Vytaro Radzevičiaus ramybės oazė Dzūkijoje: Sodybos aprašymas

Daug pasaulio kraštų aplankęs ir su įvairių tautybių žmonėmis bendravęs žinomas žurnalistas, kulinaras, keliautojas Vytaras Radzevičius ramybę randa savame krašte, o ypač Alytaus rajono Makniūnų seniūnijos Veismūnų kaime, vienkiemyje tarp miškų. Čia jis atsiribojęs nuo trukdžių, bet ne nuo žmonių, dirba, mėgaujasi gamta ir bendravimu su nuoširdžiais, kaip jis sako dzūkiška tarme, vieciniais bei įgyvendina savo svajones.

Atsitiktinė meilė Dzūkijai

- Esate žurnalistas, sporto naujienų redaktorius, transliacijų režisierius, komentatorius, laikraščių ir žurnalų redaktorius, TV prodiuseris, keliautojas, rašytojas, kulinaras - kur tiek daug telpa viename žmoguje? Gyvenate sostinėje, ką veikiate čia, tarp miškų, Alytaus rajone?

- Gal ir atrodo visko daug, bet vienu metu trijų, keturių darbų nedirbu, nes laiko trūksta ir norisi susikoncentruoti į kitas veiklas. Alytaus rajone esu neatsitiktinai. Mano tėtis aukštaitis iš Kupiškio, mama suvalkietė, aš vilnietis, jei Vilnių laikome Dzūkijos dalimi, tada - dzūkas. Po močiutės laidotuvių norėjom pažiūrėti, kiek kainuoja namai prie Kupiškio marių. Užkliuvo ši sodyba Alytaus rajone. Atvažiavome su žmona, pažiūrėjome, patiko - ir tapome dzūkais.

Keistai pakrypo Jūsų sodybos paieškos - ieškojote Kupiškyje, o nusipirkote Dzūkijoje? - Atsitiktinumas. Labai patiko sodybos, namo senumas, jo langai. Mėgstu išsiaiškinti kasdienybės istoriją - šio namo žinau beveik visą. Pasirodo, diedas, kuris čia gyveno, buvo labai geras dailidė, daug ką čia padaręs savo rankomis, likę jo gamintų verpimo ratelių detalių, buvo sužalotas per Klepočių tragediją, radau ir jo nuotrauką. O namas nenusakomo amžiaus, anksčiau stovėjo kitoje vietoje ir buvo mokykla.

Sodybos atgimimas ir svajonės

V. Radzevičiui įsigijus seną dzūkišką su istorija sodybą teko nemažai padirbėti, kad joje galima būtų pačiam būti, šeimos narius ir draugus priimti. „Atrodo, kad keleri metai, o pasirodo, jau septyneri“, - apie greitą laiko tėkmę sako V. Radzevičius.

- Septynerius metus šeimininkaujate šioje sodyboje. Ar daug padarėte, ką planavote, nes turbūt teko nemažai ją tvarkyti, remontuoti? - Vaizdą iš vidaus jau buvo truputį praradęs. Pirmą vasarą gyvenau daržinėje. Buvo labai įdomus etapas - knibžda, krabžda viskas, pelės, paukščiai pro stogą laksto - tiesiog susiliejau su gamta. Gyvenau kaip laukinis - šulinio vandeniu prausdavausi arba ežere. Padariau patogumus, gręžinį, nuotekas - patogu dabar - visiems patinka.

Gastroedukacinis centras

O dėl veiklų - tai sodyba irgi diktuoja daug veiklos ir idėjų. Viena susijusi su mano hobiu - maisto gamyba - kuri užima vis daugiau vietos. Sugalvojau sodyboje statyti gastroedukacinį centrą. Bus galima atvažiuoti žmonėms ir patiems pasigaminti patiekalų pagal pasaulio receptus arba jų paragauti. Šiai idėjai įgyvendinti gavau Europos Sąjungos paramą. Jeigu viskas seksis, veikla prasidės kitą pavasarį, vasarą.

Dzūkiškas svetingumas ir kulinariniai eksperimentai

Dažnai sulaukiate svečių? Kuo atvykusius vaišinate? - Kartą per metus sodyboje būna giminės suvažiavimai - vietos čia visiems užtenka. Tokiam dideliam būriui dažniausiai kažką troškinu dideliame puode - avienos, veršienos troškinį, panašų į kaukazietišką chašlamą, bet su daugiau daržovių. Tai lengva ir pagaminti, ir padalinti. Kartą kepiau baroną argentinietišku būdu - ant tokio dvigubo kryžiaus virš laužo pakabini ir kepa visą dieną.

