Vilkų Nasrai Sodyba - tai vieta, kurioje gamta ir ramybė susijungia, tačiau kartais ši idilė gali būti sujaukta įvairių iššūkių. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius aspektus, susijusius su šia sodyba, remdamiesi atsiliepimais ir kitais šaltiniais.
Lietuva žemėlapis
Anot jaunųjų Panevėžio Vytauto Žemkalnio kūrėjų, kartais klasėje gera, o mokykloje geriausia. Tačiau tam reikia kantrybės ir žodynų lobių. Autorė Birutė Valkiūnienė primena mįslę, kuri vis dar balzganas, vis dar be spalvos, tačiau visada pasiruošusi nustebinti.
Kaimo Gyvenimo Iššūkiai
Kaimo gyvenimas, nors ir idiliškas, gali pasikeisti kardinaliai. Niekas nieko nelydi, niekas dėl nieko nesijaudina. Ramybė - ne šios žemės dukra, o metas įsiviešpatauti nauja vilkų era. Agresyviai elgėsi ir su aplinkiniais, eilės, net ir mažiausius žvėrelius.
Ilgainiui vilkai aptiko Raudonkepuraitės močiutės namą ir ėmė dieną naktį tykoti, kada senolė išeis. Vieną dieną senolė išėjo iš trobelės. Senolė buvo nebestipri, todėl ėjo lėtai ir sunkiai. Iki tvoros, jai buvo lyg sudalyvauti ekspedicijoje į Everestą, ir tikslo siekis jos smulkius žingsnelius vedė, vis vedė į priekį iki suolelio greta upės.
Tyla ir Pavojus
Miške nebegirdėti skardžiausias, tik šįkart - spengianti tyla. Neburkuoja karvelis, genys ir tas nekala. Atsėlina ir širdį draskantis senelės klyksmas perskrodė miško tylą. Tai išgirdo anūkėlė Raudonkepuraitė, kulniavusi močiutės namų link. Mergaitė jaudinosi ne dėl savęs - dėl močiutės. Ir po keliolikos minučių buvo netoli suolelio palei upę.
Tai, ką ji išvydo, atėmė Raudonkepuraitei žadą: kraujas ir gurgėdami į upę liejasi. Tačiau laimė aplankė šias žemes, amatininkams sekėsi meistrauti, prekeiviams - prekiauti, jauni gražūs gyventojai sulaukė po šimtą metų. Būdu ponai suteikė du vardus dviem laimingiems kraštams.
Vilkų Nasrai Sodyba
Netikėti Išgelbėjimai
Raudonkepuraitė nutarė aplankyti močiutę. Drąsiai, - manė Raudonkepuraitė, pirštų galiukų. Pasiekė močiutės trobelę, kur pasirodė didžiulis storakailis lokys. Laikas ištįso į nesibaigiančią amžinybę, plačiai išžioti nasrai. Tačiau lokienos kalnui nepasisekė, ir lokys krito ant žemės ir gailiai inkštė.
„Lankau rankdarbių būrelį. Mėgstu piešti. Dažniausiai piešiu gamtos vaizdus. Daug laiko kartu su šeima praleidžiu gamtoje. Dažnai su jais leidžiu laisvalaikį kūrybą. Kodėl? maisto. Ir tuomet jos akiratyje pasirodė apšviestasis milžinas Ferdinanda. užšoko milžinui ant kojos į nuostabiausią pasaulyje vietą - švelnų ir tankų milžino mišką. galiausiai priėjo prie valgomojo tamsiausioje miško vietoje, mat ten, kur daugiausia medžių - skaniausias maistas. sugraužti iš vidaus skrandį. labai tingi, jos namai pilni dūmų, o dangų dengia peršviečiamas kupolas. laukia, Ferdinanda pradėjo melstis. laiką be pašalinių akių grožio ežero baltas kaip sniegas lelijas, jie šnekučiavosi ir gėrė arbatą, laimingi, kad pagaliau surado vietą, kur galėjo atsipalaiduoti.
