Vėdinimas yra esminis patalpų oro kokybės užtikrinimo elementas. Yra daugybė būdų, kaip vėdinti patalpą, tačiau kiekvienu atveju oro apykaita skaičiuojama atsižvelgiant į konkrečius teršalus, kuriuos reikia pašalinti.
Šiame straipsnyje aptarsime įvairius vėdinimo aspektus, pradedant nuo oro apykaitos normų iki specialių reikalavimų atskiroms zonoms ir patalpoms. Taip pat panagrinėsime vonios kambario įrengimo ypatumus, apdailos darbus ir svarbius techninius aspektus.
Oro apykaita ir higienos reikalavimai
Kalbant apie gyvenamojo namo vėdinimą, sistema gali atlikti įvairias funkcijas, o oro apykaita apskaičiuojama sumuojant kiekvienos patalpos oro poreikį, atsižvelgiant į higienos normas arba individualius reikalavimus oro kokybei.
Optimalūs higienos reikalavimai
Optimali oro kokybė pasiekiama, kai į patalpą, kur žmonės būna nuolat (ilgiau nei 2 val. be pertraukos), paduodama po 36 m³/h šviežio oro kiekvienam žmogui. Ši higienos norma taikoma beveik visoms patalpų kategorijoms, užtikrinant tinkamas deguonies ir CO2 koncentracijas ore.
Lietuvos STR reikalavimai
Pagal Statybų reglamento redakciją, gyvenamųjų namų vėdinimo sistemų higienos norma yra sumažinta iki ~18 m³/h šviežio oro vienam žmogui. Faktiškai, ~18 m³/h yra vidurkis tarp optimalios oro kokybės ir minimalios fiziologinės normos.
Pilnas komfortas
Pilnas komfortas pasiekiamas, kai vėdinimo sistema užtikrina tokią oro kokybę, kad įėjus iš lauko praktiškai nejaučiate skirtumo. Oro kaita patalpose turi būti ~3-4 kartus per valandą.
Optimali oro kokybė užtikrina nekenksmingas deguonies ir CO2 koncentracijas, taip pat pakankamą oro apykaitą pagal kitus faktorius: mikrobų ir virusų koncentraciją bei pavojingų medžiagų koncentraciją.
Oro apykaitos normos
Dažniausiai taikomos šios oro apykaitos normos:
- Optimalūs higienos reikalavimai: 36 m³/h vienam žmogui
- Lietuvos STR reikalavimai: ~18 m³/h vienam žmogui
- Pilnas komfortas: ~3-4 kartai per valandą
- Minimalūs fiziologiniai reikalavimai: 10 m³/h vienam žmogui
Ypatingi reikalavimai atskiroms zonoms
Kai kurioms zonoms, pavyzdžiui, virtuvei ar saunai, keliami ypatingi reikalavimai. Tokiais atvejais pirma parenkama speciali oro judėjimo schema, o antra - ištraukiamas iš užterštos zonos oro kiekis apskaičiuojamas taip, kad durų angoje užtikrinti didesnį oro judėjimo greitį.
Minimalūs fiziologiniai reikalavimai
Tam, kad visoje patalpos ertmėje palaikyti tinkamas deguonies ir CO2 koncentracijas, reikia 10 m³/h šviežio oro vienam žmogui. Ši norma naudojama tolimųjų reisų transporte.
Normalaus drėgnumo palaikymas
Oro drėgnumas yra svarbus oro kokybės parametras. Jei drėgnumas viršija 60%, žmonės labiau prakaituoja ir skundžiasi dėl prastos savijautos. Jei drėgnumas nukrenta žemiau 40%, džiūsta gerklė bei oda. Jei turite vėdinimo sistemą su rotacinių rekuperatoriumi, žiemą jis sugeba drėkinti tiekiamą orą ir galima ištisą sezoną palaikyti vienodą oro apykaitą. O jei namo ventiliaciją atlieka plokštelinis rekuperatorius, kondicionierius ar kokios orlaides, tai, norint palaikyti optimalų oro drėgnumą, žiema oro kaitą teks stipriai pamažinti, dėl kuo nukentės oro švarumas.