- Galbūt išmokote ir gaminate dzūkiškų patiekalų, pavyzdžiui, bulvines bandas? - Dzūkiškų bandų visokių prisiragavęs, mokiausi jas gaminti. Bet problema Dzūkijoje yra ta, kad jų yra begalė receptų. Nustatyti, kuri banda yra pati pačiausia, labai sudėtinga. Renku įvairius receptus savo būsimai veiklai, bandysiu gaminti. Pagal senovišką receptą jau viriau baravykienę su perlinėmis kruopomis be bulvių. Iš vietinių gyventojų gaunu nemažai patarimų. Pavyzdžiui, sužinojau, kaip išvalyti bobausius, kad smėlis tarp dantų negirgždėtų - grybus reikia valandą pamirkyti, tada išsiplauna daug greičiau.

Produktų paieškos pas vietinius

Savo gaminiams produktus galbūt perkate iš vietinių gyventojų? - Įvairiai. Iš aplinkinių gyventojų perkame pieno produktų, kiaušinių, šilauogių, o kartais gauname dovanų - medaus, kibirą žirnių. Vieciniai labai nuoširdūs ir geri žmonės. Provincijoje žmogiški santykiai išlikę, mano galva, tokie šilti, kaip ir anksčiau buvo. Skiriasi nuo miesto. Čia visi sveikinasi, bendrauja, kaimynai čia - kas pusė kilometro, vienkiemiuose, bet vis tiek kaimynai.

Kelionių įtaka ir požiūris į Lietuvą

Daug keliaujate, sutinkate žmonių ir galite juos palyginti? - Yra daug panašumų, yra ir skirtumų. Bet iš esmės lietuviai visada truputį atsargūs, nepuola glebėsčiuotis iš pirmo pasisveikinimo. Bet jau kai pratirpsta pirmas ledas, tai nuoširdumu, vaišingumu, draugiškumu ir pagalba tikrai niekuo nesiskiria nuo kitų pasaulio žmonių. Mokam juokauti, vaišinti ir priimti, ir savo kraštą pristatyti. Tik yra toks paradoksas - lietuviai gražiai moka savo kraštą pristatyti svetimtaučiams, bet kai vieni lieka, tai burnoja kaip gali - ir ant valdžios, ir ant visko - viskas čia blogai, viskas negerai. Kažkoks keistas dvilypumas yra. Iš tiesų gyvename puikioje šaly, nuostabi gamta. Per penkias minutes gali vienas miške atsidurti.

Ateities planai ir pomėgiai

Viena svajonė - virtuvė, kurioje gaminsite pasaulio patiekalus ir jų mokysite kitus - sodyboje lyg ir pagauta. O kaip vienuoliškas daržas, plotelis ryžiams? - Ryžiai gal labiau pokštas buvo. Bet pabandyti galima, kai Lietuvoje darosi taip šilta. O darželį sodyboje buvau pasidaręs, bet kelsiu į kitą vietą. Reikia galvoti apie laistymą, nes be jo nieko nebus - čia visiška pieska (smėlis). Vienais metais agurkai patys sau vieni gerai užaugo, auga prieskoniai, mėtos, bet kitkam reikia laistymo.

Kada pas Jus atėjo kulinarija? - Tėvai dirbo, todėl reikėjo pasigaminti valgyti sau ir broliui. Bet man patikdavo. Kulinariją laikau kaip meditaciją. Labai mėgstu improvizuoti ir pagauti skonį. Tačiau prie puodų negalima eiti piktam ar susinervinusiam, nes nieko nebus. O buvę ir nesėkmių. Dukrai gimtadienio proga gaminau tortą, bet jis nesustingo, ištežo, tad sakiau negaminsiu jokių tortų. Bet kartais kepu tokį nuo vaikystės mėgstamą šeimos pyragą „Mozūrą“ su rūgščia uogiene. Stengiuosi jį kuo rečiau kepti, nes, jeigu yra, valgau be perstojo, negaliu sustoti. Labai mėgstu ragauti, pavalgyti kitur - mėgautis maistu. Man retai kas būna neskanu - esu plataus požiūrio į maistą. Nemėgstu tik kelių dalykų: nuo vaikystės plėvės ant virinto pieno, pieniškos daržovių sriubos - darželio trauma - ir kotleto su kiaušiniu viduryje. Dar žiauriai nemėgstu kukurūzų.

