Karšuvos Žemės Istorija ir Ivangėnų Tvirtovės Reikšmė

Karšuvos žemė - istorinis regionas, turėjęs didelę reikšmę Lietuvos valstybės formavimuisi ir kovoms su kryžiuočiais. Šiame straipsnyje aptariama Karšuvos istorija, Ivangėnų tvirtovė ir jos galimas ryšys su Pilėnų tragedija.

Mažosios Lietuvos žemėlapis, kuriame matoma Karšuvos teritorija

Ivangėnų Tvirtovė - Galimas Karšuvos Administracinis Centras

Ivangėnų tvirtovė, greičiausiai, buvo Karšuvos žemių administracinis centras, o nuo 1285 metų ir LDK sostapilis, taip pat ir Gedimino.

Gediminui tapus Lietuvos valdovu 1316 metais, jau tada buvo galima nujausti, kad Karšuvos žemė bus prarasta, todėl gyvybiškai svarbu buvo organizuoti, rezidencijos perkėlimą į saugesnę vietą. Greičiausiai, jam apsispręsti padėjo Sudargo pilies užėmimas 1317 metais.

Karaliui Gediminui turėjo iškilti sunkumų, kaip saugiai iškelti valstybės valdovo sostapilį į saugią vietą, pakankamai toli nutolusią nuo Ordino užimtų žemių. Nuo Ragainės iki Ivangėnų buvo tik dviejų dienų kelias, apie 70 km. Tam pasitarnavo mums žinoma legenda apie Gedimino sapną. Tais laikais, žynio išaiškintas sapnas prilygo Aukščiausiojo valiai, kuriai turėjo paklusti net pats Gediminas.

Nežiūrint to, išvengti panikos nepavyko, greičiausiai dėl to, 1321 metais Gedimino karvedys Manstas leidosi perviliojamas į kryžiuočių pusę. Toliau mums žinoma, per gana trumpą laiką buvo įkurta pilis Vilniuje.

Tvirtovę Ivangėnuose valdyti patikėjo, greičiausiai, savo broliui Margiriui. Kaip iš istorijos žinome, Gedimino spėjimai pasitvirtino, po 1329 metų, jungtinių Europos riterių, vadovaujamų Jono Liuksemburgiečio, žygio į Žemaitiją.

Margiris ir Dvikova

Svarbu pažymėti žygio pradžią, kuri prasidėjo nuo Jono Liuksemburgiečio ir Margirio dvikovos. Nusistovėjusiame istorijos pasakojime, ši dvikova vaizduojama prie, kurio tai, svarbaus Žemaitijos centro, dažniausiai prie Medininkų, kadangi Medininkai laikomi Žemaitijos centru, suprantama, ten valdovu turėjo būti Margiris.

Pateikiamas pasakojimas neatitinka įvykių nuoseklumo. Viskas atsistoja į savo vietas Ivangėnų tvirtovę laikant, būtent, tokiu centru. Dvikovos aprašyme nurodoma, kad dvikovą garbingai pralaimėjo Margiris. Jo apsauga įsiterpė į dvikovos eigą, dvikova buvo sustabdyta.

Margiris garbingai pripažino pralaimėjimą, pasidavė Jonui Liuksemburgiečiui į nelaisvę. Galiausiai Margiris buvo išpirktas iš nelaisvės ir išsiųstas į ,,Yukoine‘‘ vietovę, greičiausiai, Aukaimį esantį už 8 kilometrų, su sąlyga, kad nesikiš į žygio eigą.

Ši dvikova svarbi tuo, kad gavęs išpirką, Jonas Liuksemburgietis Margirį ir jo vadovaujamą kraštą laikė garbingu, todėl užėmus pilis, gynėjai buvo greičiau pakrikštijami, bet neišžudomi.

Iš karto po šio žygio, žemaičiai pradėjo įrenginėti aukštai nukirstų, užaštrintomis šakomis, netvarkingai suverstų medžių griauzles, nuo Dubysos intako į Nemuną ties Seredžiumi, iki Jūros upės ištakų. Apsauginis sąvartų įrenginys, greičiausiai, buvo įrengtas ties riba skiriančia Karšuvos žemes nuo kitų Žemaitijos žemių. Griauzlės Žemaitiją saugojo apie 40 metų, iki 1371 metų.

