Vinisa: Miesto Istorija ir Ekonomika

Vinisa - miestas, turintis turtingą istoriją ir besikeičiančią ekonomiką. Apžvelkime jo raidą ir dabartinę situaciją.

Vinisa ir Vienatvės Tarp Menininkų

Rašytoja Olivia Laing būdama beveik 35-erių nusprendžia kraustytis iš Europos į Niujorką pas mylimąjį. Tačiau kelionė jau suplanuota, bet paskutinę minutę jis persigalvoja. Palikta viena, svetimame megapolyje moteris išgyvena radikaliausią vienatvės formą. Ji ima domėtis niujorkiečių menininkų kūryba ir biografijomis - daugiausia tai žmonės, kuriems buvo sudėtinga megzti artimus ryšius ir kurie savo kūriniuose apmąstė vienatvę. Apmąstydama savo pačios ir pasirinktų menininkų patirčių sąsajas autorė teigia, kad vienatvė gali ne tik kankinti, bet ir suteikti naujų atradimų.

Olivia Laing (gim. 1977) - britų prozininkė, kultūros kritikė, šešių knygų autorė. Jos eseistikoje susipina asmeninė patirtis ir įžvalgos apie meno istoriją, žinios apie menininkų biografijas, psichologinės temos, kelionių įspūdžiai. 2014 m. rašytoja apdovanota Eklso britų bibliotekos rašytojų prizu (Eccles British Library Writers Prize), 2018 m. gavo Windhamo ir Campbell apdovanojimą už negrožinę kūrybą, o 2019 m. - Jameso Taito Blacko prizą už romaną „Crudo".

„Menas negali padaryti daugybės dalykų. Negali prikelti mirusiųjų, negali išspręsti nesutarimų tarp draugų, išgydyti AIDS ar sustabdyti klimato kaitos. Vis dėlto menas atlieka nepaprastas funkcijas, turi keistą gebėjimą suvesti žmones, įskaitant ir tuos, kurie niekada nesusitiks, tačiau įsiskverbs į vienas kito gyvenimą ir praturtins vienas kitą. Menas geba suteikti intymumą; gali gydyti žaizdas ir dar geriau - parodyti, kad ne visas žaizdas reikia gydyti ir kad ne visi randai bjaurūs. Skamba kietai, nes kalbu iš asmeninės patirties.

Balandžio 22-26 dienomis gimnazijos direktorė S. Drazdavičienė ir anglų kalbos mokytojos L. Šeškauskaitė ir I. Zdanavičiūtė lankėsi Valensijoje, Ispanijoje, kur vyko Erasmus+ projekto „Vienas, bet ne vienišas" (Nr. 2023-1-LT-01-KA122-SCH-000129327) kursai mokytojams „SESS- Strategies for Emotional Success in the Schools". Kursus vedė amerikietė Kelsie Kerwin, kuri pasidalino naudingais patarimais, kaip ugdyti emocinį intelektą, kurti pasitikėjimą klasėje ir atpažinti bei valdyti emocijas.

Kartu su dalyviais iš kitų šalių - Bulgarijos, Kroatijos ir Italijos - mokytojos atliko įvairias užduotis, diskutavo apie patirtis dirbant su skirtingais mokiniais, atliepiant jų poreikius ir sprendžiant kasdienes ugdymo proceso metu iškylančias problemas. Apsilankę IES El Grao mokykloje kursų dalyviai susipažino su Ispanijos ugdymo sistema, pamatė erdves, kuriose dirba vietiniai kolegos, išgirdo įdomių pasakojimų apie tai, kaip vyksta mokymo(si) procesas, su kokiais iššūkiais susiduriama ir kaip bandoma juos spręsti.

Politinės Įžvalgos ir Nacionalinė Tapatybė

Pakeliui į Estiją mūsų namuose su šeima lankėsi lietuvių filosofas, rašytojas ir publicistas, vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų ir lyderių Arvydas Juozaitis. Nuo 2009 iki 2012 m. Arvydas gyveno Rygoje, išmoko latvių kalbą, būdavo su rygiečiais per dainų šventes ir šiokiadieniais. Rygos patirtis įkvėpė jį knygai „Ryga - kita civilizacija“, už kurią autorius gavo Baltijos asamblėjos literatūros premiją. Arvydas buvo vienas iš kandidatų į Lietuvos prezidento postą. Man asmeniškai šis žmogus (įskaitant jo šeimą) yra labai simpatiškas.

