Kolektyvizacija - tai priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius ir tarybinius ūkius. Ši radikali ūkininkavimo sistemos pertvarka pavertė ūkininkus iš privačių savininkų kolūkiečiais, kuriant didelius ūkius iš atimtos žemės, ūkinių pastatų, inventoriaus, gyvulių ir kito turto.
Kolektyvizacijos plakatas uzbekų kalba
Kolektyvizacijos pradžia ir etapai
Masinė kolektyvizacija Sovietų Sąjungoje prasidėjo 1929 m. Ji vyko dviem etapais: buožių likvidavimo ir kolūkių kūrimo. „Išbuožinimas“ vertė valstiečius greičiau stoti į kolūkius bei formavo kolūkių materialinę bazę. 1929-1930 m. buvo „išbuožinta“ 320 tūkst. valstiečių ūkių jų turtą atiduodant kolūkiams.
Kolektyvizacijos pasekmės
Kolektyvizacija sužlugdė žemės ūkį. 1933 m. 1 ha žemės buvo išgaunama tik 5,7 cnt grūdų, mažiau nei 1913 m. Gyvulininkystės produkcija sudarė 65 % 1913 m. lygio. Galvijų sumažėjo nuo 60,1 mln. 1928 m. iki 33,5 mln. 1933 m. 1932 m. Sovietų Sąjungoje įvedus pasus, kolūkiečiai jų negavo ir liko „pritvirtinti“ prie kolūkių. 1929-1933 m. - per ketverius metus - buvo ištremta į Sibirą, uždaryta lageriuose, mirė nuo bado ir ligų apie 15 mln.
Šios drastiškos priemonės nebuvo efektyvios - 1929 sukolektyvinta tik 8 % valstiečių. Paspartinti pernelyg lėtą, valdžios nuomone, kolektyvizaciją į kaimus pasiųsta 25 000 komunistų su beveik neribotais įgaliojimais. Už nusikaltimus, oficialiai vadinamus kolūkių turto grobstymu, buvo taikomos griežtos bausmės, pvz., už varpų rinkimą laukuose grėsė 10 m. kalėjimo ir didesnės bausmės.
1930 pavasarį paaiškėjus, kad žemės ūkio darbai žlugs ir SSRS liks be grūdų (be to, per pirmuosius 3 mėn. 1932 paskelbta, kad pagrindiniuose rajonuose kolektyvizacija baigta, o metų pabaigoje dėl Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) politikos Ukrainoje (Golodomor), Šiaurės Kaukaze, Pavolgyje, Pietų Urale ir Kazachijoje kilo badas (mirė apie 7 mln. žmonių).
Kolektyvizacijos materialiniai nuostoliai: 1933 SSRS javų derlingumas sumažėjo iki 5,7 cnt iš hektaro, galvijų sumažėjo nuo 60 mln. (1928) iki 33,5 mln. (1935). Nors žemės ūkis buvo mechanizuojamas, nuo 1929 steigiamos mašinų ir traktorių stotys, iki kolektyvizacijos buvusį 1928 m. žemės ūkio lygį SSRS viršijo tik 1937 ir 1940 metais.
Žemės ūkio produkcijos pokyčiai
Žemiau esančioje lentelėje pateikiama informacija apie žemės ūkio produkcijos pokyčius kolektyvizacijos metu:
| Metai | Javų derlingumas (cnt/ha) | Galvijų skaičius (mln.) |
|---|---|---|
| 1913 | Daugiau nei 5,7 | - |
| 1928 | - | 60.1 |
| 1933 | 5.7 | 33.5 |
Kolektyvizacija Lietuvoje
Kolektyvizacija Lietuvoje buvo pradėta pirmosios sovietinės okupacijos metu (1941 m. Akmenės apylinkėje įkurtas pirmasis Lietuvoje Lenino kolūkis), tačiau ją pertraukė TSRS-Vokietijos karas. Masinė kolektyvizacija buvo pradėta 1947 m. paskelbus VKP(b) CK nutarimą „Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR“ ir įkūrus Marytės Melnikaitės kolūkį Kėdainių apskrities Dotnuvos valsčiuje. Tais pačiais metais buvo kolektyvizuota 0,07 %. 1948 m. buvo kolektyvizuota 3,8 % ūkių. Trėmimais ir teroru kolektyvizacija buvo spartinama. Jau 1949 m. buvo kolektyvizuota 62 %, o 1950 m. - 80 % ūkių.