Kitas kryžiuočių jungtinių pajėgų žygis buvo 1336 metais vasario 25 dieną. Kryžiuočių žvalgyba išsiaiškino, kad Gedimino kariuomenė yra patraukusi į rytus. Progai pasitaikius, organizavo centrinės Karšuvos pilies sunaikinimą, kurios 1329 metų žygyje, greičiausiai, nelietė. Būtų neužtekę jėgų ją užimti, be to buvo negarbinga niokoti Margirio tvirtovę jį laikant garbingu valdovu, ištremtu pagal susitarimą nesikišti.

Pilėnų Apgultis ir Karšuvos Žlugimas

Pilėnų apgultis 1336 metų žygyje buvo, greičiausiai, pagrindinis ir vienintelis žygio tikslas. Karšuvos centro užėmimas buvo labai svarbus laimėjimas, nors grobio teko nedaug ir buvo stebimas, tiems laikams nedažnas, gynėjų susinaikinimo reginys, tikrai nesukėlęs pasigėrėjimo. Kartu su Pilėnų žūtimi buvo palaužta visa Karšuvos žemė.

Karšuvą pradėjo asimiliuoti. Išnaikintus krašto gyventojus pakeitė atvykėliai iš kitų valstybių, skatinami suteikiant jiems žemės. Karšuva kryžiuočių pavaldume išbuvo iki 1422 metų Melno sutarties.

Didžiausias liuteronų centras Lietuvoje yra Tauragėje. Karšuvos žemėse liuteronų tikėjimas atsirado su pirmąja banga. Kada Martynas Liuteris paskelbė savo tikėjimo tezes 1507 metais, buvo praėję vos 85 metai po Melno sutarties.

Gyventojų daugumą Karšuvoje sudarė atvykėliai iš Ordino valdytų žemių, tai rodo išskirtinės jų palikuonių pavardės, nebūdingos žemaičiams. Jiems priimant Liuteronų tikėjimą, buvęs okupuotas Karšuvos kraštas, tapo ir tebėra dalinai liuteronišku.

Karšuvos skirtumus nuo kitos Žemaitijos dalies jaučiame ir dabar, kai kas net nelaiko Žemaitija. Profesorius A. Bumblauskas, projekte ,,Ekspedicija Nemunu‘‘, jurbarkiškių paklausė; ar jūs žemaičiai, šie išsigynė, greičiau save įvardindami lietuviais.

Reikia atkreipti dėmesį į daugelį žemėlapių vaizduojančių Ordinui priklausančias žemes nuo 14 amžiaus vidurio, Karšuva priskiriama kryžiuočių valdoms iki Melno sutarties. Nors grąžinta į Lietuvos sudėtį 1422 metais, Vytauto įvardinta tėvonija, kultūriniu požiūriu, Karšuva išliko izoliuota iki šių dienų. Džiugina tik tai, kad Tautos sąmonėje ji išliko.

Apie Karšuvos istoriją Lietuvos partizanai nežinojo, bet Tauragės, Jurbarko, Šilalės, Kelmės, Raseinių rajonų partizanai, labai tiksliai įvardino savo apygardą pavadindami Kęstučio apygardos vardu. Karalaičio Kęstučio ir kitų gediminaičių gimtoji tvirtovė Ivangėnuose, randasi pačiame Kęstučio partizanų apygardos centre. Kęstučio vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės batalionas dislokuotas Tauragės rajone.

Karšuvos žemės istorinėje Lietuvoje

Nesiryždami įveikti griauzlių, kryžiuočiai pradėjo statyti pilis pagal Nemuną. Pradėjo organizuoti žygius Nemunu gilyn į Lietuvą. Kalbama apie tendenciją, ne apie pavienius išpuolius. Iš istorijos žinome Strėvos mūšį įvykusį 1348 m., kuriame žuvo du Gedimino sūnūs, Lietuvos kariuomenė buvo užvaryta ant užšalusio Nemuno ledo ir nuskendo. Kauno pilis buvo užimta 1362 metais.