Vyras, nesukeldamas garso, atsikėlė, pasiėmė kibirą ir grįžo prie ežero, merkdamas jas į vandenį kibire. kurią šitaip romantiškai nustebins pilną baltųjų lelijų. kurią gaus, jei juos abu sučiups su šiomis lelijomis. žmogus visada išsiskiria iš kitų, jis į viską žvelgia kitaip. „ieškau savęs“. bijau. nemato P. S. „Milda - mažakalbė, santūri, lakoniška, bet įsimenanti, nes labai vizuali. atsitiesė, kreivai pažiūrėjo į dangų ir ruošėsi pasislėpti pavėsyje, žvilgsnis sustojo ties aviliu biteles paerzinti. Susirado vytelę, įkišo į avilio landą ir pasukiojo. Prasimerkė ligonis vakare savo lovoje. perštėjo sutinusius akių vokus, nosį, lūpas.
Sargiuku nusiyrė į upės vidurį ir praslinko visas pusvalandis ir…pagaliau…žuvis užkibo. nenusikeikė senolis. Žmonės visur pristatė gudrių sargų, kurie visus, kas ateina iš karalienės Fantazijos karalystės, įdėmiai apžiūrinėja ir tikrina. Jeigu pasirodo kas nors, kas jiems nepatinka, jie pakelia baisų triukšmą ir ateivį nužudo arba taip apšmeižia žmonėms, aklai jų žodžiais tikintiems, kad toks jau niekada neberas nei meilės, nei lašelio pasitikėjimo. O! Kaip gerai mano broliams Sapnams!
Pasakos ir Tikrovė
Karalienė Fantazija tarė: "Jeigu suaugę žmonės, Mados apdumti, tave paniekins, tuomet eik pas vaikus - juos iš tikrųjų aš labiausiai myliu, jiems aš per tavo brolius Sapnus siunčiu gražiausius regėjimus, net pati dažnai nusileidžiu pas juos, glaudžiu prie širdies, bučiuoju, žaidžiu su jais; jie mane irgi gerai pažįsta, nors mano vardo nežino; ne kartą mačiau, kaip jie naktimis šypsosi, žiūrėdami į mano žvaigždeles, o rytais, kai mano balti lyg avys debesėliai dangumi slenka, iš džiaugsmo rankutėmis ploja".
Pasakos kūnas pagaugais nuėjo, kai ji išgirdo šitą komandą: "Pasaka! sušuko sargai ir ėmė visa gerkle kvatotis. Pasaka! Manėm, kad koks stebuklas pasirodė! - Mat kaip?! Ji nori prakišti tave kontrabanda?! Neišdegs! Marš iš čia, kad nė kvapo neliktų! - Ar dar maža tokių valkatų bastosi po mūsų kraštą? - suriko vienas sargas".
Pasaka taip nuoširdžiai rodė tuos paveikslus, kad net nepastebėjo, kaip vartų sargai vienas po kito sumigo. Gerasis žmogus maloniai linktelėjo galva ir padėjo jai perlipti per miegančių sargybinių kojas. Vieną kartą dykuma traukė didelis karavanas. Beribėje bekraštėje lygumoje, kur vien tik smėlynai ir dangus tematyti, jau iš tolo girdėjosi, kaip tarška mediniai kupranugarių varpeliai, ir skamba sidabriniai arklių žvanguliai; tirštas dulkių debesis, kuris slinko priešakyje, rodė, kad karavanas artėja; o kai vėjo gūsis debesį išsklaidydavo, akys imdavo raibti nuo blizgančių ginklų ir skaisčiai margų drabužių.