Lietuvos okupacijos žemėlapis
Kolektyvizacija buvo vykdoma visose SSRS 1940 užgrobtose žemėse - Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Moldavijoje, Vakarų Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje, t. p. ir po II pasaulinio karo nuo SSRS priklausomomis tapusiose šalyse, bet čia po 1956 Vengrijos revoliucijos ir kelių bruzdėjimų Lenkijoje leista ją vykdyti atsižvelgiant į vietos sąlygas. Lietuvoje kolektyvizacija buvo SSRS okupacijos (1940 06) padarinys.
Siekiant nuslėpti prievartinį kolektyvizacijos pobūdį sovietinės Lietuvos valdžia reikalavo, kad ūkininkai rašytų prašymus neatlyginamai paimti iš jų žemę, arklius ir kitą turtą. Kad priverstų valstiečius stoti į kolūkius, režimas ūkininkams padidino mokesčius, griebėsi represijų: 1948 05-1949 04 iš Lietuvos ištrėmė daugiau kaip 70 000 žmonių, 98,3 % jų buvo valstiečiai. Jų turtas buvo neatlyginamai perduotas kolūkiams.
Nuo 1950 individualiai ūkininkavę žemės mokesčio skolininkai buvo prilyginti vadinamoms buožėms (pagal įstatymą juos buvo galima represuoti - nusavinti kilnomąjį ir nekilnojamąjį turtą, tremti). Kolektyvizacijai atkakliai priešinosi Lietuvos partizanai: įspėdavo kolūkių kūrimo organizatorius, pirmuosius kolūkiečius, juos bausdavo, nepaklusnius kolūkiečius bausdavo (dažniausiai partizanų teismo nuosprendžiu) net mirties bausme (vien kolūkių pirmininkų daugiau kaip 200).
Kolektyvizacija Lietuvos valstietijai padarė didelių nuostolių: iš jų buvo atimta žemė, visi arkliai, didžioji dalis galvijų, geresni ir didesni pastatai, beveik visi padargai. Lietuvos kolektyvizacija sunaikino ūkininkų socialinį sluoksnį - dalį jų, dažniausiai geriausių, ištrėmė, įkalino, daugumą pavertė diskriminuojamais, mažai teisių turinčiais kolūkių nariais.
Privatizavimas
Bet kurio privatizacijos metu reikia atsižvelgti į šiuos klausimus: kas yra privatizavimo objektas, kam privatizuoti, kuo mokėti, už kiek ir kaip privatizuoti (privatizavimo būdai: atviras aukcionas, uždaras aukcionas). Privatizavimas - tai perėjimas iš centruolizuotai planuotos ekonomikos į rinkos ekonomiką.
Privatizavimo būdai
- Aukcionai (vieši, uždari)
- Akcijų pasirašymas (viešasis, uždaras)
- Konkursai (pagal geriausią verslo planą, kuriame kaina nebuvo pagrindinis kriterijus)
- Privatizavimas už laisvai naudojamą valiutą
Lietuvoje buvo būdingas kelias: skirtingos privatizavimo schemos: valstybinių įmonių turto privatizavimas, būtų privatizavimas, žemės ūkio įmonių turto privatizavimas, žemės ūkio paskirties žemės privatizavimas.
Privatizavimas vyksta, nes privati nuosavybė yra efektyvesnė. Lietuvoje egzistavo 4 skirtingos privatizavimo schemos. Mokėjimo instrumentai: investiciniai čekiai, pinigai (talonai, litai, JAV doleriai).
Privatizavimo eiga vyko gana sparčiai, 1991-1995 m. buvo parduota virš 50% valst. turto. Kito turto (buto,žemės,ūkio įmonių) privatizavimas vyko dar sparčiau. 1991-1995 m. vyravo akcijų pasirašymas. Privatizavimas aukcionuose sudarė vertinę išraišką nežymiąją dalį 2,3 %. Privatizavimas laisvai konvertuojama valiuta buvo labai maža. Privatizacija pagal verslo planus Lietuvoje vyko labai lėtai.
Privatizavimo trūkumai: nestabilumas įstatymų, privatizavimas už investicinius čekius ekonominio efektyvumo požiūriu nedavė laukiamo rezultato, privatizavimas už laisvai konvertuojama valiuta dėl valdžios veiksmų buvo labai ribotas (įplaukų į biudžetą buvo gauta labai mažai), įstatymai kurie būtini rinkos ekonomikai (konkurencijos įstatymas, bankroto įstatymas) buvo priimti žymiai vėliau negu privatizavimas.
tags: #vykstant #kolektyvizacijai #privatizuojama #zeme #ir #nekilnojamasis