Šį kartą paprašiau jį apibūdinti tiek veiksnius, nulėmusius Lietuvos prezidento rinkimų rezultatą, tiek situaciją visoje Lietuvoje.

- Taip, pagrindinį vaidmenį vaidino technologijos. Laimėjo prezidentas, rodytas televizorių ekranuose daugiau nei dešimtmetį. Ekrane jis buvo kaip vienas iš Švedijos bankų atstovų, ekspertų. Gitanas Nausėda buvo vadinamas ekonomistu, o tai keista, nes veikė jis kaip finansininkas. Finansinis verslas nėra tikra ekonomika. Bet jis buvo rodomas kaip ekonomistas, nes tai atrodo rimčiau. Praktiškai tai buvo neįveikiama force majeure padėtis.

Pavyzdžiui, kampanijos metu aplankiau 430 vietovių. G. Nausėda ir Ingrida Šimonytė, kurią iškėlė konservatoriai (G. Nausėda iš pradžių irgi buvo pasirinktas konservatorių, bet paskui juos paliko; matyt, taip buvo apskaičiuota), buvo ne daugiau kaip penkiasdešimtyje vietų. Bet jie abu pirmajame ture gavo po trisdešimt procentų. Ir - visur, kur buvau kaip Sajūdžio legenda, kaip Sajūdžio kūrėjas ir viešasis asmuo, - kone visur jie gavo tą patį savo procentą. Nes televizija praktiškai ir iš esmės yra tapusi valdžios forma. Kai žmonės ką nors mato per televizorių, jie jaučia, kad tai yra jėga. Ir jau nebe jėga susitikti su žmonėmis, paspausti tūkstančius rankų, - ne, tai jau nebe jėga.

Asmeninis sąlytis su žmonėmis jėga buvo prieš dešimt metų ir daugiau metų, ir tada, kai tu lankeisi pas žmones, kalbėjai su jais, sakei, kad žinai jų problemas, kad turi programą, kurios jiems reikia. Tada, jei paviešėjai miestelyje, kuriame gyvena koks tūkstantis žmonių, net jei į susitikimą atvyko tik penkiolika ar dvidešimt žmonių, ir tada visas miestelis žinojo, kad tu ten buvai. Kalbėjo, aptarinėjo. Prieš dešimt metų tai darė įspūdį ir įtaką. Šiandien nebedaro jokio įspūdžio.

- Latvijoje prezidento pergalę lėmė jo indėlis į Latvijos istoriją. Jūsų dabartinis prezidentas (Egilis Levitas) formavo valstybės sistemą. O mūsų prezidentas? Jo nuopelnas iki šiol yra tas, kad jis - didžiųjų Švedijos bankų atstovas.

- Bet mūsų Prezidento rinkimų sistema skiriasi nuo jūsiškės.

- Taip. Šitaip lengviau, bet, pasirodo, ne demokratijai, o masinei indoktrinacijai.

- Viena vertus, tai turbūt teisingiau.

- Ar manote, kad jūsų ir mūsų prezidentai jau iš esmės neatstovauja tautinei valstybei? Daugelis Latvijoje mano, kad tautinė valstybė su jai būdingu savitumu čia išnyko. Dabar tai tik Europos ar JAV palydovas.

- Nacionalinis - tai nereiškia nacionalistinis. Tai reiškia, kad lemiamąją galią turi pagrindinė tauta. Tai yra apsisprendimo pagrindas. Taigi, Lietuvoje yra beveik tas pats. Tačiau Lietuvoje blogiau yra tai, kad Seime neturime tokių jėgų, kokias turi jūsų Nacionalinis susivienijimas (Nacionāla apvienība). Mes neturėjome tokių jėgų. Kai į valdžią atėjo konservatoriai, jie pasireiškė kaip nacionalinės jėgos. Bet per dvejus ar trejus metus jie persiorientavo į didžiojo kapitalo interesus.

- Čia tas pats.

- Taip, Latvijos kelias taip pat mylėjo kapitalą, o mūsų socialdemokratai taip ir nesugebėjo tapti politiniais lyderiais.

- Lietuvoje kairysis sparnas buvo tarptautinis išsyk. Jie iškart pareiškė, kad turėtų pristatyti Europos socialdemokratijos tradiciją Lietuvoje. Ir kad jie yra seniausi, svarbiausi, nes jie atstovauja Lietuvos partijai, kuri istoriškai buvo įkurta 1896 m. Nepaisant to, kad pats Algirdas Brazauskas kaip asmenybė buvo labai priimtinas lietuvių mentalitetui. Kaip šalies žmogus, kaip „žemės žmogus“, kuris gynė Lietuvą Maskvoje. Kartu su Vytautu Landsbergiu jie buvo tarsi dviveidis Janusas.