Žmogus vidutiniškai išskiria ~100g drėgmės per valandą. Prie +22ºC patalpoje, oro drėgnumas bus 60%, jei oras turės 10g/m³ drėgmės. Žiemą lauko ore yra 2g/m³. Kai skirtumas yra 8g/m³, užtektu oro apykaitos 12.5 m³/h, tam kad pašalinti, vieno žmogaus išskiriamą perteklinę drėgmę. O pavasarį ar rudenį, tarkim, prie +14ºC, tiekiamame ore bus net 8g/m³ drėgmės. Jei, dėl išjungto šildymo, temperatūra name nukris iki 18ºC, net padidinus oro kaitą iki 36m³/h/žmogui, drėgnumas patalpose pašoks iki 80%. Norint sumažinti drėgnumą iki 60%, reikia iš anksto rekuperatoriuje įjungti oro pašildymą, kad neleistų patalpoms atvėsti žemiau nei 23ºC.
Minimalus (budintis) ventiliacijos režimas
Visose patalpose, įskaitant sandėlius ir rūsius, turi būti užtikrinta oro kaita ne mažesnė kaip 1.3m³/h į 1m2 grindų ploto (arba 0.3-0.5 karto/val., priklausomai nuo patalpos aukščio).
Pagal ištraukiamą iš WC ir kitų patalpų oro kiekį
Siekiant užkirsti kelią mikroorganizmų plitimui iš WC, dušo, vonios, virtuvės bei kitų "nešvarių" patalpų, išvardintuose patalpose įrengiamas oro ištraukimas, kuris be sustojimo veikia 24 val. per parą. Oro kiekiai nustatomi ne mažesni nei minimaliai leidžia higienos normos ir STR. Tiekiamo oro kiekis turi būti lygus oro kiekiui, ištraukiamam iš minėtu patalpų.
Namo šildymas arba vėsinimas
Kai kalbama apie kanalinės vėdinimo-kondicionavimo (ir orinio šildymo) sistemos įrengimą, tiekiamas į kiekvieną patalpą oro kiekis skaičiuojamas pagal jos vėsinimo (arba šildymo) poreikį, proporcingai paskirstant kondicionieriaus šaldymo/šildymo galią po visas patalpas. Bendras sistemos tiekiamas oro kiekis parenkamas pagal kondicionieriaus (ar kitokio šildytuvo) šildymo galią, taip, kad tiekiamo ir patalpos oro temperatūrų skirtumas ne viršytų komfortinės ribos.
Reikalinga šildymui ar šaldymui oro apykaita yra ~3 kartus didesnė už šviežio oro poreikį patalpų ventiliacijai, tad projektuojama sistema, dirbanti recirkuliacijos principu, kai didesnė dalis oro paimama iš patalpų, nufiltruojama, pašildoma (arba atšaldoma) ir vėl grąžinama į patalpas. Prie šio recirkuliuojamo oro pamaišoma dalis paimamo iš lauko šviežio oro. Lauko oro kiekis šio atvejų skaičiuojamas taip, kad paskirstant orą po patalpas pagal pasirinktas šaldymui ar šildymui proporcijas, šviežio oro dalis kiekvienoje patalpoje būtų ne mažesnė nei reikia, kad užtikrinti norimą patalpos ventiliaciją.
Pasyvaus vėsinimo funkcija
Kai vėdinimo sistemos projektas numato gamtinę atsinaujinantį energiją panaudoti patalpų vėsinimui, tai vadina - pasyvaus vėsinimo funkcija. Patalpos atšaldomos be kompresorių ar kitų elektrą naudojančių prietaisų. Pvz., pasinaudojant tuo kad, naktį oro temperatūra yra ~10ºC žemesnė nei diena, vėdinimo sistema naktį įsijungia pilnu pajėgumu (kelis kart padidina oro apykaitą) ir, tiekiant didelius kiekius šalto oro, per naktį atvėsina vidines senas, baldus ir viską kas yra patalpoje. Dieną ventiliacija persijungia į minimalias apsukas, kad kuo mažiau karšto oro patektų į patalpas, o sienos atiduoda sukauptą "vėsuma", neleisdamos orui patalpose per daug įšilti.
