus klausimas. Apie tai kalba A.Eidintas ir kiti istorikai.
Savaime aišku, kad visas vertingiausias apiplėštų žydų turtas: auksas, brangenybės, vertybiniai popieriai, paveikslai, meno dirbiniai buvo paimtas nacių okupantų žinion ir išvežtas į Vokietiją, tik nedidelė jo dalis buvo išparduota ar perduota savivaldai. Vilniuje liko visa tai, kas pasisavinta lietuvių policininkų, iš esmės lenkų ir lietuvių gyventojų.
Apie žydų paliktą turtą ir sunkų jo, o kartais tik dalinį, atgavimą plačiai nušviečia Pasaulio Tautų teisuolė, žydų turto ir kultūrinio jų palikimo gelbėtoja, humanistė, plačiai pasaulyje žinoma (tik ne Lietuvoje!), tuo metu dirbusi Vilniaus universiteto bibliotekininke Ona Šimaitė (1894-1970) savo laiške Isaakui Nachman’ui Šteinbergui (1888-1970). O.Šimaitė buvo pasižadėjusi Vilniaus geto kaliniams Geršonui Malakevičiui ir Lichtenšteinų šeimai, kad parašys Šteinbergui apie jų likimą, jei ji pati liks gyva.
Jauna, lietuvių kilmės, Kanados mokslininkė Julija Šukys šio laiško originalą surado YIVO archyve, Niujorke. Istorikės teigimu, laiškas parašytas tikriausiai 1945 metais Lione (Prancūzijoje) ir išsiųstas Šteinbergui į Niujorką. J. Šukys laišką savo darbe paskelbė be pabaigos, kur, būtent, kalbama apie žydų nuosavybę.
„700 metų Lietuvos žydų istorija per dvi pamokas. Iššūkis įmanomas“
Lietuvoje turto grąžinimą reglamentuoja įstatymai: ,,Dėl piliečių teisių atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų” bei ,,Dėl maldos namų grąžinimo religinėms organizacijoms”. Pagal juos restitucija taikoma tik Lietuvos Respublikos piliečiams bei iki 1940 m. veikusių religinių organizacijų teisių perėmėjoms. Piliečiams, pasisavinusiems žydų turtą, dėl grąžinimo pasisavintos žydų nuosavybės įstatymo neturime.
Ir apskritai toks įstatymas sunkiai galimas, nes kas bei ką pasisavino šiuo metu nustatyti neįmanoma, nes didžioji Vilniaus žydų dalis sunaikinta. Teisus istorikas A. Eidintas rašydamas: ,,Ko tie žydai iš mūsų nori? - klausia ne vienas tautietis, skaitydamas Simono Wiesenthalio centro atstovų pareiškimus dėl lietuvių, įtariamų karo nusikaltimais. Juk jau ne kartą žydų atsiprašyta, pagerbta, mes tokie tolimi nuo karo metų baisumų, mes dėl to niekuo nekalti, nei mūsų giminė ten dalyvavo.
Visų pirma kalbėti būtina, nes to reikalauja nuolatinis siekis ieškoti tiesos, suprasti įvykius, priežastis, pasekmes. Juk kalbama apie mūsų piliečių žydų žūtį, apie gyvybės ir žmoniškumo kainą, moralę, mitų ir stereotipų poveikį.
Pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys turto grąžinimą Lietuvoje:
- ,,Dėl piliečių teisių atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų”
- ,,Dėl maldos namų grąžinimo religinėms organizacijoms”
Šie įstatymai taikomi tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir iki 1940 m. veikusių religinių organizacijų teisių perėmėjams.
tags: #viliaus #turtas #jeskelevicius