- Kokią matote savo šalies perspektyvą? Realią ir idealią?

- Turime keistą biudžeto struktūrą. Nežinau, kaip yra Latvijoje, bet Lietuvoje du trečdalius biudžeto sudaro pridėtinės vertės mokestis (PVM). Tai reiškia, kad biudžetas gaunamas iš vartotojo. Ne iš gamintojo. Praktiškai tai yra savižudybės kelias. Bet ir su gamintojais taip pat įdomu. Pelno mokestį į biudžetą - iki 70 procentų ir daugiau - sumoka mažos ir vidutinės įmonės. Didelės įmonės, dideli bankai nuo savo pelno į biudžetą moka juokingai mažai. Jei tai tęsis, lietuvių tauta iš tikrųjų bus sunaikinta. Per kokius penkiasdešimt metų. Kaip ką tik paskelbė Jungtinių Tautų statistikos tarnyba, Lietuva užima pirmąją vietą tarp greičiausiai nykstančių tautų. Tai baisi perspektyva. Ir nors ši žinia buvo tik tarp kitų naujienų, ji yra juk turi būti pagrindinė. Lietuva gali netekti savo pagrindinės tautos. Savo savimonės, savo tapatybės. Po penkiasdešimties metų Lietuvoje gali gyventi kiti žmonės ir nekalbėti lietuviškai.

Kita ateities perspektyva yra toji, kurios norime ir kurios šalininkas esu aš. Ji numato atkurti mažą ir vidutinį gamintoją. Šiandien tokių įmonių yra per šimtas tūkstančių. Tai pakankamas skaičius. Kraujo apytaka. Pas mus per pastaruosius trisdešimt metų mokesčių įstatymai pasikeitė, galite įsivaizduoti, penkis šimtus kartų… Tai juokinga? Baisoka. Kaip pradėti kalbėti apie naujus mokesčių įstatymus? Žmonės nuo to jau pavargę. Tai bus kritiškai nepopuliarus pasiūlymas, nes prarastas pasitikėjimas mokesčiais. Jų struktūrą reikia keisti. Todėl manau, kad pirmieji žingsniai, kuriuos turime žengti, yra įkurti savo Lietuvos nacionalinių jėgų aljansą. Nacionalinių ir centro jėgų. Turi būti sukurta politinė organizacija. Pavyzdžiui, jūsų Nacionalinė sąjunga ankstesnėje Saeimoje turėjo keturis ministrus.

- Tačiau mes taip pat praradome konservatorių pradinę galią. Ir socialdemokratai, ir konservatoriai dabar elgiasi panašiai. Šiandien turime keturias liberalų partijas. Paskutinė įsteigta partija yra „Laisvės“ partija. Tai jauni žmonės, sulaukę trisdešimties. Visokios LGBT problemos, genderizmo problemos, pabėgėlių problemos… Jie neturi nieko bendra su tautinės valstybės išsaugojimu, kūrimu, pažanga. Jų galvose dominuoja tarptautinės problemos.

Tai parodė ir daugelio pyktis dėl lietuvių kalbos, esą jos per daug. O ji tampa vis netaisyklingesnė. Šalia to, labai plinta primityvi anglų kalba, kurios standartai jauniems žmonėms yra tarsi bendravimo būdas. Ir - ar tai įsivaizduojama Latvijoje? - mūsų perdėm liberali publika nuolat šaiposi iš dainų švenčių. Eurovizijos dainų konkursas daugeliui tapo aukščiausio lygio renginiu (kasmet), kultūros politikos dalimi, kurią išdidžiai siūlo ne tik spauda, bet ir aukščiausio lygio valstybės tarnautojai. Taip lietuviai nuo pat vaikystės pratinami dainuoti angliškai, jaustis taip, tarsi anglų kalba būtų pasaulio centras. Mūsų vaikų dainų konkursas, kasmet rengiamas per nacionalinę televiziją (Dainų dainelė), egzistuojantis nuo sovietmečio - net jis vyksta kone išvien anglų kalba.