Šaldymo efektas priklauso nuo tuo, kiek gerai sistema sugebėjo per naktį atvėsinti senas. Tad, norint pasiekti juntamo efekto, oro apykaita turi būti didinama 3-4 kartus. Orientacijai: kai oro kaita yra 1200 m³/h, pasyvaus vėsinimo efektas bus lygus, 12 val. veikiančiam kondicionieriui, kurio šaldymo galingumas yra 2kW.
Geoterminis šildymas ir namo kondicionavimas
Gali būti suprojektuotas namo kondicionavimas, panaudojant kanalinį šildytuvą ir šaltą vandenį, cirkuliuojantį požeminiame geoterminio šildymo sistemos kontūre, arba orui vėsinti panaudojant žemės šilumokaitį (ŽŠ). Rengiant tokį vėdinimo projektą, bendra oro apykaitą taip pat skaičiuojama, vertinant patalpų šaldymo poreikį. Tik už pagrindą priimamas ne kondicionieriaus galingumas kaip orinio šildymo atveju (žr. p.1) , ir ne dienos/nakties vidutinis temperatūrų skirtumas, kaip pasyvaus vėsinimo sistemoje (žr. p.2) , o žiūrima į tai, kokia yra šaldymo nešėjo temperatūrą pasirinktame variante ir iki kiek pasirinktas šilumokaitis sugeba atšaldyti lauko orą.
Oro paskirstymo principai
Pagal visas išvardintas metodikas namo vėdinimo sistemos našumas apskaičiuojamas kaip visų patalpų apykaitų sumą (atskirai - padavimo ir ištraukimo). Gaunasi taip, kad jei name gyvena 2 žmonės, tačiau name yra 5 kambariai, kuriose jie dažnai ir ilgą laiką būna kartu - oro kaitą turi būti ne 2x36=72, o 5x2x36=360 m³/h.
Galima pasirinkti kompromisą, kai tam tikrose pasirinktose patalpose bus taikomos mažesnės apykaitos normos (ir atitinkamai- mažesni reikalavimai oro kokybei). Šis variantas gaunasi kiek geresnis to atveju, jei name veikia recirkuliacinė sistema (žr. p.1), arba kitokiu būdu užtikrinamas pakankamai intensyvus oro maišymas tarp patalpų. Tuomet „šviežio“ oro dalis kiek padidėja nes iš kitų patalpų priteka, pavadinkim - ne iki galo sugadintas oras, kuris kiek atskiedžia per prastą orą šioje patalpoje.
Kai kurie taiko supaprastintą metodiką, kai bendrą oro apykaitą skaičiuojama pagal tai, kiek žmonių yra visame name, nekreipiant dėmesio į faktą kad šviežias oras kartais paduodamas visai ne į tas patalpas, kuriose tuo metu randasi žmonės, tačiau priimant maksimalią rekomenduojamą normą: vienam žmogui - 36m³/h. Suprantamą, kad tam tikrais momentais, kai žmonės susirinks tam tikroje patalpoje - realiai gausis, kad oro kokybė vos atitinka mažiausių medicininių reikalavimų - 10m³/h.
Apykaita galima mažinti įvertinus natūralią oro infiltraciją per langų nesandarumus, tačiau naudojant šiuolaikinius langus, infiltracija nėra didelė. Be to, jos reikšmę sunku patikimai įvertinti, nes ji priklauso nuo vėjo greičio, lauko temperatūros, langų orientacijos ir t.t. Priimama, kad infiltracija nėra reikšminga ir ji gali tik truputi pagerinti pasitrenktą oro kokybę.