Kelionių tęstinumas ir politika

Su kolega Martynu Starkumi esate pristatomi populiariausiais XXI amžiaus Lietuvos keliautojais. Rytai, Afrika, Kaukazas - dar keliausite? - Yra planų. Po dešimties metų keliavimo buvo mintis, kad gal užteks kelionių, nes jau ir mums, ir mes atsibodome. Bet susirašėm ant balto lapo pliusus ir minusus, tai minusų neradom. Taip nutarėme tęsti projektus ir keliauti.

Lietuvoje turbūt mažai vietų belikę, kuriose nebuvote? - Oi, dar daug kur nebuvom. Smagu keliauti po Lietuvą ir atrasti dvarus, dvarelius. Keliaujant atsiveria tokie istorijos klodai. Mažas tas mūsų kraštas, bet tikrai daug ko yra. Stengiamės parodyti, kaip žmonės gyvena. O žmonės visame pasaulyje linkę keliautojams padėti - gerumas kartais stulbina.

Jūsų kelionių įspūdžiai dažnai gula į knygas. Ar sunku perteikti žodžiu tai, ką patyrėte? - Pirmą sakinį sunkiausia parašyti, kai jį parašai, tai paskui mintys liejasi. O rašyti įdomu. Tik kaip skaitymui, taip ir rašymui stinga laiko. Dažnai dirbu sodyboje. Čia atsikratau visų dalykų, kurie trukdo.

Šiemet buvote šalia prezidento Gitano Nausėdos, jam pranešant apie dalyvavimą prezidento rinkimuose - galbūt pasuksite į politiką? - Ne. Labai vertinu laisvę. Nemanau, kad politikai yra laisvi žmonės. Domiuosi politika, ypač tarptautine, man įdomu, kas vyksta, kodėl vyksta, bet būti politiku netraukia - neįsivaizduoju savęs.

Nauji projektai ir realybės šou

Beje, kelionėms esu pasiruošęs iš anksto. Galiu mesti mantą į automobilį ir išlėkt nors dabar.

Vieną vasaros tikslą jau supratome, na, o kokie darbiniai planai? - Tęsime „Pasaulio puodų“ laidų filmavimą, kurie dėl karantino buvo sustabdyti. Be to, netrukus atidarinėsiu restoraną. Tai bus lauko virtuvė pievoje. Merkinės dvarvietėje, šalia piliakalnio. Maistas atlieps ir mano laidos „Pasaulio puodai“ pavadinimą. Čia bus surinkta patiekalų iš viso pasaulio: nuo kanadietiškų bulvyčių, uzbekiškų salotų iki tailandietiško deserto. Žinoma, prie puodų stosiu ir pats. Vieniems maisto gaminimas darbas, aš virtuvėje tiesiog pailsiu.

TV3 nuotr./Vytaro Radzevičiaus sodyba Tai, kad iš pradžių buvo suabejojęs V.Radzevičiaus ryžtu nusipirktą sodybą keisti, o tuo labiau - joje gyventi, pripažino ir kitas jo bičiulis bei kaimynas, Raitininkų seniūnijos seniūnas Arūnas Laukaitis. „Kai pradėjai pasakoti, kaip čia viską statysi ir auginsi, pagalvojau, kad į kaimą gavome gražų utopistą (juokiasi). Tačiau, po keik laiko pamačiau, kad pasidengei gražų senovinį stogą, išsikasei gręžinį - supratau, kad ruošiesi čia prigyti ilgam“, - pasakojo jis.

V.Radzevičiaus teigimu, šiais laikais tikrai nekyla klausimo, ką apsnigtoje sodyboje veikti. Elektra, internetas yra, o kadangi daug ką gali dirbti nuotoliniu būdu, tai ir dirba - vadina tai rašto darbais. Radijo laidas taip pat įrašo nuotoliniu būdu. Dideliam jo džiaugsmui, pagaliau yra galimybė ant ledo pažvejoti, nes ežerus aptraukė ledas - pernai jo čia ant ežerų visiškai nebuvo.

Saulės energija sodyboje

Žinomas žurnalistas, renginių vedėjas ir keliautojas Vytaras Radzevičius vos prieš mėnesį pradėjo naują savo gyvenimo etapą. Savo sodyboje Alytaus rajone jis įsirengė saulės elektrinę. „Kai sodyboje pradėjau gyventi daugiau laiko nei mieste, pagalvojau, kad mes, lietuviai, esame pripratę gyventi su saule. Juk daugybę metų laiką matavome ir gyvenimą planavome nuo saulės patekėjimo iki laidos. Vėliau, atsiradus elektrai, įpročiai keitėsi. Tačiau labai smagu, kad saulės energetika mus vėl grąžina prie šaknų, prie senojo gyvenimo būdo. Tačiau jo archaišku nepavadinsi, veikiau atvirkščiai - jis labai šiuolaikiškas.