Ivangėnų Archeologinė Vietovė

Visuomenei pristatoma Tauragės rajone, Skaudvilės apylinkėje esančią Ivangėnų archeologinę vietovę, kurioje stovėjo galinga tvirtovė, galimai susijusi su Lietuvos karalių Butigeidžio, Butvydo, Vytenio, Gedimino, Pilėnų gynėjo- Margirio pagrindine pilimi. Tvirtovė užima 12+20+30 hektarų, ją sudaro trys piliakalniai ir upelių suformuotos dvi piliavietės, vieno upelio dalinamos į vienodo dydžio teritorijas, sudarančias vientisą kompleksą. Tvirtovės vizualinės apsaugos zoną sudaro virš 100 ha dydžio teritorija (www.regia.lt ).

Į nekilnojamų kultūros vertybių sąrašą yra įtraukti; 3462, A764K Piliakalnis su gyvenviete, 23941, A764K1P Piliakalnis (Pilikė), 23942, A7642P Gyvenvietė, 13029, A765 Piliakalnis II.

Į Karšuvos administracinio centro, vėliau į Lietuvos karalystės sostapilio, Ivangėnų tvirtovės archeologinę vietovę patenka pati tvirtovė sudaryta iš dviejų piliaviečių ir trijų įjungtų ankstesnių amžių piliakalnių, aptarnaujančio personalo teritorija (20 ha), ūkinė-karinė teritorija (30 ha), už Ančios upės esantis- 3468, Vėluikių kapinynas, 4-5 a., už Suvirkštos upės esantis Karšuvos kapinynas (Niekaip neužfiksuotas, dar 20 amžiuje virš jo buvo ūkininko Trakšelio sodyba. Įsirengdami bulviarūsius, gyventojai rasdavo žmonių kaulų) ir Karšuvos miestas 13-14 a.

Tvirtovės teritorija, kaip valdymo centras, greičiausiai buvo uždara, su sargyba, vidine kelių struktūra, savita tvarka karaliaus funkcijoms užtikrinti. Yra išlikę keturi pylimai skirti sargybos paskirčiai, jų dėka galima identifikuoti tvirtovės ribas. Per Suvirkštos upelį ribojosi su Karšuvos civiliniu miestu-gyvenviete.

Už Ančios upės, Vėluikių kaime atkasti ir ištyrinėti trys kapai. Tyrinėjimus 1972 m. vykdė akademikas Eugenijus Jovaiša su studentais. Tyrimo ataskaitoje pažymėta, kad tai 4-5 amžiaus palaidojimai6, priskiriami Skalvių laidojimo tradicijoms, nutolę labiausiai į šiaurę nuo visų Skalvių kapinynų. Kapai nutolę vieną kilometrą nuo Ivangėnų tvirtovės. Dabar žinomi Ivangėnų piliakalniai kaip tik yra datuojami apie pirmo tūkstantmečio vidurį.

Pagal anuometinius laidojimo papročius, mirusieji buvo laidojami kitoje upelio pusėje. Ančios upė galėjo būti ta riba, tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Vėluikių laidojimo vietovė buvo Ančios upės kilpoje ir sudarė pakankamai uždarą teritoriją, galimai, skirtą mirusiųjų pasauliui. Iš čia galima daryti išvadą, kad Ivangėnų ankstyvieji piliakalniai priklausė Skalvių tautai.

Mano manymu, ši tvirtovės geografinė padėtis labiausiai atitinka vietą, kurioje 1336 m. vasario 25 dieną įvyko Pilėnų tragedija, buvusi Trapėnų žemėje. Pagal paskutines istorikų ir archeologų apytikslio lokalizavimo vietas, Ivangėnai patenka į galimų paieškos vietų sąrašą. Tam buvo linkęs pritarti istorikas m. dr. Tomas Baranauskas, bet iki šiol žinomi du Ivangėnų piliakalniai buvo per maži, kad čia galėtų kovoti apie 9000 kovotojų iš abiejų pusių. Dėl to, labiau tikėtina vieta buvo laikoma Pilių pilis esanti Kaltinėnuose.