Rekomenduočiau į visus paminėtus metodus, kurie kaip ir leidžia pasirinkti mažesnę oro apykaitą atsižvelgti tik tuomet kai dėl ekonomijos sumetimų norima žiema iki minimumo sumažinti vėdinimo našumą. O sistemą reikėtu rinktis tokia, kuri leistų efektyviai vėsinti patalpas vasaros naktį (žr. p.2).
Vonios kambario įrengimo ypatumai
Vonios kambarys turi būti šiltas, šviesus ir pakankamai erdvus. Jeigu dar tik planuojate statyti namą, architektas Lauras Paulauskas pataria projektuoti šeimininkų miegamojo zoną iš trijų patalpų: miegamojo, drabužinės ir vonios kambario.
Šias patalpas reiktų išdėstyti taip, kad į drabužinę galima būtų patekti iš koridoriaus, o iš drabužinės - į miegamąjį ir vonios kambarį. Iš miegamojo turėtų būti durys į drabužinę, gali būti ir į koridorių. Taip vonios kambarys atskiriamas nuo miego zonos.
„Du žmonės retai keliasi ar eina miegoti vienu metu. Kai į vonios kambarį patenkama tiesiai iš miegamojo, trukdoma miegančiajam, prausiantis girdėti vandens garsai, nusiprausus tenka eiti pro miegamąjį į drabužinę ir atgal. Todėl labai racionalu miegamojo zoną išdėstyti būtent taip, kad atsikėlęs ar einantis miegoti netrukdytų miegančiam", - pataria architektas Lauras Paulauskas.
Vonios kambario planas
Kiekvieno būsto vonios kambarys skiriasi dydžiu, forma, todėl vienodo įrangos išdėstymo plano nėra ir negali būti.
Prieš apsisprendžiant, kur kokia įranga vonios kambaryje bus išdėstyta, įsivaizduokite, kad užeinate praustis, pasinaudoti tualetu, nusiplauti rankų, sudėti į skalbyklę skalbinių. Tad atitinkamai patogiai turi būti išdėstyti prietaisai, kad nereiktų brautis siauru tarpu prie klozeto ar kaskart užkliūti už skalbyklės. Jei vonios patalpa nedidelė, pagal vonios kraštą ar prieš dušo kabinos duris turėtų būti laisvas 70 - 80 cm pločio atstumas, kad liktų vietos apsisukti. Standartinis praustuvo bei stalviršio aukštis - priklausomai nuo žmonių ūgio, yra nuo 75 iki 85 cm.
Bet visvien verta apgalvoti, ar ne pigiau atsieis įvadų perkėlimas nei kasdieninis nepatogumas. Planuojant vonios patalpą reiktų iš anksto išsirinkti rankšluosčių džiovintuvą, nes ne visiems originalaus dizaino „gyvatukams" tinka standartinių vamzdžių įvadai arba tenka susitaikyti su ilgu elektros laidu.
Visada estetiškai atrodo į sieną įmontuojami WC, maišytuvas, bidė - tai suteikia patalpai erdvės, švaros įspūdį. Architektai mano, jog net ir tuo atveju, jei montavimui į sieną reikalinga papildoma sienelė, sutaupoma daugiau vietos nei renkantis įprastą pastatomą unitazą su bakeliu. Be to, nuo grindų pakeltas unitazas optiškai didina patalpą ir daro valymą patogesniu.
Baldai ant kojelių ir pakabinama santechnikos įranga labai palengvina vonios kambario valymą, kampuose nesikaupia drėgmė.
Apdailos darbų vonioje eiliškumas
Apdailos darbai vonios kambaryje atliekami nuo viršaus į apačią - pirmiausia lubos, sienos, paskiausiai - grindys. Kol apdailos darbai dar nepradėti, būtina susiplanuoti apšvietimą ir įstatyti rozetes, jungiklius, atvesti apšvietimo laidus.
Kai elektros instaliacija baigta, galima montuoti pakabinamas lubas arba jas tinkuoti, dažyti. Patikrinus vamzdynų pralaidumą ir juos užkimšus, reiktų hidroizoliuoti dalį sienų ir visą grindų plotą.