Vytaras Radzevičius sako, kad Lietuva, lyginant su kitomis pasaulio šalimis, yra labai pažengusi alternatyvios energetikos srityje. Pirmą kartą saulės jėgaines keliautojas pamatė Vokietijoje ir Skandinavijoje prieš daugiau nei dešimtį metų. Tai atrodė labai įdomus išradimas ir viltis, kad šis fantastiškas energijos gamybos būdas paplis po visą pasaulį. Daugybę pasaulio šalių apkeliavęs Vytaras stebisi, kad ne viena gerokai palankesnėje klimato zonoje esanti valstybė gerokai atsilieka.

„Labai nustebome, kai keliaudami su Martynu Starkumi po pasaulį sužinojome, kad Mauritanijos valdžia žmonėms neleidžia vystyti saulės energetikos. Nes dėl to nukentėtų iškastinio kuro įmonių ir šalies valdžios monopoliniai interesai. Vytaro nuomone, Lietuvoje einame labai tinkama linkme, nes šviesių, saulėtų dienų, ypač pastaruoju metu, daugėja. Tad ši energetikos sritis labai perspektyvi.

„Saulėtos dienos nereikia painioti su karšta diena. Tam, kad saulės baterijos gamintų energiją, tereikia šviesos. O jos Lietuvoje pakanka. Vytaras prisimena ir dar vieną jį sužavėjusį pavyzdį. 2018 m. su Martynu keliaudamas po Aliaską, pateko į salą (jos dydis kaip Lietuvos), kurioje gyveno lietuvių pora. Žinoma, ten vyravo laukinė gamta, tad nebuvo tradicinių elektros jėgainių. „Mums reikia tik šviesos. O saulės panelės ją paverčia elektros energija. Tam pasitarnauja modernūs lietuviški sprendimai. Lietuviai patys kuria, tobulina ir gamina saulės modulius. Taip pat nuo A iki Z įrengia saulės elektrines, o tai labai patogu“, - pastebi V.

Dar vienas labai svarbus niuansas - Lietuvoje saulės jėgainių įrengimą namų ūkiuose ES lėšomis remia valstybė. Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) paramos vien 2020 m. sulaukė 6 790 gyventojų. Į paramą mažajai saulės elektrinei įsirengti gali pretenduoti asmuo, nuosavybės teise valdantis gyvenamosios paskirties vieno arba dviejų butų namą arba sodo namą, ir žemės sklypą, jei elektrinė bus įrengiama ant žemės. Taigi, jei Vytaro sodyboje įrengtos „Viasolio“ saulės jėgainės kaina apie 10 tūkst. Daugeliui žmonių, ko gero, aišku, kaip funkcionuoja tradicinė elektros energijos tiekimo sistema. Laidas arba elektros kabelis nuo stulpo iki skaitiklio, ir viskas.

„Kol sodyboje neturėjau saulės jėgainės, įsivaizdavau, kad tai turėtų būti sudėtinga sistema. Tačiau vartotojui yra be galo paprasta naudotis saulės jėgaine: įjungi mygtuką, ir viskas veikia. Jėgainę specialistai sumontavo per dieną, pajungė specialų skaitiklį, kuris rodo ne tik suvartotą elektros energiją, bet ir pagamintą, kurią atiduodi tinklui. Viskas labai paprasta“, - neslėpė malonios nuostabos V.

„Lietuviai yra estetai ir labai dažnai nori, kad saulės baterijos būtų integruotos, kad neužgožtų kraštovaizdžio. Mano sodyboje baterijų beveik nesimato, todėl jos puikiai susilieja su gamta. Jei bus galima tokius sprendimus diegti ir mūsų Merkinės dvarvietėje, tikrai eisime tuo pačiu keliu. Optimaliausia ir efektyviausia yra pasigaminti tiek elektros energijos, kiek tau reikia per metus. Todėl iš pradžių reikia įsivertinti metinį elektros energijos poreikį. Tuomet su „Viasolio“ specialistais apskaičiuoti, kokios galios elektrinės reikėtų. O kai žinai galią, gali nesunkiai suskaičiuoti ir plotą, kurį turėtų užimti saulės baterijų moduliai. Tuomet jau vertini, kiek turi žemės ar stogo ploto elektrinei pasistatyti.