Tokį karavaną pamatė raitelis, kuris šuoliavo iš šono jo link. Jojo jis ant gražaus arabų veislės žirgo, apdengto tigro kailiu; prie ryškiai raudonų kamanų kabėjo apvalūs sidabro žvanguliai, o žirgo galvą puošė nuostabios stručio plunksnos. Raitelis atrodė didingai, jo drabužiai puikiai derėjo prie dabnios žirgo išvaizdos; galvą dengė baltas gausiai auksu siuvinėtas turbanas; kaftanas ir plačios kelnės tvieskė skaisčiu raudoniu, prie juosmens tabalavo lenktas kalavijas su brangakmeniais nusagstyta rankena.
Turbaną jis buvo užsimaukšlinęs ant kaktos, iš po vešlių antakių žybčiojančios tamsios akys, ilga barzda ir kumpa nosis - visa tai rodė jį esant drąsaus, laukinio gymio. Kai raitelis buvo maždaug per penkiasdešimt žingsnių nuo priešakinio būrio, spūstelėjo pentinais savo žirgą ir kaipmat atsidūrė jo priekyje. Raitelis atsakė: "Vadinuosi Selimas Baruchas ir esu iš Bagdado; keliaujantį į Meką, mane užpuolė plėšikų gauja ir paėmė į nelaisvę, bet prieš tris dienas pavyko slapta ištrūkti iš jų nagų. Per didžiojo Pranašo malonę iš tolo išgirdau jūsų karavano skambalus ir taip atsidūriau čionai. Leiskite man keliauti drauge su jumis!"
| Aspektas | Aprašymas |
|---|---|
| Vieta | Kaimo vietovė, netoli upės |
| Atmosfera | Rami, tačiau gali būti pavojinga |
| Gyventojai | Jauni ir seni, sulaukę ilgo amžiaus |
| Iššūkiai | Plėšikavimai, gamtos stichijos, socialiniai konfliktai |
Miškų Kirtimai ir Saugumas
Apie siaubingai kertamus miškus ir miškavežių sugadintus kelius neseniai sušneko ir poetė, vertėja Zita Mažeikaitė, atvažiavusi į savo sodybą Dzūkijoje. Ir ne tik jai nuotaiką gadina tie miškavežių sugadinti keliai ir vienadienių savininkų guldomi miškai. Ne miškai, o pinigai, pinigai žiba akyse ne vieno pasidarbavusio žemėtvarkos ar miškotvarkos srityse. Miškavežiai panašūs į slibinus. Slibinai panašūs į žmones.
Kaime nutiko nelaimingas atsitikimas. Mirties priežastis - ūmus išorinis nukraujavimas“, - taip parašyta Šaulių kaimo gyventojo 61 metų Henriko Jurgo mirties liudijime. Vyrą užpuolė ir mirtinai sukandžiojo jo draugės, to paties kaimo gyventojos Reginos Mikan šuo. Kada iš viela aptverto tvarto ištrūko ir vyriškį užpuolė šuo, nežinoma. R.Mikan policijos pareigūnams aiškino, kad tą naktį mylimojo pas ją nebuvo, ji negirdėjo nei įpykusio šuns lojimo, nei žmogaus riksmų.
Trys kilometrai nuo Butrimonių esančio Šaulių kaimo gyventojus V.Belskaja gerai pažįsta, todėl tik sužinojusi apie sekmadienį įvykusią nelaimę iškart nuskubėjo į įvykio vietą. Seniūnė jau iš tolo išvydo policijos pareigūnų ir greitosios pagalbos automobilius, tačiau prieiti prie R.Mikan namo seniūnei pavyko ne iškart, nes tragedijos kaltininku tapęs šuo vis dar buvo sodybos kieme. Keista žūtis pasėjo gandų. Šuns draskomo vyro pagalbos šauksmų negirdėjo ne tik sodybos šeimininkė, bet ir kiti Šaulių kaimo gyventojai, todėl ši mirtis kaime jau spėjo apaugti gandais.
Vilkų Nasrai Sodyba interjeras