- Baltijos kelias mums davė du dalykus. Tai įdomu, nes šie dalykai yra susipynę ir susiję. Tai yra asmens laisvė. Nes stovėdamas grandinėje tu stoji į ją laisvas kaip individas. Nes esi drąsus. Bet kartu ir saugus. Kai stovime mes visi, tai visų, kolektyvinė laisvė. Ir šie du dalykai susijungia. Šiandien šie dalykai jau yra atskirti. Mano laisvė - liksiu šalyje tiek, kiek noriu. Į visa kita man nusispjaut. Tai mano laisvė! Valstybės laisvė dabar yra kas? Galai žino, kas. Prieš trisdešimt metų visa buvo kartu. Tuomet tai buvo didžiausias laimėjimas. Ir niekas negali paneigti, niekas - net priešas negali paneigti, kad šie du dalykai buvo istorinė visos Baltijos stiprybė.

Savo prezidentinę rinkimų kampaniją aš naudojau būtent tam, jog priminčiau, kad esame paveldėję šią santalkos jėgą. Žinot, per pirmuosius susitikimus su rinkėjais man buvo lyg ir baisoka eiti į žmones… Jau dešimt metų buvau rašytojas ir buvau pamiršęs agitaciją. Bet jau pirmųjų susitikimų metu vienas kitas paklausė: ar Baltijos kelias įmanomas šiandien? Man tai tarsi buvo išgaravę iš galvos. Bet žmonės man priminė, ir aš ėmiau ieškoti atsakymo. Jei žmonėms tai svarbu, jei jie šitai prisimena, vadinasi, gyva. Tada šis Ariadnės siūlas yra gyvas. Už jo reikia kabintis ir eiti iš labirinto.

Kitas dalykas, grynai politinis, buvo toks klausimas: kaip mes, tokie maži, sugebėjome įveikti Galijotą? Bet tai tik posakis. Pats Galijotas nebebuvo Galijotas. Tai buvo iš vidaus suiręs, supuvęs darinys. Ir kartais mes patys klaidiname save tuo teiginiu.

- Sakote - asmens laisvė dabar yra atskirta nuo valstybės. Bet jei kalbėtume apie visą mūsų bendruomenę, kaip Lietuva dabar žiūri į Baltijos šalis? Ką ji mato jose? Tiesiog kaimynai? Nes kartą jūs rašėte: „Štai du likimo broliai Baltijos pakrantėje. Tai mes - lietuviai ir latviai; latviai ir lietuviai. Tik dvi likusios tautos iš kadaise gausios baltų šeimos. Nesunku suprasti, kodėl lietuvis pasaulyje nesijaučia vienišas - šalia jo kvėpuoja „latvis“.

- Dabar liūdna sakyti, kad aukščiausiu lygiu - prezidento, premjero, netgi ministrų, partijos lyderių - tai praktiškai nieko nebereiškia. Latvija mūsų Seimo lyderių galvose yra tuščia vieta. Man liūdna tai pripažinti. Dėl mano asmeninės kaltės? Net savo paskutinėje kalboje Seime Dalia Grybauskaitė nė žodžiu neužsiminė apie Latviją. Baltijos valstybės jai tarsi visai neegzistuoja. Gal tik kaip kažkoks mitas kartu su Skandinavija. Žinoma, tai ir Amerikos politikos įtaka, ir net Vokietijos. Nors gal daugiau Angelos Merkel politika. Mūsų prezidentė buvo asmeniškai artima A. Merkel. Taigi, Baltijos regionas iš tikrųjų dabar nėra mūsų artimasis. Tai blogai.

Ir net mūsų premjero S. Skvernelio pareiškimas, kad latviai nebėra mūsų broliai ir seserys, o yra konkurentai - ženklas. To negalima pareikšti taip vienpusiškai. Taip, mes galime būti konkurentai, bet pirmiausia esame broliai ir seserys. To niekad negalima nutylėti, tai pašiepti. Taip, mes, turime plačiausius ryšius transporto ir energetikos srityse. Bet - ar jūs galite įsivaizduoti? - mūsų ambasada Latvijoje per 30 metų neturėjo ir vis dar neturi kultūros atašė, kad Latvijoje nėra nė vienos Lietuvos TV korespondentų punkto, nėra televizijos atstovų. Ši sistema kurta dešimtmečiais. Dabar visą mūsų užsienio politikos dėmesį faktiškai koreguoja ir užima Lenkija. Lenkai spaudžia Lietuvą keliose srityse jau ir vidaus politikoje.