„Renkantis įmonę, kuri mano sodyboje įrengė saulės jėgainę, man buvo svarbu, kad tai būtų Lietuvos firma. Nes visuomet norisi remti savus. Tuomet stiprės ir mūsų ūkis, ir ekonomika ir „žalioji“ energetika. „Viasolis“ atitiko visus mano reikalavimus. Ypač dar ir dėl to, kad ši įmonė yra ir gamintojas, ir statytojas. Tai labai patogu, nes nelieka rūpesčių. Atvažiavo meistrai į sodybą ir visą įrangą sumontavo per vieną dieną. Man kartais net sunku suprasti, kaip tai įmanoma. Džiugu, kad tai nėra išskirtinis atvejis, o labiau standartas“, - V.

Žinomas keliautojas, vertindamas lietuviškų technologijų kokybę, didžiuojasi, kad lietuviai yra labai pažengę technologijose - nuo lazerių iki saulės baterijų: „Mūsų šalyje sukurti ir pagaminti prietaisai yra tikrai geri. Pirmą kartą realiai veikiančią lietuvišką saulės bateriją prieš keletą metų pamačiau vienoje šventėje. Ir kai čia pat, tavo akyse, saulės energija verčiama elektra, negali likti abejingas, pavyzdys labai įtikinamas. Technologijos sudėtingos, bet veikia labai paprastai ir patogiai.

Vienintelis dalykas, kurio Vytaras dar neturi tam, kad visiškai atitiktų „žalią“ kursą - elektromobilis. Kol kas reikia vežioti daug krovinių, o komercinių krovininių elektromobilių pasiūla nėra labai didelė. „Kai atsiras galimybės man reikalingus krovinius pervežti elektromobiliu, sodyboje planuoju įrengti ir įkrovimo stotelę. Tuomet elektromobilį įkrausiu žalia energija. Esu tikras, kad ateitis priklauso elektromobiliams, ši sritis bus plėtojama ir skatinama“, - sako Vytaras Radzevičius.

Vytaras pastaruoju metu blaškosi tarp dviejų ūkių: pusę savaitės būna Vilniuje, kitą pusę - sodyboje. Praėjusį sezoną tiek aitriųjų paprikų prisiaugino, prisidžiovino, kad iki šiol valgo. O paties augintų visai kitas skonis nei pirktinių. Topinambų dar turi prisiauginęs, kitų skanėstų.

V.Radzevičius pastebi, kad karantinas, izoliacija padarė labai dideles korekcijas nekilnojamojo turto srityje. Dzūkijos apylinkėse jau pavasarį žmonės labai aktyviai ėmė ieškoti ir pirkti sodybas. Daugiausia - miestiečiai, kurie jau per pirmąjį karantiną neturėjo galimybės niekur iškišti nosies ir teko sėdėti tarp keturių sienų. Pašnekovui nesunku suprasti tą būseną, kai reikia kažkokio proveržio. Sodyba yra vienas būdų - ypač tokio dydžio šalyje kaip Lietuva ir esant tokiam interneto ryšiui. Bet, aišku, visa tai reikia mėgti. Jeigu sodybą nusiperka žmogus, kuris galvoja, kad viskas čia bus tik romantiška, - ne, tikrai taip nebus. Darbo ir jėgų visada reikia įdėti.

"Man šiuo atveju karantinas pasitarnavo į gera, - sako Vytaras. - Aš visada turėjau planą ir žinojau, ką man reikia sodyboje padaryti, bet rankos vis neprieidavo. Per pirmąjį karantiną sodyboje gyvenome su sūnumi - jam pamokos vyko nuotoliniu būdu, o paskui jis man ūkyje daug padėdavo.

Laisvalaikis gamtoje

Gamtoje yra daug būdų pailsėti nuo streso. Pavyzdžiui, žvejyba man - meditacijos būdas. Pagauti žuvį čia nėra svarbiausia. Svarbiausia pabūti šalia vandens, žiūrėti į tekančią upę.

Kas palaiko jums draugiją išvykose su palapine? - Nedingo, juk auga anūkas! Vaikus kažkada jau išmokiau gyventi palapinėje, leistis į žygius, dabar atėjo nauja pamaina. Pasiilgstu nakvynės gūdžiame miške, kai keliesi ir guliesi su saule, vakarų prie laužo verdant grikių košę. Daug ką gamtoje gaminu, bet šios niekas nepakeis. Katiliuke ant laužo kaitra pati sureguliuoja, kiek reikia vandens. Bus per daug - išbėgs ir sumažins ugnies kaitrą. Belieka įmesti sviesto, kuris niekad košės nepagadins. Visą skonį duoda laužo dūmas. Mano vaikai tokias keliones pradėjo būdami penkerių. Anūkui - ketveri su puse.