Atlikus hidroizoliacijos darbus galima kloti sienų ir grindų plyteles ar kitokią apdailą. Kadangi gyvenamųjų būstų vonios kambariai laikomi mažo drėgnumo patalpomis, galima sienas „apsiūti“ gipskartoniu. Ypač ši apdaila patogi, jei sienos nelygios.
Mažo drėgnumo patalpose tinka daug kur naudojamos impregnuotos žalios Knauf Green gipskartonio plokštės. Šios plokštės esant nedideliam drėgniui nespėja įmirkti, jas rekomenduojama naudoti gyvenamojo būsto vonios kambariuose, virtuvėse, tualetuose. Lygiai tokiems pat tikslams tinka ir impregnuotos mėlynos Knauf Blue plokštės. Knauf Blue plokštės yra masyvesnės ir atsparesnės fiziniam poveikiui, t.y., tankesnės ir stipresnės, todėl išlaiko pakabintus didesnius svorius, galimi didesni pertvarų aukščiai, pasižymi geresne garso izoliacija. Iš Gipskartonio plokščių vonios kambaryje patogu montuoti sieneles pakabinamai santechnikos įrangai.
Labai svarbu, kad drėgnose patalpose esančios konstrukcijos ir tvirtinimo elementai nepradėtų rūdyti. Todėl montuojant gipskartonio plokštes padidintos drėgmės patalpose, būtina pasirūpinti antikoroziniais savisriegiais, pakabomis, lankstais, profiliais. Visas drėgnoms patalpoms skirtas gipskartonio plokštes galima montuoti vertikaliai ir horizontaliai, lenkti, montuoti vienu ar dviem sluoksniais, jų apdailą įrengti pagal reikiamą galutinės apdailos paviršiaus lygį.
Grindų ir sienų hidroizoliacija
Knauf Flächendicht hidroizoliacija dengiama mažiausiai dviem sluoksniais, ant porėtų, įgeriančių paviršių rekomenduojami trys sluoksniai. Pirmas sluoksnis išdžiūsta per 4-6 valandas.
Hidroizoliacijai vonios kambaryje naudojamos specialios mastikos ir papildomos priemonės - vamzdžių sandarinimo manžetai, vidinių ir išorinių kampų sandarinimo detalės, juostos. Reikėtų rinktis vieno gamintojo medžiagas, nes jos sudaro vientisą, drėgmę blokuojančią sistemą. Standartiškai daugeliu atveju sienoms ir grindims hidroizoliuoti naudojama teptinė Knauf Flächendicht mastika. Ši medžiaga gaminama sintetinio latekso ir inertinių užpildų pagrindu ir sukuria vandeniui nelaidų sluoksnį.
Mažiausias sausos hidroizoliacinės plėvelės storis - 0,5 mm.
Ant Knauf Flächendicht hidroizoliacijos plytelių klijavimui naudojami atsparūs vandeniui, miltelių pavidalo plytelių klijai, pvz. Knauf K4. Paruošti naudojimui epoksidinės dervos plytelių klijai ant Knauf Flächendicht hidroizoliacijos netinka.
Vamzdžiams užsandarinti naudojami manžetai, ant jų tepamas antras hidroizoliacijos sluoksnis.
Kai hidroizoliacijos sluoksnis išdžiūsta, ant jo galima kloti elektrinį grindų šildymo kilimėlį. Vandeniu šildomos grindys pirmiausia užliejamos betonu ir tada hidroizoliuojamos.
Plytelių siūlėms ir tarpams užsandarinti rekomenduojamas elastingas Knauf Flexfuge Elastic Plus sanitarinis silikoninis glaistas, kuris turi vandenį atstumiančių ir biocidinių savybių, neleidžia plytelių siūlėse kauptis nešvarumams.