Kokia mano politika? Galiu pasakyti vieną ateities vektorių: Latvija mums yra svarbiausia; turime išsaugoti mūsų Baltijos regiono, baltų tautų vienybę, o tai įmanoma tik kartu su Latvija. Mes tikrai galime būti strateginiai Lenkijos partneriai, kokie esame šiandien, tačiau istoriniai ir likimo partneriai esame tik su Latvija. Įskaitant naujų įmonių steigimą ir ypač vidutinio verslo kontaktus.

- Linkiu mums kartu - išlikimo ir pažangos. Mano svajonė yra suburti centro jėgas. Tai reikštų, kad politiką lemtų ryšiai ir praktika, kai tarp prezidentų, premjerų ir vyriausybių nėra nesusipratimų. Taip, Seime yra grupė ryšiams su Latvija, taip, porą dešimtmečių veikia Latvijos ir Lietuvos forumas. Bet tai nieko neduoda. Mums reikalingas naujas praktinis ir kasdienis bendravimas. Visų pirma, toną gali užduoti prezidentai. Jie gali reguliariai susitikinėti, aptarinėti problemas, tartis be jokių tarpininkų. Tai nesunku. Ir skelbti viešai, ką nusprendžia. Tam net nereikia pinigų. Tik palanki atmosfera, palankus požiūris į vienas kitą - mūsų kelias. Manau, kad galima pradėti nuo to. „Neatkarīgā“ , 2019 m.

Šią idėją, pasiūlytą filosofo Tomo Peino (Thomas Paine) 1797 m., daugiau kaip du šimtmečius puoselėjo įvairių politinių krypčių atstovai. T. Vienas didžiausių Nyderlandų miestų Utrechtas, garsėjantis savo švara, universitetais ir turtinga istorija, įgyvendino T. Peino idėją. Nuo šiol kiekvienas Utrechto gyventojas kas mėnesį gaus po 900 eurų. Dėl šių pinigų nereikės atsiskaitinėti, kam jie naudojami. Šis socialinis eksperimentas, pasak Utrechto savivaldybės vyriausiosios politikos patarėjos Ninkės Horst (Nienke Horst), padės žmonėms.

Kokias nesamones rasot? Pasalpas 900 euru gauna vienisas NEDIRBANTIS tevas ir 1300 euru NEDIRBANTI pora.Jei turi darba tai nieko negauni. Ismokit galu gale verst is olandu kalbos ir tada rasykit. svajotojai tie olandai. Teoriškai gerai atrodo, bet neįgyvendinama. Juk visa mųsų civilizacija prasidėjo nuo to, kad beždžionė valgyt norėjo,o plikomis rankomis maisto gaut tingėjo. Tokios iniciatyvos realiame gyvenime pačios save sužlugdo. atsisakoma pašalpų sistemos, bedarbystės, socialinių, vaiko ir kt. Tad tam nereikės ir priežiūros bei apskaitos biurokratų. Visas biurokratinis aparatas brangiai kainuoja, tad paskaičiuota, kiek daug lėšų atliks. Niekas nevogs, nebus prasmės, nežudys, nemuš...Visi puikiai nusiteikę, galės be įtampos mokytis darbo pagal savo sumanumą, dirbs su meile, išradingai, be įtampos. Dirbs ir už tą, kuris nenori dirbti, nes tas, kas dirbti nenori, dirba labai prastai. Tegul gauna išmoką ir šypsosi.

Jeigu paskaiciuoti, kiek kainuoja vieno kalinio islaikymas, tai duoti kiekvienam kalinio islaikymo pinigus uz dyka yra socialinis teisingumas. Kodel vieniems duoda, o kitiems ne? Kazkada pries kokius 15 metu lyginau savo atlyginima su kaliniui skiriamomis islaikyti lesomis Lietuvoje, tai mano atlyginimas buvo tris kartus mazesnis! Taigi gauti kalinio islaikymo pinigelius butu buvusi tikra sviesa tunelio gale. Nuo tokiu pinigeliu galima atsispirti ir siekti daugiau. Deja niekas tokiu pinigeliu nedave ir dar turima darbo vieta islauze duris SUNAIKINO! Tai ka pavoge 15 metu negaliu atsiimti. Ir tai padare Vytauto Didziojo universiteto komunistu partijos sekretotiaus V.Kaminsko vadovaujamas! Dabar vadovauja universitetui is tos pacios zemgrobiu kompanijos. tai yra eksperimentas, kaip krutinti ekonomika. olandija seka suomijos pavydziu. vokieciai susigalvojo savo eksperimenta.

tags: #vinisas #zmoguds #ir #turtas