Prasidėjus 2020-2021 metų vilkų medžioklės sezonui, Aplinkos ministerija patvirtino 175 šių žvėrių sumedžiojimo limitą. Tai vėl skelia kibirkštį tarp dviejų stovyklų: gyvūnų globėjų įsitikinimu, toks limitas yra per didelis ir kelia grėsmę vilkų populiacijai.
Bene didžiausią patirtį apie vilkų gyvenseną sukaupusi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkė dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė teigia, kad šiandienos situacijoje iš visuomenės norėtųsi svarbiausio dalyko - suvokti ir priimti vilką kaip gyvūnijos pasaulio atstovą su plėšrūno biologijai būdingomis savybėmis, neidealizuojant ir nedemonizuojant šio žvėries.
Mokslininkės nuomone, šiuo metu visuomenė nukrypusi nuo suvokimo: dalis žmonių šį plėšrūną perdėtai išaukština, o kita dalis jo atžvilgiu nusiteikusi per daug priešiškai.
Vilkų skaičiavimas šeimomis
VDU ŽŪA mokslininkų grupė skaičiavo vilkų šeimas ir pateikė išvadą Aplinkos ministerijai. Ankstesniais metais pagal sniege aptiktus pėdsakus vilkus skaičiuodavo miškininkai ir medžiotojai. Tačiau naudotas metodas nėra tikslus, be to, jis nebetinka dėl mažasniegių žiemų. Kartą per metus atliekamos apskaitos metu ne visi vilkai būdavo užregistruojami arba, atvirkščiai, tas pats vilkas galėjo būti „suskaičiuotas“ ir kelis kartus.
Šiemet bus trečiasis sezonas, kai vilkai skaičiuojami šeimomis. VDU ŽŪA mokslininkai atlieka visų sumedžiotų vilkų genetinius, amžiaus ir reprodukcijos tyrimus.
Vieno sezono metu sumedžiotų vilkų jauniklių genetinių tyrimų rezultatai leidžia išskirti negiminingas šeimas, tais metais vedusias jauniklius. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad 2019-2020 metų medžioklės sezono metu sumedžioti jaunikliai buvo iš 44 skirtingų šeimų. Dar 10 šeimų buvo išskirta visus metus vykdomų stebėjimų metu.
Atsižvelgiant į biologiškai galimus šeimų teritorijų nutolimus, gauta, kad Lietuvos teritorijoje gyveno ne mažiau kaip 54 vilkų šeimos. Tačiau visiškai neteisinga teigti, kad Lietuvoje gyvena tik 54 vilkų šeimos. Tiesiog kai kuriuose, net ir didžiuosiuose miškų masyvuose, pernai nebuvo sumedžioti vilkų jaunikliai, kurie galėtų genetiškai atskleisti negiminingas vadas.
Registruojant vilkus ir jų veiklą visus metus, taip pat gana sudėtinga įrodyti vilkų šeimos buvimą, tai yra, pastebėti ne mažiau nei 4 vilkus vienoje grupėje.
Žala ūkininkams ir kompensacijos
Sunerimę gyvūnų globėjai argumentuoja, kad už vilkų padarytą žalą ūkininkams išmokėtų kompensacijų suma šiemet nepakito. Iš tiesų situacija nėra aiški. Šiuo metu pagal Lietuvos mokslų akademijos finansuojamą projektą atliekame tyrimą apie vilkų mitybos pokyčius bei šių plėšrūnų daromą žalą ūkiniams gyvūnams.
Žalą patyręs ūkininkas apie tai pirmiausia informuoja vietos seniūniją. Dalis tokių pranešimų patenka į informacinę sistemą, yra analizuojami, apdorojami, ūkininkui išmokama kompensacija. Tačiau neretai žmogui pasakoma, kad jo atvejis neatitinka nustatytų sąlygų žalai kompensuoti, nes gyvuliai ganėsi neaptvertoje teritorijoje, buvo be Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalaujamų įsagų ir t. t. Tokie atvejai į statistiką nepatenka. Dar kita dalis žmonių į nuostolius tiesiog numoja ranka ir dėl žalos atlyginimo netgi nesikreipia.
Tikėtina, vilkai todėl ir yra mitologizuojami, kad apie juos nedaug žinome.
Vilkų šeimos ir mityba
Pagal vilkų biologijos dėsnius, gaujos (šeimos) branduolį sudaro du lyderiai - alfa patinas ir alfa patelė. Kartu su jais gyvena tais metais atvesti jaunikliai, taip pat gali gyventi ankstesnių vadų vaikai, dėdės, tetos bei kiti giminingi individai. Tipiniu atveju šeimoje dauginasi tik alfa pora, nors gali būti ir daugiau lytiškai pajėgių žvėrių.
Alfa patinas rūpinasi, kad prie jo patelės neprilįstų kiti patinai, fiziškai juos nurungdamas, o patelė psichologiškai stengiasi paveikti kitas pateles, kad jos nesiartintų prie alfa patino. Regis, sveikoje populiacijoje artimi giminaičiai vilkams ir savaime nėra patrauklūs.