Tikslinga būtų pastebėti, kad prie automagistralės Vilnius-Klaipėda, ties aukščiausia automagistralės vieta, priešingoje sankryžos pusėje, yra piliakalnis pavadinimu ,,Prienų piliakalnis‘‘. Šis pavadinimas šioje vietoje skamba neįprastai lyginant su Prienų miesto, esančio už 200 km., pavadinimu. Pati pavadinimo sandara, galimai, nusako piliakalnio bendrinę lokalizaciją. Reiškia, kad pilis stovėjo prie anų (kitų) žemių, tai galėtų būti Karšuvos ir Medininkų žemių paribys.

Iš to galima pastebėti, kad Kaltinėnai galėjo priklausyti kitai Žemaitijos konfederacinei žemei ir atsidūrė už griauzlių gynybino įtvirtinimo, pastatyto po 1329 metų kryžiuočių žygio.

Tiesioginis išsireiškimo ,,Trappen terram‘‘ vertimas iš lotynų kalbos gali reikšti ,,tarpupio žemė‘‘. Tai geriausiai paaiškintų, kad Pilėnai buvo tarpupyje, taip labai tiksliai nusakomas pats tvirtovės reljefas.

Iš tiesų, tvirtovę supa du upeliai, o trečias ją dalina pusiau. Visi trys upeliai suteka į ketvirtą upę Ančią, pratekančią statmenai šiems trims upeliams. Taigi iš visų trijų pusių tvirtovę formuoja natūralūs gamtiniai grioviai su, apytiksliai, 20 m. aukščio šlaitais. Iš ketvirtosios pusės teritorija ribojasi su šlapyne ir pereina į lygumą.

Toliau istoriniuose šaltiniuose užsimenama: ,,tvirtovė buvo lygioje vietoje ir mes galėjome nuo aukštumos matyti kas darosi pilies kieme’’ . Šis aprašymas taip pat tinka. Yra tokia vieta už tvirtovės ribų iš kurios matosi aprašomas vaizdas. Ta vieta yra prie viešojo kelio, nuo tvirtovės nutolusi apie 100 metrų, pietvakarių kryptimi.

Mažiau tikėtinas yra tradicinis Trapėnų žemės kaip regiono centro, kuriame buvo Pilėnai aiškinimas, bet tinka ir šis. Nuo tvirtovės už trijų kilometrų yra gyvenvietė, XVI amžiuje buvęs palivarkas, dar dabar yra dvaro liekanos, vadinama Trepais.

Karšuvos pagrindinė tvirtovė Ivangėnuose, savo dydžiu, greičiausiai ir svarba nenusileidžia Klaipėdos, Mariemburgo pilims. Prie šios tvirtovės dar šiandien yra išlikęs kaimas, vadinamas Karšuva. Daugelis istorikų taip pat laikosi tos nuomonės, tik iki šiol žinoti du piliakalniai buvo per maži, kad ten galėtų vykti tokio masto įvykiai.

Atidesnis stebėtojas apžiūrėdamas vietovės nuotrauką iš paukščio skrydžio, nesunkiai pastebėtų šios tvirtovės ribas. Jas formuoja upelių grioviai, dabar apžėlę medžiais.

Nors Darius Baronas ir Dangyras Mačiulis surinko kiek įmanoma visus autorius rašiusius apie Pilėnus ir kaip labai laisvai interpretuojantį įvykius pavadino Simoną Grunau, nurodžiusį kaip atrodė pilies įtvirtinimai, vis viena galima būtų tvirtovėje rasti vietų, kur tokios galingos sienos buvo reikalingos. Simonas Grunau aprašo, kad pilies sienos buvo 83 pėdų aukščio ir 52 pėdų pločio, o prieš jas buvo suformuoti 28 pločio ir 26 pėdų gylio grioviai.1 Toje vietoje, kur tvirtovė ribojasi su lyguma, tokios tvirtos sienos buvo reikalingos. Jų ilgis galėjo būti apie 500 metrų norint atskirti pilies teritoriją nuo lygumos. Visas pilies sienų perimetras galėjo būti apie 2000 metrų. Norint išlaikyti vienodo tvirtumo sienas visoje pilyje, jos turėjo būti vienodo aukščio. 20 metrų aukščio šlaitai ir ant jų pastatyta 6 m aukščio siena kaip tik sudarė 83 pėdų aukštį.