Apšvietimas vonios kambaryje
Planuojant elektros instaliaciją svarbu apsibrėžti apšvietimo zonas: vonioje turėtų būti bendras, veidrodžio apšvietimas bei kiti apšvietimo variantai: nišose, balduose ar šalia vonios. Jei vonios kambaryje žadate įrengti elektrinį ar kombinuotą „gyvatuką", apgalvokite jo vietą. Kol dar neišklijuotos plytelės, sienoje galima pravesti laidą. Tokiu atveju nereikės papildomo kištukinio lizdo ir „gyvatukas" atrodys estetiškiau. Jei numatoma masažinė ar chromoterapinė vonia, reikės įrengti elektros įvadą su srovės nuotekio rele, ji taip pat reikalinga skalbyklei. Vonios kambaryje negali būti elektros prietaisų, kurie būtų jungiami į neįžemintus lizdus.
Šviesa vonioje turi ne vieną paskirtį - ji turi būti funkcionali, maloni, gali būti romantiška ir net budinti, kai tenka į patalpą užsukti trumpam. Ji tiesiog turi būti, bet drauge išlikti nematoma, tik suvokiama ir juntama.
Vonioje galima įrengti sistemas, leidžiančias reguliuoti šviesos srautą ir išskirti atskiras zonas. Pagrindinis reikalavimas - pakankamai intensyvi šviesa (iki 500 lux) praustuvo ir veidrodžio zonoje. Ji gali būti iš viršaus ir šonų, tai padeda išvengti šėšėlių ant veido. Tinkamiausias sprendimas yra šilto spektro dienos šviesa. Spalvotą šviesą galima naudoti, bet geriau ne veidrodžio zonoje. Pavyzdžiui, galimas LED tipo taškelis, įmontuotas į maišytuvą. Mėlyna spalva - vanduo šaltas, rožinė spalva - šiltas.
Techniniai elektros instaliacijos reikalavimai vonioje yra kiek griežtesni nei kitose patalpose. Šviestuvai turi būti atsparūs vandeniui, skirti drėgnoms patalpoms. Būtina atsižvelgti, kiek šviestuvas nutolęs nuo vandens, jis turi būti uždaras, kad ant jo nepatektų vandens garų, drėgmės. Be to, naudojami šviestuvai turi atitikti tarptautinį hermetiškumo indeksą IP 43 arba IP 44 (pirmas skaičius reiškia hermetiškumą mechaniniams svetimkūniams (žvyrui, smėliui, dulkėms), antras - hermetiškumą vandeniui.
Veidrodžius geriausia apšviesti šviesą išdėstant perimetru, paslėptas bendras apšvietimas sukuria romantišką nuotaiką.
Veidrodis vonios kambaryje - būtinas aksesuaras, prilygstantis darbo instrumentui. Reikalavimai irgi gana griežti - jis turi būti ypač gerai apšviestas, bet į akis nespiginančia šviesa. Geriausia, jei prie jo sukuriamas išskaidytos šviesos efektas.
Šviestuvai prie veidrodžio dažniausiai kabinami iš abiejų pusių simetriškai, bet galima apšviesti veidrodį ir iš viršaus. Simetrija yra būtina, kad šviesa išsiskaidytų lygiai, be šešėlinių perėjimų.
Jeigu tie patys veidrodžio šviestuvai apšviečia ir visą patalpą, kad šviesa sklistų tolyn ir vienodai, šviestuvus reikia tvirtinti maždaug 2 m aukštyje nuo grindų lygio, lygiagrečiai viršutiniam veidrodžio kraštui. Vidutinio dydžio veidrodžius geriausia apšviesti šviestuvus išdėstant pagal perimetrą.
Norint apšviesti veidrodžio dalį, galima naudoti LED apšvietimą. Šviesos spektrą patartina pasirinkti panašų į dienos šviesą. Naujausių technologijų šviestuvus ar lempas galima tvirtinti ir prie sienos, ir prie veidrodžio paviršiaus.
Vonios kambario santechnika
Vietoje to, geriau paieškoti geros kokybės santechnikos įrangos. Kainos ir kokybės bei dizaino požiūriu adekvačios yra „Roth“ dušo kabinos, padėklai, vonios.