Vilkų ir jų buvimo ženklų Lietuvoje buvo visada, tik anksčiau neturėjome tokios informacijos sklaidos, kokią turime šiandien. Dabar į viešumą iškyla vos ne visi su vilkais susiję įvykiai. Šių žvėrių gyvenimo būdas iš tiesų keičiasi. Ir jį keičia ne kas kitas, o žmogus.
Prisiminkime, kad dar prieš trejetą dešimtmečių Lietuvoje buvo nepalyginti daugiau žmogaus retai lankomų ir nuolatinės veiklos nepaliestų vietų, nuosavais automobiliais masiškai nebuvo važinėjama į miškų gilumą praleisti laisvalaikio ar tiesiog pavedžioti šuns, žemės ūkio pasėlių priežiūra nebuvo tokia intensyvi. Kitaip tariant, buvo daug vietos vilkams gyventi arti nematant žmogaus ir nejaučiant jo kvapo. Pastaraisiais metais vilkams prie betarpiškai šalia jaučiamos žmogaus veiklos teko prisitaikyti. Anksčiau ir naminiai gyvuliai buvo laikomi arba kolūkių fermose, arba prižiūrimi piemens, nuosavi gyvuliai - arti namų.
Šie žvėrys drąsesni prieblandoje, nes, tikėtina, nujaučia, kad žmogus tuo metu mato prasčiau. Mūsų kolega, norėdamas įrodyti faktą, kad vilkai grįžta prie sumedžioto grobio, atliko tyrimą panaudodamas termovizorių. Iš tiesų, du vilkai kitą vakarą sugrįžo prie papjauto gyvulio, gulėjo javų lauke vos už dviejų šimtų metrų ir laukė, kol nuo gyvulių bandos, su specialiai neliestu vakarykščiu vilkų grobiu, pasitrauks žmonės, ir plėšrūnai galės užbaigti savo puotą.
Vilkas, be abejo, pirmiau čiups tą grobį, kuris juda lėčiau. Bet tai gali būti ne tik senas ar luošas gyvūnas, bet ir augantis jauniklis. Taigi terminas „miško sanitaras“ nėra tikslus. Vilkai minta tuo, kas jų smegenyse tradiciškai atitinka maisto šaltinio suvokimą.
Kita vertus, pastebėta, kad vilkai ne tik perima tėvų sukauptą patirtį, bet ir keičiantis aplinkybėms prisitaiko, mokosi. Štai į vilkų gyvenamąją teritoriją atvežus naują rūšį, tarkime, tauriuosius elnius, kurių tos vietos vilkai nematę, plėšrūnai tik kurį laiką jų nemedžios, nes netapatins su maistu.
Vilkų populiacija Europoje
Kitų Europos šalių patirtis
Kokia yra kitų Europos šalių patirtis išsaugant vilkų populiaciją? Daugiausia įtampų kyla dėl smulkiųjų ūkių ir vilkų „santykių“. Kadangi nuo vilkų tvora kartais gali ir neapsaugoti, be abejo, reikalingas valstybės reguliuojamas teisingo kompensavimo mechanizmas.
Jei žmogus nestabdytų vilkų skaičiaus augimo, pasiekus tam tikrą plėšrūnų tankio ribą, paplistų ligos, parazitai, imtų stigti maisto ir gyvūnai kristų nuo išsekimo. Be to, augant vilkų skaičiui, jie priversti užimti naujas, mažiau palankias teritorijas. Taip vilkai priversti vis artėti prie žmonių, neišvengiamai didėja vilkų daromos žalos atvejų skaičius.
Todėl didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas toms vietovėms, kur gyvulių pjovimo atvejai periodiškai kartojasi. Turėtų būti sukurtas teisinis mechanizmas, kaip būtų galima operatyviai reaguoti į vilkų daromą žalą ir medžioti būtent žalos padarymo vietoje. Tokiu būdu nepageidaujamos elgsenos plėšrūnams būtų sukuriama asociacija, kad naminiai gyvuliai - ne maisto šaltinis, o pavojus.
Duomenys apie pateikėjus
Pagal autorės sudarytą anketą apklausta 490 pateikėjų. Apklaustos 402 moterys ir 88 vyrai. Savo nuomones pateikė 17 respondentų iki 15 metų, 236 respondentai nuo 16 iki 25 metų, 51 - nuo 26 iki 35 metų, 56 - nuo 36 iki 45 metų, 62 - nuo 46 iki 55 metų, 68 - nuo 56 ir daugiau metų.
Tyrimas buvo atliekamas visose Lietuvos apskrityse. Miestuose gyvena 418 respondentų, 72 - kaimuose.
| Pateikėjų amžius | Moterys | Vyrai | Gyvenantys mieste | Gyvenantys kaimo vietovėje | Iš viso |
|---|---|---|---|---|---|
| Iki 15 | 15 | 2 | 16 | 1 | 17 |
| 16-25 | 201 | 35 | 208 | 28 | 236 |
| 26-35 | 40 | 11 | 49 | 2 | 51 |
| 36-45 | 47 | 9 | 48 | 8 | 56 |
| 46-55 | 43 | 19 | 53 | 9 | 62 |
| 56 ir daugiau | 56 | 12 | 44 | 24 | 68 |
| Iš viso | 402 | 88 | 418 | 72 | 490 |
Vilkas gamtoje