Kasparo Šiuco (Schütz) kronikose, ,,Tvirtovė buvo sudeginta, iki pamatų sugriauta ir sulyginta su žeme. Toks parašymas pasako apie tai, kad ten buvo ne tik pilies gynėjai, bet ir gyvuliai. Vien iš šio parašymo galima spręsti apie buvusią didesnę teritoriją negu piliakalnis. Ivangėnų tvirtovėje gyvuliai galėjo būti laikomi upelio dauboje, kuri skiria piliavietę į dvi dalis. Yra aiškiai matomi išlikę trys tinkamo nuolydžio takai gyvuliams suvaryti.

Dar K. Šiucas rašo: „Kai jie jau nebegalėjo gintis, Margiris, nubėgo į tamsų rūsį arba olą, nužudė savo žmoną ir įmetė į ugnį“. Šioje piliavietėje nesunku pastebėti tokią vietą.

Visos išsakytos įžvalgos buvo patikrintos man prieinamuose istorijos šaltiniuose. Tiek istorinių įvykių chronologija, tiek antriniai šaltiniai kalbantys apie Karšuvos žemę, greičiau išdėstytas įžvalgas patvirtina, bet nepaneigia.

Tikiuosi, archeologai galės taip pat patvirtinti šios tvirtovės buvimą, patikslinti jos ribas. Yra didelė tikimybė surasti karališkų palaidojimų vietas, tiksliau atkurti Pilėnų gynybos veiksmus, surasti gynėjų palaikus.

2015 metais, spalio 8d., buvo gauti radinio iš Ivangėnų tvirtovės datavimo tyrimai, patvirtinantys 14 a. Jeigu tiksliau, tyrimų kreivė leidžiasi žemyn ir ties 1336 metais keičia kryptį, taip užfiksuodama pakankamai tiksliai aktualią datą. Radio karboninį tyrimą atliko -Gamtos mokslų instituto, branduolinės geofizikos ir radioekologijos laboratorijos mokslininkų grupė, kuriai vadovavo, prof., habil. dr. Jonas Mažeika.

2015 metų gegužės pirmą sekmadienį su giminėmis lankėmės Ivangėnų tvirtovėje. Kaulas gulėjo upelyje, ties ta vieta keletą kartų paspyriau į upelio krantą. Išvirto dar du gyvūnų kaulai. Man nebuvo nuostabu dėl radinio vietos, juos radome ten kur ir reikėjo tikėtis, todėl pakėlėme rastus kaulus. Vieta pasižymi tuo, kad jos paskirtis buvo suvaryti gyvuliams esant ypatingoms aplinkybėms. Dar dabar yra išlikę trys nuožulnūs takai šlaite gyvulių suvarymui.

Trys takai tam, kad skirtingų rūšių gyvūnai būtų suginti į jiems skirtus aptvarus: raguočiai į vieną, arkliai į kitą, smulkesni gyvuliai į trečią. Ši vieta yra upelio slėnyje. Slėnis yra apie 30 m pločio ir apie 80 m ilgio, pačiame tvirtovės viduryje. Geresnės vietos slėpti ir išsaugoti gyvulius negalima sugalvoti. Yra vanduo, gyvuliai žemai, kompaktiškame slėnyje.

M. dr. Linas Daugnora nustatė, kad tyrimui pateikti buvo arklio kaulai. Pateikiant kaulus tyrimui, svarbiausia buvo, kad tyrimas patvirtintų aktualų amžių. Buvo du galimi datavimai. Pirmas, tai 14 a. pirma pusė, antras -19 amžiaus antra pusė. 19 amžiuje, Skaudvilėje vykdavo prekyba arkliais ir karvėmis su Europos šalimis. Pasitaikydavo, kad atvaryti gyvuliai susirgdavo, ar net krisdavo. Iš senų gyventojų atsiminimų žinoma, kad dažniausiai žydai, paliegusius gyvulius gabendavosi į Ivangėnus ir buvusioje piliavietėje, ant kalno skersdavo, lupdavo kailiu...

Ši lentelė apibendrina svarbiausius faktus apie Ivangėnų tvirtovę:

tags: #virginijus #almanaitis #turto #deklaracija