Sakoma, meilė anūkui yra kitokia nei vaikui. Seneliai myli be išlygų, saldžiai, dažnai būna atlaidesni. - Anūkas yra žymiai patogiau nei vaikas. Pažaidi ir gali atiduti atgal (Juokiasi.). Kai auga tavo vaikai, stengiesi perteikti jiems geriausias savo savybes, rūpiniesi, kad atsistotų ant kojų.

Sodybos įsigijimo istorija

Sodybą, kaip jam dažniausiai gyvenime nutinka, V.Radzevičius įsigijo netikėtai. Maždaug prieš dešimt metų papuolė į akis skelbimas apie parduodamą sodybą Dzūkijos miškuose, o aplink - daugybė šilo kopų, pušynų, Nemunas ir Nemuno senvagė, ežerai. Nuvažiavo su žmona apsižiūrėti ir nutarė pirkti. Vyras jau ne kartą pasakojo, kad jį nuo seno labai traukė Merkinės kraštas. Kai dar dirbo žurnalo "Istorijos" redaktoriumi, žurnalistė Brigita Balikienė parvežė straipsnį iš šio krašto.

"Kai būnu gamtoje, jaučiuosi geriausiai. Nors esu miesto vaikas, vienas gyvenimas yra mieste, kitas - miške, - sako Vytaras. - O per tiek metų, kiek šią sodybą turime, pirma žiema, kad šitiek sniego būtų. Man vaikystę primena. Koks jausmas gyventi vienkiemyje tarp sniegynų, kai iki savo namo vos su visureigiu gali privažiuoti?

"Žinote, kaip žūklės mėgėjai važiuoja į kokią Švediją, ieškodami sniego, ledo, tai dabar niekur važiuoti nereikia - čia kaip kokioje Švedijoje. Prasikasi taką, vaikštai, šaltukas, sniegas girgžda po kojomis. Vakare įsijungi šviesą - spalvos lauke tokios įdomios. Name nešalta. Anot pašnekovo, įdomus toks gyvenimas.

Vandenį Vytaras turi name, vandentiekis čia atvestas. Bet vanduo Dzūkijoje labai geležingas, turi tam tikrą prieskonį, ne visi šeimos nariai jį mėgsta. Tačiau, jei neapdairiai paliksi šulinyje, pavyzdžiui, vandens kibirą, - turėsi problemų.

Ūkis ir gyvūnai

"Mano vištos gyvena po raudonosiomis lempomis - kaip soliariume ir SPA kartu sudėjus, - pasakoja vyras. - Turėjo dar galimybę pasivaikščioti lauke, bet tai baigėsi, nes per tą snygį sugriuvo aptvaras, neišlaikęs sniego svorio. O tuo labai greitai pasinaudojo lapė, užkando vienu gaidžiu ir dviem vištomis. Lapė dvi vištas papjovė, apkramtė ir paliko, gaidį išsinešė, nes jo rasti nepavyko. Kitas vištas, svarsto Vytaras, gal pasiliko ateičiai, tai dabar reikia jas labai saugoti.

"Per mano, kaip vištininko, karjerą jau du gaidžiai krito. Neišvengiami nuostoliai, nes sodyba yra miške. Vytaro, kaip vištininko, karjera tęsiasi nuo pirmojo karantino. Tada jis apsigyveno sodyboje ir iš visokių turėtų medžiagų - lentų, tinklų ir kt. - sumeistravo būdą ir įrengė vadinamąjį chicken factory.

Kol šuns namo neparsivežiau, žmona Laisvė vis galvojo, kad aš juokauju. Aš galvojau, kad ji juokauja, jog šuns nenori, - pasakoja pašnekovas. - Dabar jau jis labai svarbus šeimos narys - visiems draugas, visiems reikalingas, niekas nebeprieštarauja. Kitas dalykas - be šuns neprisiversi rytais nueiti po kokius 7 km. O dabar nori nenori, bet eini. M.Starkus savo šunį pavadino Lemiu - "Motorhead" grupės lyderio garbei, o Sidas pavadintas "Sex Pistols" lyderio garbei.

tags: #vytaras #radzevicius #sodyba