Jeigu renkatės vonią, geresnės kokybės yra lieto akrilo vonios. Jų paviršius itin lygus ir glotnus, vonia nebarška bėgant vandeniui, akrilas gerai izoliuoja šilumą, ilgiau laikosi vandens temperatūra.
Vonios praustuvo dydis priklauso nuo vonios kambario, spintelės dydžio, optimalus yra apie 60 cm ilgio ir maždaug 50 cm pločio, bet gali būti ir siauresnis bei ilgesnis, pavyzdžiui, 80x40 cm. Taip pat galima išsirinkti patogiausią praustuvo tipą - atskirai kabinamą, kabinamą arba pastatomą virš stalviršio, įleidžiamą į stalviršį.
Atskirai galima kalbėti apie daugelį sanitarinės įrangos prietaisų, tačiau svarbiausi vonios kambario įrengimo akcentai visgi yra techniniai - tai geras vėdinimas, kokybiška santechnika, sklandus vandens nubėgimas.
Bet kaip įrengta vėdinimo sistema dar neužtikrina norimo rezultato.
Šviežias oras tiekiamas į gyvenamąsias zonas, iš kurių turi tekėti per pratekėjimo zonas į labiau užterštas, drėgnas, t.y. šalinimo zonas.
Oro tekėjimas iš oro tiekimo zonos į pratekėjimo zoną ir iš jos į oro šalinimo zoną turi būti užtikrintas tiek esant atidarytoms, tiek ir uždarytoms patalpų durims.
Lauko oras turi būti paimamas ten, kur yra švariausias (išlaikant reikiamą atstumą nuo nuotekų alsuoklių, kaminų, oro išmetimo angų, šiukšlių konteinerių, automobilių stovėjimo aikštelių).
Ortakiai yra vėdinimo sistemos dalis, kuri gali būti standi skardinė arba lanksti plastikinė. Kiekviena jų turi savo privalumų, kiekviena jų tinkamai suprojektuota yra tinkama naudojimui.
Filtrų klasė turi būti parinkta pagal poreikį konkrečių paskirčių vėdinimo sistemoms. Gyvenamųjų pastatų vėdinimo sistemoms dažniausiai naudojamos šios filtrų klasės - G3, G4, F5, F7. Prieš pasirenkant filtrų klasę, svarbu numatyti, kuo ilgesnį efektyvaus naudojimo laikotarpį. Filtrai privalo būti valomi arba keičiami reguliariai, kai tik užsiteršia.
Bypass oro apvedimo sklendė vasaros naktų vėsinimui - uždaro šilumokaitį atidarydama oro apėjimo kanalą, kad nevyktų šilumogrąža, t.y. kad nebūtų tiekiamas šiltas oras į patalpas kai to nereikia. Bypass naudojama vasaros naktimis, kai lauke vėsiau nei viduje.
Rekuperatorius yra pagrindinė efektyvios vėdinimo sistemos dalis, kurios svarbiausios funkcijos - užtikrinti reikiamą oro apykaitą, filtruoti tiekiamą ir šalinamą orą bei sugrąžinti šilumą. Rekuperatoriaus galingumas turi būti optimaliai parinktas pagal projektinius oro kiekius.
Šilumokaitis - pagrindinis ir vienintelis komponentas, lemiantis šilumos sugrąžinimo kiekį. Renkantis rekuperatorių rekomenduojama pasirinkti kuo didesnį efektyvumo rodiklį turintį irenginį.
Ventiliatoriai - pagrindinė įrenginio dalis, tiesiogiai įtakojanti elektros sąnaudas. Plačiausiai naudojami ventiliatoriai yra AC arba EC technologijos. Rekomenduojama rinktis rekuperatorius, kuriuose jau yra integruoti elektroninės komutacijos (EC) ventiliatoriai.
Rekuperatoriaus triukšmo izoliacija - vienas svarbesnių įrenginio pasirinkimo faktorių.
tags: #wc #patalpai #reikalingas #plotas